Penkių dokumentinių filmų autorė Dali Rust šiemet kino mėgėjus nudžiugino naujausiu darbu – pasakojimu apie pasaulyje garsaus režisieriaus Andrejaus Tarkovskio seserį Mariną. Už dokumentinę juostą „Marinos namai“ kūrėja pelnė pripažinimą Helsinkio ir Sankt Peterburgo filmų festivaliuose.

Pirmąkart žiūrėdama šią juostą galvojau, kad tai pasakojimas apie vyro ir moters sugebėjimą būti kartu. Šalia Marinos ekrane – jos sutuoktinis režisierius, scenarijų autorius, aktorius, rašytojas Aleksandras Gordonas. Šis vyras filmui suteikė daug žavesio, šmaikštavo ir nebijojo būti nei juokingas, nei savimi. Garbaus amžiaus Marinos ir Aleksandro pora – išeinančios inteligentų kartos simbolis. Ta karta išsineša jaukaus, gyvo ir šilto buvimo kartu kvapą, išmintingą ir šiek tiek melancholišką prieraišumą pro šalį taip sparčiai lekiančiam gyvenimui. Pasiima su savimi gebėjimą branginti kartu praleistas minutes, džiaugtis kiekviena akimirka ir kartu giliai širdyje neštis savo asmenybės paslaptį, nedalyti jos apgaulingai mirgančiam pasauliui. Pasauliui, kurį taip negrįžtamai pakeitė laikas.

Dalia ir Marina

Dalia sako M. Tarkovskają pradėjusi filmuoti ne sensacijos ieškodama, nors iš pradžių lietuvei kino režisierei kirbėjusi mintis nustebinti pasaulį atkreipiant dėmesį į garsiosios šeimos moteriškąją pusę, visada tarsi liekančią šešėlyje. Jau dvidešimt metų Marina daro viską, kad tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio ir brolio kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūryba nebūtų pamiršta, o gyvenimo faktai – iškraipyti. Tikriausiai todėl filmavimo pradžioje Marina daug ką vertino įtariai. Vėliau atsipalaidavo.

„Gal patikėjo tuo, kad nebus ją ir jos artimuosius kompromituojančių kadrų ar žodžių. Pasitikėjimas yra labai svarbu. Filmuojamas žmogus, jei pasitiki tavimi ir tiki tuo, ką darai, jaučiasi daug tvirtesnis ir natūralesnis“, – sako režisierė.

Padėjo ir tai, kad Dalia savo filmo heroję pažįsta nuo 1998-ųjų. Režisierė labai norėjo, kad M. Tarkovskaja atvyktų į Šilutėje jos padedamą organizuoti festivalį „9 meno dienos“, todėl asmeniškai inicijavo pirmąjį vizitą. Buvo gūdi, šalta žiema. Dalia tąkart pakvietė Mariną pasisvečiuoti ir savo mamos namuose, paragauti cepelinų.

„Po festivalio mudvi pradėjome bendrauti: skambučiai, laiškai, susitikimai. Marina – labai mielas, šiltas žmogus. Kai nuvažiuoju į Maskvą, dažnai užsuku į svečius. Man gera būti jų namuose – toje aplinkoje, kur esi laukiamas, garuoja karšta sriuba, kepama višta. Stebėdama Mariną, mačiau paprastą atsidavusią žmoną ir mamą, jaučiau namų šilumą ir net globą. Gal todėl, kad namai yra susiję su moteriškuoju pradu, ir moters pasaulis turėtų būti buitis ir žemiški norai?“ – pasakojo Dali Rust.

Viešnagės Tarusoje

Dalia juokauja, kad už filmavimą turėjo atidirbti – stengdavosi padėti Marinai tvarkytis namie, o viešėdama Tarusoje pasikapstydavo darže. „Marina vis girdavo – turbūt norėdavo paskatinti, kad nenugestų mano entuziazmas“, – juokiasi lietuvė. Dalia ir dabar, atvažiavusi į Maskvą, kartais paima raktus, sėda į autobusą ir važiuoja į Tarusą (filme „Marinos namai“ dalis veiksmo vyksta toje erdvėje). Tarusa – tai senas rusų miestas Kalugos srityje prie Okos upės. XV a. Tarusą valdė (tiesa, neilgai) lietuviai.

Čia gyveno ir gyvena nemažai rašytojų, poetų, dailininkų, muzikantų. Stovi pianisto Sviatoslavo Richterio vila, dailininko Vasilijaus Polenovo namas. 1937-aisiais Tarusoje po skyrybų su pirmąja žmona gyveno ir Marinos tėtis Arsenijus Tarkovskis. Šiame mieste yra Cvetajevų šeimos muziejus, paminklas su užrašu: „Čia norėtų gulėti Marina Cvetajeva“. Arsenijus Tarkovskis taip smarkiai žavėjosi Cvetajeva, kad ir dukrą jos garbei pavadino Marina.

Brolis Andrejus Tarkovskis irgi padarė didžiulę įtaką Marinos gyvenimui – tai jis nusprendė, už ko turi tekėti sesuo. Marina neprieštaraudama sutiko susieti savo gyvenimą su visiškai kitokio charakterio ir auklėjimo žmogumi – Andrejaus kurso draugu Aleksandru.

„Jis man visiškai nepatiko. Buvo toks keistas: daug kalbėdavo, visad mosikuodavo rankomis“, – sako filmo herojė. Visgi Marina ir Aleksandras kartu gyvena jau penkiasdešimt ketvirtus metus. Gyvena pasipykdami, pajuokaudami, pasiguosdami, atleisdami, kentėdami ir džiaugdamiesi.

„Esu įsitikinusi, kad ši sąjunga egzistuoja Marinos dėka“, – tvirtina Dalia.
Marina išlaviravo, iškentėjo, išsaugojo santuoką – nenorėjo, kad jos vaikams tektų patirti tai, ką pačiai teko išgyventi vaikystėje. Marinos ir Andrejaus vaikystėje taip dievintas tėtis Arsenijus namuose būdavo retas svečias – jis pamilo kitą moterį ir šeimą paliko. Vėliau Arsenijus laiške sūnui rašė, kad šis „nebūtų kaip lapas vėjyje ir strimgalviais nepultų aistron lyg į gilų šulinį“, bet Aandrejus Tarkovskis tėvo klaidas pakartojo.

„Šis filmas – lyg mano neišsipildžiusi svajonė, kadangi aš su niekuo jau nebenugyvensiu šitiek laiko, – sako režisierė. – Kitiems apskritai lemta tik tiek, o čia dviese diena dienon... Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba išgyventi kartu penkiasdešimt (ar daugiau) metų.“

Senatvės bijoti nereikia

Paradoksalu, bet garsiųjų šeimos vyrų – Arsenijaus ir Andrejaus Tarkovskių – mirtis padėjo M. Tarkovskajai atsiskleisti kaip rašytojai ir visuomenės veikėjai. Norėdama atsikratyti baisaus dvasinio skausmo, Marina ėmė rašyti atsiminimus apie anapilin išėjusius artimuosius. Kitąmet rašytojai bus jau 80 metų. Ir ji, ir šiek tiek vyresnis sutuoktinis yra gana sveiki, nepraranda gyvenimo džiaugsmo. Kai Dalia paklausė apie senatvę, Marina atsakė: „Nieko gera senatvė nežada. Priekyje – tik ligos ir mirtis.“ Aleksandras nusiteikęs optimistiškiau: „Senatvėje gerai: turi daug laisvo laiko, gali neskubėdamas kalbėtis su žmonėmis, eiti pasivaikščioti.“

Senatvės temą Dalia jau yra nagrinėjusi filme „Nadiežda“ apie vienišą senutę, gyvenančią Žemaičių Naumiestyje. Ištikimiausi herojės draugai – šuniukai ir katės. Filmas baigiasi laidotuvėmis, o visas Nadieždos gyvenimas buvo tik pakūrenti krosnį, atsinešti malkų, vandens iš šulinio, išsivirti maisto. Bet tai – išorinis, matomas pasaulis, o kas vyksta žmogaus viduje... taip ir nesužinome.
Įspūdingų senyvų, bet jaunatviškų moterų Dalia pasakoja mačiusi Prancūzijoje. „Į tas senutes norėčiau būti panaši ir aš“, – šypteli 48-erių režisierė.

M. Tarkovskaja – irgi sektinas pavyzdys. „Namie ji nuolat ką nors keičia, gerina buitį: tai stalą naują perka, tai užuolaidas kitas kabina... Man tokia aktyvi senatvė graži, – sako Dalia. – 2010-aisiais Marina su Aleksandru buvo atvykę į Lietuvą – dalyvauti režisieriaus Andrejaus Tarkovskio ir poeto Arsenijaus Tarkovskio atminimo vakaruose. Tada, gavusi honorarą iš „Meno avilio“, ji apsidžiaugė ir juokaudama tarė: „Virtuvėje toks nešvarus langas. Geriau įstatysiu naują, nei plausiu seną!“ Kai kitąsyk atvažiavau, langas jau buvo pakeistas.“

Iš gamyklos – į kino studiją

Dali Rust į kino pasaulį pateko gana atsitiktinai. Vilniaus universitete baigusi ekonomikos studijas, jauna moteris gavo paskyrimą į vieną Vilkaviškio gamyklą, bet įkalbėjo vadovus jos atsisakyti, nes buvo nusižiūrėjusi darbo vietą Lietuvos kino studijoje. „Turėjau menką supratimą apie kiną, bet labai jau gražiai skambėjo ir įstaigos, ir posto pavadinimas“, – šypsosi Dalia. Dabar moteriai juokingos atrodo ir pirmos dienos darbe.

„Pamenu, buvau apsirengusi pūstą blizgantį sijoną, aukso spalvos siūlais siuvinėtą megztuką, apsiavusi lakinius batelius, plaukus susirišusi dideliu kaspinu. Maniau: juk reikia pasipuošti, čia gi aktoriai, režisieriai visokie vaikšto... Gavau filmo direktoriaus pavaduotojo pareigas, priskyrė prie filmavimo administravimo grupės. Atėjau pas bendradarbius, atsisėdau ant sofutės. Niekas į mane nekreipė dėmesio. Taip prasėdėjau savaitę. Visi kažkur skubėjo, zujo, o aš vis sėdėjau ir skaičiau knygą. Vieną dieną filmo direktorius nuvedė parodyti sandėlių, paviljonų, cechų... Vėliau grupė sakė maniusi, kad esu iš kažkur atklydusi lenkė ir neaišku, ką čia veikiu. Gal jie taip galvojo todėl, kad savo gražiuosius drabužius buvau nusipirkusi Lenkijoje?“ – kvatoja moteris.

Almantas Grikevičius buvo pirmasis režisierius, su kuriuo Daliai teko dirbti. „Kad pavyktų gauti tai, ko reikia filmavimui, turėjome susirasti patikimų pažįstamų oro uoste, geležinkelyje ir kituose svarbiuose strateginiuose objektuose. Greit mano blizgančius drabužius pakeitė darbinė apranga, nes išvažiavome į komandiruotę, o ten lakstymo buvo daug: reikėjo filmavimo grupę apgyvendinti, aikštelėje padėti, svečius priimti, kelionių bilietus gauti. Buvo tarybiniai laikai, tad ne visada net pinigų turėdamas galėdavai gauti tai, ko reikia“, – pasakoja Dalia.

Netrukus prasidėjo Lietuvos kino studijos griūtis. Kartą Dalia koridoriuje pastebėjo atsitūpusį rūkantį jauną blondiną – kino režisierių Šarūną Bartą. „Vieną dieną sužinojau, kad jis važiuoja filmuoti į Klaipėdą. Kadangi ir man ten reikėjo, paprašiau, kad pavėžėtų. Filmavimo grupėje buvo daug jaunų, bebaimių žmonių. Labai norėjau įsilieti į jų gretas, tik nežinojau, kaip pasiprašyti. Bet... ko norisi, tas ir atsitinka. Gal atsitiktinai, o gal ir ne vis tiek atsidūriau tarp tų, su kuriais norėjau dirbti. Šarūnas Bartas pirmasis Lietuvoje įkūrė nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Iš jo išmokau pagarbos ir atsidavimo savo darbui“, – prisimena pašnekovė.

Septyneri metai kaimelyje

Klaipėdoje gyvenanti režisierė prisipažįsta buvusi labai socialus žmogus – iki ėmė kurti filmus. „Kai visur bėgioji, barstai save, nieko nespėji. Dabar jau negaliu sau leisti važinėti į Vilnių ir atgal šešis šimtus kilometrų vien dėl kokio vakarėlio“, – paaiškina Dalia.

Į sostinę ji išsiruošia tik turėdama reikalų, o kasdien mėgaujasi uostamiesčio ramybe. „Gyvenu gražioje vietoje, mėgstu stebėti vaizdą pro langą. Man labai gera būti namie. Gal todėl, kad dažnai turiu išvažiuoti. Nors sėdėti vienoje vietoje irgi atsibostų“, – sako pašnekovė.

Daliai yra tekę gyventi ir dar ramesnėje vietoje – kaime Molėtų rajone. Ten buvo persikėlusi gimus vaikams. „Šarūnas Bartas davė vištų, triušių, padovanojo šunį. Pavadinome jį Pingvinu. Labai geras ir gražus buvo. Ir sargus. Kai išveždavau vaikus miegoti į lauką, tai visada įsitaisydavo po vežimėliu. O katinas – vežimėlyje. Katiną pasiėmiau iš Juozo Vasiliausko, dabar žinomo televizijos laidos „Duokim garo!“ laureato. Turėjau priglaudusi baltą ožką. Tokios šaunios moteriškės Stefutės draugės ožka atsivedė tris ožiukus, o ji galėjo išmaitinti tik du. Sakė, trečias būtų nusibaigęs. Pasidarė gaila. Parsivežėme į trobą ankstyvą pavasarį. Lauke dar šalta. Augo ir strikinėdavo po namus kartu su vaikais. Labai švarus gyvulys. Jaučiu sentimentų ožkoms. Kai mokykloje mane vadindavo Ciba, labai niršdavau. O dabar, kai niekas taip nebevadina, atrodo, kad labai gražiai skamba. Šulinys, lauko tualetas, krosnis – žodžiu, gyvenau tikrą kaimišką gyvenimą, net panašų į savo filmo herojės Nadieždos. Ir kaimynai buvo tokie grynuoliai – turėjo naminio pieno, lašinių, žvejodavo, varydavo naminukę.

Sunkumų iš to laikotarpio nepamenu, na, finansinių būdavo, bet kas jų neturėjo. Vaikams kaime augti buvo gera, nei jie sirgo, nei išlepo. Po kojomis – žemė, molis, žolė; maistas – pienas (ne ožkos – jos nemelžiau, nors karves melžti moku), obuolys nuo žemės, šiokios tokios daržovės prie namo, svarainiai, šaltalankiai, avietės, žemuogės, grybai.“

Dalia Molėtuose įkūrė meno galeriją „Akcija M“, vėliau – miesto skulptūrų parką, vasarą organizuodavo įvairius plenerus, simpoziumus, stovyklas. „Kai imiesi naujos srities, būna labai įdomu. Bandydama, kartais klysdama padarydavau keistų dalykų“, – sako ji.

Galkinas ir kitos įžymybės

„Kai sūnūs paaugo ir ėmė lankyti mokyklą, iš kaimo teko grįžti į Klaipėdą: žiemą užpustydavo kelią, o juk reikėdavo eiti į mokyklą žinių pasisemti! Ten – vėl naujas gyvenimo iššūkis. Kartą su Lietuvos verslo atstovais lankiausi Karaliaučiuje – Kaliningrado televizija buvo pakvietusi į laidą pakalbėti apie Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimo galimybes. Vedėjas ir dar vienas jaunas vietos politikas buvo tokie nekalbūs, kad po laidos pagalvojau – kodėl man nepabandžius padirbėti televizijoje: gal galėčiau padaryti įdomiau? Po laidos nuėjau pas televizijos direktorių, bet kabinete jo neradau. Savo idėjas išsakiau kitiems ten buvusiems žmonėms, primelavau, kad turiu darbo televizijoje patirties, ir palikau savo telefono numerį“, – pasakoja Dalia.

Direktoriaus skambutis ją pasivijo jau kelyje namo į Klaipėdą. Moteris apsisuko ir grįžo, o netrukus jau vedė autorinę laidą „Moters akcentas“. Pirmasis jos pašnekovas buvo Kaliningrado miesto meras, paskui – dainininkai Maksimas Galkinas, Filipas Kirkorovas, Borisas Moisejevas, šiuolaikinis rusų dramaturgas, rašytojas, muzikantas ir aktorius Jevgenijus Griškovecas, humoristas Michailas Zadornovas, grupių „BI-2“, Umaturman“, „Brainstorm“ nariai. Rusijos žiūrovams laidos vedėja pristatydavo Lietuvą – interviu su politikais Algirdu Mykolu Brazausku, Kazimira Danute Prunskiene, Artūru Zuoku, aktoriumi Donatu Banioniu, režisieriumi Šarūnu Bartu.
„Darbas televizijoje buvo be galo įdomi patirtis – išmokau mintį perteikti vaizdu.

Iš pradžių nežinojau, kaip montuoti laidą. Montažo režisierius sako: „Surašyk taimkodus.“ Kas tie taimkodai? Kažką sukurpiau. Pamačiusi rezultatą nemiegojau visą naktį. Neturėjau nei ko paklausti, nei kas pamoko, o ir negalėjau, tad teko pačiai suktis iš padėties. Ir vėl pavyko“, – sako kino kūrėja.

Kitas Dalios televizijos projektas buvo laida „Akcentai“. „Sugalvoju temą, pavyzdžiui, kodėl vaikus atneša gandrai, o ne balandžiai, ereliai ar šarkos? Ir kodėl juos randa būtent kopūstuose, o ne bulvėse, morkose, burokėliuose? Tada kalbuosi apie tai su garsenybėmis, einu į turgų pas kopūstų pardavėjus, į gimdymo namus, pas gandrų augintojus. Paplepėti apie slidžius kelius kviečiausi dainos „Slidžios gatvės“ autorius ir atlikėjus – grupes „Brainstorm“ bei „BI-2“. Tai laidai filmuoti traumatologijos punktų, padangų montavimo servisų darbuotojai, dviračių pardavėjai, avalynės taisytojai. Su Maksimu Galkinu kalbėjome apie zoologijos sodus. Žvaigždėms juk įgrisę tradiciniai klausimai, todėl visiems būdavo smagu.“

Ką atnešė gandrai

Dalia taip pat netikėtai tapo ir dokumentinių filmų režisiere. Televizijos laidai filmuodama gandrus prisijaukinusį Kaliningrado srities kaimietį Anatolijų, suprato, kad jo istorija verta šio to daugiau. Buvo parašytas filmo scenarijus, atėjo pasipuošęs Anatolijus – su kaklaraiščiu ir baltomis kojinėmis. XVIII amžių menanti aštuoniakampė kirchė, ant jos – dešimt gandrų lizdų. Netoliese – ąžuolas, liepos. Ir visur – gandralizdžiai, po kelis viename medyje. „Filmavome kelias dienas. Kai peržiūrėjau medžiagą, apėmė neviltis – ne tai, ką buvau sumaniusi. Ir vėl reikėjo kažkaip suktis“, – pasakoja Dalia apie savo pirmąjį dokumentinį filmą „Matrosovka“ (2007 m.).

„Juostai reikėjo muzikos arba dainos. Prisiminiau, kad Kaliningrade gyvenantis Jevgnenijus Griškovecas – esame pažįstami nuo „9 meno dienų“ festivalio laikų – turėjo parašęs dainą „Jie skrenda“. Paskambinau, paklausiau, ar paskolintų filmui. Pasidomėjo, kokiam. Nedaug ką stulbinama galėjau papasakoti, bet vaizdžiai nupiešiau filmavimo vietą ir pagrindinį herojų. Jevgenijų suintrigavo mano pasakojimas, jis pareiškė norą aplankyti keistuolį Anatolijų.

Prisipirkau lauktuvių, vaišių, įsisodinau į mašiną Jevgenijų, garso ir vaizdo operatorius, ir pajudėjome stebuklingosios vietos link. Anatolijui nieko nesakiau – kad vėl nepultų puoštis. Užklupome jį vaikščiojantį po savo valdas. Tuoj užsikūrėme laužą, prasivirėme kavos, ant stalo atsirado lietuviškos dešros, duonos, ir prasidėjo pokalbis-filmavimas. Anatolijus neturėjo supratimo, kas yra Griškovecas, kad jis – kultinė asmenybė Rusijoje. Pokalbis išėjo netikėtas ir nuoširdus. Jis ir tapo juostos ašimi. Tada net pati netikėjau, kad kursiu filmus, tik visada to norėjau. Ir štai kuriu, ir vis noriu“, – baigia Dalia.