Garsaus fotomenininko dukra pažįsta kitokį R. Rakauską

Menininkė Eglė Rakauskaitė (46 m.) nuo pirmosios savo darbų parodos „Žana d'Ark“, surengtos prieš dvidešimt metų, yra ištikima revoliucingoms idėjoms.

Ji buvo pasilaidojusi taukuose, liejo šokoladinius nukryžiuotuosius, o dabar siūlo drąsiai keisti Vilnių. Iki detalių apmąstytus projektus ir juos iliustruojančias utopinio Vilniaus nuotraukas kūrėja pateikė parodoje „Ne(į)vykę projektai“. Kad ir kokią keistą sostinę mato E. Rakauskaitė, jos iniciatyvos yra meilės ir dėkingumo Vilniui išraiška.

Egle, kokie Jūsų santykiai su Vilniumi? Ar laikote save vilniete? Ar Vilnius – Jūsų namai?

Gimiau Vilniuje ir tą pačią dieną, kai mane išrašė iš gimdymo namų, buvau ištremta iš šio miesto. Tėvai išsivežė į Kauną – tėtis gavo ten butą. Bet mano jaunystė, studijų laikas praėjo Vilniuje. Pažįstu šį miestą nuo tada, kai dabartinė Prezidentūra dar nebuvo užėmusi Menininkų namų, kai statyta universalinė parduotuvė, o vienintelis aukštas pastatas buvo „Lietuvos“ viešbutis.

Apie Šnipiškių burbulą, miesto vaizdą darkančius panoraminius dangoraižius niekas nė svajoti negalėjo. Man šis miestas įdomus tuo, kad mačiau jo kaitą. Pastarųjų metų Vilniaus projektai nėra itin vykę, norisi sukurti kompensacinį mechanizmą, kad atsirastų, tarkim, plastikinių palmių alėja oro uoste. Kitą savaitę apie tai šnekėsiuosi su Vilniaus oro uosto direktoriumi. Parašiau daug projektų, jie kol kas nėra įgyvendinti, tad surengiau parodą „Ne(į)vykę projektai“.

Tarsi padėka tėvui – fotomenininką Romualdą Rakauską Eglė įmontavo į nuotrauką iš jo paties ciklo „Žydėjimas“
Asmeninio archyvo nuotr.
Mano gyvenimas Vilniuje prasidėjo pusrūsyje prie Rasų kapinių. Pro langelį matydavau vištų, kačių kojas. Pavasarį ant palangės krisdavo kirminai, vabalai. Kai susituokėme su Gintaru, mums skyrė bendrabutį Latako gatvėje. Kambarėlio, įrengto virtuvėje, langas buvo į Pilies gatvę. Nuostabus vaizdas! Vėliau už paveikslą nekilnojamojo turto agentūrai mums leido įsikurti skvote virš buvusios daržovių parduotuvės Pilies gatvėje. Ten smagiai leidome laiką. Pirmame aukšte gyveno Linas Ryškus, jo buto langai buvo be stiklų, polietilenu užklijuoti. Virdavo pilną greitpuodį perlinių kruopų. Tada klestėjo jų romantiška draugystė su Gabija.

Dar gyvenau Barboros Radvilaitės gatvėje netoli veikusios „Rotondos“, mažame aukštame kambarėlyje – „šulinyje“. Toliau – šaltos patalpos buvusioje spaustuvėje, ten pasiuvau didžiulį sijoną savo pirmai parodai „Žana d‘Ark“, skvotas Skapo gatvėje, kambarėlis buvusiame vienuolyne Žygimantų gatvėje. Kurį laiką gyvenau tėčio studijoje prie pat Rotušės aikštės. Mano įspūdžiai, emocijos, prisiminimai apie Vilnių – lyg daugiasluoksnis pyragas, tačiau dabar mano jausmai šalies sostinei yra atšalę. Čia daug įvairių įtakų, grupių, zonų, žaidimo aikštelių. Šioje smėlio dėžėje aš nesu reikalinga. Išvažiavau gyventi į Kauną ir tuo džiaugiuosi.

Parodos „Ne(į)vykę projektai“ atidarymo dieną Katedros aikštėje, prie Gedimino paminklo, pasirodėte persirengusi kaip Napoleonas, rankose laikėte Šventosios Onos bažnyčią.

Neturiu didybės manijos. Juokas ima, kai pagalvoju, kad gimiau tą patį mėnesį kaip Hitleris, Leninas. Be to, balandžio 30 dieną – Valpurgijos naktį. Raganų naktį gimė ir mano sesuo, tik ketveriais metais vėliau. Tėvams esame tiksinti bomba. Man įdomu kalbėtis su seserimi, mes viena kitai patvirtiname tos pačios rūšies, patirties, sapnų, keistų sutapimų patirtis.

„Jei atstatome pseudoautentiškus istorinius pastatus, galime ir Gedimino pilį prasiplatinti“, – ironizuoja menininkė
Asmeninio archyvo nuotr.
Tautiniais drabužiais vilkinčią ir plaktuku su užrašu „No euro!“ mojuojančią lietuvaitę užkėlėte ant Katedros aikštėje stovinčio Lietuvos kunigaikščio Gedimino žirgo. Tai Jūsų pozicija euro atžvilgiu?

Esu griežtai nusiteikusi prieš eurą. Pinigų idėja išnyks. Mes nebespėjame mąstyti. Naujos technologijos iš esmės pakeis piniginių mainų mechanizmą. Ateityje gal vyks teleportacija, bus elektroniniai pinigai, o mes kol kas žaidžiame primityviai: aš jums duosiu akmenėlį, jūs man duokit popierėlį. Atgyvena. Nelogiška pustyti pinigus, juk ir taip jų neturime, dar ir jų gamybai. Rinkčiausi ne popierių, o metalą. Turiu močiutės išsaugotus sunkius sidabrinius litus. Man, vaikui, jie atrodė mistiniai. Iškart pamaniau, kad galėčiau pasidaryti žiedų.

Į Lukiškių aikštę įmontuojate tanką. Ar tikrai norėtumėte, kad toks stovėtų Vilniaus centre?

Raudonas sovietinis tankas su nulinkusiu vamzdžiu – laisvės simbolis. Jo viduje galima įkurti naktinį klubą. Sentimentus tankui jaučiu nuo vaikystės. Kai buvau mažė, Petrašiūnuose stovėjo tankas. Pasyvus karo prietaisas su vamzdžiu mane kerėdavo. Tankas – geras priminimas, kas yra okupacija.

Ironizuodama siūlote perkonstruoti Gedimino pilį į daugiabutį, kad neštų naudos, Tris Kryžius – pakeisti vėjo jėgainėmis...

Tai kalba apie pseudoautentiškų istorinių pastatų atstatymą, desperatiškas naudos – jos iš visko nuolat stengiasi išspausti miesto valdininkai – ironizavimas. Tai ir siūlau susirasti išvogtas Gedimino prospekto trinkeles, prasiplatinti Gedimino pilį. Vilniaus m. savivaldybės aikštelėje siūlau įkurti niekur nevedančią metro stotelę – kaip A. Zuoko vykdytos politikos atminimą. Fotošopu sukurtomis architektūrinėmis intervencijomis į gerai pažįstamus miesto pastatus ir erdves noriu kalbėti ir kitus skatinti mąstyti apie Vilniaus problemas.

Savo griežtą poziciją prieš euro įvedimą kūrėja pareiškė ant Lietuvos kunigaikščio Gedimino žirgo užkeldama tautiniais drabužiais vilkinčią ir plaktuku su užrašu „No euro!“ mojuojančią lietuvaitę
Asmeninio archyvo nuotr.
Vakar naktį skaičiau, kad žmonės, kurie žudosi, iš tikrųjų nori gyventi, bet negali pakelti tuo momentu juos užklupusios realybės. Faktas, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi, rodo, jog mūsų žmonės nebegali ištverti, bet nesipriešina, pasitraukia tyliai, po vieną. Štai mūsų vežėjus muitinėse spaudžia rusų valdininkai, kalbama apie visišką sugniaužimą, tik mūsų statytiniai, atsakingi valdžios atstovai, nieko nedaro. Kodėl aš nedarau? Esu už sistemos ribų. Mielai prisiimčiau įsipareigojimų naštą, bet Vilniuje, norint gauti postą, reikia protekcijų. Pavyzdžiui, sukūriau spektaklių „Barbora Radvilaitė“, „Mažvydas“, „Ričardas Trečiasis“ kostiumus. Turiu potencijos dirbti teatrui, tačiau teatras manęs nekviečia. Stebiuosi: Nacionalinio dramos teatro direktorius – magistro diplomo neturintis žmogus. Kaip mes šiame mieste perkvalifikuojame savo bičiulius? Regis, esame draugai, visi vienodi, bet nežinia kodėl vieni tampa labiau nevienodi nei kiti. Manęs niekas niekada niekur neprotegavo. Vilniuje stebiu dinamišką draugų judėjimą pelningų vietų link.

Grafinių simuliacijų ciklą, susijusį su Vilniumi, pradėjote 2008-aisiais, kai Vilnius rengėsi tapti Europos kultūros sostine. Gerą dešimtmetį atstovavote Lietuvai Europos kultūros parlamente. Matėte, kaip įvairiose šalyse stengiamasi kuo geriau pristatyti sostines.

Šio atstovavimo atsisakiau. Atrodė keistas tas kultūruomenės susibūrimas, organizuojamas atsiradus galimybei pasinaudoti Europos Sąjungos pinigais. Įdomios kelionės, išvažiuojamosios sesijos, gyvenimas geruose viešbučiuose, posėdžiai vis kitose šalyse, susitikimai su vietiniu elitu. Didelės laiko sąnaudos, bet ta organizacija neturi sprendžiamosios galios, nevaldo pinigų, finansavimą susiranda pati. Manęs vegetacinis mechanizmas nedomina. XXI a. konferencijas galima daryti skaipu, tiesioginiu teletiltu – pigiau. Pajutau, kad moralės požiūriu yra nepateisinama būti šios organizacijos nare.

Ką paliko 2009-ųjų Vilnius – Europos kultūros sostinė?

Daug nuosėdų. Turiu galvoje ne vykusias intrigas, su pinigais susijusias detales – buvo keista, kad žmonės taip rūpinasi vien savo išlikimu ir vegetavimu. Tokiais ypatingais atvejais į patarėjų, ekspertų gretas turėtų būti objektyviau įtraukiami išmanantys menininkai. Nors aš tuo metu buvau Europos kultūros parlamento narė, pristačiau Lietuvą Venecijos bienalėje, jokio pasiūlymo įsijungti į šį renginį nesulaukiau. Esi išmetamas kaip musė iš sriubos dubenio. Kalbu ne apie pinigų pasisavinimą, o realius darbus, kūrėjo naudą tokiuose renginiuose.

„Kiekvienas mano kūrinys turi svarią koncepciją, mintį, žinią. Ja dalinuosi, kviečiu žmones mąstyti“, – sako E. Rakauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr.
Kartais atrodo, kad lengvai galėtumėte išvesti kolegas į gatves...

Žinau, kad galiu vesti menininkus į kovą, tik reikia patikėti, kad to noriu. Galėčiau išvesti kolegas į gatves, jei jie pajėgtų perlipti per savo ego. Labai sunkus darbas yra patraukti žmones, sutelkti minią. Tai reiškia, kad turi individualiai atspindėti kiekvieno lūkesčius, neišsipildžiusias svajones. Aš visai neskiriu dėmesio savo fotogeniškumui. Žinau, kad galiu būti išvaizdi moteris, bet nevartoju makiažo priemonių, išskyrus lūpų blizgį. Už krepšininkų ištekėjusios merginos vien išvaizda patraukia paskui save mases, o kuo aš galiu pakviesti tautiečius? Tik drąsia idėja.

Kokia Jūsų Vilniuje įkurto „Lofto 161“ mintis?

Tai buvo dalis Šiuolaikinio meno centro televizijos projekto. Jis išsivystė į susibūrimo vietą, kūrybines dirbtuves, kur galima generuoti idėjas ir smagiai leisti laiką. Šiuo metu loftą išnuomojau kūrybinei dizainerių agentūrai – tegul pats išsilaiko. Esu laiminga, kad projektams, kurie dabar man rūpi, nereikia didelės erdvės. Išlaikyti 150 kv. m plotą brangaus šildymo sezonu turint paskolą yra sudėtinga. Ne vienus metus ten gyvenau. Turėjau energijos, jutau poreikį kviestis žmones, bendrauti – tarsi palankus vėjas būtų pūtęs. Dabar vengiu Vilniaus, nebenoriu vaikščioti pagrindinėmis gatvėmis. Einu vidiniais kiemais – kad kuo mažiau pažįstamų sutikčiau. Kolegos taip pat nebenori eiti į parodų atidarymus. Šiame mieste tapo ankšta gyventi. Pradedu jausti, kad Kaunas yra labai gera vieta atsitraukti.

Gal tie „neįvykę projektai“ yra atsisveikinimas su Vilniumi?

Tai yra savižudžio sindromas. Jei man kas nors atsitiks, palieku dokumentą, liudijantį, kad ketinau pakeisti Vilnių. Supratau, kad nėra būtina įgyvendinti savo sumanymų, daužyti galvos į sieną. Menininko profesija labai sunki: ką nors sugalvojęs nežinai, koks bus finalas. Galerijoje turi kovoti dėl kiekvieno smulkiausio daikčiuko vietos. Aš, kaip menininkė, esu neįvykusi, nes mano kūriniai neturi kainos: kainuoju tris litus penkiasdešimt centų – kaip atvirukas. Šis projektas galėtų tapti atvirukų su sukinėjant besimainančiu vaizdu „prieš ir po“ gamybos pradžia. Galima padaryti puodelių, kaklaraiščių, suvenyrų turistams ir pradėti rūpintis savo gerove.

„Fotošopu sukurtomis architektūrinėmis intervencijomis į gerai pažįstamus miesto pastatus ir erdves noriu kalbėti ir kitus skatinti mąstyti apie Vilniaus problemas“, – sako E. Rakauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokiame Vilniuje Jums būtų jauku ir įdomu gyventi?

Grįžčiau į savo gimtąjį miestą, jei name adresu Malonioji g. 5 man leistų įkurti vaikų piešimo mokyklą.

Grąžinkite mikriukus – susisiekti patogų transportą: kai gali išlipti, kur reikia, sutaupai laiko. Man skauda, kad Vilnius nebėra skirtas žmogui gyventi. Neįmanomi kamščiai, kai kurie miesto tvarkymo projektai sumanyti nepaisant logikos, kad vėliau tektų taisyti, kad daugiau valstybės pinigų galėtum nusigręžti. Per Paryžių tekanti Sena yra aktyvi miesto arterija, o Neris? Krantinės nesutvarkytos. Jei bėgčiau, užkliūčiau už armatūros. Net su dviračiu neįmanoma pravažiuoti. Senamiesčio oras užterštas, gyventojų daug, gausu nelaimingų žmonių. Kainos kur kas didesnės nei Kaune.Vilniuje, daugialyčiame organizme, niekas už nieką neserga. Baisiuosi didelių prekybos centrų ekspansija. Aš norėčiau, kad būtų šviežių žuvų, mėsos krautuvėlių. Grąžinkite man bakalėją. Noriu centre nusipirkti produktų. Noriu, kad miegamuosiuose rajonuose sutvarkytų gatves ir šaligatvius. Užupyje tai padaryti galima, o toliau nuo centro – jau ne?

Judith Collins knygoje „Sculpture today“ („Skulptūra šiandien“) pristatomas Jūsų kūrinys „Šokoladiniai nukryžiuotieji“. Ar paprasta sudominti savo performansais, videoinstaliacijomis prestižinius pasaulio muziejus, rezidencijas, miestus? Kokią žinią reikia skleisti, kad į menininko darbus būtų atkreiptas dėmesys?

Labai sudėtinga sudominti pasaulį. Kol esi jaunas, kai ką gali, tave stengiasi kilstelėti, vėliau turi pats save pakelti. Pasaulyje mane kilstelėjo, o Lietuvoje aš uždusau. Čia nėra meno rinkos. Kai po visų darbų užsienio šalyse grįžau namo, prasidėjo tylos laikotarpis.

Kaip atsikirstumėte tiems, kurie Jūsų performansus, videomeną vertina kaip balansuojančius ties pavojaus, absurdo, legalumo riba?

Nemėgstu prėskų dalykų. Tik sukrečiantis menas žadina vaizduotę. Kiekvienas mano kūrinys turi svarią koncepciją, mintį, žinią. Ja dalinuosi, kviečiu žmones mąstyti.

Sukūrėte filmą apie tėvą – garsųjį fotomenininką Romualdą Rakauską. Ir pastarojoje parodoje Jūsų gimdytojas įmontuotas į nuotrauką iš jo ciklo „Žydėjimas“.

Norėjau sukurti animaciją, kad žiedlapiai byrėtų, bet nepakako pinigų. Paskutiniu metu tėvas man labai padėjo. Jam esu dėkinga už savo gyvybę. Baisi yra finansinė situacija, kai žmogus nebeturi pagrindo po kojomis, nebežino, ką daryti, nuo ko atsispirti, kad išliktų... Nuostabu, kad gyvenimas ir mano tėvui grąžino galimybę kompensuoti tą laiką, kai visiškai nebendravome. Kalbėdama apie savo pusiausvyrą, džiaugiuosi ir dėl jo: matyt, savo kelyje tėvas irgi mokinys, mokosi, suvokia, kad daro klaidų, ir yra toks stiprus, kad gali tai pripažinti.
Esame pažeidžiami ir ambicingi. Išmokti būti tėvais ir yra visa mūsų gyvenimo kelionė. Diena iš dienos. Tėvui esu skolinga, kad mane pagimdė ne tik kaip kūrybiška asmenybė, bet ir kaip vyras, fiziologiškai, sudarė man sąlygas būti, gyventi.

Kūrėjos meninė reakcija į faktą, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar tėvas vedė Jus į meno pasaulį?

Visada. Tik su fotoaparatu jo neatsimenu. Menu, kaip tėvas prieš miegą sekdavo man savo paties sugalvotas begalines pasakas. Tada jis dirbo žurnale „Mūsų gamta“, tad pasakodavo ežiukų, lapiukų istorijas. Vizualaus pasaulio išrišimas iš stereotipo – žurnalisto tėvo kūrybinė dovana mums, dviem dukroms. Labai gyvas, pilnavertis bendravimas. Tai, ką matai arčiausiai, yra tavo mokykla. Viską gauni ir nešiesi iš savo šeimos.

Kaip, būdama paauglė, jautėtės matydama tėčio įamžintus aktus?

Aš to nematydavau. Mudu su tėčiu gražiai leisdavome laiką, važiuodavome grybauti, pasistatydavome palapinę išskirtinėse vietose, pavyzdžiui, ant Dubysos skardžio. Gyvendama Šveicarijoje nuolat prisimindavau vaikystėje patirtą laisvės pojūtį, kai dar nebuvo privatizuota gamta: neiškirsti miškai, neaptvertos paežerės, kai galėjome sustoti, kur norime, įsikurti nakvynei. Dabar augame, globalėjame... Ir kiek daug visokių apribojimų, draudimų, streso sau sukeliame! Nemažai laiko praleidau tėčio Žemaitijoje – pas močiutę. Avinukai, kamanės, draugavimas su karve... Gamtoje geriausiai atsiskleidė mano kūrybiškumas.

R. Rakauskas įamžino 7-ojo dešimtmečio Vilnių, jo šiokiadienius. Šiandien tai – brangi dokumentika. Jūs esate sukūrusi fotografinių portretų ciklą „Vilniaus benamiai“, „Gariūnai“. Dabar šalies sostinę matote dar kitaip. Tėvo ir dukters Vilnius – skirtingas?

Tėvą visada traukdavo Vilnius, net dabar čia važinėja kartą per savaitę. Įtaką jo nuotraukų stilistikai darė laikotarpis, lyg banga nuėjusi nespalvotos fotografijos mokykla, šviesos, minkštumo ir momento pagavimo menas. Nežinau, ar Vilnius tada buvo toks, gal toks jis pamatytas tik mano tėvo akimis? Dabar tėvas gailisi, kad neįamžino prie Vilniaus miesto vykdomojo komiteto buvusių skelbimo lentų. Įvairios detalės, autobusų stotelės – negrįžtančio laiko ženklai, mena miesto istoriją, atskleidžia jo fotogeniškumą.

Kūryba mes mažai susisiejame ir apie tai nekalbame, bet manyje yra kažkas likę iš tėvo. Pirmoji mano „Jazminų suknelė“ – argi ne žydėjimas? Arba jo ciklo „Žydėjimas“ nuotrauka, kur šeši vaikai laiko ilgą pienių vainiką ,– ar tai ne mano mergina su kasomis?

Nesu nei fotografė, nei dailininkė, bet galiu būti architektė, siuvėja, mezgėja, virėja, stilistė, interjero dizainerė. Man įdomu keisti darbo sritis: jos mane transformuoja, į mano būtį įneša naujų patirčių, įspūdžių, ir man nėra nuobodu. Kartais ieškau rutinos, kad suprasčiau, kaip žmonės normaliai gyvena: keliasi tuo pačiu laiku, ilsisi tik savaitgalį, augina vaikus, prižiūri namus, atbūna darbo valandas komplikuotuose kolektyvuose. Bet aš turiu save pasaugoti. Vilnius iš manęs pareikalavo per daug energijos. Jis mane įsiurbė ir išsiurbė. Kaune ramu, negaištu laiko vakarėliams, susitikimams, neatiduodu veltui energijos.

Yra graži Antano Sutkaus nuotrauka, kurioje Judu su tėčiu pagauti draugiško subuvimo akimirką...

Penkių kauniečių fotografų kompanija susirinkdavo tarp Šventosios ir Palangos įsikūrusioje Romualdo Požerskio mamos sodyboje. Prie pat jūros, už pušų zonos. Jie drauge eidavo fotografuoti saulėlydžio. Vakarodavo prie laužo, žiūrėdavo į žvaigždes, klausydavo BBC radijo rusų kalba, aptarinėdavo politines temas. Aš, vaikas, beveik miegodama kaip grybas, klausydavausi jų, matydavau, kaip žmonės leidžia laiką. Žaidžiame futbolą, kamuolys užlekia ant šiaudinio stogo, kažkas pradeda fotografuoti. Natūrali meno ir gyvenimo nepriešprieša, kūrybiškumas – kaip tavo savasties dalis. Esu dėkinga tėvui už šią esmingą mano gyvenimo dalį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis