Beata Tiškevič: ketinau kalėjime dirbti psichologe

Lyg vaikas, kuriam neleidžiama smaližiauti, ji gliaudo iš popierėlių saldainius ir godžiai skonisi užsigerdama arbata. Miela, šilta, gebanti vaikiškai nustebti, džiūgauti dėl sulaukto dėmesio ar komplimentų...

Kino ir teatro aktorė Beata Tiškevič (24 m.) prisipažįsta, kad sceną ji pasirinko trokšdama įveikti drovumą, nepasitikėjimą savimi, vienatvės baimę, jaunatviškus kompleksus, kad pakišo sau koją norėdama išmokti daugiau, būti suprasta ir priimta tokia, kokia yra.

Beata, kada supratote, kad esate išskirtinė? Paprastai paauglėms tai pakužda berniukų dėmesys.

Mokykloje berniukai į mane visai nežiūrėjo. Tikrai tikrai. Nekviesdavo šokti. Mano dantys ilgą laiką buvo kreivi. Dėl to labai kompleksavau. Jei juokdavausi, tai ranka burną prisidengdavau. Siaubingai savimi nepasitikėjau.

O įkritote į tokią profesiją, kai apsinuoginti tenka per kiekvieną susitikimą su žiūrovais.

Gal todėl ir nuėjau studijuoti aktorinės meistrystės, nes norėjau, kad mane pripažintų tokią, kokia esu? Įrodyti, kad tokia, kokia esu, galiu būti. Kad mane priimtų. Turbūt norėjau pateisinti savo trūkumus.
Jei žmogus neatranda veiklos, kur galėtų atskleisti savo spalvas, tai lyg ir nėra pateisinimo jo keistenybėms. Keistuolis, radęs tinkamą veiklą, yra savo vietoje.

Mokykloje jautėtės esanti keistuolė?

Gal ne keistuolė, gal nuobodyla? Buvau stropi moksliukė. Ilgai neturėjau kompiuterio, interneto. Neturėjau galimybės lankyti būrelių – tėvai negalėjo suteikti man šio malonumo, tai aš mokydavausi. Grįždavau, pamiegodavau ir sėsdavau prie knygų. Vilniaus Gabijos gimnaziją baigiau raudonu atestatu.

Gal esate grafų Tiškevičių palikuonė?

Aiškinausi, – tikrai nesu. Mano tėvai yra vilniečiai, tėčio tėvai gyveno Vilniuje, bet senelis kilęs iš Šalčininkų rajono, o mamos mama po karo atvažiavo į Vilnių iš Baltarusijos.

Ar neteko patirti nuoskaudų dėl savo pavardės kilmės?

Kai keičiausi pasą, man siūlė pasidaryti Tiškevičiūte. Griežtai atsisakiau. Mano tėvai yra Tiškevič, kam painiotis? Viena lietuvių mokytoja per pirmą pamoką paklausė, ar yra klasėje mokinių, kurie namuose kalba nelietuviškai. Pakėliau ranką, o dvi mergaitės nedrįso prisipažinti. Mokytoja pažiūrėjo į mane, ir jos veide pamačiau apgailestavimą: „Hm, čia bus problemų.“ Bet man labai gerai sekėsi mokytis lietuvių kalbos, ypač kirčiavimo. Tiesa, pradinėse klasėse sunkiai skyriau dvibalsius ir dvigarsius, nesugebėjau rašinėlio parašyti. Už mane rašė mamos draugė.

Geriausia draugė, su kuria daugiausia atradau, prieš trejus metus pasitraukė iš gyvenimo, ir aš užsirakinau.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
O iš kur Jūs ateinate į sceną, televiziją, kino ekranus?

Ketinau mokytis psichologijos ir dirbti psichologe kalėjime. Vaikystėje sunkiai sugyvenau su išoriniu pasauliu, jis mane gąsdino ir liūdino, todėl reikėjo susikurti stiprų vidinį. Vėliau supratau, kad yra ir daugiau panašiai gyvenančių žmonių, kad jiems reikia padėti, kartu perkelti žvilgsnį nuo savo rūpesčių į kitų problemas. Netikiu visišku gėriu ir blogiu, nemanau, kad yra visai nepataisomų žmonių. Prošvaistė visada yra. Norėjau suprasti nusikaltimų motyvus, sužinoti, kokia bausmė turi būti už konkretų nusikaltimą. Ar ilgi metai kalėjime, mirties nuosprendis būtų tikroji bausmė už žmogžudystę? Na, ne. Norėjau suprasti įkalintųjų patirtį, būti arčiau jų, bet šios profesijos turbūt nepakelčiau. Ji mane pakeistų – tapčiau griežtesnė, nebesijaudinčiau dėl smulkmenų.

Vasarą, baigusi mokyklą, nutariau tvarkytis gyvenimą. Mėginau ieškotis padavėjos darbo – turėjau patirties, moku keturias kalbas, bet mane atmetė 13 darboviečių. Nesupratau kodėl. Pėdindama pro Muzikos ir teatro akademiją pamaniau – pabandysiu stoti į aktorinį. Tai buvo pamišimas. Nežinojau, kas yra etiudas, mizanscena. Buvau mačiusi tik vieną spektaklį, ir tai... per jį snaudžiau. Vaikinas pakvietė į pasimatymą – į „Aną Kareniną“ Rusų dramos teatre. Nežinojau, kas yra Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas.

Po pirmo turo palūžau. Dainavau Zemfiros dainą „Viso gero, mano mylimas mieste“. Traukiau nuoširdžiai. Išgirdau: „Oi, stop, stop. Tu turbūt gyvenime nedainuoji?“ – „Šis mano talentas dar neatrastas.“ – „Arba jo apskritai nėra. Ačiū, sėskis.“ Bet į antrą turą perėjau. Jam pasibaigus, labai verkiau. Supratau, kad save pervertinau, kad lendu ne ten, kur man reikia, privalau žinoti savo vietą. Per trečią turą, eidama pro duris, išgirdau: „Gal nori dar ką nors padaryti?“ – „Taip, noriu suvaidinti katę.“ – „Gerai, suvaidink nušiurusią ligotą katę, kuri trokšta mums įsiteikti.“ Man bevaidinant viena komisijos narė išspaudė garsą: „Oi...“

Kaip profesinį pasirinkimą vertina Jūsų tėvai? Ar pakviečiate juos į spektaklius?

Jie labai manimi didžiuojasi. Ypač tėtis. Vakar ilgą istoriją pasakojo, kaip keturias valandas, kol vyko spektaklis, vyto jo gėlės, kurias man atnešė, kaip jas gaivino. Net susikaupti negalėjo. Mano tėvai yra toli nuo meno pasaulio. Jiems atrodo, kad kelionės, svajonių įgyvendinimas skirta kitiems – ne jiems. O tai, ką aš darau, – mistika: tarsi jų lūkesčiai per mane pildytųsi. Girdžiu, kaip kiti tėvai, atėję į spektaklį, kritikuoja savo vaikus. O mano palaiko mane kiekviename žingsnyje. Niekada nėra pasakę: „O kam tau to reikėjo?“ Šventai gerbia visa, ką darau. Spektaklis „Dieviškoji komedija“ buvo tėvų pirmas kartas Nacionaliniame dramos teatre. Tėtis apsirengė kostiumą, nežinojo, kaip elgtis tarp teatro gerbėjų. Paauglė, aš savo tėvų gėdijausi – kad nėra tokie kaip verslininkai, kad daug ko neturi. Dabar tėvelius myliu ir branginu labiau už viską. Nors ir neturi didelių teorinių, intelektinių žinių, yra šilti, tikri ir nuoširdūs.

Savo apsakyme „Aš ir kiti vaikai“, publikuotame „Literatūroje ir mene“, perteikiate nemylimo vaiko jauseną. Ar jame pasakojate savo vaikystę?

Niekada nenorėčiau grįžti į vaikystę, paauglystę. Rašinys gimė, kai dirbau su rūpesčių dėl elgesio turinčiais vaikais. Viena mergaitė buvo visai tokia, kaip aš – jos metų. Tarsi pamačiau save. Keistas jausmas: ji verkė, ir aš pradėjau verkti. Sunkiai sekėsi su tais vaikais dirbti – neturėjau kantrybės, pedagoginių žinių, labai bijojau pakenkti. Ir niekaip neradau kelių į jų širdis. Tai buvo siaubingos dienos, žiauriai pavargdavau. Kartą atsisėdau ir parašiau apsakymą. Palengvėjo. Yra daug vaikų, kurie gyvena mažame nejaukiame kojų pasaulyje (nes mato kojas) ir supranta daugiau už suaugusiuosius. Tik jų niekas neklauso. Nelabai kam jie ir rūpi. Visokios rūpybos rūpinasi kraštutinėmis šeimomis, o pažiūrėti normalių šeimų vaikai nėra apsaugoti. Nebent jiems pasiseka – atsiranda gerų draugų, mokytojų.

Jauno režisieriaus Romo Zabarausko filme „Streikas“ didžėjus iš Niujorko atvyksta į Vilnių susipažinti su močiute ir įsimyli jūsų kuriamą personažą Martą. Ar Marta yra tipiška vilnietė – jaunosios kartos atstovė?

Pavadinau jos, arba šiuolaikinio jaunimo, fenomeną Vilniaus Berlynu. Pati Berlyne nebuvau, bet įsivaizduoju tenykščio jaunimo laisvumą, hipsteriškumą, kartais paviršutinišką manipuliavimą pavardėmis, filmų pavadinimais, režisierių vardais. Aš čia galiu ir labai klysti.

Man artimos pasiutusios merginos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailokos, bet, įsiklausius į jų žodžius, supranti tiesą.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kaip sekėsi bendradarbiauti su filme „Streikas“ vaidinusiu amerikiečių aktoriumi Ebeneezeriu Sowahu?

Mano humoro jausmas dažnai – pernelyg aštrus, gali pasirodyti net rasistiškas. Kartais būdavo baisu, kad galiu šį žmogų įžeisti. Taigi savo humoro jausmą reikėjo koreguoti. Kartą E. Sowahas atėjo į balkoną, visi rūkė. Paklausė, ar kas nors turi cigarečių. Leptelėjau: „Taip, aš turiu juodų.“ Tikrai turėjau juodų cigarečių – buvau parsivežusi iš Italijos. Aktorius iškart keistai sureagavo.

Ar Vilniuje turite mėgstamų vietų?

Kai reikėdavo ruoštis muzikos kontroliniams, įsirašydavau didžiųjų kompozitorių kūrinius į juostinį magnetofoną, nuvažiuodavau į Vingio parką, atsisėsdavau ant šakos ir klausydavausi. Ten prisiverčiau įveikti pirmąjį šimtą knygos „Altorių šešėlyje“ puslapių. Žvėrynas yra tobulas, o ta vieta – nuostabiausia Vilniuje. Kartais naktį ten numinu dviračiu. Neturėjau kaimo, vasaras prasirindavau mieste. Vilnius iki devyniolikos metų man buvo Pašilaičiai. Su drauge susitikdavome parūkyti krūmuose prie viešojo tualeto. Šaunūs krūmai! Pašilaičiai buvo gražūs, bet pristatė namų. Rajoną juosė pievos, ganėsi karvės.

Yra bekvapių ir bespalvių miestų, juose sunku būti. O Vilnius turi savo atmosferą, jis man labai artimas, saugus.

Būna, kad gimtasis miestas erzina?

Dabar gyvenu Gedimino prospekte, mane erzina čia veikiančios mugės, negaliu pakęsti skilandžių kvapo. Ryte prabundi ir supranti: kelias dienas ramybės nelauk. Norėčiau, kad naktį miestas būtų gyvesnis. Įlendi į kiemelį ir klausai poezijos skaitymų. Kažkas panašaus į „Fluxus ministeriją“. Jos nebėra. Buvau užklydusi kelis kartus, vaikinai grojo kibirais, šluotomis. Žinau, kad Laisvasis universitetas (LUNI) organizuoja ekskursijas po keistas Vilniaus vietas. Reikėtų kada nueiti su jais pavaikščioti.

Kodėl Jus traukia naktis?

Nes tik naktį mano smegenys įsijungia. Pradeda veikti nuo 22 valandos.

Dirbate su įvairiais kino režisieriais, galite lyginti lietuvių ir rusų mokyklas, bendravimo ypatumus.

Man lengviau suprasti lietuvius, nes jie šneka mažiau nei rusai. Nemėgstu, kai žmonės daug plepa: aš tada nesugebu suprast. Nepagaunu, ko iš manęs reikia. Rusijoje labai stipri profesijų hierarchija.

Aktoriai kalba apie nežmonišką konkurenciją Maskvoje. Kaip buvote pakviesta vaidinti televizijos seriale „Naujakuriai“?

Jie ieškojo užsienietės Samantos vaidmeniui kurti ir paprašė Lietuvos aktorių agentūros surengti kastingą. Taip mane atrinko. Nelabai tikiu konkurencija. Esame skirtingi. Konkuruoti galėtų nebent identiški asmenys, tačiau vargu ar tokių yra.

Neturėjau kaimo, vasaras prasitrindavau mieste. Vilnius iki devyniolikos metų man buvo Pašilaičiai. Rajoną juosė pievos, ganėsi karvės.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Pirmoji patirtis kine?

Pirmoji patirtis – Mariaus Ivaškevičiaus filme „Tėve mūsų“. Režisierius atėjo į pirmo kurso pabaigos egzaminą, stebėjo darbus ir pakvietė mane į aktorių atranką, patikėjo Kristinos personažą. Tai buvo viena geriausių mano patirčių kine visais atžvilgiais: savo tikslą žinantis režisierius, atsakingai organizuotas darbas filmavimo aikštelėje, šaunūs partneriai. Vėliau to paties reikalavau dirbdama su kitomis komandomis, deja, ne visur taip buvo. Vaidinu ir kitame M. Ivaškevičiaus filme „Santa“ – pagrindinės herojės sesę Editą. Šis kūrinys netrukus turėtų pasirodyti ekranuose.

Įdomu, kaip filmuojamas serialas Maskvoje? Pagrindiniai „Naujakurių“ vaidmenys patikėti net dviem lietuviams – Jums ir aktoriui Arūnui Sakalauskui.

Mus išvežė į statomą naują rajoną – už Maskvos. Ten buvo išnuomoti du šviežiai iškepti namai, juose ir sukosi veiksmas. Per keturis mėnesius nufilmuota šešiolika serijų. Darbas vyko gana chaotiškai. Lietuvos kino profesionalai labiau organizuoti, susitelkę, mažiau kalba ir tiksliau viską daro. Arūnas Sakalauskas man buvo atrama. Jei ne jo palaikymas, daugeliu atvejų būčiau tiesiog išėjusi į mišką. Labai sunku toli nuo namų, kalbėtis kita kalba ir tik darbo reikalais. Per keturis savitos izoliacijos mėnesius pradedi jausti dvasinio ir intelektinio bendravimo alkį.

Vaidinate ne viename Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje. Kaip susitikote?

E. Nekrošius mums dėstė du semestrus, jo vadovaujami parengėme du egzaminus. Režisierius pakvietė visą kursą vaidinti Dantės „Dieviškojoje komedijoje“. Man teko „Pragaro“ Frančeskos – merginos, kurią pražudė meilė, vaidmuo. Į „Rojų“ pakvietė dalį kurso, į „Jobo knygą“ – taip pat. O aš turėjau laimės pabūti ir spektaklyje „Hamletas“ Ofelija.

Kokie Jūsų svajonių vaidmenys?

Mano svajonių vaidmuo jau suvaidintas. Tai – mergina iš Larso von Triero filmo „Breaking the Waves“ („Prieš bangas“). Labai artima Julio Cortázaro kūrinio „Žaidžiame klases“ Magė. Pamišusios, pasiutusios merginos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailokos, bet, įsiklausius į jų žodžius, supranti tiesą. Turbūt tai yra kažkokia mano spalva. Nemoku būti moteriška herojė. Bijau pagrindinių vaidmenų.

O štai ėmėte ir perengėte Ofelijos vaidmenį per penkias dienas!

Reikėjo pakeisti pagrindinę aktorę. Režisieriui guodžiausi: „Kaip baisu, kad tik nesugadinčiau.“ Jis pasakė: „Tu tik papuoši.“ Ir aš tai atsimenu. Ypač tada, kai būna sunku. Kaip rengiausi šiam vaidmeniui? Nuvažiuodavau į Pašilaičius, į krepšinio aikštelę, šokinėdavau, šūkaliodavau, gestikuliuodavau. Buvo visai nesvarbu, ką apie mane galvoja praeiviai. Tuo pačiu metu vyko ir diplominiai spektakliai. Maniau, išprotėsiu. Mama prašydavo pavalgyti, aš šaukdavau: „Mama, ne dabar!“ Neturėjau laiko net kalbėtis. Spektaklio dieną žiauriai bijojau. Mane palaikė visi aktoriai. O kai apsivilkau Ofelijos suknelę (ji yra mano mėgstamiausios smaragdo spalvos), prasidėjo šis tobulas spektaklis, buvo nuostabu.

Ar Ofelija Jums artima? Koks iš sukurtų personažų labiausiai atspindi Jus pačią?

Neturiu pretenzijų ir ambicijų būti universali. Man yra brangios tam tikros mano spalvos, laisvai galima jas panaudoti, išlieti į kokį nors vaidmenį. Aišku, pasipildyti –taip pat, tačiau ne taip, kad save nutrintum ir įsileistum visai kitą charakterį. Turiu Ofelijos desperacijos, liūdesio, romantiškumo, pamišimo. Nekrošiaus Ofelija yra tikra smagybė! Ji įvažiuoja į sceną su valtimi ir rūko pypkę! Kas gali būti nuostabiau?

Jūs – laisvai samdoma?

Taip. Labai gera būsena. Kai gimsti, turi šiek tiek laisvo laiko, paskui esi įgrūdamas į lopšelį, darželį, tada – ilgi metai mokyklos, akademijos, vėliau kažkas įkalina, pavyzdžiui, darbovietėje – kaip jus. Mane tai gąsdina. Dabar man yra toks... pakvėpavimas laisve. O teatre dažnai tamsu, ir kiekvieną dieną būti toje tamsoje aš bijočiau.

Žurnalas "Moteris"
Lietuvos televizijos projekto „Auksinis balsas“ vedėja tapote netikėtai pačiai sau. Maniau, specialiai kuriate truputį „paplaukusios“, kiek naivios moters amplua.

Daugelis taip galvojo. Su manimi pabendravote. Tai kaip jums atrodo? Čia yra ne vaidmuo. Aš esu aš.

Televizijos vedėja, kuri neturi televizoriaus... Andrius Rožickas pamato Jus internete, ir lengvai įkrentate į akį...

Jis pamatė Tado Vidmanto internetinę laidą „Važiavimai“. Aš sėdėjau mašinos gale, manęs kažko klausinėjo, kas šaudavo į galvą, tą ir atsakydavau. Nemaniau, kad pokalbis išlįs į dienos šviesą, kad jį kas nors žiūrės. Tik iš šono atrodo, jog man viskas lengvai sekasi. Galbūt nesąmoningai sudarau lengvumo įspūdį, bet mano viduje vyksta procesas, kurio lengvu nepavadinčiau. Aktorės kelią pasirinkau iš desperacijos, iš nevilties. Daugeliui atrodo, kad į Muzikos ir teatro akademiją stojau iš egoizmo, iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Va, nuėjo ji į televiziją... O aš daug ką darau kaip tik iš nepasitikėjimo savimi. Kišu sau koją, kad išmokčiau daugiau. Ne tam, kad parodyčiau save, o labiau tam, kad mane suprastų.

Ar Jums pačiai patinka projektas „Auksinis balsas“?

Labai. Turiu puikų partnerį ir sužinau daug naujų dalykų. Nuostabu klausytis, kaip šneka komisijos nariai. Išgirstu universalių tiesų, jas galiu pritaikyti. Man įdomu stebėti atlikėjus, kaip jie keičiasi. Arba orkestras...
Andrius padėjo man išeiti stiprią mokyklą nebūdamas mokytoju. Jis nebyliai buvo šalia, ir tai yra pati geriausia pedagogika.

Jau išmokote atsikirsti A. Rožickui?

Ne, to nesiekiu. Esu moteris ir neturiu ambicijos būti geresnė už vyrą. Man gražu, kai vyras – protingesnis, stipresnis. Andrius visąlaik yra staigmena. Dėl to mums ir smagu kartu, kad vienas kitam esame staigmenos. Ir kad nebijome klysti. Tai – svarbiausia. Sunku rasti partnerį, kuris būtų toks pamišęs kaip Andrius. Aš taip pat esu pamišusi.

Portreto štrichai
Esu... kraštutinumų žmogus. Man yra arba labai gerai, arba labai blogai. Asmuo arba labai patinka, arba negaliu žiūrėti. Jei ką nors gyvenime keičiu, tai iš esmės. Jei bendravimas netenkina, ryšius nutraukiu. Visi sako: „Beata, tu esi kategoriška, reikia rasti vidurį“, tačiau man yra geriau kraštutinės pozicijos.“
Šeima. „Tėvų šeimoje esu vienturtė.“
Meilė. „Meilė – tai stiprybė. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Esu romantiškos prigimties. Kai nieko nemyliu ir kai manęs niekas nemyli, atrodo, kad gyvenimas eina veltui.“
Draugystė. „Geriausia draugė, su kuria daugiausia atradau, kuri suformavo mano muzikinį skonį, padarė man didelę įtaką, prieš trejus metus pasitraukė iš gyvenimo, ir aš užsirakinau. Nebežinau, kas yra draugai. Supratau – žmonės išeina. Kad neskaudėtų, nereikia prie jų stipriai prisirišti. Tokios nuostabios draugės niekada nebeturėsiu.“
Sukrėtimas. „Laikas, kai išėjo mano draugė, skendi migloje. Neatsimenu, kurią dieną ji mirė, kas po to vyko, – tada man rimtai pradėjo „važiuoti stogas“. Nesuprasdavau, kur einu, ką darau. Mama ant durų klijuodavo raštelius: „Užrakink duris.“ Sėdėdavau troleibuse ir melsdavau: „Apkabinkit mane kas nors!“ O žmonės kažką jaučia, lyg tyčia vengia tavęs...“
Dorybė – sąžiningumas, tikrumas ir nuoširdumas.“
Ydos. „Esu išsiblaškiusi, netvarkinga, galiu pamesti pasą penkis kartus per dieną. Greitai keičiu nuomonę. Spėriai nusiviliu ir susižaviu. Neturiu kantrybės, negaliu laukti.“
Malonumai. „Skaniai pavalgyti, pažiūrėti gerą filmą. Paskui pusvalandį verkiu, kol išsivalau. Skaniai paliūdėti. Vienai klausytis muzikos. Keliauti. Važinėti dviračiu.“
Muzika. „Patinka atrasti ką nors nauja, negirdėta. Šiuo metu klausausi Julianos Barwick albumo. Taip pat patinka minimalistinė muzika: Philipo Glasso, Arvo Pärto bei labai liūdna, tamsi grupės „Joy Division“.
Stalo knyga.
„Tai – Michailo Šiškino „Laiškų knyga“.“
Moto: „Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei.“
Prietarai. „Tikiu nesąmonėmis. Jei prieš užsitrenkiant laiptinės durims spėsiu užbėgti dvi eiles laiptų, diena bus gera; jei eidama kuo ilgiau neužminsiu plyšio tarp plytelių, viskas bus gerai.“
Spalvos. „Mėgstu smaragdinę – sodriai žalią.“
Stilius. „Man patinka merginos nuo motociklo.“
Atjauta. „Esu jautri, man dažnai suspaudžia širdį kokia nors senutė, kuri stovi pavėsyje po medžiu su maišeliu. Liūdna... Išgyvenu dėl senatvės, dėl senų žmonių padėties Lietuvoje.“
Neatsispiriu... „... saldumynams, naujoms progoms, spontaniškiems dalykams.“
Tabu. „Neleisčiau sau pakišti kojos kitam žmogui dėl naudos sau. Nekarpyčiau kolegės personažo suknelės, kad gaučiau vaidmenį. Būtų koktu, šlykštu, nes žinočiau, kad jį gavau ne todėl, kad esu gabi, o todėl, kad gudravau.“

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Makiažas - Julijos Estko. Šukuosena – Viktorijos Barkauskaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis