Telefonu Zbignievas Levickis pasakoja iš kojų verčiančias istorijas, primygtinai tardo, kaip turėtų įsivaizduoti pašnekovę, iki fotosesijos prisiekia laikytis dietos, o kitą dieną rimtai sako: „Šiandien aš jau kitoks. O jūs – ar ta pati?“ Apie dietą seniai pamiršęs, į redakciją užsuka keliomis valandomis anksčiau, nei tarėmės, netrukus išskuba į repeticiją, po jos skambina ir klausia, kaip pas mus atvažiuoti...
Gerbiamas Zbignievai, koks Jūs esate?
Negaliu savęs adekvačiai vertinti. Šiame gyvenime esu smuikininkas – labai paklusnus ir draugiškas, todėl daugelis žmonių mane prisivilioja į visokius projektus, muzikinius, meninius renginius, reiškinius. Taigi turiu labai daug dirbti: repetuoti, būti įvairiose vietose, keliauti. Kartą per 20 minučių reikėjo spėti nukakti į Trakus: koncertas Vilniuje, Kongresų rūmuose, baigėsi 21 val. 40 min., o 22 val. mano solo Trakų pilyje laukė LR Prezidentas. Sumanyta mane nulakinti su britva.
Supratau, kad turėsiu stipriai laikytis, kitaip – nuskrisiu. Prisiminiau klaikią vaikystės patirtį: kai buvau trejų, dėdė pasisodino mane ant triračio motociklo. Dardėjome duobėtu kaimo keliu, ir aš, motociklui šoktelėjus, iškritau. O dėdė nuvažiavo nė nepastebėjęs. Koks siaubas, kai nukrenti ir tave palieka! Pats radau kelią namo... Iš baimės dar kartą nusiristi prasidėjo naktiniai košmarai, neurozė. Tada vadybininkai pasistengė – mane nuvežė policijos ekipažas įjungtais žiburėliais.
Esu ir lenkų kamerinio orkestro vadovas, mūsų instrumentinis tercetas „Trio de Vilna“ groja baroko muziką, muzikuoju drauge su gitaristu Aurelijumi Globiu, turiu įsipareigojimų Gintaro Rinkevičiaus orkestrui ir t. t. Nesu darboholikas, tačiau darbo nebijau, tad galima sakyti, kad esu darbštus, pareigingas ir paklusnus žmogus.
LRT projekto „Auksinis balsas“ vertinimo komisijos nariu sutikau būti todėl, kad garbingi inteligentiški žmonės (jie, matau, neblefuoja) sako: „Jūsų komentarai yra taiklūs, su humoru, gyvi ir objektyvūs.“ Jei galiu būti naudingas visuomenei, laiko, kurį atima filmavimas, nepaisau.
Esate pirmasis Valstybinio simfoninio orkestro smuikas. Ką reiškia susitapatinti su instrumentu? Koks tai išskirtinumas?
Pasaulyje susiklosčiusi tokia tradicija – diriguoti simfoninio orkestro koncertui atvyksta maestro iš kitos šalies. Pirmo smuiko funkcija yra atstovauti orkestrui ir derinti su jo narių galimybėmis dirigento reikalavimus. Orkestrantai juk nepradės kaip neklaužados mokiniai polemizuoti, replikuoti, rėkauti. Reikia būti diplomatu, kad galėtum laviruoti tarp dirigento ir orkestro. Būdavo, G. Rinkevičius trenkia kumščiu į stalą: „Nediriguosiu!“ Kaip vaikas supykdavo. Padeda lazdelę, ir viskas. Dabar taip nebedaro. Visi orkestro dalyviai yra individualybės, o dirigentas – dar didesnė. Aš taip pat galiu smarkiai supykti. Esu permainingas.
Pernai per televiziją mačiau Jus supykusį. Ohoho, kaip kirsdavotės su muzikologe Zita Kelmickaite!
Ir su vedėju Andriumi Rožicku esu susikirtęs, tik iškirpo – esą per aštru. Jei žmogus permainingas, jį galima charakterizuoti kaip psichą. Aš galiu supykti ir iškelti reikalavimus, kuriuos pats sugebu įvykdyti. Ko nors reikalaudamas demonstruoju, kaip turėtų būti. Vertinu mokytojus, kurie gali pagroti geriau už mokinius.
Ar galima vadinti genijumi ne kompozitorių, o, pavyzdžiui, smuikininką? Kas yra atlikėjo talentas? Svarbu kuo tiksliau sugroti muzikinį tekstą ar jį interpretuoti?
Dabar interpretacija vertinama. Kompozitorius sukuria muzikinį tekstą, bet ne kūrinį. Kūrinys atsiranda tada, kai tekstą muzikantas sugroja. Vienas dirigentas pasakojo apie jauną smuikininkę solistę: „Pastebėjau, kad tam tikroje vietoje ji groja per greitai. Pasižiūriu į jos natas, matau prierašus: „Čia Y. Menuhinas sulėtina; čia J. Heifetzas padaro ilgesnę pauzę.“ „You Tube“ ji išsinagrinėjo žymių smuikininkų įrašus, pagal tai, kas patiko, padarė savo interpretaciją.“ Kiekvienas instrumentalistas natų tekstą perskaito ir sugroja kitaip.
Smuiko mokiausi pas Raimundą Katilių, o jis – pas Aleksandrą Livontą. Šiam mirus, smuiką našlė paskolino Katiliui. Klausiausi muzikos, įrašytos ir Livonto, ir Katiliaus: tas pats smuikas, ta pati partitūra, bet skamba skirtingai. Sunku paaiškinti kūrinio atlikimo procesą. Taip ir nėra išaiškinta, kaip italai sugebėdavo padaryti taip puikiai skambančius instrumentus. Žiūrėdama filmą „Titanikas“, turbūt verkiate dėl Leonardo DiCaprio? O aš verkiu dėl to, kad su orkestru nuskendo brangieji itališki smuikai! Kartą per orkestro gastroles Vokietijoje užsidegė mus vežęs autobusas. Spėjome iššokti, ir staiga supratome, kad gali sudegti mūsų smuikai! Nėrėme atgal į liepsnas gelbėti instrumentų...
Esu mokintas griežtai – klasikinio smuiko. Klasikinė muzika yra vertybė. Tai – sunkus mokslas ir didžiulė sistema, o groti vestuvėse ar šokiuose gali bet kas. Tada dar nebuvo tiek pramoginių žanrų ir galimybių. Dėl permainų ilgai spyriojausi. Kai kurie mano pažįstami smuikininkai iki šiol priešinasi. Jie sako taip: „Aš prie kotleto negrosiu.“
Ir vis dėlto kaip Aurelijus Globys Jus įtraukė į smuiko ir gitaros dvikovą – kas ką?
Tai Aurelijus sumanė mūsų dvikovą. Pradėjo mane kalbinti. Porą metų spyriojausi. Aurelijus yra auksinis žmogus – pakantus, ramus, protingas. Paskambindavo, sakydavo: „Pagrokime koncertuose.“ Atkirsdavau: „Ne, ir neskambink daugiau!“ Kurį laiką stodavo tyla. Paskui vėl skambina, sako: „Žinai, labai fainą kūrinį noriu pasiūlyti.“ Ir taip po truputį prisijaukino. Pradėjau suprasti, ko nori. Mūsų koncertų pagrindas yra priešprieša – jo, kaip ispaniškos bei roko muzikos atstovo, ir mano – kaip klasikinės ir lengvos pramoginės. Ilgainiui pastebėjome, kad žmonėms tai labai patinka, koncertai sukelia ovacijas.
Kaip atėjote į muziką?
Atsitiktinai. Darželiuose vaikus tikrindavo komisijos iš muzikos mokyklų. Primygtinai rekomendavo tėveliui atvesti mane į egzaminą. Turiu gerą balsą, talpius plaučius (ilgai išbūnu po vandeniu), norėjau groti trombonu. Tėtis, vargonininkas, aukštino smuiką. Tikėjausi, kad manęs nepaims – labai nenorėjau eiti į muzikos mokyklą. Kai nuėjome pažiūrėti rezultatų, aš, mažo ūgio, negalėjau perskaityti aukštai prisegto sąrašo. Stoviu, drebu, žiūriu į tėtį. Matau, kaip jis akimis slenka tuo sąrašu ir... nusišypso. Mane priėmė į M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą, patekau į puikios pedagogės Emilijos Armonienės klasę. Turėjau gerus mokytojus – Tadą Šerną, Saulių Sondeckį.
Ar nesipriešinote, kad reikia daug dirbti?
Aišku, dirbti nenorėjau, bet tėtis pasakė: „Jei negrosi, būsi traktoristas.“ Atsikirtau: „Ot ir būsiu traktoristas!“ Tada jis paėmė diržą ir mane išpėrė. Diržu auklėdavo. Išmušė traktoristą, įmušė smuiką, ir dabar visi džiaugiasi, kad esu geras smuikininkas.
Iš ko paveldėjote humoro jausmą?
Iš tėvelių nepaveldėjau, jie – rimti ir kultūringi, orios laikysenos pedagogai. Augau su išsilavinusiais seneliais iš mamos pusės. Močiutė buvo baigusi carinę gimnaziją Irkutske, mokėjo keturias kalbas. Kai atėjo sovietai, ją išrinko kolūkio pirmininke! Per savo senelius aš užgriebiau romantizmo epochos dvasią. Jie, vilniečiai, išgyveno du pasaulinius karus. Po antrojo valdžia atėmė senelio parduotuvę, ir jie pasitraukė į kaimą. Turiu 8-eriais metais jaunesnį brolį Tomą. Kai atėjo laikas jam eiti į mokyklą, močiutė (šeimoje buvo juntama stipri jos valdžia ir įtaka) pasakė, kad skriausti vaiko negalima: jei vienas lanko muzikos mokyklą, tai ir kitas turi ją lankyti. Tomas mokėsi smuiko, baigė vargonų studijas pas profesorių Leopoldą Digrį. Šioje visuomenėje mano brolis savęs nerado, nuėjo dvasiniu keliu – tapo vienuoliu pranciškonu. Jis parašė labai gražią sakralinę oratoriją apie Šv. Pranciškų. Tomas kurdamas sugeba į garsus įdėti kai ką dieviška.
Humoras muzikoje yra nepakankamai vertinamas. Jūsų programose jo netrūksta.
Būdamas šešiolikos, supratau, kad turiu humoro jausmą, ir man dėl to buvo truputį gėda. Gėda, kad juokinu žmones. Niekas nenori būti juokdariu, klounu, tuo labiau paauglys – jis bręsta, trokšta suaugti, surimtėti. Kurį laiką stengiausi susilaikyti. Paskui pamaniau: jei jau tokia prigimtis, ką čia su savimi kovosi. Dabar mūsų visuomenėje humoras yra vertinamas. Tai sveikos asmenybės požymis. Negalime į gyvenimą žvelgti kaip į tragediją, nors situacijų būna ir sunkių. Per orkestro repeticijas humoru man sekasi sumažinti įtampą. Dauguma muzikos kūrinių – dramatiški, dirbant įtampa didėja. Jei kas nors nepavyksta, žmogus įsinervina. Ir per koncertus patiriama daug streso, o pajuokavimai atpalaiduoja.
Kaip nuo smuiko peršokate prie akordeono ir mandolinos?
Akordeonas buvo mano svajonė, šio instrumento ilgai neturėjau. Mokiausi pas labai gerą fortepijono mokytoją Lidiją Dorfman. Kai skambinu, visi mano, kad esu pianistas. Kartą turėjau groti solinį koncertą. Atsidarau futliarą, matau: smuikas yra, o smičiaus – nė kvapo. Iki pasirodymo – dešimt minučių. Galvoju: gal groti pizzicato pirštais? Pamačiau rojalį. Prisėdau ir visus kūrinius smuikui paskambinau fortepijonu. Baigiau, nusilenkiau. Išeidamas girdžiu šnekant: „Kas čia dabar buvo? Jis gi smuikininkas...“ Aiškintis niekam nereikėjo, laimingai išsisukau.
Akordeonu grodavo tėvelis. Olandų gatvėje, netoli Belmonto parko, šeima turėjo namą, jį tarybų valdžia nugriovė. Buvo graži vyšnia ant kalno, suoliukas. Vakarais susėsdavome, aš grieždavau smuiku, tėtis (jis mane išmokė liaudiškų polkų) virkdydavo akordeoną. Kaimynai išeidavo į kiemus pasiklausyti.
Lietuvoje esu vienas iš kelių muzikantų, kurie dar gali profesionaliai groti mandolina. Antikvarinę esu nusipirkęs tais laikais, kai emigruoti susirengę žydai gerus instrumentus parduodavo. Mano svajonė – su vienu kolega atlikti A. L. Vivaldi koncertus dviem mandolinoms su orkestru.
Visi garsūs solistai ir kvartetų atstovai, kurie savo veiklą plėtojo po karo, instrumentus gavo iš kolekcijos – valstybinius. E. Paulausko Stradivarijaus smuikas priklauso Lietuvos filharmonijai. 1999 m. jis patikėtas R. Katiliui. 2000-aisiais R. Katilius scenoje mirė, bet griūdamas sugebėjo taip apglėbti smuiką, kad šis nesudužo. Dabar brangųjį instrumentą turi M. K. Čiurlionio kvartetas.
Smuikas smuikininkui svarbesnis už gyvybę. Turiu kelis ir labai juos branginu. Man baisiausia matyti šį instrumentą sudužusį. Esu vieną sukūlęs. Leptelėjo su visu dėklu ant žemės, nuvažiavau į televiziją, į tiesioginę koncerto transliaciją, atidariau futliarą ir pamačiau smuiką... suskilusį į šipulius.
Kaip Jūsų gyvenimo būdą toleruoja šeima?
Mano žmona Regina yra vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, aš ją vadinu inspektore. Regina ilgai būna darbe: į mokyklą eina gerokai prieš pamokas, kad matytų, kas vėluoja, o vakare turi sužiūrėti, ar visi dienynai tvarkingai sudėti (juokiasi). Kai kas mano, kad ji – mano mūza. Sunku pasakyti, kaip yra. Negroja, bet muzika, teatras jai patinka. Regina man nekliudo daryti tai, ką darau. Vedžiau 25-erių, turime du suaugusius sūnus. Stefanas studijuoja teisę, o Konradas – M. K. Čiurlionio menų gimnazijos smuikininkas dvyliktokas. Jo pirštai ilgi – priešingai nei mano. Priėmė į arfos klasę, mokytojos alpo: vyras arfininkas – retas paukštis Lietuvoje. O jis vieną dieną pasakė: „Grosiu smuiku.“ Pats nusprendė, tad netrukdžiau.
Telefonu čiauškėjote apie savo dietą. Ar Jums svarbu gerai atrodyti?
Nusprendžiau nesenti. Tik per vėlai: jei anksčiau būčiau susiėmęs, dabar atrodyčiau kaip 22-ejų metų (juokiasi). Man vizualumas yra svarbu, juk aš – scenos žmogus. Esu neaukštas, visos kelnės, kurias nusiperku, man būna per ilgos. Kartą vienas koncertines siuvėjas per daug patrumpino – publika matė mano plaukuotas kojas. Gavau pastabą, kad įsigyčiau kojines iki kelių. Yra ir ilgesnių – moteriškų, su segtukais, bet jos tokios gundančios... Palaukit, kodėl aš čia visa tai pasakoju? Jau reikės eiti – laukia repeticija.
Skaičiau, kad kartą lankėtės sporto klube ir taip ištreniravote savo raumenis, kad per koncertą išlakstė marškinių sagos! Riečiate smagias istorijas?
Jei netikite, patikrinkite (prieina, sulenkia ranką ir prašo paspausti raumenis, kad įsitikinčiau, kokie jie kieti – aut. past.). Sagos pažiro ant scenos, visi pamanė, kad suskambo varpeliai, bet jos pradėjo šokinėti į visas puses, publika ėmė ploti, tik dirigentas buvo labai nepatenkintas (juokiasi).
Sporto klube lankiausi atsitiktinai – draugė pakvietė: ji turi metinį abonementą, neišnaudotų valandų. O kita mergaitė ten mane, matyt, pamatė, paskambino, aš jai visokių nesąmonių ir prišnekėjau. Kai reikia žmogų apgauti, prikuriu istorijų rimtu veidu. Ką galiu papasakoti apie tą treniruotę? Nieko. Negi skųsiuosi, kad labai privargau?! Tai ir šneku, kas ant liežuvio.
Ar žmona nieko nesako, kad draugė dovanoja kvietimus į sporto klubą?
Na, taip, turiu draugių. Suprantat, kaip yra... Yra pasaulyje labai mielų žmonių. Kai kurios moterys yra artimesnės negu kitos. Žmona – kas kita, ji – tavo gyvenimo esmė, bet juk gyveni ne vien šeimoje: eini į gatvę, į kolektyvą, yra visokių santykių.
Jūsų Rodrigo ir dirigento Vytauto Lukočiaus Don Karlo duetas iš G. Verdi operos „Don Karlas“ laidoje „Auksinis balsas“ pranoko kūrinį – atrodė, kad muzikos arenoje dėl moterų dėmesio kaunasi du mačo. Kaip tvarkotės su gerbėjomis?
Nežinau, ar Lietuvoje kas geriau už mus yra padainavęs... Nuo gerbėjų stengiuosi pabėgti, atsiriboti. Jei jos mane puola, supykstu. Kai supykstu, būnu labai baisus. Esu žiūrėjęs vaizdo įrašą, tikrai atrodžiau grėsmingai. Turiu labai daug energijos, galiu mikliai išdaužyti visus monitorius, knygas nuo jūsų stalo numesti. Palamdau kartais ir žmoną. Labai gerai, kad galiu pasigalynėti su vaikais. Su Konradu ristynių neinu – saugome vienas kito rankas. Aš neslidinėju, nečiuožinėju vandens parkuose – nenorėčiau susižaloti rankų. Patiria traumų ir smuikininkai. Jiems tai – didelė tragedija. Apskritai smuikininkai gyvena neilgai, griežimas ypač apkrauna širdį. Persukta, įtempta ranka, galvą nuolat spaudžia.
Koks Jūsų Kalėdų laikas? Ką dovanosite publikai?
Šia proga daug įdomių programų rengia G. Rinkevičiaus orkestras. Akompanuojame kalėdines giesmes chorui, grojame kalėdinį koncertą vaikams, šventinius koncertus – „Gražiausios operų arijos“ ir t. t. Yra numatyti keli soliniai pasirodymai, smuiko ir gitaros dvikovos koncertas – paruošėme naują programą ir norime pristatyti ją Kalėdų proga. Gavau kvietimą per Naujuosius dalyvauti „Auksinio balso“ renginyje „Siemens“ arenoje kaip smuikininkas. Svarstau, ar man reikia keliatūkstantinės auditorijos. Matyt, sutiksiu.
Turite ir elektrinį smuiką?
Nusipirkau truputį negyvą kaip kastuvas elektrinį smuiką, jam maitinti reikia baterijos. Lipome į sceną tamsoje (paprastai užkulisiai būna neapšviesti), užkliuvau už laiptų rankenos, ir baterija nuriedėjo po laiptais. Aurelijus palindo, telefonu šviečia, o ten pilna butelių, šukių, šiukšlių. Kitą kartą per koncertą baterija išsikrovė. Ispanijoje įsigijau elektrinį akustinį smuiką. Sykį Klaipėdoje per koncertą prapuolė elektra, bet aš galėjau toliau groti akustiniu smuiku.
Ar grodamas salėje matote sėdinčius klausytojus? Ar būna, kad grojate vienoms akims, vienintelei personai?
Į salę stengiuosi nežiūrėti – žiūriu į smuiką. Kai koncertuoju solo, scenoje kuriu. Iš anksto būnu daug ką apmąstęs, bet grodamas kartais užsimerkiu – bandau perteikti emocijas. Jei visai įsijaustum, kiltų pavojus nuplaukti, nepataikyti, todėl geriau turėti sveiką protą, bet kai muzika užveda, reikia leisti antgamtiškam energijos pliūpsniui išsiveržti. Manęs klausia: „Kaip tu taip pagrojai?“ Nežinau. Taip išeina. Gal tai talentas – iš Dievo?
Kas Jums yra sėkmė?
Tai įkvepiantis dalykas. Aš daug dirbu, tad sėkmė man yra pagrindinis atpildas už triūsą. Sėkmė suteikia jėgų atsikelti ryte ir vėl kibti į darbus.
Telefonu sakėte, kad rytais sunkiai prisiverčiate eiti į repeticijas...
O kas, vėlai grįžęs po koncerto, iš ryto nenorėtų patingėti? Bet prisiverčiu ir einu. Negi apsimetinėsi, kad sergi? Tiesa, kartą esu sumelavęs. Nupėdinau į repeticiją be smuiko. Buvo gėda prisipažinti, kad pamiršau, tad pasakiau, jog nekaip jaučiuosi. Užmaršumas niekam nėra svetimas. Štai legendinis maestro E. Paulauskas per Lietuvos kvarteto koncertą į sceną išėjo be stryko. Priglaudė smuiką prie kaklo, kita ranka užsimojo ir... tik tada pastebėjo, kad rankoje nėra stryko. Kitą kartą pamiršo akinius, o be jų prastai matė. Nusilenkė ir išėjo iš scenos. Laukiame, kas čia bus. Po penkių minučių grįžta su akiniais. Per koncertus visokių šposų nutinka.
Turite kokią nors idée fixe, savo Everestą?
Tokio tikslo kaip sporte ką nors maksimalaus pagroti, pavyzdžiui, visas J. S. Bacho sonatas ir partitas smuikui, nepuoselėju. Lukas Geniušas neseniai per du vakarus pagrojo penkis L. van Beeethoveno koncertus. Na, jis – jaunas žmogus, jam dar galima treniruotis. Turiu idėjų dėl ryškių kūrinių. Norėčiau pagroti Philipo Glasso koncertą. Nenoriu būti absoliutinamas, reikia suprasti, kad ateina jaunoji karta, džiaugiuosi – yra gabių vaikų. Man svarbu, kad muzika nemiršta.
