Ar įsivaizduojate Kalėdas be dovanų? Vargiai. Kalėdinių dovanų paiešką vyrai įvardija kaip vieną malonesnių, bet kartu ir sunkesnių dalykų savo gyvenime.

Rytis Zemkauskas (41 m.) – rašytojas, televizijos žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris, filmų autorius ir garsintojas

„Kai parduotuvėse pamatau besivaipančius Kalėdų Senius, žinau, kad atlekia lokomotyvas, o aš guliu pririštas prie bėgių. Kalėdos tradiciškai susijusios su dovanomis, o šios man yra didelė problema. Jei atvirai, nemėgstu nei teikti, nei gauti dovanų.

Kas yra dovana? Dovanos reikalingos pirmiausia pačiam dovanotojui, nes jis per savo jausmus perleidžia dovanos ieškojimo, mąstymo apie adresatą, malonumo pirkti procesą. Kartais tai yra įpareigojimas. Būna, – ir našta. Kai gaunu kokį kvailą daiktą ir nežinau, kur jį dėti, man sunkiausia yra apsimesti, kad apsidžiaugiau. Mieliau pats dovanoju. Artimieji žino, kad man sunku įtikti. Aš nepajėgiu džiaugtis, jei daiktas nepatinka. Taip esu įžeidęs ne vieną gerą ir nuoširdų žmogų. Labai nemėgstu proginių dovanų. Juk šventė būna tada, kai ateina, o ateiti gali labai netikėtai.
Dukros Vaiva ir Jūra, kai buvo mažos, nepaprastai laukdavo Kalėdų Senio. Vaikai – vieninteliai žmonės, kuriems reikia dovanų. Tik užaugęs suvoki, kad vaikystė yra dovanų metas, kai kas nors iš tikrųjų gaunama už dyką.

Kaip ieškau dovanų? Išbandžiau visus įmanomus būdus. Nieko keista ar bloga nematau, kad vyrai malasi po parduotuves ieškodami dovanų. Aš taip pat kartais ten ilsiuosi. Pasivaikščioti po prekybos centrą, ypač vakare, kai nėra žmonių, – kaifas: šviesu, šilta, erdvu. Ne vieną straipsnio ar laidos idėją esu sugalvojęs žioplinėdamas ir spoksodamas į žmones ar drabužius. Dovanų ieškau iš anksto, nes prieš Kalėdas, kai sausakimša, į parduotuves eiti negaliu – man per sunku.

Stebiuosi posakiu: „Smulkios dovanos stiprina draugystę.“ Nieko jos nestiprina. Ne kartą esu gavęs dovanų, kuriomis norėta įsiteikti, ir visada dovanotojas prarasdavo mano simpatiją. Šiaip aš racionaliai žiūriu į šį reikalą. Tiesiog pasižymiu varnelę: „Padaryta, padaryta, ačiū Dievui, einam toliau.“

Gyvendamas suvokiau, kad nesu pajėgus suprasti, kokius papuošalus ar kvepalus mėgsta moterys. Manau, jos pačios turi pirktis tuos dalykus. Daugelį metų nedovanoju nei papuošalų, nei kvepalų, nes tai yra labai intymu ir asmeniška, į šią jautrią sritį nenoriu lįsti. Be to, metų pabaiga man yra sunkiausias laikas, visų projektų įkarštis. Daugybė darbų, o dar turi ieškoti dovanų. Siaubas! Supraskite mane teisingai: esu ir gavęs, ir teikęs dovanų. Kai kurios sugraudino, krito į širdį, įsiminė visam gyvenimui, o dabar stovi ant mano ar kito žmogaus darbo stalo. Tiesiog... šiais laikais dovanų yra teikiama per daug ir per dažnai. Gražiausios ir įsimintiniausios – dvasinės, bet apie jas nepasakosiu.

Ar galima dovanomis išsipirkti mažas nuodėmes? Negalima. Nėra tokių dovanų, kuriomis išsipirktume nuodėmes. Tai dovanų filosofijos mitas.“ Isroildžonas Baroti (56 m.) – keramikas, skulptorius, Klaipėdoje esančios galerijos „Baroti“ savininkas ir vadovas

„Dovanoti mėgstu, bet didžiulė bėda yra švenčių periodu ieškoti dovanų. Savo šeimos nariams – vaikams Teklei, Jokūbui ir Mindaugui, žmonai Andželikai – komplektuoju praktiškas dovanas. Paskutiniu metu žmonai ir sau Šv. Kalėdų proga dovanoju poros savaičių poilsinę kelionę į šiltuosius kraštus arba į Druskininkus. Po švenčių žmonės būna išsileidę pinigus, tad uždarome galeriją ir iškeliaujame.

Esu kilęs iš Tadžikijos. Musulmoniško tikėjimo šalyje Kalėdos nešvenčiamos, ten džiaugsmingai sutinkami Naujieji metai. Didelė visuotinė tadžikų šventė švenčiama kovo 21 ir 22 dienomis. Tai – lygiadienis, vadinamasis navrus. Šią progą galima savaip lyginti su Kalėdomis. Mat tada žmonės vieni kitus gausiai apdovanoja, ypač daug dovanėlių sulaukia vaikai. Mano šalyje vyrai tikrai lepina savo žmonas ir randa progų joms padėkoti už rūpinimąsi šeima.

Esu keramikas, atidžiai klausausi žmonos, ko jai reikėtų buityje, kokios vazos ar indų pageidautų. Iš pradžių apskritai nenorėjau, kad mano kūrybos darbų būtų namuose. Vėliau supratau, kad galiu kurti ir taikomąjį meną. Taigi aš taikau savo žmonai. Paprastų indų ant mūsų stalo nepamatysite: vienetiniai rankų darbo laiveliai alyvuogėms dėti, dekoratyvūs dubenėliai, puodeliai, vazos... Be to, norisi sukurti Andželikai staigmenų. Kartkartėmis padovanoju nuogos moters skulptūrėlę. Manau, ji tuose kūriniuose atpažįsta save, sako: „Tikrai darei man.“

Prisimenu savo pirmą dovaną Andželikai, kai dar tik draugavome, – padariau keraminį vyro portretą. Iki šiol jį laiko matomiausioje vietoje. Kai kas nors svečiuojasi mūsų namuose, žmona rodo šį kūrinį ir sako, kad tas portretas ją pakerėjo.

Dovana yra labai atsakingas dalykas. Privalai iš šono atidžiai pažvelgti į žmogų, kuriam ruošiesi dovanoti, mąstyti ir analizuoti, gerai apgalvoti, ką jis mėgsta, ko nemėgsta, apie ką svajoja ir t. t. Dovanoti bet ką – negražu, neatsakinga. Pats esu gavęs tokių dovanų, kad nežinau, kur dėti. Visiems sakau, kad man jų nereikia, o jei ko nors tikrai reikia, nurodau kryptį.

Per šias Kalėdas ruošiuosi dovanoti žmonai poilsinę kelionę, bet dabar jūs mane išduosite, ar ne? Andželika – labai emocionali moteris, moka džiaugtis dovanomis, todėl visada labai smagu ją pamaloninti. Ypač vertina staigmenas, netikėtumus, tad tai man – dar didesnis galvos skausmas. Juk reikia įtikti! Pataikyti įtikti ir padaryti staigmeną moteriai – didelis uždavinys, iššūkis vyrui, patikėkit!

Kai nori pradžiuginti mylimą moterį, nereikia laukti Kalėdų ar kitų švenčių. Jei jaučiuosi kuo nors prasikaltęs, būtinai nuperku gėlių ir prašausi pokalbio. Mėgstu gaminti, paruošiu vakarienę, gražiai padengiu stalą, atšaldau šampano, uždegu žvakes, ir tada iš širdies pasišnekame. Andželika visada priima mano atsiprašymus. Didžiausia jos dovana – nuolatinis, šiltas, nuoširdus visapusis rūpinimasis manimi, mano poilsiu ir darbu. Ji viską mudviejų gyvenime savo širdimi apglėbia.“

Citatos
Pataikyti įtikti ir padaryti staigmeną moteriai – didelis uždavinys, iššūkis vyrui, patikėkit!

Nuotrauka – iš herojaus asmeninio albumo

Renaldas Vaičiūnas (55 m.) – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas chirurgas, vienas UAB „DR Klinika“ savininkų ir vadovų

„Dovanos visada yra smagu, bet Kalėdos be dovanų – ne Kalėdos. Sudėtingiausia sužinoti, kas artimąjį pradžiugintų. Daiktas jam turi būti prasmingas. Yra įvairių būdų užuolankomis išsiaiškinti, kam ko reikia, tiesiai niekada neklausiu – nenoriu sugriauti dovanos paslapties, netikėtumo iliuzijos. Kartą savo dukros Marijos pasiteiravau: „Ko tu norėtum?“ Ji atsakė: „Man geriau paprastas kibiras, bet staigmena, o ne automobilis iš sąrašo.“

Paprastai nelaukiu paskutinės dienos, kai jau yra masinė psichozė ir šluojama viskas iš eilės. Perku iš anksto. Juk dovanoji ne iš reikalo, o tik tam žmogui, kuriam nori dovanoti, apie kurį mąstai. Kalėdinės dovanos turi būti šiltos, asmeniškos, visada – staigmena. Dovanojimo aktas susijęs su dovanotojo dvasia. Mano šeimoje Kalėdų naktį, dvidešimt ketvirtą valandą, ateidavo Kalėdų Senelis ir įteikdavo dovanas. Niekas nežinodavo, ką gaus. Kartą man yra pavykę paslėpti dviratį. Tikrai buvo didelė staigmena.

Kalėdos ir dovanos kartą pastūmėjo mane vienam svarbiam gyvenime žingsniui. Buvo pati pradžia mūsų Nepriklausomybės, gydytojai labai mažai uždirbdavo. Artėjo šventės, ir aš supratau, kad neturiu pinigų ir negalėsiu nupirkti savo vaikui kalėdinės dovanos! Smūgis. Sėdėjau ir svarsčiau: „Kažkas yra ne taip, ilgiau tokia padėtis tęstis negali.“ Susikroviau kelioninį krepšį ir išvykau dirbti į užsienį. Dirbau, užsidirbau. Profesijos nepakeičiau, o juk tuo laikotarpiu ne vienas gydytojas tą padarė, daugelis norėjo būti vadybininkais, bankininkais, biznieriais. Buvo tokie laikai. Dabar viskas pasikeitę, bet tas atvejis man labai giliai įstrigo.

Klausiate, ar žmonės neprašo profesinės dovanos – pakoreguoti, išlyginti kokią raukšlelę, Šv. Kalėdų proga atjauninti mylimos moters bruožus? Kai to prašo, sakau: „Plastinės chirurgijos garbės kodeksas draudžia, kad procedūra ar operacija būtų dovana.“ Artimam žmogui operaciją juk padarai veltui. Tai pati paprasčiausia dovana, bet moterims ji labai tinka.“

Arūnas Valinskas (47 m.) – televizijos laidų vedėjas, prodiuseris, verslininkas

„Kalėdinių dovanų iš savo vaikystės neprisimenu. Jų būdavo, tačiau dabar sunkiai įvardyčiau, ką atnešdavo Senis Šaltis. Gal kokią degtukų dėžučių kolekciją? Ir pats per Naujuosius savo vaikams dovanų neruošdavau – tai už mus abu padarydavo Inga.

Geriausiai atsimenu, kai ji gimtadienio proga man įteikė papūgą. Pasakė: „Kai nenorėsi kalbėtis su manimi, turėsi su kuo pasišnekėti.“ Tik yra viena bėda: papūgos gyvena ilgiau negu žmonės. Ji, mano Aleksandra, vis dar gyvena. Kalbanti papūga, tik kol kas nesikeikia.

Dovana – tai staigmena. Aš mėgstu dovanoti. Smagu suorganizuoti kelionę į kokią egzotišką salą ir pranešti žmonai apie tai paskutinę minutę. Esu padovanojęs jai kelis automobilius, bet šių markės su dovanos gavėja nederinau. Žinokit, dažniausiai būna taip: dovanoji moterims tą dovaną, kurią ištrauki. Iš kur? Iš jos pačios. Ir galvoji: „O kuom aš čia pastojau – sūnum ar dukra?“

Per šias Kalėdas norėčiau padovanoti jai dukrą, bet... neišeina. Ne viską galiu. Tiksliau – galiu viską, bet ne su visomis moterimis. Esu sukūręs Ingai nemažai dainų, eilėraščių, esu vežęs ją toli toli – už jūrų marių, pagrobęs nakčiai iš namų, paklaidinęs savo meilės ūkuose... Nereikia Ingai pavydėti, greičiau reikia ją užjausti. Labiausiai esu dėkingas savo žmonai už buvimą kartu. Tai didžiausia dovana, kokią tik galėjau savo gyvenime gauti.

Smagu Ingai dovanoti, nes ji fantastiškai moka džiaugtis. Šokinėja ant laktų už bele ką. Iš manęs dovanų ji gauna retai, užtat ypač dažnai ją apdovanoja kiti vyrai, pavyzdžiui, Butkus. Aš nepavydžiu Andriui, bet įdomus pats principas: jei moteris šokinėja iš džiaugsmo, klausimas – ar tai džiaugsmas jos, ar mano – manęs nedomina.“ Donatas Katkus (71 m.) – Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas

„Kalėdų Seneliu tikėjau iki šeštos klasės. Iš visų vaikystėje gautų dovanų didžiausią įspūdį man yra padariusi gaisrinė mašina, rasta po eglute. Sukdavai ratuką, ir pamažu išsitiesdavo kopėčios. O padangos buvo guminės. Galite įsivaizduoti tokį stebuklą sovietų laikais? Mama stengdavosi mane nudžiuginti.

Dabar labai mėgstu dovanoti, bet nemėgstu gauti. Vienas pats ieškau dovanų visiems šeimos nariams – esu dovanų meistras. Žmona Laima kartais pyksta, sako: „Aš nepirksiu, tu pirk. Vis tiek tos dovanos niekam nereikalingos.“ Taigi, likus dviem trim dienom iki Kalėdų, prasideda mano košmaras: vaikštau po parduotuves ir ieškau dovanų dviem sūnums, keturiems anūkams, marčioms, žmonai.

Mūsų šeimos tradicija tokia: sūnūs Laurynas ir Mykolas su šeimomis Kūčių vakarienės atvažiuoja pas mus. Prie stalo susėdame nemažas būrys. Sovietų laikais ateidavo ir Laimos draugių. Tradiciškai dovanomis dalijamės Kūčių vakarą, mat tada esame visa šeima, o per Kalėdas išsivaikštome kas kur. Niekada neklausiu, kam ko reikėtų. Savo marčioms ir žmonai visada perku papuošalus. Vienai marčiai nė karto nesu pataikęs – ji mano dovanotais aksesuarais nesidabina.

Ieškoti dovanos, galvoti apie artimuosius, kuriems dovanosiu, – fantastiškas dalykas. Visada su didžiausiu nekantrumu laukiu, kada baigsime valgyti Kūčių vakarienę ir galėsiu teikti dovanas. Man gražiausia akimirka, didžiausia laimė, kai žmogus nušvinta gavęs dovaną. Žmona yra santūri, iškart sako: „O kam tu pirkai?“ Ir labai pyksta, jeigu nuperku ką nors, jos manymu, per brangaus. Įprasta žmonos frazė: „Kam tu laidai pinigus?!“ Dovanoms reikia sutaupyti – pinigų iš oro nenugriebsi. Taupau ilgai, o paskui pasileidžiu...

Mano anūkai – ketvirtokas Ignas, pirmokė Teresė, penkiametės Veronika ir Elenutė – dovanoja savo eilėraščius, piešinius. Tai labai brangu, o gautos daiktinės dovanos man įspūdžio nedaro. Geriau atsimenu, ką pats dovanojau, o ne ką gavau. Dar vienas dalykas – man nepaprastai svarbus bendrumo jausmas. Didžiulė dovana pabūti su artimaisiais, jausti, kad esi jiems svarbus, mylimas.

Draugai negali būti tokie artimi, jie yra šiek tiek iš kito pasaulio, o giminės – tavo kraujo dalis. Gali susipykti ar ko nors nemėgti, bet vis tiek jie tau brangūs. Šeima – nenusakomas dalykas. Didelė ir stipri yra mano žmonos šeima, jie susirenka, pabūna kartu, ir tai suteikia pasitikėjimo. Kai prisijungiame prie šios giminės, aš patiriu labai gražių išgyvenimų.

Ką dovanosiu žmonai per šias Kalėdas, nežinau, nes papuošalų ji nebenori. Bet pernai... Buvau sumanęs įteikti jai didelę gerą dovaną. Taupiau, taupiau ir nupirkau baltos lapės kailį. Turi draugę, kuri užsiiminėja kailiais, bet niekaip nesugebėjo tos lapės susitvarkyti. Prašiau: „Tu man padarysi didžiulę dovaną, jei iki Kalėdų pamatysiu tave su baltąja lape.“