Jis neištirpsta minioje. Nepradingsta turistų sraute. Elegantiškas, ramus, savimi pasitikintis. Ant nosies – madingi akiniai juodais rėmeliais, ant nugaros – patogi kuprinė. Atrodo taip, tarsi gerai pažinotų Vilnių, nors gyvena čia vos penkis mėnesius: gatvėmis keliauja nedvejodamas, nesidairydamas. Kavinėje bando lietuviškai užsisakyti kavos, kišenėse ieško cigaretės.

„Negaliu savęs pakęsti dėl to, kad nemetu rūkyt“, – emocingai prisipažįsta tarsi atsiprašydamas. Garbanoti neklusnūs plaukai ir tamsios gyvos akys, temperamentas bei žavus akcentas išduoda, kad jis – ispanas. Nenuspėjamo amžiaus. Moja ranka apie tai paklaustas. Pokalbis mezgasi be galo laisvai, o temos veja viena kitą: užsidegęs pasakoja apie „Rupert“ – jo akimis, unikalų Europoje meno inkubatorių, kuriam vadovauja nuo gegužės mėnesio; apie ryšį su Ispanijoje gyvenančia šeima; apie tai, kad Vilniuje jaučiasi kaip namie.

„Mano geriausia savybė yra ta, kad greitai prisitaikau, – šypteli anglų, prancūzų, italų kalbomis laisvai kalbantis kuratorius. – Tik atsidūręs Londone sakau, kad noriu čia gyventi, o po mėnesio tą patį galiu pasakyti apie Berlyną, Liublianą ar Meksiką. O gal tai nebrandaus žmogaus požymis?“ Tiesiog Juanas nelinkęs sureikšminti to, ko nereikia. Sako, ką mano, stengiasi būti lengvai, neturėti išankstinių nuostatų.

Pasaulio pilietis

„Kai skridau į Vilnių iš Barselonos, mąsčiau, kad mus, ispanus, nuo jūsų skiria tik trys valandos kelio. Pro langus žvelgdamas į mėnulį primenančius peizažus jaučiau, kad pateksiu į visai kitą pasaulį. Vis dėlto klydau“, – pasakoja Galisijos uostamiestyje La Korunjoje užaugęs Juanas. Į Lietuvą jis atkeliavo iš Madrido. Prieš Madridą trejus metus gyveno Londone, iš čia dažnai keliaudavo į Meksiką, Urugvajų kuruoti meno projektų. Metus gyveno tarp Ispanijos ir Slovėnijos. O į gimtuosius namus grįžti stengdavosi visada, nes, neslepia, yra be galo prisirišęs prie mamos, trijų seserų ir brolio. Tėvo neteko anksti.

„Esu kilęs iš inteligentų šeimos, tėvai dirbo švietimo srityje, menininkų tarp mūsų nėra. Santjago de Kompostelos universitete iš pradžių studijavau istoriją ir geografiją, vėliau – meno istoriją. Turėjau nuostabų viduramžių meno istorijos dėstytoją – geriausią Ispanijoje, galėjau ir toliau tęsti akademinę karjerą, bet mane traukė modernus ir šiuolaikinis menas. Norėjau būti dabar, sutikti žmonių, o ne dirbti su šaltiniais“, – pasakoja Juanas. Daugelį sprendimų jis prisipažįsta padaręs vedamas intuicijos, o ne vadovaudamasis logika. Ne kartą yra tekę smarkiai dvejoti, bet niekada neieškojo kompromiso tarp „patogu“ ir „rizikinga“.

„Dirbant šiuolaikinio meno srityje svarbu neturėti jokių išankstinių nuostatų, būti atviram bet kokiai meno ir visuomenės santykių formai. Tai atitinka mano vidų, pasaulėžiūrą“, – priduria pašnekovas.

Baigęs universitetą, Juanas karjerą pradėjo kaip meno kritikas. Ilgainiui pasuko kuratorystės link. „Esu labiau kuratorius prodiuseris, dar tiksliau – keliaujantis kuratorius. Man reikia judėti, pažinti kitas kultūras, suvokti ir atrasti tai, kas svetima, netikėta. Kitaip mano santykis su menu, kultūra būtų nebaigtas. Gal todėl ir esu čia, Vilniuje“, – sako pašnekovas. Ir prisimena patį intensyviausią savo karjeros etapą – netrukus po studijų jis atsidūrė Londone, kur meno pulsas jaučiamas 24 valandas per parą, kur gimsta mados ir judėjimai, o muziejai bei galerijos konkuruoja dėl geriausių pasaulio menininkų darbų; šiek tiek vėliau – gimtojoje Ispanijoje.

„Tai buvo 1994-aisiais, man nebuvo nė 30-ies. Padirbęs kelis mėnesius Londone sulaukiau skambučio ir pasiūlymo prisidėti prie naujo šiuolaikinio meno centro Santjago de Komposteloje komandos. Tai buvo galimybė. Intuicija vertė pasakyti „taip“. Mūsų įkurtas Galisijos šiuolaikinio meno centras (CGAC) dabar yra vienas svarbiausių Ispanijos šiuolaikinio meno centrų, žinomas Europoje. Dirbau su garsiais pasaulio menininkais: Giovanni Anselmo, Danu Grahamu, Christianu Boltanskiu, Antoniu Muntadu, Juanu Muñozu. Jaučiausi tarsi sugeriamasis popierius. Treji darbo naujajame centre metai buvo be galo intensyvūs.“

Po trejų metų kuratorius gavo naują pasiūlymą ir iš Galisijos persikraustė į Valensiją, Kasteljon de la Planą. „Tapau ką tik atidaryto šiuolaikinio meno centro vyresniuoju kuratoriumi, vėliau – centro vadovu. Ten pradirbau apie dešimt metų. O kartą tiesiog nusprendžiau išvažiuoti, ir mano gyvenime vėl atsirado Londonas. Pasirinkau laisvai samdomo darbuotojo kelią, o toks darbas nėra gerai apmokamas. Nors buvau jau maždaug 40-ies, gyvenau labai taupiai: nuomojausi mažytį butelį, valgiau namie, į Meksiką ar Urugvajų keliaudavau pigių oro linijų lėktuvais. Labiau norėjau įgyti patirties, o ne pinigų. Niekada nebūsiu milijonierius, ir manęs tai nejaudina.“

Gyvendamas Londone, Juanas gavo rezidento vietą Slovėnijoje, Celėje, o ten ruošdamas parodą iš arčiau susipažino su Balkanais. „Slovėnija man padovanojo visiškai kitokį supratimą apie pasaulį. Mane įkvėpė tai, kad ten fiziškai jauti istorijos egzistavimą, nesenus karinius, politinius, identiteto konfliktus, judančias teritorines sienas. Pajutau ryšį su šia vieta. Tą patį jaučiu ir Vilniuje.“

Ruperto pašauktas

Susitariame kartu su Juanu apžiūrėti jo darbovietę Vilniuje – centrą „Rupert“, įsikūrusį netikėtoje ir be galo gražioje vietoje – Valakampiuose, tarp miškų ir upės, kur kadaise vasaromis masiškai traukdavo saulės ir vandens ištroškę vilniečiai. Pliaupiant lietui, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios laukiame jo kolegės kuratorės Justės Jonutytės, kad automobiliu pamėtėtų mus iki Valakampių. Pakeliui Juanas išaiškina, kokie troleibusai ir autobusai veža iki II paplūdimio. „Vis dėlto svarstau: galbūt reikėtų nusipirkti mašiną?“ – prisipažįsta jis.

Štai ir „Rupert“. Man užgniaužia kvapą. Architekto Audriaus Ambraso suprojektuotas ekologiškas, šiuolaikiškas pastatas atrodo įspūdingai. Statinys mediniu fasadu organiškai įsilieja į aplinką, tarsi kvėpuoja kartu su jį supančiu pušynu. Juanas išdidžiai aprodo salę, skaityklą, universalią galeriją, kurioje gali vykti parodos, paskaitos, konferencijos, taip pat administracijos patalpas. Tai – pirmasis aukštas. Betonas, pušinės dailylentės, lietuvių dizainerių projektuoti baldai kuria švarios, minimalistinės ir kartu jaukios erdvės įspūdį.

„80 procentų pastato statybos sąnaudų sudaro iš Europos Sąjungos fondų gauti pinigai. Nesumeluosiu sakydamas, kad pasaulyje turbūt nėra panašios trejopos paskirties vietos: tai ir edukacinis, ir rezidencijų, ir ekspozicijų centras“, – sako pašnekovas. O pavadintas „Rupert“ todėl, priduria Justė, kad įkūrėjai nenorėjo abstraktaus pavadinimo. Jis turėjo atspindėti kiekvienam artimos, šiltos, draugiškos institucijos pobūdį, tarsi Rupertas būtų žmogus ir kviestų pabendrauti.

Einame į mažą virtuvėlę šalia skaityklos. Justė pjausto vaisių salotas, pamažu renkasi rezidentai, šiuo metu gyvenantys „Rupert“, ruošiama kava, arbata – juk pusryčių metas. „Šiuo metu centre dirba keturi menininkai rezidentai – iš Lietuvos, Ispanijos, Izraelio ir Lenkijos, – apie „Rupert“ pasakoja kuratorius. – Mes neturime tikslo rengti čia brangias garsių menininkų parodas, nesame elito mokykla. Čia pakliūti gali bet kas, tereikia turėti idėją, motyvaciją. Tarpdisciplininė programa trunka vienus metus, jos dalyviai – dešimt atrinktų gabių žmonių. Kad pasaulis taptų geresnis ateities kartoms, svarbiausia yra edukacija. Norime, kad savo žiniomis su mūsų studentais pasidalytų ir jų profesinę kvalifikaciją pakeltų profesionalūs, geri, gabūs kviestiniai dėstytojai, ekspertai iš viso pasaulio.“

Geriame arbatą su Juano atsineštu medumi. Pats kuratorius dažniausiai (ir savaitgaliais) pusryčiauja mieste. „Su mama rytais visada eidavome į miestą gerti kavos. Tai šventa. Tęsdamas tradiciją, tarsi esu su ja, – atvirauja pašnekovas. – Man patinka tikri kruasanai Užupio kepyklėlėje pas prancūzą Thierry, mėgstu kavinę-knygyną „Mint Vinetu“.“ Pietauja kuratorius, kaip ir visi, susijusieji su „Rupert“, – centro virtuvėlėje. Neretai su bendraminčiais čia rengia vakarienes. „Esame menininkų ir filosofų bendruomenė, susitinkame pasidalyti apmąstymais, idėjomis. Socializacija yra svarbi „Rupert“ kasdienybės dalis“, – pasakoja centro vadovas. Neretai draugams jis ruošia ispanišką omletą. „Šiam patiekalui reikia bulvių, o bulvės Lietuvoje – nuostabios“, – tikina kuratorius.

Naujos institucijos iššūkiai

Beveik pietų metas. Juano laukia daugybė darbų ir susitikimų, o vakare – Niujorkas, į jį kartu su ispanu skrenda edukacinės programos dalyviai. Jie kartu su Kolumbijos universiteto dėstytoju architektūros teoretiku Kaziu Varneliu kurs bendrą parodos-laboratorijos projektą.

„Niujorke pirmą kartą susitiksiu ir su Jonu Meku. Labai jaudinuosi. Prieš atvažiuodamas į Lietuvą žinojau, kad būtent čia gimė Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas, šiuolaikiniam menui itin didelę įtaką padariusio judėjimo „Fluxus“ įkūrėjai“, – pasakoja Juanas. Buvo girdėjęs ir apie Deimantą Narkevičių, matęs jo darbų, dabar šį menininką laiko vienu įdomesnių šiuolaikinių kūrėjų. Ne kartą yra girdėjęs Raimundo Malašausko pavardę – šio lietuvio kuratoriaus projektai sulaukia nemažai dėmesio Europos meno pasaulyje. Nepamiršta ir prieš dvejus metus Venecijos bienalėje matyto Dariaus Mikšio projekto „Už baltos užuolaidos“.

„Kai prieš metus radau pasiūlymą dalyvauti konkurse šiai vietai gauti, labiausiai mane sudominęs dalykas buvo tarp „Rupert“ prioritetų akcentuotas meno ir edukacijos santykis. Ispanijoje trūksta tokios institucijos. Skaitydamas centro prisistatymą, sutikau su kiekvienu žodžiu, jis atspindėjo tai, ką jaučiau“, – pasakoja pašnekovas.

Centro vadovas juokauja, kad jam sunkiau yra nuspręsti, ko labiau nori – kavos ar arbatos, bet sudėtingus sprendimus priima ilgai nesvarstydamas. „Esu Vilniuje, nes negali būti kitaip. Gal tai skamba pretenzingai, tačiau taip yra. Čia dirbu net ir išėjęs iš biuro. Neturiu šeimos, todėl galiu taip gyventi, – sako jis ir staiga tarsi susigėsta. – Esu baisus egoistas.“ Man sunku tuo patikėti, ypač kai Juanas pasakoja apie Ispanijoje likusią savo šeimą.

„Man pasisekė su šeima. Ji – svarbiausia, ką turiu. Kita vertus, ir draugai man yra kaip šeima. Mamai jau – 80 metų, jaučiuosi turintis atiduoti jai tai, ką kadaise davė man. Mamai manęs reikia, net jei nieko iš manęs nereikalauja.“

Kol kas Lietuvoje kuratorius jaučiasi tikrai gerai. „Nereikia pamiršti, kad esu iš Galisijos. Štai Andalūzija yra visiškai kitame Ispanijos gale, pietuose. Man tai – kaip Bahamai, nieko bendra neturintys su mano identitetu, asmenybe, charakteriu. Lietuvoje jaučiuosi daug artimesnis vietiniams“, – sako Juanas. Jis netruko susipažinti su menininkų ispano Lino Lago ir lietuvės Jurgos Karčiauskaitės-Lago šeima. Šie jam daug padeda.

„Tiesa, svetimoje šalyje niekada specialiai neieškau ispanų. Kaip ir į Lietuvą atvažiavau valgyti ne paeljos – man įdomus lietuviškas maistas. Patinka šaltibarščiai. Mėsos valgau mažai, o daugelis lietuviškų patiekalų, deja, su mėsa. Mėgstu žuvis – juk esu iš Galisijos, tačiau Lietuvoje žuvų pasiūla nėra didelė“, – pasakoja ispanas. Man užsiminus apie silkes, juokingai nutęsia: „Tai nėra mano žuvys.“

Baigdama pasiteirauju, kuo „Rupert“ galėtų tapti ateityje. „Gal vieną dieną tai bus svarbus gamybos, kūrybos centras? Mes ieškome įvairių galimybių, – atsako Juanas. – Svarbiausia, kad visuomenė suprastų, palaikytų mūsų iniciatyvą. Mes – kukli institucija, mums tereikia lėšų, padėsiančių jauniems žmonėms, pirmiausia – lietuviams. Mums reikia privačios paramos. Kodėl ispanų menininkai nėra taip žinomi, kaip anglų, vokiečių, olandų? Jie blogesni? Tiesiog anglai, vokiečiai, olandai yra geriau finansuojami, palaikomi, reklamuojami. Jiems padeda valstybė ir filantropai. Atsisveikindamas kuratorius priduria: „Rupert“ – tai jau trečia institucija, į kurią patenku nuo pat jos įsikūrimo pradžios. Matyt, toks likimas. O man patinka prisidėti prie naujo judėjimo.“

Kas yra „Rupert“?
Tai projektų pagrindu veikiantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras. Pastate veikia parodų ir projekcijų erdvė, nuolat vyksta paskaitos ir reziduoja Lietuvos ir užsienio menininkai, kuratoriai, kultūros vadybininkai. Paraakademinė “Rupert” edukacinė programa prasidėjo 2012 metų birželį. Ši programa yra skirta jauniems kūrėjams iš viso pasaulio, siekiantiems įgyvendinti savo projektą ir pradėti karjerą savo srityje tarptautiniu mastu.

„Rupert“ rezidencijų programa yra skirta menininkams, rašytojams, kūrėjams, kuratoriams ir mokslininkams iš Lietuvos ir viso pasaulio. Per beveik tris mėnesius trunkančias rezidencijas kiekvienas iš kūrėjų gali įgyvendinti savo meninį projektą ir jį pristatyti visuomenei.