Tikiuosi, kad jaunoji karta neperims niekingų televizinių žvaigždelių įpročių

Žurnalistė Neringa Medutytė (27 m.) savo posūkį į meninės kino dokumentikos sritį lygina su Sizifo akmens ritinimu į statų kalną lyjant gaiviam vasaros lietui.

Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje magistrantūrą studijuojanti būsima režisierė, britų kino pramonei prisistačiusi jau ne vienu filmu, baigiamąjį darbą „Svajonių slėnis“ („Dream Valley“) sukūrė apie lietuvių verslininką Ilją Laursą – knygos „Verslas naujai“ autorių. Šią mobiliųjų aplikacijų bendrovės „GetJar“ įkūrėjas Neringai pasiūlė rašyti drauge.

Trumpa dosjė

Gimė 1986 m. gegužės 15 dieną Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, „į rankas savo tetai gydytojai ginekologei Vaivai Eringytei“.
Studijos. Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute įgijo žurnalistikos specialybę. Šiuo metu studijuoja Londono nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje (National Film and Television Scool) dokumentinio kino režisūros specialybę.
Darbas. Dirbo verslo naujienų žurnaliste, sporto, gyvenimo būdo žurnaluose, dienraštyje „Lietuvos rytas“, padėjo rengti LRT, LNK laidas („Valanda su Rūta“ ir kt.), portale balsas.lt, Ispanijoje – „EuroparlTV“; su Europos jaunųjų žurnalistų sąjungos nariais keliavo po pasaulį ir rašė reportažus.
Šeima. „Tėvų šeimoje esu viena.“
Praradimas. „Dievas daug atima, bet daug ir duoda. Mano tėtis mirė, kai buvau 20 metų.“
Credo. „Geram rezultatui reikia puikios idėjos ir šiek tiek per mažai laiko.“
Sėkmė. „Jei sunkiai ir kryptingai eini į savo tikslą, tau ir Dievas padės. Šie mano mamos žodžiai pildosi.“
Vertybės. „Vertinu draugystę ir pasitikėjimą. Savo kailiu patyriau, kad gražiausi dalykai gimsta iš intymių santykių su artimaisiais.“
Pomėgiai. „Mėgstu dresiruoti šunis, jų turėjau visą gyvenimą. Dabar Kerno terjerų veislės kalytė, tikra padraika, dresiruoja mane. Mėgstu fotografuoti koplytstulpius, dievukus ant medžių, mažuosius Jėzaus namelius, koplytėles. Mėgstu daryti gerą interviu, rašyti sėdu lyg prie pyrago gabalo.“
Horoskopas. „Esu Jaučio ženklo atstovė, o šie yra temperamentingi, atsidavę darbui, pareigingi, užsispyrę, siekiantys tikslo, labai kantrūs.“
Tabu. „Nekenčiu išdavystės – dvasinės, kūrybinės, meilės. Sunku būti geru žmogumi, sunku išmokti nemeluoti sau. Turime būti labai atidūs vieni kitiems.“
Svarbiausia. „Esu perfekcionistė, keliu sau aukštus reikalavimus. Man svarbiausia yra nepriekaištingai padaryti savo darbus.“
Mokytojai. „Žaviuosi be galo atvira režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentika, režisieriaus Abbaso Kiarostami kino poezija, svaigina Chrisas Markeris. Daugiausia išmokau iš savo močiutės, mamos, draugo, be to, pasimokiau ir iš Iljos Laurso.“

Dūzgėte sau gražiai po įvairias žiniasklaidos sritis ir staiga dingote... Atsidūrėte Londone, mokotės naujų dalykų, kuriate filmus, rašote knygas. Kas pastūmėjo tokiam posūkiui?

Los Andžele fotografuodama vieno viešbučio interjerą sutikau Arnoldą Alubauską. Jis jau seniai gyvena Didžiojoje Britanijoje, o į Kaliforniją buvo atvykęs apmąstyti savo gyvenimo. Valgydami Arno iš virtuvės nukniauktus keksiukus išsiaiškinome, kad esame iš Vilniaus, iš tos pačios gatvės, mus skiria tik du namai. Tada, skatindama jį studijuoti dokumentikos režisūrą, pati supratau, kad tai – mano sritis. Arnoldas linkėjo: „Neringa, tu varyk į geriausią mokyklą.“ Šiai svajonei išsipildyti padėjo artimųjų palaikymas.
Na, o su Arnu pernai sukūrėme filmą apie du Dauno sindromu sergančius draugus. Vienas iš herojų – mano mylimas pusbrolis Martynas. Dažnai važiuoju pas jį, daug laiko drauge praleidžiame. Filmo „Dviese“ („Twogether“) tik tam, kad papasakočiau apie savo pusbrolį, kūrusi nebūčiau, tačiau tas dviejų bičiulių ryšys – ypatingas, magiškas. Martynas su Mindaugu kalbasi ta pačia sava kalba, vartoja tuos pačius žodžius. Martynas yra ramesnis, šaltesnis, Mindaugas – karštesnis. Kartais susipeša, bet ir gražiai susitaiko. Norėjosi parodyti jų kasdienybę, linksmas akimirkas, kaip vienas iš kito pasijuokia. Filmas rodytas Šefildo ir Portobelo dokumentinių filmų festivaliuose.

Ar šiuo kūriniu prisistatėte stodama mokytis dokumentikos režisūros?

Filme nagrinėju, ką reiškia būti kankinamam. Iš Gvantanamo kalėjimo išėję kaliniai pasakoja, kad Abu Zubaydahas dešimtis kartų skandintas, laikytas dėžėse, pakabintas ant virvės ir t. t. Gydytojai jį nuolat gaivindavo. Kai pagalvoju, kad tai galėjo vykti Lietuvoje, atima kvapą. Labai tikiuosi, kad tai nėra tiesa.Neringa Medutytė

Mano filmas buvo apie iš Afganistano pabėgusią šeimą. Apie sudėtingą moters likimą, kaip ji nėščia, basa savo vaikus arkliu perkėlė per upę, slapstydamasi įveikė tūkstančius kilometrų, kol pateko į Ruklą. Šeima nusprendė bėgti iš Afganistano dėl grėsmės gyvybei. Vyras turėjo galimybę išskristi per Maskvą, civilizuotai, o moteris su vaikais tolimą kelią įveikė savo kojomis. Režisierę Kim Longinotto – ji yra garsi kovotoja už moterų teises – labai sujaudino ši istorija. Nepaprastai norėjau įstoti į Didžiosios Britanijos nacionalinę kino ir televizijos mokyklą. Tai viena geriausių kino mokyklų pasaulyje. Čia mokosi tik 200 studentų, kiekviename kurse – po 8. Tarp jos absolventų yra nemažai „Oskaro“, BAFTA’os laureatų.

Stojimo procesas truko beveik metus, buvo keturios atrankos, į galutinę iš kelių tūkstančių stojančiųjų po filmų pristatymo bei interviu pateko šešiolika. Buvome išvaryti filmuoti į gatvę. Laukti rezultatų grįžau į Lietuvą. Pajūryje, močiutės gimtinėje, iš kaimynų pirkau pieną ir spaudžiau sūrius, kurių net šuo neėsdavo. Kai įsigudrinau pakepti, gavau pranešimą, kad esu priimta. Be artimųjų palaikymo šios specialybės įgyti nepajėgčiau – labai brangios studijos.

Kas svarbiau kuriant dokumentinį filmą – išmanyti meninę režisūrą ar kliautis tyrėjo savybėmis?

Atstovauju meninei dokumentikai. Svarbu ir kūrybiškumas, ir tyrėjo savybės. Iš aštuonių bendrakursių (dvi danės, vengras, aš ir keturi britai) esu vienintelė, turinti stiprius žurnalistikos pagrindus. Kiti – iš meno srities. Londone buvau auklėjama atsisakyti žurnalistikos įgūdžių, pakeisti mąstymą, požiūrį į informaciją. Manęs prašydavo nebemąstyti – išjungti galvą, įjungti širdį. Ten vertinamas emocinis intelektas.

Lengvų kelių neieškote, tiesa? Apie ką Jūsų filmas „Šiandien ir vakar“ („Today and Yesterday“)?

Apie sunkų mažos valstybės likimą. Dokumentinės režisūros magistrantūroje esu pirmoji studentė iš Lietuvos. Ir man be galo svarbu palikti savo žinutę. Sukrėtė per pasaulį nuėjusi žinia, kad mūsų šalyje galėjo veikti CŽV kalėjimas. Kreipiausi į valstybės institucijas, bet atsakymo negavau, o neoficialiai buvo pasakyta, kad tai – fantazijos. Man liko kreiptis į pasaulį. Susiradau daugybę JAV, Britanijos, Švedijos žurnalistų, ekspertų, kurie ne vienus metus tiria šią sritį. Esu dėkinga garsiajam JAV žmogaus teisių advokatui Josephui Marguliesui.

Tai jis po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių subūrė JAV žmogaus teisių advokatus įtariamųjų teisėms ginti. Vėliau susipažinau su slaptus kalėjimus visame pasaulyje tiriančiu Croftonu Blacku, žmogaus teisių advokate Helen Duffy, ji kartu su J. Marguliesu Europos Žmogaus Teisių Teisme atstovauja Abu Zubaydahui (Gvantanamo bazėje kalintis arabas reikalauja būti pripažintas kankinimų bei slapto kalinimo Lietuvoje auka). Jie visi yra „Šiandien ir vakar“ herojai. Tai be galo sudėtinga istorija. Filme pasakojama apie CŽV kalėjimus, apie A. Zubaydahą, taip pat – mano šeimos bei Lietuvos istorija.

Augau gerai žinodama, kad rasinė, tautinė diskriminacija yra nusikaltimas, kad nevalia kankinti, skriausti žmonių norint išgauti informaciją. Lietuva yra mačiusi labai daug žiaurių nusikaltimų – ir saviškiams, ir kitų tautų atstovams. Sunkiai išsikovojome Nepriklausomybę, o dabar ir vėl kažkokia bjaurastis atkeliauja į mūsų teritoriją. Jei kartą tai leisi, neaišku, kur tai nuves mūsų tautą, nes pasaulis yra labai piktas. Filme nagrinėju, ką reiškia būti kankinamam. Iš Gvantanamo kalėjimo išėję kaliniai pasakoja, kad Abu Zubaydahas dešimtis kartų skandintas, laikytas dėžėse, pakabintas ant virvės ir t. t. Gydytojai jį nuolat gaivindavo. Kai pagalvoju, kad tai galėjo vykti Lietuvoje, atima kvapą. Labai tikiuosi, kad tai nėra tiesa. O jei taip buvo, tada ko verta demokratija?

Mano senelis padėjo partizanams, jo pusbrolis buvo partizanas. Su seneliu vaikščiojome po miškus, jis prisiminė, kokios Lietuvos laukė partizanai. Jie, unikalios bendruomenės nariai, patyrė žiaurių kankinimų. Noriu, kad būtų žinomas faktas, jog vienas trečdalis lietuvių išnyko. Anglijoje mane provokuoja: „Ką žymaus turite Lietuvoje?“ Patys gabiausi mūsų šalies žmonės pakasti Sibire – sunaikintas mūsų genofondas. Būti lietuviu yra sunkus sunkus darbas: tu neši tam tikrą praeitį ir turi iš jos kažkaip išsivaduoti, elgtis mandagiai, maloniai, sumokėti savo duoklę, kitoms šalims ką nors duoti.

Ar nekalbinote prezidento Valdo Adamkaus?

Labai gerbiu šį žmogų, bet jo oficiali pozicija išsakyta ne kartą. Ieškojau naujų žmonių. Mano pokalbių buvo klausomasi. Radau Amerikoje gyvenantį Zubaydaho brolį, paskambinau jam iš Londono. Kai kalbėjomės, mūsų pokalbiai įtartinai nutrūkdavo, vėliau apskritai sunkiai sekėsi susisiekti. Vėliau jau sunkiai susisiekdavau ir su tais, kuriuos ketinau kalbinti. A. Zubaydahas kali dešimt metų, bet jam dar nepareikšti kaltinimai. Dabar – yra informacijos – jo nepaleidžia galbūt ir dėl to, kad nepradėtų kalbėti apie patirtas skriaudas.

Kai supratote, kad Jūsų pokalbių klausosi, ar nepasidarė baugu, kad lendate į toli gražu ne mergaičių sferas?

Ne. Labiausiai troškau, kad mano filmas būtų nešališkas. Nenorėjau susidurti su kliūtimis, kurios man trukdytų kūrybiškai save išreikšti. Kitų baimių nejutau. Turėjau labai tvirtą komandą, už nugaros – gerą ambasadorių, tai yra savo mokyklą. Man visi sakė, kad darbas, į kurį lendu, yra sunkus. Tokie filmai kuriami turint šimtatūkstantinį biudžetą, o mes, trys studentai, išvykome su mizeriuku. Mano dėstytojas Gavinas MacFadyanas – jis išviešino „WikiLeaks“dokumentus, yra geras vyriausiojo šio leidinio redaktoriaus Julieno Assange‘o draugas – pasakė: „Vaikai, nieko nepasakosiu. Lietuva – graži šalis, ir noriu ją aplankyti nesuimtas pasienyje.“

Supratau, kad viską teks daryti vieniems. Lietuvoje tada vyko ne vienas parlamentinis tyrimas, mes kalbėjomės su žmonėmis, tiriančiais šį dalyką ne vienus metus. Panaudojome ir dalį Sausio 13-osios įvykių medžiagos. Gerai atsimenu tą Valpurgijos naktį. Buvo žiema, viešėjau pas močiutę. Atėjo kaimynas, atsiklaupė ant kelių, pradėjo žegnotis, melstis. Aš, vaikas, nedaug supratau, bet buvo baisu, užtilo televizorius. Kambaryje suaugusieji labai verkė, kad iškovota laisvė bus išplėšta, mus iš naujo okupuos. Man tai įsirėžė į galvą. Savo filmu noriu pasakyti, kad ateinu iš valstybės, kurios piliečiai nuolat kovoja už būvį, išlikimą, demokratines vertybes, laisvę, tautiškumą. „Šiandien ir vakar“ pristatytas Britų kino ir televizijos meno akademijai (BAFTA), rodytas visai britų kino pramonei kaip ateities žvaigždės darbas. Man tai – didžiulis laimėjimas.

Kaip įtraukėte į savo filmą mamą?

Mano mama yra istorikė, daugybę metų tiria prieglobsčio prašytojų bylas dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Būtent ji išmokė gerbti visas tautas, pažiūras, branginti valstybę. Filme mama pasakojo, ką tremtiniai patyrė Sibire, ką vėliau reiškė Sausio 13-oji. Norėjau parodyti tragiškų įvykių grandinę, jų tęsinį – iš kartos į kartą. Filmo pabaigoje, įvardijusi savo senelio, mamos iššūkius, pasirodau pati, svarstau, kokie iššūkiai laukia mano kartos.

Kokie?

Pasaulį drebina baisūs įvykiai, tai verčia nuolat mąstyti apie saugumą, bendrystę, šalių likimus, apie tai, ką reiškia būti kokios nors valstybės piliečiu. Mano mama dirba su žmonėmis, pabėgusiais arba išvytais iš savo valstybių. Jie bėga dėl pavojaus savo gyvybei, retas vėliau susikuria gražų gyvenimą. Tai primena, kad pasaulis nėra saugus, įmanomi įvairūs scenarijai. Na, mes įsikūrę gerai, yra ES, NATO, bet pasaulis labai jautrus – 7 milijardai gyventojų, daug alkstančių! Mano grupiokė neseniai filmavo Filipinuose, išbadėję vaikai ją išrengė gatvėje! Kartu pasaulis yra ir ant nuostabių pokyčių slenksčio – žmonės keliasi į Marsą, į kibernetinę erdvę...

Ar po tokio sudėtingo darbo nesinori grįžti prie ramesnės kasdienės žurnalistikos?

Paskutinėje darbovietėje supratau, kad žurnalistas, gaunantis algą vokelyje ir tam neprieštaraujantis, žemiau nusiristi nebegali. Mano močiutė kilusi iš bajorų, ir jos bajorystė pasireiškė ne puikybe, o noru padėti kitiems. Augau klausydama įdomių giminės istorijų. Senelio prosenelis buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis, protėviai – Pranciškonų ordino civiliai vienuoliai. Man niekas tiek daug gyvenime nedavė kaip šeima, o dabar – draugas. Skiepijo: „Niekada nepamiršk savo šaknų.“ Ir tai atsiperka. Londone, mokykloje, stovėdavau kaip žalia varna su savo Lietuva, jos istorijos svarba. Lietuva man yra tarsi bambagyslė, esu užauginta močiutės, senelio, tėvo, mamos kaip gili patriotė. Daug keliavau. Visi manė, kad išvažiavusi negrįšiu, bet filmai parveda mane į Lietuvą.

Kur leisite šaknis?

Dokumentinis filmas blaško po visą pasaulį. Kur tuo metu laikai savo lagaminą, ten ir yra tavo namai. Moku prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Miegi ant grindų ar palubėj, kitą dieną turi filmuoti kaip šviežias agurkėlis. Man namai yra sąlyginis dalykas. Gimiau ir augau Vilniuje, bet tėviškiausia vieta man yra močiutės namas – pasakų trobelė Mončių kaime. Šio kaimo pavadinimas kilęs iš močiutės bajoriškos pavardės. O šalia yra miškas Medutynas, tai – mano senelio Medučio gimtinė. Pasaulyje žmonės kovoja dėl būvio, išlikimo, o aš turiu senelio vardu pavadintą mišką, močiutės kaimą, namuką... Tai tokia nereali prabanga. Niekas ten nebegyvena, viskas dvelkia seniena, ir man tai yra mistika. Nieko neleidžiu ten keisti. Kai močiutė išėjo, man buvo labai svarbu, kad viskas taip ir liktų. Net kalendorius. Važiuodami ten nuo Jurbarko įsisukame į žemaičių kalbą ir rokoujamės tik žemaitiškai.

Parašėte knygą „Verslas naujai“. Kodėl Ilja Laursas kreipėsi į Jus?

Tai buvo diena prieš Šv. Kalėdas. Jaučiausi pavargusi – buvome bebaigią montuoti filmą apie CŽV kalėjimus. Po peržiūros dėstytoja iš BBC pasakė: „Šaunu. Tu pagavai cinkelį, važiuojam į priekį!“ Sėdėjau, ilsėjausi, savo elektroniniame pašte radau Iljos Laurso laišką. Ilja prisiminė mūsų interviu, rašė, kad nori sukurti knygą ir patikėti ją man. Žinia buvo lyg iš giedro dangaus, be galo džiugi. Daug dirbau su verslininkais, nors per matematikos pamokas sėdėdavau galiniame suole ir nusirašinėdavau nuo draugės. Pagalvojau: „Na, taip, esu tinkamas žmogus rašyti verslo knygą. Reikės rašyti taip, kad pati suprasčiau.“

Darbo valandas buvau susiskirsčiusi kaip kariuomenėje. Pusvalandžiais sudaryto grafiko laikiausi tris mėnesius, knygą redagavau skrisdama į Silicio slėnį. Vos nusileidau, iškart pradėjome filmuoti.

Apie ką su I. Laursu kalbėjotės per jam patikusį interviu?

Grįžusi iš kelionių po pasaulį įsidarbinau LNK – padėjau rengti laidą „Valanda su Rūta“. Buvo labai sunki darbo atmosfera, žemo lygio darbo sąlygos. Mane traukė mokslas, pažanga, ekonomika, o ne Radžio reikalai. Išėjau iš to darbo, susitikau su Ilja, kalbėjomės apie žmonijos ateitį, technologijas, kur einame, kokį pasaulį kuria verslininkai.

Kuo Jums įdomūs šiuolaikiniai verslininkai? Ko moko tokios asmenybės kaip Ilja Laursas?

Man teko sutikti ne vieną žymų Lietuvos verslininką. Peršasi mintis, kad tai labai stiprios, rizikuoti nebijančios asmenybės. Ilja sunkiai, kruopščiai, kantriai dirbo, daug investavo į savo išsilavinimą, tikslą. Jis – itin disciplinuotas, pozityvus, geranoriškas žmogus. Po darbo televizijoje buvau nustebinta ramaus, šilto Iljos Laurso bendravimo stiliaus.

Ir filmą sukūrėte apie Ilją Laursą?

Filmą sukūrėme apie galingas idėjas. Man įdomu, kaip jos keičia pasaulį ir kuo gyvena pasaulį keisti norintys asmenys. Ir kaip žmogus, turintis savo tikslą, sugeba keisti pasaulį, suteikti jam sparnus, judėti tikslo link.

Vasarį baigsite studijas, o kol kas atostogaujate. Kaip ilsitės?

Įlindau Žemaitijoje į savo pasakų trobelę. Mano seneliui Pranciškui Medučiui – 83-eji. Į jo sodybą susirenkame iš įvairių kraštų – labai stiprus mūsų giminės bendrystės jausmas. Plaukėme su dėde baidarėmis palei Kretingą, šį miestelį pamačiau kaip Veneciją. Apie Žemaitiją galiu kalbėti lyg apie šventą reiškinį. Ten net dangus kitoks! Ten – mano riešutų duona... Fotografavau miškuose, grybavau, lekiojau su šunimis. Sodybėlė, miškai, jūra, senelis... Daug kalbėjausi su vietos gyventojais, aptarėm aktualijas: jie kovoja su šernais, laukia rūko, renka grybus, žaltys nuo suolo buvo juos nuvaręs... Krikščioniški, bet kartu ir pagoniški, unikalios grynuolio sielos.

Kas toliau?

Mane traukia kosmosas. Nuolat keliauju jo link, bet vis esu ant žemės. Jei ne filmas „Svajonių slėnis“, dabar būčiau Čilėje, Atakamos dykumoje, – filmuočiau teleskopus. Matyt, dar ne viską apie gimtinę išsakiau, kažkas man čia kirba. Noriu sukurti gerą filmą apie Lietuvą.

Ar Lietuvoje matote savo nišą?

Viskas, kas man čia nutiko, buvo labai įdomu. Dirbdama žurnalų redakcijose sutikau išskirtinių asmenybių, aukso grynuolių, pamačiau tam tikrų tipažų. Tikiuosi, jaunoji karta neperims šlykščių televizinių žvaigždelių įpročių, turės savo tikslų. Viliuosi, kad viskas pasikeis: išauš diena, kai čia bus gera ir gyventi, ir kurti.

Nuotraukos – Liudo Masio. Stilius, makiažas – Julijos Estko. Drabužiai ir aksesuarai – stilistės Julijos Estko nuosavybė

******
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis