Ir per krizę pradėtas verslas gali būti sėkmingas. 3 verslininkų istorijos

„Svarbiausia yra daryti tai, kas įdomu, leidžia kurti ir teikia malonumo tau pačiai“, – sako trys nuosavo verslo savininkės. Skaitykite, apie veiklos idėjas ir tai, kaip sekasi.

Lygiuotis į japonus

Parduotuvės „Autent Parfume“ savininkė Jūratė Deveikienė

„Išskirtinių kvepalų ir kosmetikos parduotuvė „Autent Parfume“ veikia dvejus metus, tačiau kelias iki jos buvo netrumpas. Iš profesijos esu kosmetologė, dirbau tą darbą aštuonerius metus. Paskui pajutau, kad labai pavargau nuo žmonių, kasdienio bendravimo su klientais ir kad laikas gyvenime kažką keisti. Įstojau į universitetą, baigiau ekonomikos mokslus. Tada jau žinojau, kad norėčiau grįžti į tą pačią man mielą sritį, tik bendrauti su klientais jau ne tiesiogiai, bet per grožio produktus. Kaipsyk į rankas netyčia buvo pakliuvęs vienas japonų kompanijos „Menard“ kremas. Jis mane, kaip specialistę, labai sužavėjo. Supratau, kad su tokio lygio – turiu galvoje kokybę, tekstūrą – kosmetika dar nesu dirbusi.

Tiesą sakant, seniai svajojau atstovauti Lietuvoje patiems geriausiems pasaulio gamintojams. Pirmieji žingsniai buvo sunkūs. Kodėl išskirtinė japonų kompanija turėtų patikėti savo prekes kažkokiai mažos šalies kosmetologei? Kas ji tokia? Reikėjo įrodyti, kad nesu grožio pramonės naujokė, kad esu verta pasitikėjimo. Derybos su japonais truko dvejus metus. Jas palengvino tai, kad buvau ne viena: mano draugas, patyręs farmacijos specialistas, su būsimais partneriais kalbėjo profesionalia kalba, ir tai labai padėjo pasiekti tikslą.

Po pirmosios pergalės susidūriau su naujais iššūkiais. Žinojau, kad ši kompanija gamina produktus pagal moderniausias nanotechnologijas, tačiau įtikinti klientą, jog tris tūkstančius litų kainuojantis kremas yra ir itin veiksmingas, – visai kas kita. Pirmąsyk parduoti jį nėra sudėtinga, tačiau jei pirkėjas nusivils, antrą kartą nebeateis. Mūsų klientai yra gana įnoringi, apsiskaitę, daug keliaujantys ir tikrai žinantys, ko nori.

Latviai, pradėję prekiauti šia produkcija, apskritai patyrė fiasko, nes nesuprato, kad tokio lygio gaminiams reikia ir kitokios nei milžiniška parduotuvė aplinkos, ir kur kas profesionalesnių konsultantų. Juk ši kompanija ne šiaip gamina kosmetiką – ji skleidžia sveiko gyvenimo būdo filosofiją. „Menard“ valdo galingą sveikatingumo (SPA, golfo, teniso aikštynai) tinklą. Aukščiausią kokybę čia atspindi kiekviena smulkmena, įskaitant ir produktų pakuotes. Kuriant buteliukus, daug kas daroma rankomis.

Turėdami visa tai galvoje, savo parduotuvėlę įrengėme senamiestyje. Ji nedidukė, jauki – kad čia užsukęs pirkėjas galėtų maloniai praleisti laiką, sulaukti individualaus dėmesio. Nemažai keliaujame, tad matome, kad Vakaruose tokių butikų yra daugybė. Štai plaukų priežiūros kompanija, kurios gaminiais prekiaujame, Paryžiuje turi savo salonėlį. Jis visai mažas, tamsus, su žemę siekiančiomis aksomo užuolaidomis, dekoruotas juodos spalvos detalėmis. Kiekvienas krėsliukas atskiriamas užuolaida. Klientas kerpamas, jam atliekamas galvos masažas pusiau gulomis. Viskas padaryta taip, kad žmogus pabūtų čia ir dabar. Tokia yra filosofija, ji diktuoja tam tikrą erdvę, asmeniškumą ir jaukumą. Gaila, kad pas mus to dar labai trūksta. Vienas kitas butikas atsiranda, bet daug jų ir užsidaro neatlaikę prekybos centrų spaudimo. Lėtas verslas yra gražus, tačiau tikrai nelengvas.

Beje, išsvajotąją atstovavimo teisę gavome per patį ekonominės krizės įkarštį. Apsispręsti tokiu rizikingu momentu labiausiai padėjo turbūt mano ambicijos ir avantiūrizmas. Beje, to man netrūksta nuo pat vaikystės – visada norėjau būti kitokia, užsiimti tik tuo, kas geriausia. Net apsirengti rūpėjo kitaip nei visi, nors dėvėdavome uniformas. Pavyzdžiui, kitos mokinės nešiodavo baltas apykakles, o maniškės būdavo dryžuotos. Imdamasi atstovauti japonų kompanijai labai tikėjau sėkme. Ir tikrai, nors ekonominė padėtis buvo labai sunki, pardavimo rodikliai tik kilo. Gal todėl, kad turtingiausias žmonių sluoksnis per krizes nukenčia mažiau?

Vadinasi, Lietuvoje reikia aukščiausios kokybės prekių. Asortimentą plečiame po truputį. Dabar, be japoniškos parfumerijos, siūlome prancūziškos, angliškos, itališkos, amerikietiškos. Ypač didžiuojamės XVIII – XIX a. kvepalais, kurie dvelkia istorija ir paslaptimi. Siūlome ir išskirtinių žvakių. Beje, viskas, kuo prekiaujame, atitinka tą pačią koncepciją: tai yra vadinamieji nišiniai produktai, jų pagaminama nedaug.

Dirbu su pačiais geriausiais Lietuvos kosmetologais ir dermatologais. Apie penkiolika specialistų savo salonuose atlieka „Menard“ patentuotas SPA procedūras. Man labai patinka dirbti su japonais. Jie yra be galo reiklūs. Neturime jokios laisvės, privalome derinti kiekvieną savo žingsnį. Kita vertus, pajutome, kad mes, kaip partneriai, esame vertinami.

Po vizito Japonijoje pajutau didesnę atsakomybę. Man atrodo, jei viską darysi nuoširdžiai, nuosekliai, tikėsi tuo, ką darai, viskas bus gerai. Man šis verslas suteikia daug malonumo. Žinoma, jis atsiperka, kitaip nebūtų toks didelis. Negalėčiau maloniai jaustis gyvendama iš turtingo vyro kišenės. Turiu ambicijų užsidirbti. Ir užsidirbu!“

Nuo valytojo iki saksofonininko

Portalo raskgreitai.lt savininkė Daiva Gerulytė

„Man neturi reikšmės – būti samdoma darbuotoja ar turėti savo verslą. Pasitenkinimas priklauso nuo to, ar galiu tobulėti, mokytis, judėti į priekį, ar nedaužau galvos į lubas. Vidurinėje mano svajonių profesija buvo investicijų valdymas. Juokinga, juk mokyklą baigiau sovietmečiu, kai žmonės net nebuvo girdėję apie tokį dalyką. Prisiskaičiusi Th. Dreiserio romanų – „Titanas“, „Stoikas“, „Finansininkas“ – galvojau, kaip šaunu būtų kada nors tapti investicijų fondų valdytoja.

Kadangi apie tokius fondus tada nebuvo nė girdėti, karjerą pradėjau kaip programuotoja. Prasidėjus Nepriklausomybei, išėjau motinystės atostogų, su vaikais prabuvau penkerius metus. Tada Lietuvoje ir atsirado kapitalo rinka, buvo įkurta Vertybinių popierių birža. Augindama vaikus išlaikiau maklerio egzaminus ir nėriau į investavimo sferą: darbavausi privačiose įmonėse, paskui atėjau į Taupomąjį banką. Taigi akivaizdu, kad išsipildo net pačios neįtikimiausios svajonės.

Kai man pasiūlė važiuoti padirbėti į Švediją, pagalvojau – kodėl gi ne? Ten praleidau trejus metus. Paskui buvo etatų mažinimas, bankas nutarė, kad jam nebereikia atstovo Švedijoje. Tada ir pamaniau, kad man tai – gera proga pradėti kažką nauja. Žinoma, grįžusi į Lietuvą galėjau dirbti sau įprastą darbą, bet tai būtų buvęs žingsnis atgal. Juk Švedijoje veiklos mastai buvo kur kas didesni, ten padėjau ir švedų fondams. O grįžtelėti atgal aš galiu tik matydama, kad paskui eisiu dar toliau, aukščiau.

D. Gerulytė: Šį verslą pradėjau tikrai ne dėl pinigų – iš smalsumo.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Švedai, atleisdami iš darbo, socialiai aprūpina tiek, kad galėtum metus kitus ramiai pagalvoti, ką norėtum veikti toliau. Dabartinio verslo idėją pradėjau auginti dar gyvendama Švedijoje. Beje, ten tą idėją ir radau. Visada daug dirbau, tad nei Lietuvoje, nei Švedijoje neturėjau laiko buičiai. Svetur dar prisidėjo problema, kad nežinojau, kur ir kaip ieškoti pagalbos. Internete užtikau svetainę, kurioje su tuo susidūręs žmogus gali palikti savo pageidavimą, o tada jį patį susiranda pagelbėti galintys paslaugų teikėjai. Pagalvojau – gal ir Lietuvoje galima pritaikyti tokį pat modelį?

Skirtumai tarp šalių nemenki, švedų sistemos aklai nenukopijuosi – reikia derintis prie mūsų vartotojų. Buvo aišku, kad per kelis mėnesius tokio dalyko įsukti nepavyks. Pradėjau klausinėti draugų, pažįstamų apie įvairius specialistus, prašiau jų kontaktų. Na, ir pradėjome su programuotojais bei dizaineriais kurti portalą, kuriame įvairių paslaugų teikėjai galėtų užsiregistruoti, o klientai – siųsti savo užsakymus.

Paslaugų spektras labai platus. Tikiuosi, ilgainiui paaiškės, kurioms paslaugoms ši sistema tinkama, o kurioms – nelabai. Tarkime, vargiai kas rinktųsi kirpėją internetu. Žmogui jokia problema nunešti į taisyklą smulkią buitinę techniką – plaukų džiovintuvą, laikrodį ir pan., be to, iškviesti į namus meistrą tikrai brangiau kainuotų, bet jei sugedo skalbimo mašina, aš galiu padėti – suvesti su patikimu meistru. Kartais patyręs specialistas pašalina gedimą net telefonu, mat esama standartinių eksploatavimo klaidų, ir pats klientas gali jas ištaisyti. Taigi tikrai geras meistras nesinaudoja kliento neišprusimu – užuot važiavęs dėl poros dešimčių litų, jis verčiau pasistengia pagelbėti telefonu ir taip pakelti savo reputaciją. Labai norėčiau atrasti kuo daugiau taip paslaugų teikimą suvokiančių žmonių.

Tarp populiariausių poreikių – namų remontas, valymas. Žinoma, nemažai žmonių turi savo namų tvarkytojas, bet ką daryti, kai jos išeina atostogų ar suserga?

Dar stokojame retesnių paslaugų specialistų, bet kiekvienu atveju jų ieškome. Kartą reikėjo rasti statybinių atliekų konteinerį. Negana to, – tuoj pat, kaip būdinga lietuviams. Tąkart nepavyko. Nesusidorojom ir su užsakymu rasti saksofonininką, mat jo reikėjo ne Vilniuje.

Šį verslą pradėjau tikrai ne dėl pinigų – iš smalsumo. Visą gyvenimą yra taip, kad iš pradžių dirbu, o paskui ateina ir pinigai. Nenuobodu – vis sužinau ką nors nauja, imu suprasti įvairius verslus. Žodžiu, man tai – labai įdomus žaidimas. Įdomu, kas iš viso to išeis. Baimės taip pat nejaučiau. Savo verslą pastaruoju metu dažniausiai pradeda jauni žmonės, dar neturintys įsipareigojimų, nepatiriantys spaudimo uždirbti tuojau pat. Mano padėtis panaši: vaikai užaugo, skolų neturiu, tad galiu kurti verslą savo malonumui nedrebėdama, kad nepasiseks. Juk ir anksčiau buvo ir sėkmingų, ir nesėkmingų investicijų. Analizuodavau nesėkmes, ieškodavau priežasčių. Ir dabar darau iš esmės tą patį. Jaučiuosi labai gerai maudydamasi kūrybinėje laisvėje.“

Mūšis su nuobodybe

Meno galerijos „Baltart“ savininkė Asta Šerkšnienė

„Mano galerija egzistuoja viso labo kelis mėnesius, ir man, prisipažinsiu, kartais būna labai baisu. Nuosavų patalpų neturiu, jas tenka nuomotis. Viena draugė sakė, kad ją ištiko šokas, kai sužinojo, kad dirbsiu pati sau, mat laikė mane racionaliu, į avantiūras nesileidžiančiu žmogumi. Gal ir nebūčiau pradėjusi, bet vyras pasakė: „Gana svajot –paimk vieną kartą ir padaryk! Ne milijoną juk praloši!“ Galiausiai, esu jau tokio amžiaus, kai kyla klausimas: o kada, jei ne dabar?

Aš – ne menininkė, ne iš menininkų šeimos. Esu baigusi informacijos vadybą, pastaraisiais metais dirbau verslo dovanų srityje. Kartais gyvenime netikėtus postūmius lemia aplinka, kurioje žmogus užaugo. Mano vaikystė prabėgo dailininkų Ričardo ir Birutės Vaitiekūnų kaimynystėje, o tuose namuose buvo daug meno. Gobelenų meistrė Birutė Vaitiekūnienė netingėdavo su savo vaikais ir manimi užsiimti lino raižiniais. Jos dirbtuvėse mačiau, kaip audžiami gobelenai, ir tai darė didelį įspūdį. Be to, mano mama visada domėjosi menais, vedžiodavo mudu su broliu po parodas, teatrus. Kartais dėl to pykdavom, o dabar abu esame jai dėkingi.

A. Šerkšnienė: Galeriją atidariau neturėdama jokio verslo plano, nes jeigu būčiau jį rengusi, galerijos šiandien tiesiog nebūtų.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Prieš penkiolika metų mano tėvai išvyko gyventi į JAV. Mama Laima Apanavičienė iš profesijos – chemikė, nieko bendra su menais neturinti, netikėtai gavo pasiūlymą vadovauti Čikagoje esančiai M. K. Čiurlionio galerijai. Taigi pradėjo ieškoti menininkų, kuriuos galėtų pakviesti į Čikagą eksponuoti savo darbų. Tai paskatino ir mane daugiau domėtis Lietuvos menininkais. Taip atsirado naujų bendrų temų. Prieš porą metų mama ir pati atvežė Amerikos lietuvių parodą. Ji eksponuota „Arkos“ galerijoje. Pamenu, tada mama prasitarė: „Kai grįšiu, gal kokią mažą galeriją pasidarykim?“ Tada man ir ėmė rutuliotis mintis pabandyti.

Galerijų yra daug, tačiau mano tikslas – parodyti jaunus bei vidutinės kartos mūsų menininkus, dirbančius ir Lietuvoje, ir užsienyje. Lietuvoje daugiausia perkama klasika, jau žinomų kūrėjų darbai. Tokiais darbais daugiausia ir prekiaujama, tačiau ir jų kainos ne visiems įkandamos. Aš suku nepopuliariu keliu – mano galerijoje dominuoja šiuolaikiniai jauni menininkai, kurių darbai – kitokie.

Kartais jie tokiam puritoniškam kaip Lietuva kraštui atrodo per drąsūs. Užsienyje dirbančių lietuvių siužetai, spalvos yra nelietuviški, jaučiama kitokios aplinkos įtaka. Būtent tai man ir atrodo įdomu. Pasigendu mūsų interjeruose naujumo, originalumo. Vartydamas interjero žurnalus, paprastai gali nesunkiai pasakyti, kokioje parduotuvėje pirkti baldai, kokio dailininko kūryba kabo. Kodėl taip bijom išsiskirti, patraukti dėmesį, sudominti, nustebinti?

Daugybė talentingų, įdomių menininkų dirba tarsi pogrindyje todėl, kad mano, jog jų kūryba yra arba nekomercinė, arba per brangi. Taigi veža savo darbus į užsienį. Jeigu keramikas gali kur nors parduoti vazelę už 200 dolerių, tai kurių galų Lietuvoje atiduoti ją už 10 litų? Čia juk vyrauja būtent toks suvokimas: jei medžiaga pigi, tai ir darbas nekainuoja...

Nuolat ieškau tų „pogrindininkų“. Prisivilioju vieną gerą autorių, su jo pagalba – ir kitą. Rūpi menininkai, kuriantys originalius, išsiskiriančius, bet kartu ir interjere pritaikomus dalykus. Pavyzdžiui, daug originalių sprendimų yra įgyvendinusi keramikė Rūta Šipalytė, įdomius medžio dirbinius kuria skulptorius Gintaras Kamarauskas.

Dauguma užsienyje besidarbuojančių lietuvių norėtų rengti tėvynėje savo parodas – ne dėl uždarbio, bet dėl žinomumo, nes tai jiems svarbu. Yra užsienyje garsių lietuvių menininkų, bet Lietuvoje jų darbų niekas nėra matęs. Kitąmet ketinu surengti labai įdomios kūrėjos Renatos Palubinskas iš Detroito darbų parodą. O apskritai mano artimiausias tikslas – rasti ne tik įdomių menininkų, bet ir savo klientų. Galbūt kai kurie į galeriją pusmetį vaikščios tik pažiūrėti darbų, o paskui įsidrąsins ir pradės juos pirkti? Gal tada ir interjerų žurnaluose atsiras modernesnių vaizdų? Ketinu dalyvauti įvairiose edukacinėse programose, nes tai irgi lavina kliento skonį. Tas, kuris pats pabando tapyti ar lipdyti, kitaip pradeda vertinti ir to darbo piniginę išraišką, ką ir kalbėti apie dvasinį pasitenkinimą.

Pasitikiu savo intuicija, o jei kyla kokių nors abejonių, visada pasiklausiu kelių autoritetingų menininkų nuomonės.

Viena dailininkė, pamenu, linguodama galvą pasakė: „Visi mūsų galerininkai pradeda nuo gerų norų, o baigia blizgučiais.“ Man labai svarbu neišklysti iš savo kelio. „Baltart“ atidariau neturėdama jokio verslo plano, nes jei būčiau jį rengusi, jei būčiau skaičiavusi, galerijos šiandien tiesiog nebūtų. Artimiausiu metu norėčiau tiesiog išsilaikyti, o paskui, tikiuosi, pamažu ateis ir uždarbis.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosena ir makiažas – Julijos Estko.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis