Vestuvių nuotraukos kaunietei fotografei atnešė tarptautinį pripažinimą

Ką tik Londone „Metų fotografo 2013“ apdovanojimą atsiėmusios Linos Ruškytės-Lukoševičienės (33 m.) pasakojimas – dar viena sėkmės istorija.

Vis dažniau pasirodančios tautiečių sėkmės istorijos tampa malonia atsvara dominuojančiam blogų žinių srautui. Lietuvių pasiekimai įvairiose srityse tarptautiniu mastu pažadina viltį, kad atsikratome „provincijos“ komplekso, trukdančio patikėti savo verte. Tuo pačiu tokios istorijos yra puikus akstinas nenuleisti rankų kitiems, kurie vis dar tikisi pasiekti savo karjeros aukštumų ir pripažinimo plačiuosiuose vandenyse.

Šiais metais Lina Ruškytė Londone vykusiame vestuvių ir portretų fotografų draugijos (The Society of Wedding and Portrait Photographers) rengiamame tarptautiniame konkurse laimėjo „Metų fotografo 2013“ apdovanojimą. Konkurso komisijos vertinimui buvo pateiktos 13 877 nuotraukos, iš kurių didžiausią įspūdį paliko ir aukščiausią pripažinimą pelnė L.Ruškytės „Prieš“.

Nuotrauka, atnešusi tarptautinį pripažinimą Linai Ruškytei
L. Ruškytės nuotr.
Pernai laimėjote portreto kategorijoje. Konkurso komisija labai gražiai atsiliepė apie Jūsų darbą: „Tai vaizdas, kuris leidžia žiūrovui užduoti klausimus, jis turi stiprią pasakojimo kompoziciją, kurią papildo didelis toninis diapazonas. Siužetas tinka monochromatiniam tyrimui.“
Šiemet laimėjote pirmą vietą vestuvinių nuotraukų kategorijoje ir net "Metų fotografo" apdovanojimą. Kaip jaučiatės gavusi tokį pripažinimą?

Apdovanojimų vakare keletą minučių praleidau absoliučiame transe. Dalyvauti konkurse siunčiant darbus yra viena, o sėdėti gyvai tarp komisijos narių ir užsienio fotografijos grandų ir išgirsti savo pavardę atėjus lemiamai minutei - kažkas tokio... sunku pasakyti žodžiais, bet kažkas nepaprastai stebuklingo. Nedidelė mūsų šalis, todėl nuostabu turėti galimybę atstovauti Lietuvą ir tuo pačiu didelė atsakomybė reprezentuoti ją.

Apdovanota...
V. Vaišvilaitės nuotr.
Jau ne pirmą kartą Jūsų nuotraukos laimi įvairiuose konkursuose. Išskirtinis jų bruožas – užsimerkusios moterys. Kaip manote, kodėl žmones žavi moterys užmerktomis akimis? Juk sakoma, kad akys – sielos veidrodis, o čia lyg ir paradoksas gaunasi, ar ne?

Juokas ir ašaros – reakcija į tam tikrą veiksmą, todėl atsakymai galbūt labiau akivaizdūs. Tuo tarptu užmerktos akys – ramybės bei susikaupimo simbolis. Jose glūdi gili emocija, kuri nejučia jūsų mintis nuveda improvizacijų keliais apie galimas herojų istorijas, žadina norą tyrinėti šalia esančias detales. O intriga visada „ima viršų“, argi ne taip? (šypsosi)

Kiek Jūsų nuotraukose yra Jūsų pačios?

Mano nuotraukos – mano veidrodis, bet ne tas, kuris rodo, kokia aš esu, o tas, kuris rodo, kokia norėčiau būti.

Kai internete - tokia vaizdų galybė, turbūt sunku sukurti išskirtinę nuotrauką. Kaip gimsta apdovanojimų vertos fotografijos?

Sukurti išskirtį stilių - sunku. Sukurti idėją, neįvedus nei lašo iš kažkur anksčiau matytos vizualinės išraiškos ar atvaizdo, taip pat sunku. Mes sąmoningai ar nesąmoningai viską siurbiame iš aplinkos, kuri mums imponuoja. Tačiau „čia ir dabar“ išgyventi gyvenimiški nutikimai sukuria unikalų momento įspūdį, kurį sukomponavus kartu su technika, idėja ir jausmais, gimsta išskirtinis vaizdas.

Apdovanotoji Lina su vienu iš konkurso organizatorių
D. Morozovos nuotr.
Fotografo sukuriamas produktas priklauso nuo jo turimų įrankių ar talento? Gal galima padaryti puikias nuotraukas su vadinamomis „muilinėmis“?

Fotografiją būtų galima palyginti su siuvimu. Pasiūti nuostabią suknelę galima ir rankomis su adata, ir siuvimo mašina. Gerą rezultatą galima pasiekti abiem atvejais, tačiau jis priklausys nuo daugelio kintamųjų, pavyzdžiui, kas, ką ir kodėl pasirinks, ir kiek laiko bei energijos įdės, norėdamas gauti siekiamą rezultatą.

Kokios yra gero fotografo savybės?

Greita reakcija ir fantazija! Visa kita ateina su patirtimi - tiek komunikabilumas, tiek techniniai gebėjimai.

Iš kur semiatės kūrybinių idėjų? Ar jos tiesiog ateina vos pamačius žmogų, kurį planuojate fotografuoti?

Reikia pamatyti žmogų. Kartais pažinimui prireikia kelių fotosesijų, kartais užtenka kelių valandų.
Kūrybinės idėjos atkeliauja kartu su nuotaika, prisiminimais apie įsimintinus kraštovaizdžius ar architektūros objektus, knygų siužetus arba tiesiog citatas.

Nuotrauka, 2012 m. laimėjusi portreto kategorijoje
L. Ruškytės nuotr.
Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?

Man buvo gal 20 metų, kai sunkiai sutaupytus pinigus nusprendžiau išleisti ilgai svajotai fotosesijai. Specialisto darbas labai nuliūdino. Tada sužaidė jaunatviška arogancija, kad galiu viską: „įrodysiu, kad net tokia piemenė, kaip aš gali padaryti geriau“. Žinoma, ne iš karto pavyko įrodyti, bet užsispyrimo, siekiant profesionalumo, pakako. 

O patį pomėgį fotografijai paveldėjau iš savo tėčio. Prisimenu, jau nuo mažų dienų gulėdavau po spintele sutemus su žibintuvėliu, kur buvau įsirengus savo „ryškinimo laboratoriją“.

Ar tėvai, artimieji niekada nesiūlė susirasti „rimtesnės“ profesijos?

Profesiją turiu – esu architektė. Tačiau ilgainiui supratau, kad samdinės darbas - ne mano charakteriui, o būti gera vadove, žmona ir mama vienu metu, nebūtų pavykę žinant mano polinkį į darboholizmą. Kadangi tuo metu jau turėjau šeimą ir nenorėjau jos atsisakyti, nusprendžiau savo darbu paversti hobį, kuris ilgainiui tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
O tėvai niekada nesakė, kad fotografės darbas prastesnis ar „pigesnis“ nei architektės. Tiesiog visada palaikė ir džiaugėsi, kad man sekasi daryti tai, kas patinka.

Ką veiktumėte, jeigu nebūtumėte fotografe?

Jei nebūčiau fotografe, norėčiau dirbti žmonių motyvaciją keliantį darbą.

L. Ruškytės nuotr.
Ar fotografas gali paversti bet kurio žmogaus atvaizdą menu? Ar pasitaiko Jūsų darbe tokių situacijų, kai kad ir kiek besistengtumėte, žmogus vis skųstųsi, jog „negražiai išėjo“? Ar visada pavyksta surasti kompromisą?

Fotografas negali paversti visų atvaizdų menu vien dėl to, kad kartais žmonės moka ne už meną (šmaikščiai šypteli).

Kad ir kaip ten būtų - jeigu žmogus sau atrodo negražus, tai reiškia, kad fotografui teks daugiau padirbėti, stengiantis įrodyti, kad grožio suvokimas yra subjektyvus, ir jį visi vertina skirtingai.
Labai dažnai susiduriu su „negražios nosies“ fenomenu, kuri taip atrodo tik pačiam savininkui. Žinoma, jeigu nepavyksta įtikinti, kad viskas gražu ir gerai, kompromisu tampa kompiuterinės redagavimo programos: „Darom dirbtinas korekcijas, ar nedarom?“

Kokiu tikslu pradėjote studijuoti fotografijos terapiją?

Fotografijos terapija mane sudomino kaip fotomeno ir psichologijos derinys. Aš mėgstu analizuoti žmones, visada stebiu jų kūno kalbos siunčiamus signalus, nes nenoriu per daug lįsti į asmeninę erdvę. Jeigu randu sąlyčio taškų su žmogumi jausminiame lygmenyje, tai labai palengvina mano kaip fotografės darbą. Ir tuo pačiu aš visada džiaugiuosi, jei galiu kažkam patarti ar kažką motyvuoti. Dalinimasis patirtimi ar tiesiog mintimis mane užveda ir pripildo teigiamų jausmų. Tikiu, kad pasaulį mes patys piešiame savo mintimis, svajonėmis ir jausmais, o fotografija – vienas iš būdų, padedantis atspindėti mūsų vidinį pasaulį.

L. Ruškytės nuotr.
Žmogus foto objektyve ir žmogus Jūsų akimis: ar šie vaizdai skiriasi?

Vaizdai skiriasi, net labai. Žmogaus veikla, išorė, jo daiktai nuotraukose – visa tai atskleidžia tik dalinį herojaus portretą, nes visuomet bus ir ta dalis, kurios mes nematome ar net negalime parodyti.

Kiek besiginčytų su manim fotomenininkai, kad fotografijose jie atskleidžia žmogaus natūrą, manau, kad vis tiek kiekvienas žmogus į fotografijas ir į jų herojų žiūrės per savą prizmę ir reflektuodamas su asmenine patirtim bei išgyvenimais, nebūtinai gaus vienodas išvadas.

Kokius žmonės Jums įdomiausia fotografuoti?

Fotografuoju jau 13 metų ir galiu drąsiai sakyti, kad mano fotografuojami žmonės yra skirtingi. Su visais įdomu dirbti, tačiau man įdomiausia fotografuoti dvi kategorijas žmonių: tuos, kurie galvoja, kad jie nefotogeniški, ir tuos, kuriems nerūpi, kaip jie atrodo, bet svarbu, ką jie veikia.

Fotografavimas pagal užsakymą konkrečiam žmogui yra darbas ar kūryba? Kiek yra vietos improvizacijai?

Viskas priklauso ir nuo kliento, ir nuo užduoties specifikos. Jeigu pavyksta, stengiuosi, kad mane suptų tie klientai, kurie pasikliauna improvizacija. Reikia žinoti, kaip prie kiekvieno žmogaus prieiti. Norint, kad klientai nesivaržytų ir pasitikėtų tavimi, dažnai tenka pačiai parodyti iniciatyvą. Kai sukuri ryšį, žmonės tampa atviresni ir pasikliauna tavo patarimais.

Kas Jums svarbiau: estetinė ar meninė išraiška?

Estetinę išraišką visada iškeliu aukščiau meninės dėl vienos labai elementarios priežasties – žmogiškojo faktoriaus. Turiu asmeniniame archyve nuotraukų, kurios tikrai sulauktų didelio dėmesio dėl meninės išraiškos, tačiau aš jų nepublikuosiu, nes jos yra emociškai labai sunkios ir manau, kad tų nuotraukų herojai nenorėtų, kad šios labai intymios emocijos būtų eskaluojamos viešai. Aš jiems dėkinga už tai, kad parodė man tokias stiprias emocijas, ir dėl to paties dėkingumo nenorėčiau jų „apnuoginti“ visam pasauliui. Tiesiog jaučiuosi atsakinga už tai, ką publikuoju.

L. Ruškytės nuotr.
Beveik kiekvienas savo srities specialistas turi profesinę svajonę. Jūs turite tokią? O gal jau viskas, ko troškote, įgyvendinta?

Svajonės yra gyvenimo variklis. Kuo daugiau svajonių, tuo didesnė motyvacija judėti į priekį. Mano profesinė svajonė yra neatrasti galutinio taško – tos dienos, kai galėčiau sau pasakyti: „viską jau padariau ką galėjau“.

Ko fotografuotumėte net ir už milijoną? Turite kokių nors tabu, o gal vis dėlto klientas visada teisus?

Tabu yra. Kadangi jautriai reaguoju į negatyvias emocijas, atsisakyčiau projektų, keliančių sunkius, neigiamus jausmus.

Kurie fotografai Jus žavi, įkvepia?

Dažniausiai mane žavi ne konkretūs fotografai, bet atskiri jų darbai, todėl labai dažnai neatsimenu konkrečių pavardžių. Darreną Moore'ą galėčiau išskirti kaip absoliučios ramybės ir jaukios taisyklingos grafikos fotomeninką. Jo darbai mane žavi paslaptinga tyla. Negaliu nepaminėti ir Romualdo Požerskio. Jo fotoreportažai mane sujudino jau nuo vaikystės, kurdama dokumentiką vis prisimenu jo pagauto įvykio pojūtį.

L. Ruškytės nuotr.
Ko gyvenime norėtumėte atsisakyti? Pakeisti?

Nieko nenoriu atsisakyti, nes kiekvienas įvykis – tai lyg takelio trinkelės, sulipdžiusios taką, kuriuo aš atėjau iki šios dienos. Tikiu, kad viskas, kas įvyko, turėjo įvykti.
O pakeisti noriu! Noriu pakeisti ateitį tik į gerą pusę.

Kokie artimiausi planai?

Artimiausias planas – susirašyti visus planus ir pradėti dėti pliusiukus.

Ką patartumėte jauniesiems fotografams?

Nereikia stengtis nuo pradžios specializuotis konkrečiam žanre, reikia išbandyti viską, ir tai, kas artima, savaime „atsisijos“.

O koks buvo geriausias (įsimintiniausias) patarimas, kurį esate pati gavusi?

„Motyvuok visas linijas“, - pasakė mano grafikos dėstytojas. Ši mintis pritaikoma ne tik mene (fotografijoje ar architektūroje), bet ir gyvenime. Man tai labai padeda, kai ieškau atsakymų ir įvairių sprendimo būdų, visada užduodu sau klausimą: „kaip tai siejasi ir su kuo?“.

Kaip atrodo Jūsų tobula diena?

Mano tobula diena, kai dukros šypsosi ir daug valgo! (šypteli).
Kai randu laiko jų žaidimams, ar kai išgirstu naują eilėraštį, kai darbe susitinku su pozityviai nusiteikusiais žmonėmis, o vakare aplanko draugai, kurie pasidalina dienos įspūdžiais. Praėjus tokiai dienai žinau, kad viskas juda į priekį ir viskas yra tiesiog GERAI!

L. Ruškytės nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis