Turbūt retas žmogus, atsitiktinai eidamas pro žaismingą „Burbulio vyninę“, įtaria, kad pavadinimas iškaboje – ne šiaip sau smagus kalambūras, gimęs iš šampano burbuliukų, o tikra vyninės savininko pavardė. O jei tas praeivis išdrįstų kyštelėti nosį į pačią vyninę, galbūt dar labiau nustebtų išvydęs prie baro ir patį vyninės šeimininką – charizmatiškąjį Vaidotą Burbulį.
Vaidotas Burbulis ne tik prekiauja ir pilsto vyną, bet ir mielai prisėda prie savo svečių staliuko – jei tik, žinoma, šie nori, o jis turi laiko. Iš pirmo žvilgsnio gali suklaidinti nedidelė vyninės erdvė – pora stalelių, baras, sandėliukas su ant lentynų sudėtais buteliais. Lyg ir viskas? Tik įžvalgesnė akis pastebės tai, ką nuolatiniai lankytojai žino jau seniai: gilumoje už baro yra kiek didesnė salė, tarsi svečių kambarys, į kurį šie lydimi pro parduotuvę...
Aplinka tikrai naminė, ir būtent tai akcentuoja kone visi „Burbulio vyninės“ lankytojai. Dauguma jų – nuolatiniai. Ir nors penktadienio popietę, įsitaisę tarp lentynų su buteliais, vyną gurkšnojame tik mudu su Vaidotu, durys varstomos nuolat – žmonės ateina čia ne tik pasėdėti prie taurės, bet ir nusipirkti vieną kitą butelį itališko vyno. Baro šeimininkas sako, kad čia parduodamų gėrimų nerasi ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje – mat juos atsiveža tiesiai iš Italijos vyndarių, o apie kiekvieną jų galėtų papasakoti labai daug, nes pažįsta asmeniškai. Šįsyk kalbamės ne tiek apie vyną, kiek apie drąsą keisti gyvenimą – kai kurie jo vingiai buvo netikėti net pačiam Vaidotui.
Pagal išsilavinimą esate medikas. Ar nesigailite skalpelį iškeitęs į kamščiatraukį?
Chirurgija manęs beveik nedomino – netraukė gydyti žmones tokiu radikaliu metodu. Dabar lankydamasis ligoninėje nejaučiu, kad tai – mano kvapas, o anuomet buvo visai įprastas ir malonus, nors praktiką atlikau urologijos skyriuje... Chemijos žinios praverčia ir dabar, juk vynas yra tam tikra chemija, turi daug įvairių medžiagų.
Chemija man sekėsi, tik štai stojant į mediciną Vilniaus universitete, kaip tyčia, reikėjo laikyti fizikos egzaminą – chemija buvo reikalinga stojant į Kauno medicinos akademiją. O fizikos teko pasimokyti papildomai. Nebuvau itin geras mokinys, nors mokyklą mėgau – kiekvienais metais laukdavau rugsėjo pirmosios. Buvo gaila, kad tas laikas baigėsi ir reikia kažkur stoti. Galvojau: „Stosiu ten, kur bent jau pirmą egzaminą išlaikysiu, taigi pasirinkau anglų kalbą.“
Anglų kalbą?!
Na, taip. Iš anglų per stojamuosius gavau penketą (penkiabalėje sistemoje – aut. past.), nors mokykloje mokiausi tik vokiečių ir rusų. Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje lankiau anglų kalbos kursus. Papildomai kalbų mokiausi ir iš televizijos – per vieną rusų kanalą nuolat transliuodavo pamokėles. Itališkai mokytis buvo lengviausia, nes tartis artima lietuviams. Dabar šia kalba kalbu taip, kad italai klausinėja, iš kurio Italijos regiono esu kilęs. Kalbos man patinka. Kalbu vokiškai, rusiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, suprantu ispaniškai, portugališkai, lenkiškai...
Koją per stojamuosius man pakišo prastas vidurkis – anuomet jis buvo ne mažiau svarbus už egzaminų rezultatus. Nenorėjau į armiją, tad nuėjau į 21-ąją profesinę technikos mokyklą. Berods būčiau tapęs braižytoju. Pažįstamas dėstytojas perkalbėjo, sakė: „Stok į aukštąją.“ Pasirinkau matematiką (nors ją irgi ne itin mėgstu) Pedagoginiame institute. Įstojau, peržiemojau, bet vėl pasikeitė tvarka, ir sovietinės armijos išvengti nepavyko. Grįžęs iš jos, patraukiau į mediciną.
Savaitės populiariausi straipsniai:
- G. Dauguvietytė: mane piktina, kad šiais laikais moterys prarado orumą ir labai daug sau leidžia!
- Trys idealaus sekso paslaptys
- Numerologija: apskaičiuokite, koks žmogus esate ir koks gyvenimo kelias jums numatytas
Kodėl į mediciną? Gal giminėje yra medikų?
Tėvai – inžinieriai projektuotojai. Man mokykloje dailė irgi sekėsi neblogai, bet medicina buvo kur kas įdomiau. O ir įstoti ne taip sudėtinga kaip šiais laikais – užteko išlaikyti egzaminus dviem trejetais ir vienu ketvertu. Atlikęs pirmąją medicinos broliuko praktiką supratau, kad čia – mano vieta, kad tikrai noriu gydyti žmones ir kad būsiu neblogas daktaras. Specializaciją pasirinkau bendrosios praktikos, arba šeimos, gydytojo. Atbuvęs rezidentūroje dvejus metus, per atostogas nutariau kiek užsidirbti – retas tais laikais galėjo pragyventi iš to, ko mokėsi.
Logistikos kompanijoje užsidirbti sekėsi. Nutariau dar padirbėti iki Naujųjų metų, paskui – iki pavasario. Taip ir likau – „atostogos“ užtruko 15 metų. Buvau labai vertinamas už polėkį ir, žinoma, už tai, kad mokėjau daug užsienio kalbų – juk kur kas naudingiau samdyti vieną žmogų, mokantį 4 kalbas, nei keturis atskirus. Dirbau kompanijoje „Svoris“. Buvo pas mus įvairių profesijų atstovų: ir žurnalistų, ir gydytojų, ir architektų, o transporto ekonomistų – vos vienas kitas. Darbas – gana dinamiškas: užteko ir streso, ir kūrybos.
Ir kuo gi kūrybiška gali būti logistika?
Naujų kelių paieškos visada įdomios. Šalis – nepažįstama, o turi sudaryti patogiausius maršrutus, ieškoti partnerių, derėtis dėl kainos, rūpintis, kad kroviniai pasiektų tikslą laiku ir saugiai. Tais laikais iš Italijos niekas nevežė krovinių tiesiogiai, buvau tarp pirmųjų, kurie sukūrė visą sistemą. Aišku, ir konkurentai netruko, bet būti pirmam visada smagiau.
Vynu domėjausi nuo pat vaikystės. Pirmuosius jo aprašymus radau dar A. Dumas „Trijuose muškietininkuose“, sugalvojau rinkti savo kolekciją. Kodėl vynas? Aš apskritai esu didelis tinginys, mėgstu daryti tai, kas išeina lengvai, o ši sritis nereikalavo ypatingų pastangų. Prisimenu, mama vis bandė įtraukti mane į kokį nors hobį. Pasiūlė rinkti pašto ženklus, nupirko aplanką, ženklų. Aš juos sudėjau, ir tuo viskas baigėsi. Aišku, 9-ąjį dešimtmetį dideliu vyno pasirinkimu Lietuvoje pasidžiaugti negalėjome, bet padėtis tikrai nebuvo tokia tragiška, kaip kai kurie įsivaizduoja – esą buvo galima gauti tik vyno „Medvežja krov“ ir „Monastirskaja izba“. Galėjai rasti ir tikrai neblogo bulgariško, vengriško, kartais – ir ispaniško.
Savo kolekciją laikiau rūsyje. Eidamas iš mokyklos nusipirkdavau vieną kitą butelį jai papildyti, bet sisteminių žinių tada neturėjau. Įgijau gerokai vėliau – pasimokęs someljė mokykloje. Savo pomėgį prisiminiau prasidėjus krizei, kai logistika ėmė strigti. Pirmąją partiją vyno iš Italijos atvežiau 2010 m. į festivalį „Vyno dienos“. Iš pradžių planavau daugiau prekiauti Rusijoje, Baltarusijoje – nemaniau, kad Lietuvoje iš to įmanoma pragyventi. Ir dabar dar nežinau, bet kažkaip gyvenu. Atsirado parduotuvė, paskui – baras...
Taip ėmė iš niekur nieko ir atsirado?
Negaliu sakyti, kad viskas išėjo visai ne taip, kaip norėjau, bet, tiesą sakant, – ir ne visai taip. Ketinau apsiriboti parduotuve – neplanavau turėti baro, nelabai jo ir norėjau, bet dabar turiu ir džiaugiuosi. O kaip kitaip būsi žinomas pirkėjams? Kaip praneši, kad esi ir kad iš tavęs verta pirkti?
Be manęs, įmonėje dirba dar pusantro žmogaus, tad nori nenori tenka ir pačiam pilstyti vyną. Kita vertus, tuo esame unikalūs – mieste reta vyninių, kur galėtum pabendrauti su šeimininku. Matau, pritraukiame daug žmonių, ši vieta tampa mėgstama. Kvailystė būtų tam priešintis. Kadangi nuo centro Rūdninkų gatve vyninės link tenka paeiti kelis šimtus metrų, pas mane dažniau ateina ne atsitiktiniai praeiviai, o tie, kurie iš tikrųjų manęs ieško.
Verslo konsultantai turbūt kraipytų galvas tai išgirdę. Pasak jų, be aiškaus plano geriau nepradėti jokios veiklos. Bet Jūs štai jau trejus metus sėkmingai plaukiate...
Galima plaukti, jei plaukiasi, bet šiaip versle, jei tau sekasi ir nežinai kodėl, nėra labai gerai. Mano problema yra ta, kad pernelyg mėgaujuosi procesu ir pamirštu, jog svarbiau yra siekti rezultato – juk verslas daromas ne dėl smagumo, o dėl pinigų. O jų pertekliaus tikrai nėra. Kai dirbau logistikos srityje, galėjau sau leisti prabangesnes atostogas nei dabar. Prisimenu, po poros metų darbo išskridau paviešėti pas seserį į Ameriką, dar po metų – į Angliją pasimokyti kalbos, vėliau Kalabrijoje mokiausi italų... Nors, aišku, laikai buvo visai kiti: laukinis kapitalizmas, lengvi pinigai.
Ar tik nesigailit išėjęs iš logistikos?
Ne, o ko gailėtis? Dabar darau tai, ką noriu, bet tai nereiškia, kad darau, kas šauna į galvą. Nesišvaistau į kairę ir į dešinę, plečiamės pamažu. Nežinau, ar su maitinimu susijęs verslas gali būti svarbiausias ir vienintelis pajamų šaltinis. Iš akies įvertinęs investicijas į daugelį naujų atidaromų restoranų, imu abejoti, ar apskritai planuojama, kad jos atsipirks, bet skaičiai – ne mano sfera. Mano buhalterija paprasta: jei sąskaitoje yra pinigų, tada gerai, jei nėra, reikia daryti taip, kad atsirastų. Dar nebuvo tokios panikos dėl pinigų trūkumo, bet jei būtų daugiau, galėtume atsidaryti naują vyninę.
Plėstis man reikėtų – vyno, kaip jo importuotojas, turėčiau parduoti daugiau, kad atsargos neužsistovėtų ir ryšiai su vyndariais nenutrūktų. Gal mano versle ir yra ekonomiškai ne visai pagrįstų dalykų, bet man patinka, kad galiu pasiūlyti tai, ko nėra niekur kitur. Be to, ne pinigai svarbiausia. Gali būti, kad dirbdamas kitur tiek valandų, kiek dirbu čia, uždirbčiau daugiau, bet tada didžiąją dalį gyvenimo tiesiog kankinčiausi, o uždirbtus pinigus tektų investuoti – kad kompensuočiau tą praradimą. Kadangi tokios „kompensacijos“ ne visada būna turiningos, tektų išbraukti dar kelias brangias valandas. Dabar aš gyvenu visas 24 valandas per parą. Juk jei vyksti į Italiją, gyveni pas vyndarį, ragauji jo vyno... Kas tai – darbas ar atostogos?
Dažnai būnate Italijoje, laisvai kalbate šios šalies kalba. Ar nekyla minčių apsistoti ten visam laikui?
Man ta šalis patinka, visai galiu save joje įsivaizduoti, bet grįžęs į Lietuvą tikrai nedžiūstu iš ilgesio. Bene labiausiai Italijoje man patinka maistas. Tarkim, prancūzų virtuvė irgi garsėja kaip gera, bet tai nereiškia, kad skaniai pavalgysi bet kur – gerų užeigų reikia paieškoti. O štai Italijoje sunku rasti vietą, kur būtų neskanu.
Vyno mėgėjai apie jį paprastai šį tą išmano, tik daugumos žinios, nors ir visai neblogos, yra gana padrikos. Jie gerai pažįsta savo mėgstamo arba tam tikro regiono vyno rūšis, bet reto supratimas yra sisteminis. Su vynu panašiai kaip su užsienio kalbos mokymusi – iš pradžių mokaisi žodžių ir tik tada jungti į sistemą, gali pradėti kalbėti. Teorinių žinių prisirinkti galima ir savarankiškai, bet degustuoti geriausia vadovaujant mokytojui. Jis išmokys susišnekėti tarptautine vyno mėgėjų kalba. Iš tikrųjų apie tai, kas yra lengvas, sunkus ar rūgštus vynas, lietuviai turi gana savitą supratimą – jiems lengvas yra tas, kuris lengvai geriasi. Tarkim, daugelio mėgstamas Apulijos vynas iš vynuogių veislės 'Primitivo' jokiu būdu negali būti priskiriamas prie lengvo, mažai alkoholio turinčio vyno. Tiesiog jame mažai taninų, jis mažiau sutraukia burną.
Ar būtent tų dalykų ir mokote per savo rengiamas degustacijas?
Mūsų degustacijos nėra tokios akademiškos, kad suteiktume sisteminių žinių. Jos neretai sutampa su ko nors šventimu, o švęsdami žmonės nori atsipalaiduoti, pabendrauti. Dažniausiai pasakojame apie Italijos istoriją, kultūrą. Būna ir žaidimo elementų – pavyzdžiui, supili vyną į nepermatomą taurę ir paprašai atspėti, koks jis – baltasis ar raudonasis. Ir anaiptol ne visiems pavyksta. Degustuojant vyną suveikia ir išankstinė nuostata – pamatęs spalvą ar butelio etiketę, automatiškai priskiri gėrimui tam tikras savybes, net jei tokių jis ir neturi.
Kaip manot, ar išsilavinusiam žmogui svarbu išmanyti apie vyną?
Anksčiau žmogui reikėjo išmanyti daug dalykų – muziką, literatūrą, menus, etiketą... Dabar jis labiau gilinasi į siaurą sritį. Nežinau, ar lavinti tą vieną smegenų vingį yra gerai pačiam žmogui, bet kai į bendrą sistemą susijungia daug tokių po vieną vingį ištobulinusių, būna visai neblogai: vienas išmano finansus, kitas – gamybą, trečias – pardavimą, ir visi darniai važiuoja. Mano nuomone, šiais laikais išsilavinęs žmogus turėtų išsiskirti plačiu požiūriu, tolerancija, gebėjimu suprasti tuos, kurie gyvena kitaip nei tu.
Didžiausias išsilavinimo priešas yra ribotumas. Tą platesnį akiratį, mano galva, ir turėtų suteikti aukštosios mokyklos: juk eini ten ne amato išmokti – tai padarai jau pradėjęs dirbti, ne žinių prisirinkti – visą informaciją dabar gali rasti internete. Pasaulis keičiasi, ir mes turime keistis kartu su juo – negalima sakyti, kad išsilavinęs žmogus turi pastumti į šalį kompiuterį ir skaityti knygas. Tai galiojo prieš 20 metų.
Sako, vyrus radikaliems pokyčiams neretai inspiruoja amžiaus vidurio krizė? Ar išgyvenote ką nors panašaus?
Jei ir išgyvenau, tai labai nepastebimai. Arba ji manęs dar laukia. Nebuvo tokios krizės, dėl kurios norėčiau keistis iš esmės, o pačiam susikurti ją turbūt – kvaila. Viskas mano gyvenime vyksta kažkaip ne pagal planą. Darželyje buvau bene rimčiausias: labai geras vaikas, tikras pavyzdys kitiems, skaičiau dviem kalbomis. Iki trečios klasės – pirmūnas, paskui buvau gabus, bet išdykęs tinginys. Susituokiau tik sulaukęs 35-erių. Mano bendraamžių vaikai studijuoja, o aš savo beveik trejų metų sūnų Vėjūną Nikodemą dar tik vedu į darželį. Žmona Audronė pirmą vaiką gimdė 42-ejų metų. Jei būtume paisę patarimų ir literatūros, nežinia kaip būtų buvę, o dabar turim sūnų ir labai juo džiaugiamės.
Neturėjau aiškių tikslų – susituokti, susilaukti vaiko, pardavinėti geriausią itališką vyną. Man nepriimtina tokia filosofija, kad esi arba lyderis, arba niekas. Jei kalbėtume apie globalią ekonomiką, galbūt taip ir yra, bet nedideliame versle taip draskytis nėra būtina. Aš visiškai nebijau konkurencijos. Netgi priešingai – manau, jei šitoje gatvelėje būtų dar kelios vyninės, visiems būtų tik geriau: gatvė taptų stipresniu traukos centru gero vyno mėgėjams, žmonės eitų iš vieno baro į kitą, degustuotų: čia – itališkas, ten – austriškas, toliau – prancūziškas ar vokiškas.
Panašu, kad buities darbai ir vaiko priežiūra gula ant Jūsų žmonos Audronės pečių?
Tikrai ne. Aišku, dėl mano darbo specifikos vakarus su vaiku leidžia ji, bet į darželį rytais vedu aš. Be to, aš dažniausiai gaminu valgyti. Kažkada buvau vegetaras, bet žmona mano valgiaraštį pakoregavo. Mėgstu gaminti įvairius makaronų, žuvų patiekalus, troškinius – viską, ką galima padaryti lengvai ir greitai. Namų tvarkymo užduotis paskiria Audronė – ji yra mūsų idėjinis vadas. Bendro šeimos biudžeto nėra – kiekvienas savo verslą ir piniginę tvarkome savarankiškai, tad ir problemų dėl pinigų niekada nekyla, nors neturiu jokio materialaus pagrindo po kojomis. Man ir nereikia, bet žmonai, jaučiu, gal ir reikėtų.
Jūsų žmona yra floristė-dekoratorė. Turbūt sunku būtų nudžiuginti ją gėlėmis?
Aš iš pradžių irgi taip maniau, bet, pasirodo, labai klydau. Buvau visiškas nesusipratėlis, bet dabar esu jau šiek tiek susipratęs. Vis dėlto staigmenas ir dovanas mūsų šeimoje geriausiai daro žmona. Pati jų retai sulaukia. Žinau, Audronei patiktų, jei parodyčiau savo meilę, bet ji, manau, ir taip žino. Giliai širdyje esu romantikas, bet nebuvo kam padirbėti tuo klausimu, ir šie mano gabumai, kaip ir daugelis kitų, liko neišvystyti. Turiu daug talento užuomazgų, bet neišplėtojau nieko, tad lieka pardavinėti vyną.
Ir tikrai, kai pagalvoji, valstybė tiek į Jus investavo – kaip į mediką, o Jūs žmones, užuot gydęs, vynu girdote... Ar sąžinė negraužia?
Jei dirbčiau gydytoju, valstybė ir toliau į mane investuotų. Dabar aš moku mokesčius ir nešu naudą. Tegul mano uždirbtus pinigus valstybė investuoja į jaunus medikus. O dėl girdymo irgi nesutinku – vynas čia nėra toks pigus, kad kas nors galėtų sau leisti mirkti kiekvieną dieną.
Trumpa dosjė
Gimė 1965 m. vasario 13 d. Kaune, bet save prisimena tik Vilniuje.
Credo. „Esu pernelyg nepastovus, kad visą gyvenimą laikyčiausi vieno credo.“
Mėgstamiausias vynas. „Pastarojo meto atradimas – putojantis „Santa Venere SP1“.
Silpnybės. „Esu tinginys ir miegalius, bet šiaip – labai fainas.“
Zodiako ženklas – Vandenis.
Pažadai šiems metams. „Kam apsunkinti gyvenimą pažadais, jei jis ir taip normaliai klostosi?“
Prietarai. „Netikiu juodomis katėmis, bet tikiu nuojauta ir ženklais. Jei reikalai ima strigti, pasikliauju likimu – nesiveržiu ten, kur manęs niekas nekviečia.“
Sportas. „Kažkada bėgiodavau po Vingio parką, bet jau 5-erius metus nebuvau išbėgęs – prisisportuoju su kolega kraudamas vyno dėžes.“
Vegetarizmas. „Jaunystėje stengiausi nepirkti mėsos, bet jei kas pavaišindavo, neatsisakydavau. Man kompanijoje svarbiau gerai jaustis, nei taisyklingai maitintis.“
*****
Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!
