Pakviesta į Minske esantį nepriklausomą teatrą „Č“ statyti Adomo Mickevičiaus poetinio kūrinio „Vėlinės“, R. Kudzmanaitė iššūkį priėmė, o didžiulė spektaklio sėkmė sustiprino režisierės pasitikėjimą savimi ir kūrybiniais sumanymais.
Ramune, jei kurtumėte spektaklį apie moterį, kuri gyvena Jūsų gyvenimą, kokius epizodus išryškintumėte?
Nors gimiau Vilniuje, mane visą gyvenimą maitina Gerdašiai – tėvelio gimtinė netoli Druskininkų. Ten praleidau visas vaikystės vasaras, ten yra mano tėviškė, o ne Žirmūnų rajonas prie buvusios parduotuvės „Minskas“. Ir dabar mano vasaros bėga senelių trobelėje. Kaip visi lietuviai turiu vietą, apie kurią žiemą svajoju: čia pavasarį sėsiu ir sodinsiu, čia slėpsiuosi, Nemune maudysiuosi, uogausiu, grybausiu. Kai Minske stačiau A. Mickevičiaus „Vėlines“, manęs klausė, kaip esu susijusi su Baltarusija. Senelių vienkiemis Gerdašių kaime yra prie pat Nemuno, už jo – Baltarusija. Su mama senelio išskobtu luotu plaukdavome į kitą pusę aviečiauti. Mano senelis Konstantinas (jį visi vadino Baltruku) jaunystėje buvo sielininkas – iš Gardino Nemunu plukdydavo medieną.
Kaimiečiai rungdavosi, pas ką jis nakvos. Visi į tą sodybą sugužėdavo vakaroti, už pilvų susiėmę klausydavosi Baltruko anekdotų, istorijų. Pamenu, vilkėdavo šilko liemenę. Dirbti žemės nemėgo – įpareigodavo sūnus. Pas jį ateidavo iš Amerikos grįžęs diedukas Alfonsas. Abu susėsdavo už krosnies, „Primos“ cigaretę perkirpdavo per pusę, papsėdavo ir kortomis pliekdavo.
Arimas, bulvių sodinimas, laukai, miškai... Mano šaknys yra gamtoje. Ir mano dvylikametė dukrytė Debora pamilusi kaimą, nori ten būti. Prisimenu žvaigždėtas naktis, kai eidavome žuvauti. Atvažiuodavo mano krikšto mama ir tėvas, sulaukdavome tamsos, imdavome bradinį ir visi su maišais traukdavome prie Nemuno. Iš paskos pėdindavo katinas, šuo. Šuo sėdėdavo prie drabužių – saugodavo brendančiųjų mantą. Užsikurdavome laužą, dainuodavome, kepdavome bulves, suaugusieji išgerdavo degtinės. Ištraukdavome bradinį, žuvys vartosi, žvilga mėnesienoje. Dideles dėdavom į maišą, mažytes katinas grauždavo. Tai būdavo gražūs spektakliai ir filmai! Dabar jau nebėra kam bristi – visi išmirę, bet didžiulis dangus su žvaigždėmis, nesibaigiančios dainos, laužas, žmonių bendrumas liko mano širdyje.
Močiutė žuvis džiovindavo krosnyje. Skaniausi čipsai! Mano šeima neturėjo automobilio, penkias valandas iš Druskininkų į Vilnių dundėdavome traukiniu. Mums su broliu (dvejais metais vyresnis Ramunės brolis Kęstutis Kudzmanas yra diplomatas, Lietuvos ambasadorius Turkijai ir Pakistanui – aut. past.) kelionė neprailgdavo, nes galėdavome graužti nepaprasto skanumo džiovintas lydekas.
Kaip rašytojas Juozas Baltušis išgelbėjo mane nuo matematikos pataisų. Buvau eilėraščių skaitytoja, renginių vedėja, bet blogai sekėsi matematika. Kartą lietuvių kalbos mokytojas paprašė išmokti „Sakmės apie Juzą“ ištrauką, mat po poros dienų į susitikimą turėjo atvykti pats rašytojas. Iškaliau penkis lapus – tekstus įsimindavau greitai. Susirinko pilna salė, sėdi Baltušis, fizikos mokytoja atsivertusi knygą – pasiruošusi pasakinėti. Išeinu su rože ir gražiai atpilu ilgiausią dešimties puslapių tekstą. Baltušis sako: „Klausiau ir galvojau, kas čia taip gerai galėjo parašyti. Žinot, man atrodo, ta mergaitė kažką turi.“
Po susitikimo nueinu į klasę, visi šaukia: „Kudzmanaite, bėk pas Margancovkę (tokia buvo matematikos mokytojos pravardė)!“ Nulekiu, ji sėdi apsiverkusi. Staiga giesmingu balsu sušunka: „Tai kada tu, Kudzmanaite, mokysiesi matematiką – tiek teksto tau reikia išmokti... Trys, trys, nebereik tų pataisų!“
Nebijodavau publikos. Diskotekose berniukai ir mergaitės sėdėdavo kampuose, o aš išeidavau viena pati į salės vidurį ir šokdavau kaip Isadora Duncan. Lankiau daugybę būrelių, tarp jų – ir cirko. Vaikščiojau lynu, dariau salto mortale – mirties kilpą ore... Kai kaime šieną veždavome, vyrai juokdavosi iš tų mano salto. Mokiausi akrobatikos, meninės gimnastikos, rašiau pjeses, pati režisavau, piešiau.
O mergaičių pasaulis, draugės, pirmoji meilė?
Labiau draugavau su berniukais. Buvome trys bičiuliai – du berniukai ir aš. Jie abu lydėdavo mane iš mokyklos. Ketvirtoje klasėje buvau įsimylėjusi, bet tas berniukas apie tai nežinojo. Kai pamačiau šokantį su kitomis, nusipiešiau širdelę ir sudeginau balkone, kad daugiau nekentėčiau.
Ar Jums kas nors sakė, kad režisūra – vyriškesnė, o ne moteriškesnė profesija? Staiga į galvą ateina tik dvi teatro režisūros asmenybės – Kazimiera Kymantaitė, ir Dalia Tamulevičiūtė.
Rengiausi stoti į Dailės akademiją, bet teatro dėstytoja Irena Vaišytė mane pasiėmė į aktores. Vėliau – ir vėl lūžis: dėstytoja Marijana Malcienė, paklausta patarimo: „Ką man daryti – likti aktoriniame ar eiti į režisūrą?“, pasakė: „Man atrodo, jūs galite daugiau.“ Vėliau supratau, ką ji norėjo pasakyti. Režisierius turi daugiau laisvės, pats renkasi temas ir raiškos būdus. Moterys nėra blogos režisierės, bet diedai mums neužleidžia pozicijų. Ne paslaptis, kad daug ką sukuria moterys, o jie pateikia tai kaip savo – įsitikinę, kad yra geresni, gabesni už mus. Nuo studijų laikų idėjos vagiamos ir net neatsiprašoma. Su tuo kovoju visą gyvenimą. Feministiškai priešinuosi grobuoniškai vyrų pozicijai moterų atžvilgiu.
Turėjau didelį menkavertiškumo kompleksą. Būdavo, sumanau įdomią sceną, o naktį ar ryte ją užmušu. Pati save surydavau svarstydama: „O kas čia gero?“ Nepasitikėjimo savimi jausmą nešiesi iš šeimos, su tuo reikia kovoti. Sovietų laikais buvo įprasta kritikuoti vaikus ir jiems nurodinėti. Aš gaudavau velnių už daug ką: pasirinkimą, aprangą, šukuoseną.
Aš ir dabar norėčiau kambarine padirbėti. Kasdien praeinu pro viešbutį, ir man kyla mintis užsukti. Jei yra darbo vietų, jei galima užsidirbti, ko laukti ir verkti? Nebritkinu jokio darbo, nemanau, kad būti režisieriumi yra geriau nei kuo kitu. Ne, meluoju – aišku, kad geriau, bet būna nuovargio nuo teatro periodų. Esu kūrusi dokumentinį kiną, filmai „Teka saulė vakarop“ ir „Aviečių laukai“ yra pelnę tarptautinių apdovanojimų, bet teatras vėl ir vėl atsirasdavo šalia. Dešrelių fabrikas, restoranas į mano darbo biografiją įrašyti dėl to, kad mano būsimas vyras režisierius Rimas Morkūnas tada buvo emigravęs į Vokietiją. Jautėme vienas kitam didelę meilę, gaudavau vizą trims mėnesiams, ten gyvendama dirbdavau, paskui mielai pinigus leisdavau. Fabriko direktorius mėgdavo prisėsti pasikalbėti. Klausdavo: „Ką tu ten Lietuvoje veiki?“ – „Esu televizijos režisierė, turiu savo laidą „Skliautai.“ – „Ką tu čia darai?“ – „Už savo algą namuose tegaliu nusipirkti kilogramą dešros.“
Jau septynerius metus esate Vilniaus kolegijos docentė. Pedagoginis darbas primena nuolat almantį šaltinį. Negalima išsekti, išdžiūti...
Pedagoginis darbas teikia daug džiaugsmo. Nesustabarėja smegenys. Gerai prisimenu, kaip po gimdymo pajutau: mano galva nebedirba, nėra idėjų. Kad prikelčiau smegenis, griebiausi naujų dalykų. Net W. A. Mozarto ir J. S. Bacho etiudus pianinu mokiausi skambinti. Pavyko sugroti abiem rankomis – tada muzika susiliejo, atrodė, kad pusrutuliai susijungė, smegenys atgijo, karštis pasklido po galvą.
Kolegijos vadovybė pakvietė parašyti pramoginės scenos meno programą, įsteigėme naują specialybę, rengėme miuziklo aktorius, nors Lietuvoje nėra nei miuziklo teatrų, nei šio žanro kultūros. Su kursu buvome pastatę J. Larsono miuziklą „Nuoma“. Dabar dėstau režisūros bei dramaturgijos pagrindus ir teatro istoriją. Smagu, kad galiu prisidėti prie humanitarinio jaunų žmonių auklėjimo.
Tąsyk energijos suteikė begalinis jaunimo noras gyventi ir kurti teatrą. Rodėme diplominį darbą pagal F. G. Lorcos pjesę „Bernardos Albos namai“. Vėliau, kai kelios merginos išvyko studijuoti į užsienį, vėl surinkau kursą, bet kai kurie perstojo į akademiją, pasidarė per sunku būti dėstytoja, režisiere, administratore, direktore, nuomoti sales ir už jas mokėti... Pradėjau lįsti į skolas, neradau bendraminčių, maniau, kolegija palaikys, deja. Dabar mielai atsiliepiu į pasiūlymus režisuoti šalies ir užsienio teatruose.
Esate vadinama moteriškojo teatro režisiere – savo kūryba jautriai atskleidžiate dailiosios lyties atstovių pasaulį. Spektakliuose „Trys aukštos moterys“, „Dienos akys – Mata Hari“, „Seksualinės tėvų neurozės“, „Moteris be kūno“ ir daugelyje kitų nagrinėjate moters sielos, meilės temas. Kodėl šios tarsi raudonas siūlas driekiasi per visą Jūsų kūrybą?
Vyrai moters sielos nepajus taip, kaip gali pajusti moteris. Jie į mus žvelgia iš savo požiūrio taško. Kaip kvėpuoji, kaip kraujas pulsuoja, taip ir kuri. Kas visą gyvenimą velka? Moteris. Klaipėdos dramos teatre esu pastačiusi skaudžią kroato Mate Matišićiaus pjesę „Moteris be kūno“. Tai pasakojimas apie gyvenimą Balkanuose po „didžiojo sprogimo“. Kas lieka po karo? Vyrai išsišaudo, išsižudo – lyg vaikystėje žaisdami kareivėlius, o žaizdas laižo, sužeistųjų psichiką gydo, mirusius aprauda, vaikus gimdo motinos, mylimosios.
Moteris yra vyro mūza, pastumia jį kurti. Daugelio žymių menininkų kūrybai įtaką daro nematomos, nugesintos, nežinomos antrosios pusės. O kas augina, auklėja vyrų paliktus vaikus? Žinote, vyro ir moters susitikimas visada yra problemiškas. Dabar man atrodo stebuklas, kad svetimi žmonės – vyras ir moteris – sueina, susitrina, kartu gyvena. Anksčiau į tai žvelgiau paprasčiau.
Vaikystėje labai norėjau būti berniuku. Buvau pasiutusi mergaitė: ir vyšnių vogti eidavau, ir po medžius karstydavausi. Dabar nenorėčiau būti vyru. Džiaugiuosi savo gyvenimu ir visomis patirtimis: ir skaudžiomis, ir džiugiomis.
Kokiais tyrais Jus pačią vedžiojo meilė?
Oi, gal apie tai nereikia!
Kodėl Jums, talentingai režisierei, nepavyko laimingai sukurti savo šeimos gyvenimo? Juk ir jį galima statyti kaip spektaklį.
Mes abu esame kūrėjai, tad gal per daug režisavome? Grįžusi į praeitį matau: mano meilė buvo labai graži, gal net teatrališka. Ilga, audringa, skaudi. Kupina ilgesio, kai išsiskirdavome, ir nepaprasto džiaugsmo, kai susitikdavome blaškydamiesi tarp Lietuvos ir Vokietijos. Nežinau, kas atsitinka, kad tokie gražūs santykiai išyra. Abu kažko nepadarėme, kas nors pavargo ar gyvenimai kur nors kitur patraukė, kūrybos pristigo. Esu dėkinga buvusiam vyrui už tą gražų periodą. Likome draugais.
Mažo vaikučio negalėjau palikti prižiūrėti kitiems. Tiesa, ir dabar reikia prižiūrėti – mokslus, būrelius, reikia bendrauti, tiesiog būti kartu. Mama vaikui visada ir visur reikalinga. Mums labai gera gyventi kartu su Debora. Nieko nenorėčiau keisti: nei grįžti atgal, nei vėl kurti šeimą. Dukrai augant, erdvės daugėja. Iškart po „Vėlinių“ Minske man siūlė statyti kitą spektaklį – „Šėtono sielvartą“ pagal XIX a. rašytojos Marie Corelli to paties pavadinimo romaną. Darbą nukėliau vasarai. Šiais metais pasirinkau būti mama ir atlikti savo pareigą – nenoriu palikti dukrytės jos tėčiui ar seneliams. Man vaikas yra svarbiau negu kūryba.
Minske – ovacijos Jūsų teatrinei Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ interpretacijai. Kaip atsidūrėte Baltarusijoje?
Andrejus Čiornyj, nepriklausomo teatro „Č“ prodiuseris, pakvietė režisuoti šį kūrinį, ir aš neišsigandau. Jis gerai žinojo, ko nori, ir aš gerai išgirdau užsakymą. Man papasakojo, kad Lenkijoje po „Vėlinių“ prasidėjo judėjimas „Solidarumas“ (1968-aisiais šalyje uždraudus rodyti spektaklį pagal A. Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, studentai išėjo į gatves; tai ir buvo judėjimo už nepriklausomybę užuomazgos – aut. past.). Paskutinis Europos diktatorius gyvena ne kur kitur, o Baltarusijoje. Baltarusiai didžiuojasi, kad kartu buvome Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet mes juos esame išbraukę, kaip ir visos geriau išsivysčiusios tautos išbraukia nuskriaustas šalis.
Aktoriai pasakoja, kad jų draugai, pažįstami sėdi kalėjimuose už dalyvavimą mitinguose, kad jų disidentai persekiojami vien dėl to, jog nori demokratiškos šalies, teisės balsuoti; Baltarusijos žemė išparduodama Rusijai, nebėra baltarusiškų mokyklų, vyksta tautos genocidas, ir pasauliui į tai nusispjauti. Kai į kalėjimus uždaryti „Vėlinių“ filomatai ištaria: „Žive moja Rodima“, salė po mirtinos tylos pratrūksta ovacijomis. Ši spektaklio vieta žmonėms yra tapusi proga parodyti savo pasipriešinimą.
Statydami spektaklį kartu ir filmavome – manėme, kad premjera bus uždrausta. Apie šalies vadą tik šnabždėdavomės. Mano atminty atgijo laikai, kai bijodavome KGB. Žinojau: noriu žadinti baltarusių sielą, kad jie nebijotų, kad išdrįstų, kad rastų savo lyderį ir reikštų savo poziciją. Buvau perskaičiusi Nijolės Sadūnaitės, Antano Terlecko prisiminimus, kaip tremty ir kalėjimuose saugumiečiai versdavo juos atsižadėti savo Tėvynės, laisvės siekių. O jie nepasiduodavo. Pasakojau baltarusiams, kaip mes pasiekėme Nepriklausomybę. Stengiausi aštriai nekapoti, kad spektaklis vis dėlto „eitų“. Bet visi supranta, apie ką kalbame. Kai aktoriai dainuoja pavergtų tautų himnu tapusį vergų choro himną „Skrisk, svajone!“ iš G. Verdi operos „Nabukas“ (į baltarusių kalbą šis buvo išverstas pirmą kartą), salė verkia.
Ar A. Lukašenka matė spektaklį?
Laukiam, gal ateis?
Skaičiau, kad Minsko aktorių elitas žavėjosi Jūsų darbo stiliumi. „Tai buvo ir avantiūra, ir valandos, dėl kurių jaunystėje pasirenkama aktoriaus profesija, suteikta galimybė klysti, išsakyti savo nuomonę, apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai“, – darbą su Jumis apibendrino garsios aktorės Svetlana Anikej ir Julija Kaduškevič.
Aš stengiuosi atverti artistą, jį perprasti, atrakinti ir įkvėpti kurti kartu. Mielai priimu jo pasiūlymus – neperšu savo. Baltarusių aktoriai yra nusivylę savo teatru, išsiilgę kūrybinio, dvasinio darbo. Kūrinio analizė, svarstymas jiems buvo naujas repeticijų būdas, jie bėgdavo iš kitų teatrų, o ten nešdavo pasiaiškinimo raštelius, kad neva serga. Žinojome, ką norime pasakyti publikai. Tai mus vienijo, lyg ant sparnų nešė. Keistas spektaklis – patyrėme mistinių ženklų.
Nepatikėsite – visą kelią aktoriai vis gaudavo kokių nors ženklų. Lyg Mickevičius šalia būtų buvęs. Su inscenizacijos autoriumi Maksimu Klimkovičiumi sėdime, rašome sceną, kurioje Daktaras klausia Senatorių: „Kuri valanda?“– „Mano laikrodis sustojo ties dvylikta.“ – „Tai kad ne, jau netoli penkių.“ Tą dieną randame pamestą laikrodį. Grįžtu namo, žiūriu – rodyklės stovi ties dvylika. Arba repetuojame epizodą, kai angelai ir velniai mušasi dėl sielos. Ištarus žodį „belzebubas“, lūžta ledo neatlaikęs lietvamzdis, krenta ir mus išgąsdina. Scenoje, kai perkūnas nutrenkia šykštuolį Daktarą, yra žodžiai: „Ak, kokie beverčiai rusiški rubliai!“ Rytą ateina dramaturgas, rodo šiuolaikinį rusišką rublį ir sako: „Ramune, žiūrėkit – pasikeičiau striukę ir radau kišenėje. Neprisimenu, kad būčiau jį turėjęs.“ Arba angelų scena, kai šie vieni kitiems šnabžda į ausį. Po kiek laiko mano aktorė stebisi: „Miegu, girdžiu, man į ausį šnabžda: „Myliu, myliu.“ Pabudau, nieko nėra.“ Repetuojame mėnesį, pagyvenęs aktorius vaidina Kunigą, vyksta egzorcizmo scena, šventikas išvaro velnius iš Gustavo, Dievo prašo: „Jei nesugebi mano tautai padėti, tai duok man tokią jėgą, kokią tu turi.“ Yra ilgas monologas, kad ateis mūsų tautos vedlys, jo ženklas bus 44. Ir štai nueiname už kampo atsipūsti, Kunigą vaidinęs aktorius rodo į duris. Ant jų parašyta: „Vychod (išėjimas, išeitis), 44.“ Mėnesį repetavome ir nepastebėjome, o jis pamatė.
Papasakojau apie šio spektaklio kūrimą lydėjusius mistinius ženklus buvusiam vyrui, jis pasakė: „Į matricą papuolėte.“ Lyg kažkas vedė, palaikė, stiprino. Miegodavau po 4 valandas, bet jausdavausi žvali. Esu katalikė, tikiu anapuse.
Žinomas kultūrologas slavistikos profesorius Vadimas Salejevas rašė, kad Jūsų interpretacija peržengė visas įsivaizdavimo, kaip šiuolaikiniame teatre galėtų būti pastatyta A. Mickevičiaus poema, ribas. Yra darbų, kuriuos galima pavadinti viršūne?
Gyvenimas ir kūryba įgauna kitą prasmę, kai turi aukštą tikslą. „Vėlines“ gavau tarsi likimo ar aplinkybių dovaną. Išsikėliau didelį iššūkį, norėjau pasikelti kartelę – kad būtų proga ropštis į aukštą kalną ir pasiekti jo viršūnę. Šalia mūsų gyvena pavergta tauta, nelaimingi žmonės. Suvirpinti žiūrovų sąmonę, padrąsinti, palaikyti kaimynus, jų siekius – didelis džiaugsmas! Tada jauti, kad prasmingai gyveni, prasmingai kuri, ir tau visai nesvarbu, kad kas nors sukritikuos. Man režisūra yra ne vien saviraiška. Tai – ir galimybė atrasti naujus pasaulius, turtinti dvasią. „Vėlines“ iki repeticijų skaičiau šešis kartus, kai repetavome, – dar dešimt sykių. Sunkus darbas tobulina mane. Kūryba – tai galimybė įdomiai, turiningai gyventi. Džiaugiuosi, kad išdrįsau imtis rimtos vyriškos medžiagos. Dabar labiau pasitikiu savimi, nebebijau kurti taip, kaip man atrodo, nebesilygiuoti į autoritetus. Priėjau etapą, kai padėjau tikėti savimi ir kiekvienu savo sumanymu. 2015 m. su džiaugsmu grįžtu į Vilniaus mažąjį teatrą statyti Arvydo Juozaičio „Prezidentienių“.
Stiprybė yra ir tai, kad gebame pajusti bei pripažinti savo silpnumą. Kokios ydos Jums kiša koją?
Aš irgi sugebu įžeisti žmones, pagadinti santykius. Gal taip nutinka dėl nuovargio? Man atrodo, kad einu tiesos link, bet įskaudinu... Ačiū Dievui, dabar jau suprantu – galima atsiprašyti.
Aš visai nenoriu būti stipri moteris! Norėčiau būti silpna, bet gyvenimas verčia laikytis. Pradėjau filosofiškiau žiūrėti į ateitį: nerimausiu ar ne, vis tiek bus taip, kaip turi būti. Savo nerimu nieko nepakeisiu. Mokausi gyventi šia diena, džiaugtis tuo, ką turiu. Man, atėjusiai iš Gerdašių vaikystės, šis gyvenimo tempas, greitis, lėkimas, vartojimas yra per dideli, imu save stabdyti. Lėčiau gyvenant daugiau laiko lieka mintims, džiaugsmui, kad štai sėdime, šnekamės...
Kas geriausiai gydo sielą?
Geriausiai mane „atjungia“ knyga. Įsigyvenu į personažus, istoriją, visos problemos dingsta. Geriausias sekmadienis man – kai patogiai įsitaisau savo lovoje su įdomiu romanu ir puodeliu arbatos. Bet yra ir buitis: sutvarkyti namus, paruošti pietus... Būti mama – tai švarūs drabužiai ir karšti pietūs kiekvieną dieną. O visa kita – jau paskui.
