K. Sabaliauskaitė: XVIII a. vidury įžūlūs meilės nuotykiai laikyti beveik geru tonu

Trečioji Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ dalis mus nukelia į itin sodriomis spalvomis nuspalvintą labai įdomų ir prieštaringą XVIII a. vidurį. Pokalbis su rašytoja - apie tai, kokie personažai, gyvenimo būdas ir istorijos slypi už ištaigingo rokoko laikotarpio durų.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Netikėti gydytojo fitoterapeuto J. Ruolios patarimai
- Makiažas 30+ moteriai: triukai, kurie jaunina (VIDEO)
- "Auklė" po 20 metų: kaip šiandien atrodo legendinio serialo herojai

Visi nekantriai laukė Tavo romano „Silva Rerum“ trečiosios dalies. Ar galime sakyti, kad tai – knyga apie mus, apie šiuolaikinę Lietuvą?

Na, ne. Tai – knyga apie XVIII a. vidurį, rokoką... Tik sakyčiau – šis laikotarpis yra kur kas arčiau mūsų nei pirmojo romano „Silva Rerum“ barokas. Ne vien chronologiškai. Tuo metu vyksta ir didelis mūsų krašto papročių, kasdienybės europėjimas – tai mini daugybė to laiko memuaristų. Per kelerius metus daug dalykų – retorika, bendravimo būdai, interjerai, baldai, kulinariniai patiekalai, kostiumai – to meto žmonėms ūmai tampa „staroświeckie“, „senobiniai“. O ir mums, šiandieniams, XVIII a. materialiosios kultūros objektai būtų kur kas patogesni, įprastesni naudoti, nei baroko.Tarkime, iš antikvarinių XVIII a. porceliano servizų ir šiandien puikiausiai galime valgyti, o lengvi ir minkšti baldai tebėra patogūs naudoti, išlikusiose interjerų erdvėse – šviesiose, su gerais langais, parketu – gyvenama iki šiol. Mentalitetas mums irgi artimesnis, su dabartimi jį sieja daugiau ir artimesnių sampratų, ir elgsenos praktikų.

Paralelę gal vesčiau ne su šiuolaikine Lietuva (nesusireikšminkime – nesame planetos bamba), bet apskritai su šiuolaikiniu pasauliu: daugybė dalykų, pavyzdžiui, turizmas (o ne piligrimystė), įžymybių ir žvaigždžių (ypač teatro, operos) kultas, libertinizmas, oportunizmas, iliuzijos naudojimas mene, vaizduotę išlaisvinanti egzotika, gimsta būtent rokoko periodu, XVIII a. viduryje. Neatsitiktinai naujojoje knygoje miniu Danielio Defoe Robinzoną Kruzą – ši knyga, kaip ir Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, yra esminiai rokoko laikotarpio tekstai, kuriuose susipina kelionės, utopijos ir alternatyvaus pasaulio paieškos. Šiandien sužinojau, kad įtakingas britų meno kritikas Waldemaras Januszczakas ką tik sukūrė dokumentinį serialą apie rokoką, nes ir jam šis laikotarpis atrodo nesuprastas, bet aktualus ir atliepiantis mūsų dabartį. Kadangi „Silva Rerum III“ pradėjau rašyti kur kas anksčiau, nei jis kūrė serialą (juokiasi), na, tiesiog smagu, kad pirštas lyg ir ant pulso... Be to, mane domino ne „rausvoji“, o tamsioji, gelminė to laikotarpio pusė ir apskritai – galimybė šį periodą apmąstyti.

„Silva Rerum III“ grįžtame į XVIII a. vidurį. Šis laikas – jį vadini „sutemos prieš Apšvietą“ – politiniu požiūriu buvo labai ramus: nei didelių karų, nei epidemijų. Įdomu, o koks gyvenimo būdas slypėjo už tos išorinės ramybės? Ar labai nuodėmingas?

Manau, kad žmonės visais laikais nuodėmingi, skiriasi tik kultūrinės tų nuodėmių išraiškos formos ar nerašytas visuomenės susitarimas, kas toleruotina, o kas – ne. Vyrai pas prostitutes vaikščiojo ir XVIII a. viduryje, ir XIX a. viduryje, eina ir mūsų laikais. Tik štai XIX a. veidmainiškos, puritoniškos pažiūros reikalavo tai bet kokiais būdais slėpti, atskirti nuo viešojo gyvenimo tarsi neregimą, atskirą paralelinį pasaulį. O XVIII a. viduryje rafinuotas patvirkimo demonstravimas, seksualinės dviprasmybės, manipuliavimas nepatyrusiais žmonėmis, įžūlūs meilės nuotykiai laikyti beveik geru tonu... Nepamirškime, tai – Giacomo Casanovos amžius, kai savo seksualumą ir jo ribas tyrinėja ne vien vyrai, bet ir moterys.

O kokia buvo to laiko moterų padėtis visuomenėje?

Labai įdomi ir prieštaringa. Įdomu, kad XVIII a. kartais pavadinamas moterišku amžiumi – ir dėl vaizdinės išraiškos (na, visas tas rokokas – balti perukai, rožytės, šilku traukti baldai, pasidabinę ir pasidažę vyrai), ir dėl to, kad vis aiškiau girdimas moterų balsas: iš laiškų, memuarų, jų paliktos paraliteratūrinės kūrybos. Ir vėliau – Apšvietos laikotarpiu – jis įgaus didžiulį pagreitį. Viena vertus, tuo metu kilmingų moterų padėtis yra tragiška: iš esmės jos suvokiamos ir vertinamos tik kaip vaisingos gimdos ir gero kraičio komplektas. Santuokos sudaromos vadovaujantis dinastiniais ir turtiniais sumetimais, sakyčiau, tokiu musulmonišku principu – kartais jaunieji nė nematydavo vienas kito iki pat vestuvių, viskas būdavo sutvarkoma korespondencija ir derybomis dėl kraičio. Dėl šios priežasties merginos buvo tekinamos kad ir keturiolikos, šešiolikos metų. Keliolika nėštumų per visą gyvenimą – normalu.

Dokumentai liudija, kad štai mano knygos herojė Pranciška Uršulė Radvilienė per savo gyvenimą buvo pastojusi net... 25 kartus. Žinoma, ne visus kūdikius pavyko išnešioti, ne visi išgyveno, bet vis tiek tai – didžiulis, alinantis krūvis moters organizmui. Nepaisant to, moterys pradeda ieškoti būdų, kaip sumaniai išlaviruoti tokiuose nelengvuose gyvenimo vandenyse, kaip išreikšti save kultūriškai, intelektualiai ar galų gale – emociškai. Galiausiai, jos kovoja už paprasčiausią teisę gyvenime patirti malonumus, o ne vien pareigas. Kai kurios jų už tai sumoka didelę kainą ar net atsiduria už visuomenės ribų. Turtingų giminių atstovėms lengviau.

Asmeninio archyvo nuotr.
Tuo metu korupcija šalyje tokia didelė, kad už pinigus lengvai sutvarkomos net bažnytinės ištuokos, tad tarp magnatų nuvilnija didžiulė skyrybų banga. Kitos kartais net su vyrų žinia paraleliai gyvena slaptą meilės gyvenimą su kitais partneriais. Tuo pat metu daugelis jų ieško ir kūrybinės išraiškos: remia menus ar pačios kuria, rašo. Literatūra, ypač prancūziškosios Apšvietos, čia daro nemenką įtaką. Ta pati Pranciška Uršulė turėjo didžiulę biblioteką, nuosavus teatrus Vilniuje ir Nesvyžiuje, daug skaitė, rašė mėgėjiškas pjeses ir jas pati režisavo.

Beje, tuo metu pastebimi ir tekstai su aiškiai išreikštomis feministinėmis idėjomis – ir, kas įdomu, parašyti vyrų. Štai „Silva Rerum III“ minimas Johannas Bachstromas – gydytojas, manufaktūrų vadovas, keliautojas, utopijos autorius ir švietėjas – mūsų kraštuose gyvenęs realus asmuo. Tai jis XVIII a. viduryje išsakė mintį, kurią net ir šiandien sunku suvirškinti daugeliui mizoginų: kad moteris yra lygiavertė vyrui ir turi šventą teisę į savo pačios kūną, o kartu ir teisę pati reguliuoti savo kontracepciją. Kad dėl šios priežasties yra būtinas bent minimalus medicininis moterų švietimas, kad jos galėtų suprasti, kaip funkcionuoja jų organizmas, ciklas, ir atitinkamai spręsti. Ir apskritai moterys, pasak jo, gali būti net gydytojomis. Tiesa, Bachstromui tokios revoliucingos mintys blogai baigėsi... Bet apie tai paskaitysite knygoje.

Net neabejoju, kad ir šioje „Silva Rerum“ rasime itin tikslų aprangos, detalių ir aksesuarų aprašymą. O kas Tau padarė didžiausią įspūdį iš to laiko mados?

Turbūt audiniai ir deimantai. Tai – šilko ir audimo manufaktūrų klestėjimo metas ir Europoje, ir mūsų kraštuose. Liono ir itališki šilkai, nuostabios, niuansuotos pastelinės spalvos, be galo gražūs ir subtilūs jų sąskambiai, LDK audyklos ir dažyklos, Radvilų juostų manufaktūra Slucke... Galima žvelgti į tas puikias vyriškas juostas ir grožėtis, kaip susijungia Rytų ir Vakarų stiliai, aukštoji ir liaudies kultūros. Be to, tuo metu išmokta geriau apdoroti deimantus, o to laikotarpio vadinamojo senojo šlifavimo papuošalai su patamsėjusio sidabro apsodais yra tikrai kažkas nepaprasta. Na, o šiaip nesu didelė rokokinių „mantujų“ – tų pūstų priplotų krinolinų gerbėja. Man kur kas gražesnė to laiko vyrų mada – prigludę, per liemenį įimti žiustokorai su militaristinio stiliaus kilpomis ir detalėmis, plačiais rankovių atvartais, juodos trikampės skrybėlės, ilgi į uodegą surišti plaukai – tame grakščiame siluete yra kažkokios nepaaiškinamos elegancijos ir jėgos, ir ant vyriško vyro tas kontrastas, sprendžiant iš portretų, kartais atrodydavo labai gerai. Ir ant moterų taip pat – jų kelioniniai ar jojimo kostiumai imituodavo vyrišką madą.

XXI a. taip pat drąsiai galime vadinti pertekliaus metu. Jaunystės kultas brukamas visur ir visada. Šiandien pamaitinti kūną svarbiau nei smegenis ir sielą. Įdomu, gal yra kokių nors paralelių tarp ano laiko ir šių dienų?

Taip, ano meto žmonės nepaprastai daug dėmesio skyrė kulinarijai, nes būtent ji ima keistis, modernėja, tampa sveikesnė, „virškinamesnė“ nei anksčiau, nusistovi valgymo laikas ir būdas. Pavyzdžiui, pusryčiams pradedama gerti kava tonizavimo tikslu, o ne degtinė dezinfekcijai, kaip buvo anksčiau... (juokiasi). Svarbi tampa nebe maisto gausa, o jo paruošimo įmantrumas, produktų egzotiškumas, jų derinimas, sveikatingosios (ar net afrodiziakinės) savybės, įdarbinama virėjų prancūzų... Kitaip tariant, maistas tampa kultūros dalimi. Ypač svarbus jo patiekimas, pokalbis prie stalo, servizai, taurės, gėlės, nes juk tai – porceliano išpopuliarėjimo Europoje, Meisseno ir Sèvres manufaktūrų amžius.

Tad tas kūno maitinimas turėjo kažkokią elegantiškesnę, meniškesnę formą, buvo kultūrinės dienotvarkės dalis, bendravimo ritualas, o ne vien prisirijimas, siekis pasisotinti. Šia prasme – maisto kultūros ir estetikos – mes nuo savo protėvių tikrai atsiliekame, nes dabar dažnai net ir pasiturintys ar stilingais save laikantys žmonės nesibodi per šventes valgyti iš „Ikea“ bliūdukų pasitiesę popierines vienkartines servetėles, o kasdien – apskritai bet kaip, kad ir ant kelių, prie televizoriaus. Lenkia XVIII a. žmonės mus ir jauninimosi rungtynėse – perukas, pudra ir skaistalai anuomet buvo normalu ir vyrams ir moterims, net iki karikatūriško lygio. Laimei, tada dar nebuvo plastinės chirurgijos, nes baisu ir pagalvoti, ką sau būtų pasidarę... (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.
Vienoje paskaitoje pasakojai apie XVIII a. lietuvių kunigaikštienę Martą iš Trembickių Radvilienę – uolią būrėjų ir kabalistų klientę. Ar ir romane yra mistikos bei burtų? Beje, o koks Tavo pačios požiūris į šiuos dalykus?

Taip, tam laikotarpiui itin būdingas domėjimasis ezoterika, visokio plauko šarlatanų ir aferistų iškilimas: nepamirškime, kad Europoje tai – grafo Alessandro Cagliostro, grafo Saint-Germaino laikai... Apskritai eskapizmas – noras pabėgti nuo tikrovės, domėtis alternatyviais pasauliais, utopijomis, fantazijomis (fantastinis chinoisserie stilius yra puikiausias to liudijimas), egzotika – tuo metu labai stiprus. Knygos istoriniai herojai įnikę domisi Kabala – tai liudija išlikę šaltiniai. Įdomu, kad tai nekliudė jiems ir būti uoliai praktikuojančiais katalikais. Primena mūsų laikus, kai Lietuvos procentinė dauguma laiko save katalikais, tačiau tuo pat metu tiki ir energinėmis piramidėmis, ir reinkarnacija, būrėjomis, horoskopais bei rupūžių užpiltinėmis (juokiasi). Tai liudija tik tikėjimo paviršutiniškumą: neįmanoma tuo pat metu būti ir kataliku, ir tikėti reinkarnacija, nes viena kitam esmiškai prieštarauja. Man atrodo, kad ir kokią religiją išpažintum, ji ir jos tiesos turi būti įsisąmonintos ir giliai apmąstytos, ji turi būti praktikuojama ne vien širdimi ir aklu tikėjimu, bet ir intelektualiai, etiškai. O šiaip mano požiūris į tai, į ano meto domėjimąsi ezoterika ir šarlatanais labiau analitinis. Nelaikau savo herojų juokingais ar naivuoliais, jie – to laikotarpio vaikai, ir man svarbu suprasti epochos dėsningumus.

Tavo mestelėta užuomina, kad romane gana ryški ir pedofilijos tema, privertė mane net susigūžti – prisiminiau visai nesenus įvykius Kaune.

Šaltiniai liudija, kad tuo metu tekintos ar geismų objektais tapdavo labai jaunos mergaitės – kartais dvylikametės, keturiolikmetės, ir ne tik žemesniųjų luomų. Ona Sanguškaitė-Radvilienė, apie kurią truputį skaitėte jau „Silva Rerum II“, ištekinta vos 15 metų. Mūsų akimis žiūrint, tai turbūt būtų galima kvalifikuoti kaip pedofiliją, bet anuo metu tai buvo gyvenimo kasdienybė. Šeimos spaudimas, ankstyvas tekinimas dėl finansinių ir dinastinių paskatų, dažnai už daug vyresnių vyrų ir prieš mergaitės valią, nė neklausiant – tai šiandienos standartais pats tikriausias išnaudojimas ir prievartavimas, seksualinis ir psichologinis. Nereikia stebėtis, kad tokie dalykai traumuodavo asmenybę, gniuždydavo charakterį: Sanguškaitė-Radvilienė vėliau garsėjo kaip itin despotiška motina, turėjusi labai sudėtingą santykį su savo sūnumis, tarsi būtų norėjusi atsigriebti...

Tuo tarpu žemųjų luomų mergaitės apskritai vertintos kaip daiktai ir netgi pardavinėtos. Esame prisiskaitę pasakojimų apie pono „pirmosios nakties“ teisę į baudžiauninkių nekaltybę ir panašiai, tačiau mane, kai tyrinėjau epochos šaltinius savo knygai, pribloškė dokumentuotos istorijos, kad tas mergaites į sekso vergiją labai dažnai net neprašomi parduodavo patys jų tėvai – valstiečiai ar nuskurdę bajorai. Galima teisinti skurdu, godumu ar neviltimi, tačiau istoriniai faktai yra faktai. Kaip ir tai, kad mano aprašomoje tikroje istorijoje tų vargšių merginų tiekėjas buvo... vietinis klebonas.

Asmeninio archyvo nuotr.
Dar daugiau – naujame šeimos istorijos tome atsiranda ir lietuviškasis markizas de Sadas. Ir ne kokia nors utopinė asmenybė, o vienas iš Radvilų. Beje, jis, anot tavęs, pralenkia prancūzų aristokratą. Tai kas gi tuomet vykdavo už uždarų durų?

Taip, buvo tokia asmenybė, romantikų istorikų vėliau laikyta visišku pamišėliu. Patys Radvilos nė vienai savo šeimos atžalai nedavė jo vardo dar tris šimtus metų... Istoriniai liudijimai apie jį labai prieštaringi, vietomis neaiškūs. Taip, vienbalsiai liudijami jo dramatiškos biografijos faktai, nusikaltimai, šokiruojantis sprendimas pakeisti religiją, tai, kad jis buvo visiškas erotomanas... Tačiau, kai tas Radvila mane kaip reikiant apsėdo ir ėmiau gilintis į šaltinius, pradėjo ryškėti ir kiti faktai: buvo nepaprastai išsilavinęs, poliglotas, profesionaliai domėjosi fizika ir chemija, turėjo neeilinių gabumų muzikai, pasižymėjo puikiu ir aštriu humoro jausmu, o tai – didelio proto ženklas. Ir visiškai pavergdavo moteris...

Viena vertus, neeilinis to Radvilos protas ir talentai, kita vertus, – visiškai sujaukta moralė ir emocinis intelektas, totalus įsitikinimas savo nebaudžiamumu, jūra iki kelių... Pradėjau domėtis, kokia tiksliai pamišimo rūšis galėtų būti, konsultavausi su keliais psichologijos specialistais, jų diagnozė pagal nupasakotus simptomus ir šaltiniuose aprašytą elgseną buvo vienbalsė – veikiausiai bipolinis sutrikimas, maniakinė depresija, paveldėta ar išprovokuota didžiulės emocinės traumos... Tą traumą jo biografijoje lengvai užčiuopiau. Taip dvimatis „pamišėlis, sadistas ir erotomanas“ man virto į gyvą, gyvenimo mirtinai sužeistą žmogų, įdomų dar ir tuo, kad buvo visiškas savo epochos sūnus – tokių perversiškų libertinų, bandančių peržengti bet kokias ribas, to laikotarpio Europoje ne vienas. Visi šiandieniai senų kilmingų giminių atstovai, kalbėdami apie XVIII a. viduryje gyvenusius savo protėvius ir jų perversijas, truputį nepatogiai muistosi... Bet man mūsiškis, lietuvis, pasirodė kur kas įdomesnis ir žmogiškesnis už de Sadą...

Kartą esi pasakojusi apie itin spalvingą asmenybę Jeronimą Florijoną Radvilą. Dvi jo žmonos išsiskyrė su juo dėl „charakterių nesuderinamumo“. Ši frazė mane labai prajuokino, nes dažnai matau ją šiuolaikinėje spaudoje. Ar romane yra Florijono prototipas?

Joks prototipas – jis pats figūruoja kaip visateisis istorinis personažas! Ir sužinosite, kodėl tie charakteriai ten nesusiderindavo... Apskritai naujojoje knygoje beveik visi personažai yra realūs istoriniai asmenys, jų biografijos ir gyvenimo faktai tokie spalvingi, kad iš kiekvieno galima būtų parašyti po atskirą romaną.

Rinkdama medžiagą trečiajai „Silva Rerum“ daliai apvažiavai ne vieną istorinę vietą, lankeisi dabar Baltarusijos teritorijoje esančiuose miestuose: Nesvyžiuje, Slucke... Ką tau davė šios kelionės? Ką jose atradai?

Atradau Lietuvą – kultūriškai, istoriškai. Viena vertus, jaučiausi labai keistai: tai buvo tarsi kelionė laiku į gilų sovietmetį su jo tipažais, gazikais, silikatinių plytų statiniais... Kita vertus, istorinis, kultūrinis peizažas buvo lyg gimtasis, ypač Radvilų Nesvyžiuje: estetika, meno ir architektūros kūriniai pasirodė tokie pažįstami, taip įsirėžę į mano kultūrinę pasąmonę, toks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės DNR, kad lietuviškiau nė nebūna. Juk kažkada tai buvo viena šalis, ir tai labai akivaizdu...

Pasimeldžiau prie Radvilos Našlaitėlio karsto, prie savo herojų palaikų kriptoje. Tai – ir tokia labai asmeninė, jaudinanti piligrimystė. Buvo nuostabu pamatyti, kokia svarbi, kokia gerbiama tebėra Radvilų šeima ir jų istorija nesvyžiškiams, nors dabartiniai gyventojai ir nėra autochtonai ar buvusių dvarionių palikuonys. Turėjau unikalią galimybę pamatyti dalykus, kurie paprastai turistams neprieinami, išgirsti asmeniškas istorijas, nepatenkančias į vadovėlių puslapius, aplandžioti visus pilies užkaborius. Dabar sakau, kad gal mano ligšioliniame gyvenime būta ir ištaigingesnių ar romantiškesnių kelionių, bet ši pagal unikalumą ir įdomumą kol kas – pati įdomiausia.

Kristina, o Tu rašai savo šeimos „Silva Rerum“?

Ne, nes taip susiklostė, kad mūsų šeimoje su gimine susijusios žinios ar vertinga kartų informacija perduodama labiau žodiniu, pasakojimo būdu. Gana gerai žinome savo praeitį ir protėvių istorijas, tad jos tėvų perduodamos vaikams ir ypač – senelių anūkams. Šis būdas gal labiau efemeriškas, tačiau ir intymesnis. Labai tikiu pasakojimo menu, mano senelis buvo puikus pasakotojas, ir tą pasakojamos šeimos sagos skambesį bandžiau atkartoti savo romanuose.

****

Susitikimai su rašytoja Kristina Sabaliauskaite knygos „Silva Rerum“ III išleidimo proga:

Balandžio 12 d. 12 val. – Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka, „Aido“ filialas , Aido g. 27, Šiauliai.

Balandžio 12 d. 17 val. – Telšių menų inkubatorius, Muziejaus g. 29, Telšiai.

Balandžio 13 d. 12 val. – prekybos centras „Akropolis“, Griunvaldo aikštė, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas.

Balandžio 13 d. 15 val. – paskaita „Kristupas Zigmantas ir Izabelė Pacai: likimai ir palikimas“. Pažaislis, T. Masiulio g. 31, Kaunas. Išankstinė registracija. Daugiau informacijos www.montepacis.lt, info@montepacis.lt arba kontaktiniu tel. 8 37 458 282.

Balandžio 16 d. 16 val. – Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Vilniaus g. 48, Šalčininkai.

Balandžio 17 d. 18 val. – prekybos centras „Europa“, 1 aukšto erdvė, Konstitucijos pr. 7A, Vilnius.

Balandžio 26 d. 11 val. – Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Vytauto g. 19, Varėna.

Balandžio 26 d. 15 val. – Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka, V. Kudirkos g. 13, Druskininkai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis