Apie pradžią

„Gyvenime aš ne tiek renkuosi tai, kas man patinka, kiek atsisakau to, kas nepatinka. Tikrai negalėčiau sakyti, kad apie darbą teatre svajojau nuo pat vaikystės, kad tai – mano likimas ar panašiai. Prisimenu, kai mama pirmą kartą nusivedė mane į operą, klausinėjau, ko ta moteris scenoje taip šaukia, negi negali normaliai pasakyti? Kaip pradėjau fotografuoti teatrą? Atsitiktinai. Tais laikais dar buvo etatai, vienas pažįstamas paklausė, gal norėčiau padirbėti Rusų dramos teatre fotografu. Pagalvojau, kodėl gi ne, ir likau. Paskui ėmė kviesti ir kiti teatrai.“

Apie kūrybą

„Nelaikau savęs kūrėju. Esu stebėtojas. 80 proc. mano darbo – spektaklių fotografavimas. Spektaklis jau yra kūrinys, o aš tik perteikiu tai, ką sukūrė kiti, todėl nuopelnų, kai girdžiu sakant „gera nuotrauka“, sau nepriskiriu. Lietuvoje dauguma spektaklių yra labai vizualūs, juos lengva fotografuoti. Yra ir sunkesnių – gal ir gerų, bet visiškai nevizualių. Tarkim, visą spektaklį du juodai apsirengę žmonės sėdi prie stalo ir kalbasi. Turi gerai pagalvoti, kaip tai perteikti, kad atrodytų patrauklu žiūrovams.

Mano nuotraukos turi informuoti, kas spektaklyje yra svarbu, ir jį reklamuoti. Stengiuosi, kad šitas funkcijas jos atliktų kuo tiksliau ir geriau. Jei tarp tų dalykų lieka vietos subjektyviai informacijai, jei nuotrauka turi vertę ne tik kaip kito kūrinio atspindys, bet ir pati savaime, tada galima kalbėti ir apie mano indėlį. Šiai kategorijai priklauso ir nuotraukos iš užkulisių.“

Apie kaukes

„Manęs dažnai klausia: „Turbūt sunku atverti žmones, ypač – aktorius?“ Aš to nesiekiu. Nesu psichoanalitikas, neturiu tikslo ką nors atverti, nuplėšti kaukę. Fotografai visada fiksuoja tik išorinę pusę. Kiek žmogus nori parodyti, tiek jie ir pamato. Galbūt kam nors tai bus netikėta, bet aktoriai yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti.

Visi gyvenime vaidiname įvairius vaidmenis: vienokie esame su tėvais, kitokie – su kolegomis, bet negali sakyti, kad tai darydami nesame savimi. Ką reiškia būti savimi? Galim kalbėti nebent apie natūralumą – kuo mažesnis atotrūkis tarp skirtingų vaidmenų, tuo jo daugiau. Šią vertybę dar galime atrasti kaimuose – ten esu sutikęs labai natūralių žmonių. Mes, miestiečiai, šiuo požiūriu esame sugadinti. Viena populiariausių kaukių yra šypsena. Ji – kaip akiniai nuo saulės. Trumpa tarpinė būsena tarp vaidmenų visada yra šiek tiek liūdna.“

Apie grožį

„Man atrodo, kad 90 proc. žmonių nori būti gražūs. Moterys – ypač. Jos skaudžiau išgyvena senėjimą. Mes šiuo požiūriu mažiau pažeidžiami, visuomenė senstantį vyrą vertina tolerantiškiau. O aktorės – tai moterys kvadratu. Grožis ir jaunystė neretai yra didžiausias jų turtas, dėl aktorystės kai kurios aukoja šeimyninį gyvenimą, asmeninę laimę. Laikui bėgant, šis turtas tirpsta, ir negali to sustabdyti. Prarandi vaidmenis, spindesį...

Kartais stebiuosi, kokios panašios yra garsių ir gražių aktorių biografijos: iš pradžių – furoras, gerbėjų minios, o pabaiga visų maždaug tokia: „visų pamiršta mirė senelių namuose“. Suprantu kai kurių senstančių aktorių nenorą fotografuotis ir be reikalo nelendu į akis. Dažnai girdžiu apgailestaujant: „Kodėl visi išėjo taip gražiai, tik aš taip baisiai?“ Žmogus veidrodyje yra visai kitoks, sunku priimti save neįprastu rakursu. Aš ir pats savęs nuotraukose dažnai neatpažįstu.“

Apie amžių

„Yra toks štampas, kad senų žmonių nuotraukos meniškesnės nei jaunų. Mano nuomone, raukšlės nebūtinai rodo išmintį ir dvasingumą, kartais jos tiesiog atspindi amžių – nieko daugiau. Dvasingų yra ir jaunų, ir senų žmonių. Skirtumas tik tas, kad jaunesni labiau mėgsta fotografuotis.“

Apie žvaigždes

„Ne visi talentingi aktoriai yra žvaigždės. Net jei esi labai geras, garsus nebūsi, jei laiku nepateksi į komerciją. Žvaigždės – tai tie, kuriuos rodo per televizorių, apie kuriuos rašoma žurnaluose. Jie turi uždirbti pinigus. O kad tai darytų, turi būti populiarūs, todėl vos iškilę dar labiau populiarinami per visas masinės informacijos priemones. Tai normalūs dalykai visame pasaulyje, į tai investuojama.

Sakyčiau, pas mus tikrų žvaigždžių apskritai nėra. Vakaruose arba Rusijoje prie jų neprasibrausi. Maskvoje prieš septynerius metus vienam žurnalui fotografavau Maksimą Galkiną. Vos jis išėjo į gatvę, iškart susitvenkė minia, visi nori fotografuotis, braunasi pro apsaugą... O pas mus? Sėdi, prisimenu, Vytautas Šapranauskas Nacionalinio dramos teatro kavinėje, užeina kažkoks praeivis iš Gedimino prospekto, paplekšnoja per petį, pakalbina, paprašo papasakoti anekdotą... O juk jis, vertinant mūsų mastais, kur kas didesnė žvaigždė už M.Galkiną.“

Apie užkulisius

„Kiekviename teatre yra vieta, kur sukasi svarbiausias užkulisių veiksmas: visi atsipalaiduoja, plepa, vieni kitus apkalbinėja... Vienur tai – siuvykla, kitur – grimo kambarys. Rusų dramos teatre tokia vieta buvo grimo cechas. Jame daugybę metų karaliavo tokia grimuotoja, visų vadinama „pani Halia“. Prisimenu, kaip ji apgailestavo: „Anksčiau, būdavo, nuvažiuoji į gastroles, tas – pas aną į kambarį, anas – pas šitą. Paskui pavydas, scenos... Dabar visi sukūrę šeimas, nieko nevyksta, nėra net apie ką pakalbėti.“ Tikrai nėra.

Prisimenu, kaip prieš vieną parodą žurnalistė vis bandė sužinoti iš manęs apie užkulisinius teatro santykius, išpešti kokių nors gandų ar skandalų, o pokalbio pabaigoje labai nusiminė – mat neturi, apie ką rašyti. Net jei ir norėčiau, turbūt neturėčiau ką apie tai papasakoti – nesu teatre toks savas, kad laikyčiau save teatralų šeimos dalimi. Tiesiog ateinu ir išeinu. Su vienais pasišneku daugiau, su kitais kartais nė žodžiu nepersimetu.

Toks savas, kad net nepastebimas? Taip sakyti irgi negalėčiau. Tas pats aktorius į tavo buvimą vieną kartą gali reaguoti abejingai, kitąsyk – draugiškai ar irzliai. Viskas priklauso nuo aplinkybių: gal jis jaudinasi prieš eidamas į sceną, turi sudėtingą vaidmenį, nori susikaupti, pabūti su savimi... Natūralu, kad fotoaparatas gali jį trikdyti. Tada stengiuosi neįkyrėti.“

Apie režisūrą

„Nesutinku, kad netyčia pagauti kadrai geresni nei surežisuoti. Yra įvairių kūrybos krypčių, ir visos įdomios. Štai vienas garsiausių XX a. fotografų Henri Cartier-Bressonas stengėsi būti visiškai nematomas, net savo fotoaparatą apklijuodavo, kad žmonės nesuprastų, jog yra medžiojami. O ne mažiau garsus Richardas Avedonas savo kadrus visada režisuodavo. Sakydavo, kad jam kaip tik įdomu, kaip žmonės elgiasi žinodami, jog juos fotografuoja. Yra ir trečias būdas, šį kartais taikydavo lietuvių fotografas Vitas Luckus – į jau egzistuojančią situaciją menininkas įterpdavo režisūros elementų, įvairių personažų, tarsi erzindavo, provokuodavo ir taip kurdavo naują realybę. Pastaruoju metu ši kryptis ir man visai įdomi.

Gal ir galima sakyti, kad aktoriai nuolat kuria įvairius personažus, vaidina būsenas ar emocijas, bet nieko bloga tame nematau. Man net patinka, kad jie lengvai persijungia, supranta, ko iš jų nori. Aktoriai turi profesionalią atmintį – jei paprašai grįžti prie kurios nors pozos, būsenos, akimirksniu tai padaro. Po jų kartais būna sunku dirbti su paprastais žmonėmis.“

Apie atranką

„Fotografijoje – kaip jokiame kitame mene – itin reikšmingas yra atsitiktinumas. Žmogus, net ir pirmąsyk paėmęs į rankas fotoaparatą, gali padaryti genialų kadrą. Bėda ta, kad mėgėjas, rinkdamasis nuotraukas, tą kadrą neretai paprasčiausiai ištrina. Atranka ne mažiau svarbi už patį fotografavimo procesą, reikia profesionalumo norint suprasti, kas yra vertinga, o kas ne. Gal todėl niekada neatiduodu neatrinktų ir nesutvarkytų nuotraukų. Aišku, ilgainiui imi vertinti visai kitus dalykus.

Aš pats, valydamas savo archyvus, esu pridaręs nemažai nesąmonių: palikęs kažkokius bandymus daryti meną, o tuos negatyvus, kuriuose užfiksuotas tikras gyvenimas, išmetęs. Tada atrodė – et, kuo čia ypatingos tos grupinės nuotraukos iš moksleivių stovyklos. Dabar žiūriu į tas kelias išlikusias popierines – kokie kadrai, kaip viskas tikra: drabužiai, vaikų pozos, veidai, emocijos, miškas... Fotografavau plačiajuosčiu fotoaparatu, buvo gera šviesa, įdomi aplinka, jokio konvejerio. Šiame skaitmeninės fotografijos amžiuje tokios klaidos dar dažnesnės: vienas mygtuko „delete“ spustelėjimas, ir kadro jau nesugrąžinsi.“

Apie tai, kas tikra

„Man patinka senos fotografijos, kuriose užfiksuota autentiška to laiko akimirka: matai, kaip atrodė, rengėsi žmogus prieš šimtą metų. Galbūt tai – ne menas, bet tai – fotografija. Nevertinu nuotraukų pagal kriterijų „gražu ar negražu“, man net nepatinka, kai mano nuotrauką kas nors pavadina gražia. Man svarbiau – tikra ar netikra. Negaliu konkrečiau paaiškinti šios sąvokos – tiesiog jauti tai vidumi. Kartais nutinka tokie magiški dalykai, kai visi komponentai susideda į vieną visumą ir sukuria naują realybę, – pajunti net šiurpuliuką, tarsi būtum prasmukęs į kitą pasaulį. Kalbu ne apie savo, o apie didžiųjų XX a. fotografų darbus.“

Apie „Photoshopą“

„Kaip aš vertinu „Photoshopą“? Tai tas pats, kas klausti, kaip aš vertinu mokslo ir technikos progresą. Viskas, kas naudojama protingai ir saikingai, yra gerai. Dinamitas labai praverčia geologijos srityje, bet blogai, kai patenka į teroristų rankas. „Photoshopu“ taip pat galima daryti visai įdomius, prasmingus ir meniškus dalykus, bet kur kas dažniau, aišku, tenka matyti, kaip šia programa kuriami plastmasiniai žurnalų viršelių veidai. Neseniai teko susidurti su vienu fotografu iš Minsko. Pamatęs, kad esu jo kolega, priėjo pats – toks gražus, stilingas. Paklaustas, ką fotografuoja, saldžiu balseliu vienu atsikvėpimu sučiulbėjo: „Fešen bjūti gliamūr“ (angl., „Madą grožį glamūrą“). Dabar šį žodžių junginį vartojam kaip terminą kai kuriems darbams apibūdinti.“

Apie nostalgiją

„Neslėpsiu – jaučiu sentimentus laboratorijos magijai. Nesu analoginės fotografijos snobas, bet šiokia tokia nostalgija tiems laikams yra. Teko skaityti įdomią mintį, kad negatyvas tiesiogiai sujungia tave su to meto realybe, jis tebėra apdegintas saulės, kuri švietė tuo metu, kai užfiksavai nuotraukoje matomą akimirką. Vis dėlto darbas yra darbas – nepaneigsi skaitmeninių aparatų patogumo, o fotojuostą naudoju nebent tada, kai darau ką nors sau.“

Apie persisotinimą

„Labiau nei technologijos šiais laikais mane neramina informacijos perteklius. Nuotraukų dabar yra tiesiog per daug, tarp tos masės paskęsta tai, kas vertinga, kas gera. Buvo laikas, kai ieškojom informacijos, ją godžiai rijom ir ji mus maitino. Dabar reikia nuo jos slėptis, susidėti filtrus, kad nepaskęstum, nepersisotintum. Per tą didžiulį informacinį triukšmą neišgirstame svarbių dalykų. Būna garsių nuotraukų, būna tylių. Bet mes net nemokomi fotografijos kalbos. Dar mokykloje išmokstame analizuoti literatūros kūrinius, o apie nuotrauką tegalim pasakyti – gražu ar negražu.“

Nuotraukos – iš herojaus asmeninio albumo