Populiariausi straipsniai:
- Šis Saulės užtemimas gali kardinaliai pakeisti gyvenimą
- Kokius sijonus segėsime šįmet
- Liaudiškos priemonės, kaip išnaikinti maistines museles ir kandis
- 10 patarimų kaip su bet kuo užmegzti ir išlaikyti pokalbį
Portreto štrichai
„Esu... ambicinga. Jautri. Užsispyrusi. Šeimyniška. Nuoširdi – ką galvoju, tą ir sakau, nemeluoju, nemėgstu veidmainiauti.“
Pokyčiai. „Buvau kiek pašėlusi, tačiau dabar pasidariau rami.“
Credo. „Nieko nėra neįmanoma. Tikslui pasiekti reikia tik didžiulio noro ir laiko.“
Stebuklas: „Pats didžiausias stebuklas man yra sūnus Matas.“
Muzikos pamokos. „Dainuoti mokiausi iš kompaktinių plokštelių.“
„Labiausiai vertinu sielos ramybę.“
„Nemėgstu veidmainių ir veidmainiavimo; kai į vakarėlius visi susirenka užsidėję poker face'us. Stengiuosi tokiose kaukių sueigose nedalyvauti.“
„Bijau dėl savo sūnaus. Kiekvieną rytą išleisdama jį į mokyklą jaučiu keistą nerimą. Nurimstu tik tada, kai grįžta namo.“
Stilius. „Mėgstu fatališkos moters stilių.“
„Laiminga esu, kai stoviu ant scenos ir man pavyksta gerai atlikti dainą; kai galiu dainuoti tai, kas man patinka; kai namie visa šeima susėdame prie stalo.“
„Meilė yra jausmas, kai skrendi ir kartu skrenda tavo žmogus; kai eini gatve susikibusi su juo rankomis ir jautiesi, lyg tave kažkas neštų; kai tavo vidus pilnas gėlių, kai tu žydi.“
Palaikymas. „Nustebau ir pasijaučiau nepaprastai laiminga, kai per nacionalinio „Eurovizijos“ dainų konkurso finalą sūnus pakilo į sceną ir įteikė man puokštę rožių. Jis yra kuklus, bet kai reikia mane palaikyti, stoja mūru. Labai daug reiškė ir tai, kad palaikyti atėjo draugai, tarp jų – ir mano širdies draugas.“
Silpnybė. „Batai man yra antrasis pasaulio stebuklas. Maža, kai mamos nebūdavo namie, įsispirdavau į jos aukštakulnius, apsivilkdavau močiutės suknelę, pasidažydavau lūpas – dėdavausi suaugusi, dama. Kad ir kur keliaučiau, būtinai einu į batų parduotuves. Šią maniją paveldėjo ir sūnus. Buvo kilusi mintis pačiai imtis batų kūrimo verslo.“
Nuo tada, kai buvome susitikusios, daug vandens nutekėjo. Vingio parke tąsyk mus užklupo vasaros liūtis. Pažvelgėte į laikrodį ir pasakėte, kad turite skubėti pas sūnų. Dabar Jūsų Matui trylika. Aukštesnis už mamą! Prakalbote apie motinystės nerimą. Ar vis dar mokotės būti mama?
Motinystės instinktas yra natūralus, tačiau būti mama mokaisi visą gyvenimą. Sūnus yra visas mano gyvenimas. Viskas, ką turiu, ir viskas, ko galiu netekti. Esu griežta mamytė, nors aplinkiniai tvirtina priešingai. Sako, kad labai jį lepinu, daug ko nematau, užsimerkiu. Tarkim, liepiu susitvarkyti kambarį. Jei randu netvarkytą, pati sutvarkau. Reikia mokyti vaikus, diegti jiems taisykles, formuoti įpročius, bet prievarta versti ką nors daryti – ne mano būdui. Manau, myliu savo vaiką protingai. Kai nesikauni dėl smulkmenų, pasieki daug svarbesnių dalykų.
Niekaip nepamirštu epizodo: aštuoniolikmetė su dvejų metukų sūneliu palikta nepažįstamo miesto gatvėje. Šalia – lagaminas: visa Judviejų manta. Du nesaugūs, išsigandę vaikai...
Mano sesuo taip pat sako, kad to vaizdo niekada nepamirš. Taip, mano vyras atvežė ir paliko mane su sūnumi gatvėje, šalia sesers namo. Ačiū seseriai ir jos šeimai, kad tada priglaudė.
Kaip pavadinti vyrą, kuris taip pasielgia su savo mažu vaiku ir aštuoneriais metais už jį jaunesne žmona? Koks pyktis, įniršis, žiaurumas turi valdyti žmogų, kad taip ramiai sau nuvažiuotų?
Mano vyras nebuvo piktas. Dabar, kai prabėgo nemažai metų, galiu mąstyti apie tai blaiviai, be emocijų. Manau, jis pats dar nebuvo suaugęs ir subrendęs santuokai, vaikams. Žinoma, negražu, kad taip atsitiko, bet aš ant jo nepykstu. Tikrų vyrų yra labai mažai, sutikti tokį – didžiausia laimė. Vyras turi būti garbingas, atsakingas už savo žodį, veiksmus, už savo šeimą.
Tai buvo pats sunkiausias mano gyvenimo periodas. Atrodė, viskas slysta iš rankų. Bet aš turėjau svajonę. Svajonė dainuoti mane nešte nešė į priekį.
Pernai, patyrusi kraupią avariją, per stebuklą likau gyva. Tada pradėjau mąstyti apie būties laikinumą, trapumą. Tąkart vykdama į koncertą su sūnumi atsisveikinau kaip paprastai: „Atia, Matai!“ Na, išvažiuoji, ir tiek. Juk grįši. Niekada nepagalvoji, kad tas atsisveikinimas gali būti paskutinis. Tokiai tragedijai vaiko neparengsi, bet pasikalbėti, patarti pravartu. Kartą sūnaus paklausiau: „Ką darytum, jei manęs nebūtų?“ Jis atsakė: „Nekalbėk taip. Jeigu tavęs nebūtų, ir manęs nebūtų.“ Pašiurpau.
Supratau, kad mano gyvenimas priklauso mano sūnui, kad aš pati priklausau savo vaikui.
Mūsų santykiai labai gražūs. Jis man vis dar yra mažas berniukas. Mamoms net ir suaugę sūnūs – vaikai. Stengiamės kuo daugiau būti kartu. Jei važiuoju pas draugę, pasiimu ir jį. Kai reikėdavo vykti koncertuoti, padėdavo Mato tėtis. Jie bendrauja, draugauja. Vasarą, kai prasideda koncertiniai turai po Lietuvą, jiedu porą mėnesių būna kartu.
Sutikote ir pažinote įvairių vyrų: išoriškai šaunių, dėmesio išlepintų... Ko trūksta mūsų vyrijai? Kokias klaidas daro mamos augindamos berniukus?
Visos mamos visais laikais auklėdamos sūnus turbūt darė ir darys klaidų. Esi moteris, augini berniuką, negali vyriškai braižyti jam fronto linijų. Aš sūnų auklėju moteriškai. Gal ir palepinu, nes vienintelį turiu. Čia ir bėda, nes vyrą reikia auklėti vyriškai. Tuo privalėtų užsiimti tėčiai. O aš neturiu pasirinkimo. Mūsų visuomenės problema, kad būsimus vyrus auklėja, lavina moterys. Namuose – mama, darželyje – auklėtojos, mokyklose – mokytojos. Berniukai bręsdami nemato vyro pavyzdžio. Pavyzdys – galinga jėga. Negana pasakyti: „Būk vyriškas.“ O ką tai reiškia? Berniukai turi lankyti kokį nors sporto būrelį. Matas vaikšto į futbolo treniruotes. Jose galima pasisemti vyriškos elgsenos patirties, pasimokyti pakovoti už save.
Vaikai atspindi tėvų nuopelnus ir, deja, klaidas. Ar pastebite jas?
Anksčiau dariau didelę klaidą duodama vaikui viską, ką tik įmanoma duoti. Pati vaikystėje daug ko neturėjau, tad sūnų lepinau. Labai norėjo kompiuterinių žaidimų „PlayStation“ arba „Xbox“. Nupirkau abu, kad maža nepasirodytų. Pilna dėžė kompaktinių diskų. Kiek pinigų išleista! Nebūtų gaila, jei tai būtų bent kiek naudinga. Netrukau suprasti: žalojama vaiko psichika, jis tampa priklausomas nuo tų žaidimų. Griežtai uždraudžiau, atėmiau tuos daiktus. Įsižeidė, vyko karas, vaikščiojom juodas vėliavas iškėlę, bet pyktis praėjo, ir vaiką susigrąžinau. Dabar jis sportuoja, tai naudinga sveikatai.
Tarp mūsų tėra 17 metų skirtumas. Kartais pagalvoju, kad bendraujame kaip draugai. Susėdame ir valandų valandas kalbamės. Žinoma, būna ir nekalbadienių.
Vyrai myli ir suteikia laimės, apgaudinėja ir verčia jų nekęsti, išeina, išduoda arba ištiesia ranką. Ar dažnai Jums teko nusivilti vyro žodžiu, priesaika, meile, pažadais?
Meile niekada neteko nusivilti. Kad ir kaip būtų keista, mane mylėjo nuoširdžiai. Nusivilti teko tik pažadais ir priesaikomis.
Skaičiau, kad norėjote tapti vienuole, kad pirmoji meilė buvo vietos kunigas.
Taip, vienuole tapti norėjau, o dėl meilės kunigui – visiška nesąmonė. Pirmoji mano meilė buvo trejais metais vyresnis berniukas iš gretimos mokyklos. Buvau nuoširdžiai tikinti, nuo penkerių su močiute vaikščiojau į bažnytėlę. Kunigais žavėjausi, jie buvo dvasingi, išsilavinę ir sakydavo gražius pamokslus. Dalyvaudavau procesijose, vilkėdavau baltą suknutę ar tautinius drabužius, patarnaudavau bažnyčioje. Paaugusi sugalvojau, kad noriu tapti vienuole. Apie tai kalbėjomės su tėvais, jie mane palaikė. Niekas nemanė, kad vieną dieną tapsiu dainininke.
Ar daug vyrų esate įskaudinusi, palikusi?
Manęs dar nė vienas nepaliko, bet turėčiau pabelsti į medį. Palikti, nukirpti niekur nebevedančius santykius ir eiti savo keliu reikia stiprumo. Reikia mokėti palikti, kad pačiai neskaudėtų. Stengiuosi išspausti iš situacijos viską, o pamačiusi, kad niekas nesikeičia, imu ir nukertu iš peties. Toks bendravimas toliau – tik laiko švaistymas. Ir tada nieko nereikia man sakyti, aiškintis. Tiesiog išeinu. Manęs nebėra.
Esate moteris su polėkiu. Sviedėte penkiolika tūkstančių kainavusį sužadėtuvių žiedą. Ir nė kiek nebuvo gaila?
Ne. Man niekada nebuvo svarbūs vyrų pinigai ar dovanos. Aš du kartus jo paklausiau: „Ar tau tikrai tikrai nereikia to žiedo?“ Jis pasakė: „Nereikia.“ Tada ir švystelėjau toli toli. Jeigu man plešia delnu per veidą – kalbu perkeltine prasme, tai aš galiu smogti atgal su dviguba jėga. Kito skruosto aš neatsuksiu – nesu iš tų moterų, kurios tyliai sau verkia kamputyje.
Kartais Jūsų pilna visur – televizijoje, portaluose, spaudoje. Kartais pranykstate, užsisklendžiate.
Kai man sunku, manęs neranda niekas, išskyrus sūnų. Žaizdas laižausi viena. Nuo vaikystės buvau svajoklė, mėgau vienatvę. Patikdavo pabėgti į miškelį, sėdėti ant Apuolės piliakalnio ir žiūrėti į tekantį upės vandenį. Vaikas atsiskyrėlis. Man nereikėjo draugijos. Kurdavau eilėraščius, svajodavau apie gražų gyvenimą, apie tai, kuo vieną dieną tapsiu, apie geresnę ateitį. O grįžimas į kasdienybę, į realybę neatrodė saldus. Gyvenau kaime, per atostogas dirbdavau – mudu su tėčiu turėjome ūkio, lauko darbų. Kalbama, kad mano tėvas neva buvo žiaurus, girtuoklis, kad mūsų šeima panėšėjo į asocialią. Tai netiesa. Taip, mano tėvas turėjo problemų dėl alkoholio, bet dabar susitvarkė, jau yra senyvas. Mes tikrai nebuvome asocialūs žmonės. Mama dirbo ligoninėje, o mums su tėvu tekdavo visi ūkio darbai.
Ir dabar tenka grumtis už vietą po saule. Niekam neįdomu, kiek scenos žmogus įdeda darbo, bet kaip puikiai yra matomas, kai atsipalaiduoja. O juk pati jaunystė, norisi mylėti, siausti, kautis už mylimąjį, įrodyti – esu!..
Kai noriu atsipalaiduoti, užsidarau neribotam laikui. Savo jaunystę praleidau prie vaiko vežimėlio. Paskui atėjo laikas atsigriebti, išsisiausti. Nesakau, kad buvau tik gera mergaitė, kuri vien svajoja, sėdi prie vaiko arba tik dirba. Su draugėmis išeidavau į miestą pasilinksminti. Supratau, kad nesu iš kelmo spirta, jei noriu, galiu būti net labai padūkusi. Nesijaučiu nuskriausta, priešingai, Dievas man suteikė nepaprastų dovanų. O sunkumai suteikia spalvos sielai.
Tik dabar pradedu suvokti, kad gera muzika žmones gydo. Dainuodama siunčiu žinutę klausytojams. Jei daina – apie nelaimingą meilę, noriu, kad panašius jausmus išgyvenantis žmogus suvoktų: jis nėra toks vienintelis pasaulyje. Viskas praeina, iškenti, kas tau skirta, ir toliau gyveni. Atlikėjas turi turėti ką pasakyti.
Scena man yra buveinė, kur nemeluoju. Šventovė, paguoda, nusiraminimas. Mano kūrybos dainos atspindi mane, mano būsenas. Rašau dainas tik tada, kai man yra beprotiškai gera ar beprotiškai bloga. Esame laidininkai. Kūryba – aukštesnės jėgos dovana. Tau pasiunčiamas signalas: „Dabar.“ Ir gimsta daina. Ne aš rašau, o manimi rašo, manimi naudojasi. Ir įvairios situacijos yra duotos ne šiaip sau. Esu jautri. Negaliu žiūrėti istorijų apie sergančius vaikus: matau jų mamas ir žinau, kad visą vakarą raudosiu. Labai išgyvenu dėl žmonių nelaimių.
Nuo 2013 metų birželio žinote ir mirties šifrą.
Patyrusi baisią avariją likau gyva. Tai – Dievo dovana ir perspėjimas. Mirties skonį teko pajusti ne pirmą kartą. Dusyk esu skendusi: būdama penkerių ir dešimties. Gyvenome netoli upės Luobos, mėgau maudytis. Išgelbėjo brolis.
Tą vakarą jutau, kad kažkas atsitiks. Pirmą kartą gyvenime taip siaubingai nenorėjau važiuoti į Palangą koncertuoti. Scenoje apėmė jausmas, kad esu čia paskutinį kartą. Pagalvojau: „Ką norėčiau pasakyti tiems žmonėms?“ Iš žiūrovų gavau šešias rožes. Kvaili sutapimai. Grįžtant namo greitkelyje Klaipėda–Vilnius mane apakino iš paskos atskubančio greitosios pagalbos automobilio švyturėliai. Pažvelgiau į veidrodėlį, o kai žvilgsnį vėl nukreipiau į kelią, pamačiau gulintį didžiulį briedį (vėliau paaiškėjo, kad jį buvo nutrenkęs tolimųjų reisų krovininis automobilis). Laiko sustoti ar pasukti nebuvo – trenkiausi į įmitusį gyvūną ir... išskridau.
Automobilis skriejo 137 metrus. Buvo vidurnaktis, o aš mačiau šviesų dangų ir aukštą žalią žolę. Mintyse prabėgo dalis gyvenimo: sūnus, sesuo, tėvai, šuo... Kai po skrydžio trenkiausi į asfaltą, iš inercijos pradėjau stabdyti mašiną. Pamačiusi rūkstančius dūmus čiupau telefoną ir pasileidau bėgti į priešingą plento pusę. Suvokiau, kad dabar į mano automobilį trenksis greitoji. Sustojo žmogus, pradėjo ieškoti mano mašinos pakelės žolėse. Jis nusivedė mane į savo mašiną.
Paskambinau sesei. Staiga supratau, kad neturiu nė vienos mėlynės, jokio įbrėžimo. Kaulai nelūžo, man nieko neskauda. Tas vyras stebėjosi: „Neįtikėtina, kad likote gyva. Nuo šiol galėsite švęsti savo naują gimtadienį.“ O greitoji vežė gimdyvę. Medikai sakė: „Išgelbėjote tam vaikeliui gyvybę, reiktų pavadinti jį Jūsų vardu. Jei būtume apvirtę, padariniai galėjo būti liūdni.“ Taigi prieš pat trisdešimtąjį gimtadienį aš pamačiau savo pabaigą. Birželio 6-oji – mano antrasis gimtadienis.
Dideli sukrėtimai primena, kad esi laikinas šioje Žemėje?
Po šio įvykio nutariau gyventi kitaip, įgyvendinti savo planus, svajones. Žmogus yra tingi būtybė. Daug ką atidėliojame rytdienai, teisinamės: „Dar ne laikas, ne vieta. Spėsiu.“ Jei nori ką nors nuveikti, turi daryti čia ir dabar, nes kita diena gali neišaušti. Įkūriau merginų roko grupę „Red Lips“, esu laiminga dirbdama su penkiomis šauniomis muzikantėmis. Gal dėl to šiais metais ryžausi ir „Eurovizijos“ dainų konkurse dalyvauti. Noriu viską daryti dabar. Atidėliodamas gali ir visą savo gyvenimą atidėti. Ir su artimaisiais kas rytą reikia atsisveikinti taip, tarsi galėtum niekada daugiau nebesusitikti. Po avarijos grįžusi namo nubėgau į vaiko kambarį, apsikabinau miegantį sūnų ir mintyse kartojau: „Ačiū Dievui, kad esame kartu.“
Taigi Mia suaugo, pasikeitė. Ar Jums nesunku būti gera mergaite?
Labai paprasta, nes aš esu savimi.
Ar nepasidarys nuobodu? Gimęs skristi pėsčias ilgai nevaikščios.
Nuostabiausia, kai su mylimu žmogumi gali pakilti. Po „Eurovizijos“ finalo nuėjome į dūzges. Sėdėjau ir galvojau: „Ir ką aš čia pamečiau?“ Verčiau tą taurę vyno namuose išgersiu su artimuoju, pasikalbėsime, pasižiūrėsime filmą. Nesakau, kad gyvenome šventai, kartais šėldavome iki paryčių. Dėkoju Dievui, kad visa tai baigėsi. Niekas ten nesikeičia metų metais, vis tie patys veidai. Savo taurę išgėriau, savo šokius sušokau, dabar galiu ramiai gyventi.
Visuomenė ir myli, ir nekenčia savo favoritų. Visos Jūsų išdaigos, visas Jūsų asmeninis gyvenimas „suregistruotas“ portaluose, ir ši informacija išlieka. Ar tokia yra populiarumo kaina?
Tą kainą aš sumokėjau. Kai mane linksniavo, nutariau nebesiteisinti, svarsčiau: „Velnias jūsų nematė, vis tiek vieną dieną žmonės supras, kas yra kas.“ Nesakau, kad buvau angelų angelas, nė vienas toks nesame. Ir aš būnu velnių privalgiusi, tačiau tikrai nebuvau tokia jau bloga, kaip kad mane maišė su žemėmis. Kraupstu nuo rašliavos, kurią kurpia žemo lygio nepraustaburniai. Pakanka perskaityti antraštę... Nebekalbu su geltonosios spaudos atstovais, nebeinu į televizijos laidas. Nebenoriu ten šmėžuoti kaip anksčiau. Tai nėra būtina, kad taptum žinomu atlikėju. Kai kurios prodiuserinės kompanijos norėjo paversti mane marionete. Džiaugiuosi, kad radau jėgų pasitraukti iš tam tikrų projektų. Noriu gyventi ramiai, pamąstyti apie tai, kas man svarbu, ir grįžti į sceną tokia, kokia esu iš tikrųjų, o ne kokią mane kažkas stengiasi sukurti.
Nuo klaidų nudegama ar jos padeda augti?
Klaidos yra pamokos. Nereikia bijoti suklysti. Vienintelis teisėjas sau esi pats. Jei neišmoksti pamokos, esi blogas mokinys.
Koks vyras gali užkariauti Jūsų širdį?
Tik stipresnis už mane. Silpnus aš tiesiog palieku – nes man neįdomu. Man reikia VYRO. Viską susikūriau pati. Pati užauginau sūnų. Esu stipri ir noriu šalia jausti už save stipresnį žmogų. Tik toks gali pretenduoti į mano širdį. Moterys juokauja, kad tikri vyrai – nykstanti rūšis, bet jų yra! Kaip tik tokiam dabar ir priklauso mano širdis.
Seniai draugaujate su futbolininku Edgaru Jankausku?
Esame labai seni sielos bičiuliai, randame daug vidinių panašumų, puikiai atitinkame vienas kitą. Su juo esu tokia, kokia esu. Man nereikia dėtis kaukės ar apsimesti kuo nors. O derintis tenka visiems. Esame iš skirtingų šeimų, skirtingai auklėti. Jei prisitaikyti yra lengva – valio! Jei ne, neverta gaišti laiko.
Ar sūnus lengvai priima Jūsų širdies draugą?
Prieš šešerius metus sūnus sakė: „Mama, tau reikia draugo.“ – „Matuk, ar mums negerai dviese?“ – „Gerai, bet tau liūdna vienai.“ Matydavo, kaip pasiimti vaikų iš darželio ateina tėčiai ir jam turbūt norėjosi savo rankelę įsprausti į vyrišką delną. Negaliu reikalauti, kad mano vyras mylėtų mano sūnų, tačiau gerbti ir gražiai su juo elgtis privalo. Tai – svarbiausia mano sąlyga mylimajam.
