Šių dienų skaitomiausi:
- Žiaurioji grafienė grožį puoselėjo nekaltų mergelių kraujo voniomis
- Gegužės mėnesio horoskopas: kokios dienos bus sėkmingiausios
- 10 stilistės A. Gilytės patarimų, kaip visuomet atrodyti žaviai
- Kaip pranešioti ankštą avalynę
- Pratimai nukarusiam pilvukui – padeda 100 proc.
„Menas labai panašus į karą. Visa šlovė atitenka lyderiams, o visi kiti tik išvardijami keliose eilutėse...“ – tokia epitafija prasideda Jūsų romanas „Bronzinė moteris“. Esate tarp šimto geriausiųjų, vadinasi, – ir tarp lyderių. Įdomu sužinoti, kas ir kaip renka tą vertingiausių Kanados kūrinių šimtuką?
Jis sudaromas pagal geriausių recenzijų skaičių. „Bronzinės moters“ vieta tame sąraše – iš tikrųjų aukštas įvertinimas, nes romanų iš šimto knygų yra tik gal kokių dvidešimt. Mano romanuose visada yra du pasauliai – lietuviškas ir vakarietiškas. „Bronzinės moters“ veikėjus įkvėpė dviejų žinomų menininkų – skulptoriaus, grafiko Petro Rimšos ir skulptoriaus Žako Lipšico – gyvenimas. P. Rimša išvyko į Paryžių, studijavo ten su A. Rodinu, paskui grįžo namo ir tapo žinomu vietos skulptoriumi. Lietuvos žydas Ž. Lipšicas į Paryžių išvažiavo maždaug tuo pačiu metu, ten susipažino su P. Picasso ir tapo pasaulinio garso menininku. Man buvo labai įdomu palyginti jų kelią, skirtingus pasirinkimus ir skirtingą šlovės bei pripažinimo mastą. O juk abu buvo didelitalentai. Kanadiečiams lietuviškoji istorijos dalis patiko labiau – atrodė tikra egzotika.
Romane panaudojau ir savo tėvo gyvenimo detalių. Jis buvo kilęs iš kaimo, iš šešis vaikus turinčios ūkininkų šeimos. Kaimas jam buvo vargas, ir vargti to vargo už menkus pinigus jis nenorėjo, todėl veržėsi į miestą. Visada smalsu pasekti, kaip toks proveržis susiklostys.
Lietuva romane „Bronzinė moteris“ egzotiška ne tik kanadiečiams. Ji alsuoja kone G. G. Marquezo magiškuoju realizmu. Vien velniukas duonkepėje ko vertas!
Apie tą velniuką man mama vaikystėje pasakojo. Esą močiutė pamatė jį įsitaisiusį krosnyje, bet išvarė kalbėdama rožinį. Dar pasakojo, kaip Alytaus ligoninėje gimdė mano brolį, o šalia merdėjo acto išgėrusi moteris – taip ji norėjo atsikratyti vaisiaus. Tie pasakojimai man atrodė paslaptingi, baugūs ir stulbino primityvumu.
Nuo mažų dienų Lietuva man – kažkokia pasakų šalis, tėvų pasaulis. Augau su dviem broliais. Vienas gimė karo metais Alytuje, kitas – dipukų stovykloje Vokietijoje. Aš šį pasaulį išvydau 1953-iaisiais jau Toronte. Taigi mums Lietuvos vardas nesakė nieko, o tėvams buvo tarsi atrama svetimame pasaulyje, kuriame juodu atsidūrė ne savo noru ir jau nebejauni. Jie, kaip ir daugybė emigrantų, manė, kad iš Lietuvos pasitraukė laikinai ir trumpam. 1944-aisiais bėgdami į Vakarus tėvai netgi norėjo palikti mano vyriausiąjį brolį, kol grįš. Tėvo brolis taip pat traukėsi, bet pakeliui apsigalvojo ir grįžo namo. Vėliau atsidūrė Sibire, ten ir mirė.
Tėvas svetur atsidūrė vyresnio amžiaus – būdamas 43-ejų metų. Lietuvoje jis dirbo vadovaujamą darbą policijoje, o Kanadoje turėjo eiti į statybas. Tai tėvui buvo tragedija, nes jautėsi nublokštas atgal, turintis viską pradėti iš naujo. Jis buvo įdomus pasakotojas, o šiaip – nekomplikuotas žmogus. Mama svetur atsidūrė būdama 31-erių metų, mokėjo angliškai. Ji norėjo įsidarbinti valytoja, bet niekas nepriėmė dėl per aukštos kvalifikacijos, mat buvo baigusi matematikos ir chemijos studijas. Vėliau kažkokio lietuvio padedama susirado narkotikų ekspertės vietą. Darbas mamai puikiai sekėsi. Ji namo neretai parvažiuodavo policijos automobiliu, ir mums, vaikams, tai darydavo nemenką įspūdį. Mama buvo inteligentiška moteris, mėgo knygas.
Galiausiai abu tėvai Kanadoje apsiprato, tačiau emociškai niekada nesusitaikė su tokia dalia. Dažnai kalbėdavo apie kraštą, kuriame paliko mano močiutę, mamos motiną. Kartą ji atsiuntė man laišką. Pamenu, koks keistas jausmas buvo skaityti laišką iš man neegzistuojančios šalies ir neegzistuojančios močiutės, kuri gyvena velniukų ir actą geriančių tarnaičių pasaulyje...
Ko tik tėvai dėl to nedarė! Mums buvo privalu dalyvauti parapijos gyvenime ir lankyti šeštadieninę mokyklą. Net dvylika metų joje atpyliau! Tada vertinau tai kaip prievartą ir visiškai neįdomų dalyką. Tiesa, man patiko dalyvauti skautų veikloje, leisti vakarus prie laužo. Pamenu, nuo keturiolikos jau sėdėdavau apsikabinęs kokią nors mergaitę. O mergaitės buvo tik lietuvės. Jokio kito pasirinkimo! Tautinių šokių kolektyvas, kuriame šokau, važinėdavo po įvairius miestus, koncertuodavo lietuvių bendruomenėms. Kanadiečiai stebėdavosi, iš kur turiu tiek draugų Čikagoje ir kt.
Gyvenome Toronto priemiestyje, o priemiesčiuose tada buvo daug sporto ir mažai meno. Abu mano broliai aktyviai sportavo, todėl puikiai pritapo toje aplinkoje. Aš irgi žaidžiau krepšinį, tačiau mano komanda, kiek pamenu, pralošdavo visas rungtynes. Daug didesnį malonumą jutau skaitydamas knygas – pasinerti į jas sekmadienį, grįžus iš bažnyčios, man buvo didžiausia laimė.
Nors ir gimiau Kanadoje, sunkiai išgyvenau jausmą, kad esu tarsi iš niekur, tarsi be tapatybės. Tai – didžiausias mano kartos išeivių skaudulys. Ypač sunku buvo jaunystėje: Lietuva žemėlapyje neegzistavo, tad negalėdavau kitataučiams draugams paaiškinti, iš kokios šalies esu. O kanadiečiai iš kažkur, gal iš laikysenos, suprasdavo, jog nesame vietiniai. Tarkim, emigrantai iš Anglijos ar Vokietijos laikyti aukštesnės kastos už pabėgėlius iš Rytų Europos. Tik ir laisvoje Lietuvoje nesame savi. Lietuviai yra tie, kurie gyvena šioje žemėje, patiria viską, kas čia vyksta. O aš net gimiau ne čia... Amžini pasimetėliai, bet prie to jau pripratome. Kai lietuviai manęs paklausia, ar grįšiu, atsakau, kad amžinai grįžtu į Lietuvą.
35-erius metus esate kartu su dailininke Snaige Valiūnaite-Šileikiene, tokia pat, kaip sakote, pasimetėle. Ar lietuvė žmona irgi buvo tėvų reikalavimas?
Šią mintį tėvai kalė mums į galvą. Tiesa, aš ir pats norėjau vesti lietuvę, tad labiausiai spaudė vyriausiąjį brolį. Iki savo žmonos Snaigės trejus metus draugavau irgi su lietuvaite. Taip atrodė paprasčiau, nieko nereikėjo aiškinti – nuo Lietuvos laisvės idėjos iki cepelinų ar Kūčių. O štai Snaigės tėvai pasižymėjo liberalumu, jiems būtų tikęs ir nelietuvis žentas.
Snaigė yra menininkė – grafikė, tapytoja. Mudu susipažinome studijų metais. Visada domėjausi meno žmonių pasauliu, nors pats esu gana praktiškas, nelinkęs daug filosofuoti. Kai Snaigė išvyko studijuoti į Paryžių, išvažiavau iš paskos – norėjau būti kartu. Dirbau – mokiau anglų kalbos – ir stebėjau, kaip gyvena menininkai. Tenykščiai lietuviai tradiciškai susitikdavo kartą per mėnesį. Į tuos susitikimus susirinkdavo nemažai vienuolių. Lietuvoje buvo sunku pakliūti į vienuolyną, todėl dažnas apsisprendęs eiti tuo keliu važiuodavo į Prancūziją.
Anglosaksų pasaulis – darbas, namai ir visa kita, kas rimta, o prancūzams svarbiausia yra pasėdėti prie puodelio kavos, į saulytę pažiūrėti. Jie gali be pabaigos kalbėti apie maistą, kurį valgė, valgo ir ateityje valgys. Mums su Snaige toje šalyje patiko, netgi kilo klausimas, gal pasilikti, tačiau mano darbo priemonė – anglų kalba, o angliškai rašančiam žmogui reikia ir anglakalbės aplinkos. Tad Paryžiuje su Snaige susituokėme ir grįžome į Kanadą. O Paryžius mudviem buvo ir yra romantikos, laisvo gyvenimo sostinė.
Iš pradžių namuose su žmona bendravome angliškai, nes lietuvių kalbos iki šiol gerai nemokame, subtilybių nesuprantame. Jei diskusija sudėtingesnė, pritrūksta žodžių, tad pereiname į anglų. Kai gimė sūnūs Dainius ir Gintaras, susitarėme angliškai tarpusavyje nešnekėti – norėjome, kad mūsų berniukai mokėtų lietuviškai. Kai jie skaitydami lietuviškas knygeles nesuprasdavo kokių nors žodžių reikšmės, tekdavo atsiversti žodyną – mat kai kurių, pavyzdžiui, titnagas, ir patys nebuvome girdėję. Taigi galima sakyti, kad lietuvių kalbos mokėmės kartu su vaikais.
Jūsų vyresnėlis 28-erių Dainius kuriasi Lietuvoje. Kaip jam sekasi?
Dainius visada norėjo gyventi Lietuvoje. Baigė Rytų Azijos religijos studijas, tarnavo Afganistane, vedė. Pagaliau atsirado proga įgyvendinti savo svajonę. Jam viskas Lietuvoje atrodo įdomu. Be to, Dainius vertina tradicijas, nori, kad jo vaikai kalbėtų lietuviškai. Mūsų vyresnėlio žmona – trečios kartos ukrainietė – irgi pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Abu mano sūnūs labai norėjo Lietuvos pilietybės. Daug vargom dėl jos. Kai pagaliau gavome, nuvažiavome į ambasadą Otavoje atsiimti pasų. Dainius atverčia savąjį, o ten parašyta ne Šileika, bet Sileika. Sūnus užprotestavo – o kur paukščiukas? Ambasados darbuotoja aiškina, kad jo gimimo metrikoje parašyta Sileika. Dainius nenusileidžia, sako, jei nebus parašytas paukščiukas, atsisakys paso. Paukščiuką suraitė. Nors nemėgstu to žodžio, turiu pasakyti, kad Dainius yra tikras Lietuvos patriotas. O kaip jam seksis gyventi senelių žemėje – pažiūrėsime. Kol kas dar tik pati pradžia.
Į Lietuvą pirmąkart atvažiavau berods 1975 metais. Tada supratau, kad tėvų prisiminimai neturi nieko bendra su realybe, bet man buvo be galo įdomus būtent lietuviškas pasaulio supratimas, ką Lietuva gali apie jį pasakyti. Vakarietiškas juk yra visiškai kitoks. Pavyzdžiui, Kanadoje neįsivaizduojama, kad vaikų poetas galėtų būti ir sovietų agentas, išduoti partizanus ir netgi nušauti žmogų. Vakariečių įsitikinimu, vaikams kuria tik geri, švelnūs, nuoširdūs žmonės.
Tokie suvokimo skirtumai negali neintriguoti rašytojo. Man kilo idėja parašyti tris knygas Lietuvos tema. Trilogiją pradėjau romanu apie lietuvių emigrantų gyvenimą priemiesčiuose. Kanadoje įprasta šaipytis iš priemiesčių kaip iš banalybės, nors tais laikais, kai gyveno mano tėvai, priemiestis dar buvo ne banalybės, o ramybės vieta. Antrąją knygą nutariau skirti menui. Būtent apie jį yra „Bronzinė moteris“. Galiausiai – karo tema. Iš pradžių ketinau rašyti apie holokaustą, bet pamaniau, kad literatūros apie tai apstu, tad pasirinkau partizanų judėjimą. Ši tema Vakaruose – vis dar naujovė, tai patvirtino ir trečiojo mano romano „Pogrindis“ recenzentai.
Ar tiesa, kad praėjusią vasarą iš peties padirbėjote Nidoje – sukūrėte naują knygą? Ar jos siužetas taip pat susijęs su Lietuva?
Romaną rašiau metus. Taip, jo tema – irgi Lietuva. Medžiagą rinkau čia. Snaigė sugalvojo, kad Nida – puiki vieta knygai baigti, o ir ji galės tapyti. Man Nida atrodė toks tolimas Lietuvos kampelis, maniau – pasigesiu architektūros, kultūros, žmonių, bet pasidaviau. Ir tikrai iš Nidos grįžau su baigta pirmąja romano versija. Liko suredaguoti.
Knygos fabulą padiktavo istorinė asmenybė – 1921–1923 m. Lietuvos kontržvalgybos vadovas Jonas Budrys. Tiesa, pirmiausia susidomėjau jo sūnumi – Amerikoje gimusiu fantastu Algiu, tik tada perskaičiau nepaprastai įdomius Jono Budrio atsiminimus. Tad mano romano ašis yra tėvo ir sūnaus duetas. Vienas – stiprus, pasitikintis savimi, buvęs caro kariuomenės kontržvalgybos veikėjas, iš Vladivostoko į Lietuvą su nuotykiais grįžęs per Kiniją. Kitas – talentingas fantastikos kūrėjas. Kaip jie, tokie skirtingi žmonės, galėjo vienas kitą suprasti, bendrauti? Tai man buvo įdomiausia. Kai savo interneto svetainėje užsiminiau apie Budrius, kažkas suskubo pranešti, kad Algis yra buvęs jo sesers vyras. Kitas akylas Amerikos lietuvis pasitikslino, ar nieko bloga neketinu rašyti apie Joną Budrį, mat Kalifornijoje sergimas geras šios istorinės asmenybės vardas. Atrodo neįtikėtina, tačiau kai Lietuvoje vedžiau rašymo seminarą, paaiškėjo, kad tarp klausytojų sėdi viena Budrių palikuonė!
Jūsų knygų veiksmas visada rutuliojasi kokiose nors sandūrose – epochų, skirtingų pasaulių, kartų ir pan. Vieni sako, esą lietuviai yra pernelyg konservatyvūs, nemodernūs, kiti – kad tik taip įmanoma išsaugoti unikalią tapatybę. Ką galite pasakyti apie pusiausvyrą tarp pažangos ir tradicijos, tarp sena ir nauja?
Nėra vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. Globalizacija jau daug ką sunaikino, ir atsispirti jai neįmanoma. Kai kurie Kanadoje gyvenantys žmonės irgi nori būti patriotai, bet jie taip pat pageidauja už kompiuterį mokėti ne daugiau nei kitur. Prieš kurį laiką mums būdavo pigiau nusipirkti kompiuterį kur nors Čikagoje ir sumokėti muitą, nei įsigyti jį Kanadoje. Visi norime laisvai keliauti, bet tas noras turi savo kainą. Baisu žiūrėti, kaip nyksta pramonė, juk viskas jau gaminama Kinijoje. Iš ko gyvename, jeigu bemaž nieko nebegaminame? Nerandu atsakymo. Deja, galiu tik stebėti, kas vyksta, ir apie tai rašyti.
Į Lietuvą galite pažvelgti iš šalies ir per atstumą. Be to, praleidžiate čia gana daug laiko, kad pastebėtumėte stipriąsias lietuvių savybes. Tad kokios yra mūsų galimybės išlikti šiuolaikiniame pasaulyje?
Man atrodo, kad svarbiausias uždavinys yra išlaikyti savo kalbą. O šiaip lietuviai juk niekur nepražūsta. Kad ir kur atsidurtų, jie randa išeitį iš bet kokios padėties. Nuostabu, kad lietuvių gyvenime tokia svarbi yra kultūra. Didžiulį įspūdį man padarė 2013-ųjų Vilniaus knygų mugė – joje buvo tokia gausi minia žmonių... Kanadoje viena garsi knygų mugė uždaryta dėl lankytojų stokos.
Su malonumu skaitau Lietuvos meno kritikų recenzijas. Lietuviai labai rimtai vertina kūrybą, nevengia ir aštresnio puolimo, jei kas nors nepatinka. Kanados kritikai rašo be galo mandagiai, aptakiai. Ten žmonės pamišę dėl sporto, o kultūra domisi kur kas mažiau.
Prisimenu įdomų pokalbį su taksistu, vežusiu mane iš Vilniaus knygų mugės. Jis pasakė, kad mėgsta skaityti, ir pasidomėjo, ar parodoje pristatyta daug knygų. Pasitikslinau, gal skaito elektronines... „Ne, – atsakė taksistas. – Man patinka matyti knygą ant stalo.“ Kanadoje su taksistu šitaip tikrai nepasikalbėčiau. Lietuva mane labai traukia. Ateityje stengsiuosi praleisti čia kuo daugiau laiko. Visa bėda, kad pajamos – iš ten, iš Kanados...
