P. Kovas: gyvenimas su mylima moterimi primena uostą audroje

Aistringas buriuotojas, verslo konsultantas Paulius Kovas (49 m.) nei jūroje, nei sausumoje nemėgsta štilio. Sako, kad per audrą, krizes, maksimaliai prasiplėtus komforto zonai, įvyksta atviriausia pažintis su pačiu savimi. Ką reiškia ši akistata ir ko išmoko ekstremalios situacijos, P. Kovas pasakoja knygoje „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“.

Skaitomiausi straipsniai:
- Ką vertėtų įsigyti šiam sezonui, pataria Lietuvos dizaineriai
- Netikras Napoleono tortas su citrininiu kremu
- Kaip seksas ir šlapimo pūslės uždegimas yra susiję?
- Gegužės mėnesio horoskopas: ko laukti kiekvienam Zodiako ženklui

Vyrai nuolat kur nors išeina: į kalnus, į jūrą, pas moteris... Kodėl Jus traukia galingos stichijos?

Išeina visi: ir vyrai, ir moterys. Ir į kalnus, ir į jūrą, ir pas kitus. Rašyčiau lygybės ženklą. Olandė Laura Dekker yra jauniausia mergaitė, viena apiplaukusi aplink pasaulį. Prieš ją tą patį padarė šešiolikmetė australė Jesicca Watson.

Mano tėvai – Jadvyga ir Jurgis Kovai – susipažino buriuodami. Tas azartas, gamtos stichijų aistra mano genuose – iš jų. Tai blogiau už bet kokią infekcinę ligą: šias galima išgydyti, o genų nepakeisi. Mano mama vaikystėje, grįžusi iš mokyklos, numesdavo knygų kuprinę, įšokdavo į slides ir leisdavosi per užšalusį Nemuną į kitą krantą, tada pakildavo į Pyplių piliakalnį ir švilpdavo nuo jo su vėju! Paveldėjau troškimą rizikuoti, kaifuoju nuo iššūkių, man nuolat jų reikia, kad gaučiau adrenalino. Jei pajuntu, kad iššūkių man trūksta, pats prisigalvoju... Pavyzdžiui, pristatydamas savo knygą „Gyvenimas audroje“ siekiau ilgiausios Lietuvoje paskaitos rekordo. Ji truko 11 valandų ir 28 sekundes (atmetus pertraukėles ir laiką, kai buvo rodomi videoįrašai). Taigi yra tokia grupė žmonių – adrenalino fanatikai. Jie staiga išsprūsta iš namų, iš susikurtos komforto zonos: leidžiasi į kalnus, urvus, į pavojingus nuotykius, į visišką nežinią rūsčioje, jokiems dėsniams nepavaldžių vandenų platybėje ir varžosi patys su savimi. Meta iššūkį savo baimėms, puola į patį viesulo epicentrą, tarsi nuolat siektų sukurti save iš naujo.

Mano vaikystės svajonė, tikslas buvo apiplaukti aplink pasaulį. Dabar tai ir darau. Jei neplaukiu, tai bent pasakoju. Po „Tūkstantmečio odisėjos“ penkerius metus nedirbu samdomo darbo – gyvenu savo svajone. Reikiamą adrenalino dozę gavau rašydamas knygą. Tai naujas mano gyvenimo etapas, naujas projektas. Visą knygos gimimo kelią prabėgau pats. Paskui buvo paskaita, netrukus ir vėl išplauksiu.

Nieko neveikti tokiems vyrams tiesiog pavojinga: gali įtraukti artimiausia stichija – moteris...

O dėl moterų... tai esu konservatyvus. Turiu vieną moterį, ir taškas. Man „į kairę“ net mintis nesišviečia.

Telefonu sakėte: „Moteris – audra uoste ir uostas audroje.“ Ką turėjote galvoje?

Gyvenimas su mylima moterimi primena uostą audroje. Aplinkui mus – daug chaoso, virsmo, krizių, politikos posūkių, sumaišties. Grįžti į namus pas savo mylimą moterį – kaip į uostą. Ryte ir vėl išplauki, vėl daužaisi į bangas, patenki į sūkurius, gauni adrenalino, bet visada žinai, kad vakare turėsi savo ramų uostą. Audra uoste – tai gyvenimas su nemylima moterimi. Grįžti namo, o tavęs laukia su kočėlu, priekaištais, klausimu: „Ir vėl išplauksi?! Ir vėl į kalnus eisi?!“ Mylėti – tai paleisti. Ir nesvarbu, kas ką paleidžia: moteris vyrą ar vyras moterį. Jei pamilai žmogų, kurio aistra – kalnai, negali jam sakyti: „Po vestuvių į kalnus neisi.“ Nužudytum mylimąjį su polėkiu. Siekdami įgyvendinti „Tūkstantmečio odisėjos“ tikslą aplink pasaulį plaukė ne tik 120 Lietuvos buriuotojų. Kartu su mumis „vyko“ ir mūsų artimieji: mamos, tėčiai, žmonos, draugės.

Knygoje yra tokie mano žmonos aktorės Nijolės Narmontaitės žodžiai: „Manęs dažnai klausia: kaip tu jį išleidi? Ką reiškia, kaip aš jį išleidžiu? Jūra – jo didžiulė aistra. Būčiau labai neprotinga, jei tos aistros pavyduliaučiau ir bandyčiau jam trukdyti ar kaip nors tą aistrą gesinti.“ Nėra pančių, kurie įstengtų sutramdyti veržlią sielą. Tai suprantančios moterys išlydi ir... išlaukia. Mano tėvai kartu gyvena 50 metų. Tėtis buriuoja daugiau nei 70 metų. Mama sako niekada nejautusi apmaudo ar pykčio dėl šios jo aistros.

Pažįstu ne vieną vyrą, kuriam yra tekę rinktis: žmona arba jūra. Dilema, kurią iškeldavo žmona, nebūdavo pokštas. Koks tokio pasirinkimo padarinys? Iširusios šeimos. Arba savo svajones palaidoję žmonės prigesusiomis akimis. Jokio sandorio negalime vadinti sėkmingu, jeigu išlošia tik viena pusė. Išplaukdami visada jaučiamės lyg prasikaltę berniūkščiai – vien todėl, kad paliekame artimuosius nerimauti, tačiau esame be galo jiems dėkingi, kad supranta, išlydi į dar vieną gyvenimo nuotykį. Mylinčios moterys pastebi, kad iš jūros jų vyrai grįžta kur kas geresni, atlaidesni, prašviesėję ir nurimę.

O dėl moterų... tai esu konservatyvus. Turiu vieną, ir taškas.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar Jūsų žmona Nijolė Narmontaitė taip pat buriuoja?

Nijolė žino, kas yra buriavimas, buvimas per audrą dviese: buvome patekę į tą pragarą, kai plaukėme šalta, audringa Baltijos jūra. Dabar ji kartais plaukia dalį kelio arba atskrenda pasitikti. Savo adrenalino dozę suvalgau vienas, o malonius įspūdžius patiriame dviese. Aš druską nulaižau, o medų kabiname kartu.

Nijolė nėra ilgų plaukimo distancijų, audrų, vėjų ir bangų mėgėja, tačiau ji neabejotinai pritartų, kad nieko nėra malonesnio už drauge patirtus įspūdžius, kartu išgyventą grožį. Prisimenu vienas mudviejų atostogas. Plaukėme Karibų jūra. Kilo audra, Nijolę užsupo. Pusantros paros ji išgulėjo prirakinta prie denio – kad bangos nenuplautų. Šito ji turbūt niekada nepamirš.

Buriuotojai suvokia, koks beprotiškai drąsus turi būti žmogus, kad galynėtųsi su vandenynu?

Niekas su jūra nesigalynėja. Žemdirbių tautos atstovas pasakė, kad Darius ir Girėnas nugalėjo Atlantą. Nenugalėjo jie Atlanto – tik perskrido. Jie nugalėjo save: išdrįso pakilti. Ir mes nenugalėjome vandenyno, audrų, uraganinių vėjų. Nugalime save, kai išdrįstame iš savo komforto zonos žengti į nežinią. Dėl jūrligės baimės su manimi pasitarti atėjusiam naujam įgulos nariui sakau: „Žinai, aš irgi bijau: stiebas gali nulūžti, galime apsiversti, užpils banga, naktį ant banginio galim užlėkti. Tu būsi drąsiausias komandos narys, nes bijai tik jūrligės, o nuo jos dar niekas nemirė.“

Skaitytojai manęs klausia: „Turbūt esi bebaimis?“ – „Ne, bijau, kaip ir jūs. Jei nebijočiau, jūs turėtumėte bijoti su manimi plaukti.“ Su kapitonu, vadovu, kuriam jūra iki kelių, yra pavojinga: toks negali adekvačiai priimti sprendimų. Baimė mus gelbsti nuo netikėtumų. Geriausiai žmogus atsiskleidžia ekstremaliose situacijose. Kai oras gražus, visi guvūs ir drąsūs. Pirmą kartą patekus į audrą negali būti nebaisu. Nebijo tik bepročiai. Baimės nereikia gėdytis. Esi drąsus, jei nebijai atvirai pasakyti, kad bijai. Baimė, bet ne panika priverčia mus susitelkti ir saugo nuo neprotingų veiksmų.

Esate „Tūkstantmečio odisėjos“ idėjos bendraautoris ir šio projekto XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas. Šiame žygyje dalyvavo 120 vyrų. Nė vienutėlės moters! Kodėl? Gal buriuotojai turi kokių nors prietarų, susijusių su dailiosios lyties atstovėmis jūroje, kaip kad sausumoje sakoma: „Boba iš ratų, ratams lengviau“?

Pavartojote vienaskaitą – „vienutėlės moters“. Įsivaizduokite save tos vienos moters vietoje. Nėra su kuo pasikalbėti. Aš, kaip vyras, šiuo atveju sakyčiau: nėra su kuo aptarti krepšinio varžybų. O norėtųsi. Idealus kolektyvas – kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Kodėl neplaukė 12 moterų įgula? 2008 ir 2009 metais Lietuvoje tik dvi moterys turėjo kapitono licenciją. O „Tūkstantmečio odisėjos“ kiekvienoje įguloje buvo nuo 5 iki 10 kapitono licenciją turinčių vyrų. Jau vėliau surengto žygio per Ramųjį vandenyną – iš Galapagų į Polineziją (plaukėme tris tūkstančius jūrmylių) – komanda buvo mišri: 8 moterys ir 4 vyrai. Buriavimas nėra vien vyrų sportas, tačiau pasaulinė sportinių laivų praktika tokia – sudaromos atskiros moterų ir vyrų įgulos. Vienas priešingos lyties atstovas komandoje įneša per daug sumaišties. 12 skirtingų charakterių, įpročių asmenybių, priverstinis bendravimas mažoje erdvėje – tai didžiulė fiziologinė ir psichologinė diskomforto būsena. Nėra judėjimo laisvės. Skirtingų lyčių atstovų trintis ekstremaliomis sąlygomis gali peraugti į konfliktą, privesti visą komandą prie žūties. Vienoje mano įguloje buvo moteris. Visą kelionę jautėsi įtampa. Posakiai, kuriuos paveldėjome kaip liaudies išmintį, šimtu procentų teisingi. Tą patį galima pasakyti ir apie vyrą: moterų komandoje jis būtų kaip šuniui penkta koja.

Dvylika vyrų 20 kvadratinių metrų plote – tiek „erdvės“ buvo Jūsų jachtoje. Kaip stipriosios lyties atstovai įveikia psichologines krizes?

Jei tokia krizė kiltų, padariniai galėtų būti pražūtingi, kaip ir uragano. Kai esi keletą tūkstančių jūrmylių nuo artimiausio kranto, o po kiliu – penki tūkstančiai metrų, nesunku suprasti: esi priklausomas nuo kitų, o kiti – nuo tavęs. Alternatyvos nėra.

Kaip laivo vadas, aš buvau atsakingas už daugelį dalykų: už įgulos narių sveikatą, gyvybes, už laivą, kad laiku pasiektume uostą. Kapitonai niekada nemiega, jie būdrauja. Privalai matyti, jausti kiekvieną įgulos narį. Žmonės turi turėti šeštąjį jausmą, būti supratingi: aš pasakau žodį, tu pratęsi sakinį. Aukštasis pilotažas yra tada, kai nesikalbame, bet jaučiame vieni kitus. Nes per audrą, naktį nėra apie ką kalbėtis. Tiesiog jauti, iš povyzos matai, kad kitas pavargo, jam sutraukė raumenis. Joks vyras nepasakys: „Aš jau pailsau, galėtum mane pavaduoti.“ Reikia stebėti, matyti, kas ir kaip. Ir nors ne tavo laikas vairuoti, tu pakeisi pavargusį narį savo poilsio sąskaita.

O krante Jūsų laukė moteris. N. Narmontaitė skrido su Jumis pasimatyti net į Australiją. Ar kai yra, kas laukia, įveikti ekstremalias kliūtis lengviau?

Antrosios pusės krante bendravo ir dalinosi iš įgulos vyrų gauta informacija. Daugelis moterų sakė, kad net prieš vestuves jų mylimieji nerašė tokių jausmingų laiškų, kokie pradėjo eiti iš jūros po 20, 25-erių bendro gyvenimo metų. Pabuvus atskirai sustiprėja jausmai. Per rutiną, per nuolatinį bėgimą neįvertiname ryšio. Natūrali duotybė, ir tiek. Atsidūręs kitoje pasaulio pusėje supranti, koks brangus tau yra artimasis. Sausuma, namai jūroje tampa nematomu mūsų gyvastį ir viltį palaikančiu saitu.

Grįžęs namo savo moters širdyje sukėlėte audrą: per „Ambersail“ įgulos priėmimą prezidentūroje Odisėjas parklumpa ant kelių ir pasiperša savo Penelopei – paprašėte gyvenimo draugės Nijolės Narmontaitės rankos.

Pradėjau kalbą apie šeimą, juk prezidentūros kiemelyje susirinko visa buriuotojų šeima. Dėkojau moterims už ilgus laukimo mėnesius, už tai, kad mus išleido. Manau, joms buvo sunkiau laukti, negu mums plaukti. Ir tada paklausiau: „Nijole, ar tekėsi už manęs?“

Mintis vesti savo ilgametę gyvenimo draugę nušvito jūroje? Ar tai buvo spontaniškas žingsnis iš didelio ilgesio, atskirties, kuria patikrinama meilė, ar gerai apgalvotas poelgis?

Jūra viską išgrynina. Vėjas išvėdina galvą, bangos praplauna smegenis. Išsigrynina vertybės, jausmai, tikrieji gyvenimo tikslai. Dvi plaukimo savaites vieni kitiems pasakojame, pradedame kartotis. Trečią įsivyrauja tyla, ramybė. Visi sėdi, mąsto. Mintyse kalbasi su savimi – kitu protingu. Ketvirtą savaitę išsitraukia popieriaus lapelius ir pradeda rašyti – ką tas kitas protingas pasakė. Erdvėje, kur nėra interneto, radijo, televizijos, tų visų blaškančių trukdžių, mintys pasidaro itin aiškios.

Žiedą Nijolei nupirkau Rygoje. Turėjome daugiau laiko nei kituose uostuose. Žinojau, kad Nijolė nemėgsta aukso, – sužadėtuvių žiedo ieškojau sidabrinio su gintaro inkrustacija. Mintyse sukosi mūsų „Ambersail“, man reikėjo gintarinės burės, ir aš tokį žiedą radau. Nupirkęs pamaniau, kad šventinis „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvių sutiktuvių vakaras bus tinkamas šiam žiedui užmauti.

Mano genuose slypintis azartas – iš tėvų. Tai blogiau už bet kokią infekcinę ligą.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Kas Jums yra laisvė? Prielaida siekti grožio, saviraiškos, svajonių, tikslų?
Štai pabėgote nuo užknisančio darbo, esate laisvas paukštis.

Tik kartą gyvenime dirbau užknisantį darbą – tada, kai mane išmetė iš universiteto. Mane n kartų metė iš universiteto. Gamtininko diplomą gavau nuo studijų pradžios praėjus 25-eriems metams. Grįždavau, išeidavau arba mane išmesdavo ir vėl grįždavau. Vienu metu, kad gaučiau rekomendaciją grįžti į universitetą, dirbau Kurčnebylių internate auklėtoju. Labai nepatiko!

Pirmadienis, žadintuvas skamba, o aš negaliu atsikelti. Fiziologiškai netraukia į darbą, ir aš galvoju: „Pauliau, nejau tu visą gyvenimą taip ir kankinsies pirmadieniais? Rašai prašymą, kad išeini, ir prisieki sau niekada gyvenime nebedirbti nemėgstamo darbo.“ Mėgstamą dirbu iš širdies. Buvau LNK programų įsigijimo direktorius, programų direktorius ir generalinis direktorius. Raskite teliką, kur ant trijų kėdžių devynerius metus triūsia dėl darbo pamišęs vadovas. 250 žmonių kabėjo ant manęs.

Buriavimas – valios, vyriškumo mokykla?

Esu vaikščiojęs į kalnus, kelis kartus patyręs lūžio jausmą, kai savęs klausi: „Koks velnias nešė tave į šią galerą?“ Ant pečių – 30 kilogramų sverianti kuprinė, dar 25 kilogramus velki rogutėmis. Stinga deguonies, niekas nekalba, visų veidai pilki. Žinai, kad į traukinių stotį tundroje vienas negrįši, tai ir eini. Paskui persilauži. Valią ugdaisi. Stiprus, valingas žmogus nedejuoja dėl pritrintų kojų, pūslėtų rankų, geliančių sąnarių. Kelis kartus gyvenime turėjau iškęsti didžiulį skausmą. Vaikystėje naktį po anginos operacijos prasidėjusį kraujavimą rezidentė užspaudė žirklėmis. Skausmą malšinančių vaistų poveikis pasibaigęs, skausmas pjaute pjauna, guliu ir galvoju: „Praeis. Reikia sulaukti ryto.“

Ir vis dėlto kraštutinėmis sąlygomis žmogus ilgai neišbūna. Kai jūra siautėja, kas atpučia energijos debesį?

Gamta yra gražiai sutvarkiusi: po audros ateina štilis, po štilio lauk audros. Taip ir gyvenime banguojame – krizė ir pakilimas, krizė ir pakilimas. Lengviau yra išgyventi audrą nei štilį, kad ir kaip keista... Per audrą nėra sunku, nes turi vieną tikslą – išgyventi. Per štilį visi atsipalaiduojame: saulė kepina, šilta, tu išsiskalbęs, švarus, penkiskart per dieną pavalgęs... Nebežinai, ką veikti, prasideda konfliktai. Vienas nori muzikos klausyti, kitas – miegoti, trečias – skaityti, žaisti... Taip yra ir Lietuvoje: šimtas partijų ir jokio susitelkimo. Dabar mūsų gyvenime – štilis: esame atsipalaidavę, išsibarstę, pamiršę tikslus, judėjimo kryptį... Per štilį laivas tiesiog stovi. Mano knygos paantraštė: „Negailestingos jūros pamokos negailestingam verslui ir gyvenimui“, tinka ir poros, šeimos santykiams.

Žmogus prasideda iš pokalbio su pačiu savimi, su kitais, su žeme, jūra, dangumi ir Dievu. Ar teko savo oda pajusti aukštesnės jėgos alsavimą?

Nesu praktikuojantis katalikas, bet į bažnyčią pasikalbėti nueinu. Tikiu, kad TEN kažkas yra. Jūroje mes tikrai jaučiame aukštesnės jėgos buvimą. Sakoma, išplauk į jūrą ir išmoksi melstis. Ypač per audrą supranti, kad Dievas – aukščiau visų.

Regis, jūroje išsigrynina ir kitas jausmas – kad gyvenime svarbiausia mums yra meilė.
Jei nemėgsime to, ką darome, jei nemylėsime žmonių, su kuriais sieja bendras tikslas, nieko nepasieksime. Jei geisime tik pinigų ir kitus versime daryti mums pinigus, lazda parodys kitą savo galą: gali likti prie suskilusios geldos. Tik tada, kai dirbi užsidegęs ir myli, gerbi žmones, su kuriais esi, komanda gauna atlygį. Vienas iš mano credo: „Daryk su meile, mylėk visus aplinkui ir nesidairyk į praeitį.“ Iš savo klaidų pasimokei, atsiprašyk ir eik į priekį.

Knygos pavadinimas „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“, jei vertintumėme jį kaip būties metaforą, skamba dviprasmiškai. Turint galvoje šeiminius, vyro ir moters santykius, galima svarstyti mintį, kaip į balą puolusiam išlikti sausam? Ar kada nors esate bėgęs nuo meilės, atsakomybės, įsipareigojimų?

Ne. Yra du būdai likti sausam: reikia gyventi taip, kad nepultum į balą. O jei puolei, – atsistoti ir atsiprašyti. To lietuviai fiziologiškai nesugeba padaryti. Išvardykite man aukšto rango vadovus, kurie prisidirbę, puolę į balą, parodė pavyzdį tautai, kaip atsiprašyti. 1999 metais su Palmyra Galkontaite pradėjome laidą „Atleisk“. Tai buvo mokymas atsiprašyti, atleisti. Pirmų laidų dalyviai net pažvelgti vieni kitiems į akis nesugebėdavo.

Kitas mano credo: „Gyvenk taip, kad atsisukus nebūtų gėda.“ Gyvenk taip, kad nereiktų išsisukinėti. Galiu kalbėti apie kiekvieną savo gyvenimo įvykį ir leisti žmonėms klausinėti bet ko. Nėra klausimo, į kurį atsakydamas turėčiau gėdytis.

Per vaikystę Jus vedė, įtariu, griežtoka mama ir atlaidi močiutė. Kaip prisimenate savo pirmuosius pasprukimus iš šiltų saugių rankų?

Taip, mano mama valdinga, stipri. Ožiaragis, kaip ir aš. Sesuo labiau panaši į tėtį, o aš – į mamą, mūsų ryšys labai stiprus. Abu esame valingi, turime savo nuomonę, bet gerbiame ir vienas kito. Didelis autoritetas man yra ir močiutė. Esu vyriausias ir mylimiausias iš septynių jos anūkų, labai daug laiko kartu praleidome, buvau jos pirmasis pagalbininkas. Lampėdžiuose turėjo 36 arų sklypą, augino daržoves. Pomidorai, ridikai, morkos, bulvės, salotos... Kai pramokau skaičiuoti, močiutė imdavo mane į turgų. Vakare skini, rauni, rūšiuoji, plauni, riši daržoves į pundelius, o ketvirtą ryto atsikeli ir riedi drauge su kaimynu į turgų. Močiutė man išpirkdavo atskirą stalą, ir aš, aštuonerių vaikis, pardavinėdavau savarankiškai. Yra nuotrauka: stoviu ir šypsausi. Šypsodamasis užmegzdavau ryšį su pirkėjais. Ir dabar nejausčiau komplekso, jei tektų savo knygą pardavinėti gatvėje – nes tikiu tuo produktu. Aš užauginau tas morkas, išvakarėse nuroviau, nuploviau. Tais laikais prekiauti turguje buvo nelygis. Mano mamai, mokytojai, kelios kolegės priekaištaudavo: „Kaip tu leidi savo vaikui prekiauti turguje?“ Tik dabar ji man tai pasakė. Per kelias vasaras, praleistas močiutės plantacijose ir turguje, užsidirbau pinigų savo pirmajam dviračiui.

Ar audrų užgrūdinti vyrai verkia?

Ir verkia, ir ilgisi moters, švelnumo. Knygoje aprašau „Tūkstantmečio odisėjos“ etapą Rygoje, lietuviškoje mokykloje, kai mus, „Ambersail“ narius, pasitiko tautiniais drabužiais pasipuošę pirmokėliai su lauko gėlių puokštėmis. Paėmė mus už sudiržusių, sūrių, jūra kvepiančių rankų ir lyg abiturientus per paskutinio skambučio šventę nuvedė į mokyklą. Ėjau pirmas, o grįžtelėjęs per petį pamačiau, kad daugelio įgulos vyrų skruostais rieda ašaros.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis