Ji stoja akis į akį su Italijos mafija

Paolą Di Nicolą (47 m.) teisė paviliojo, kai jos gimtojoje Italijoje ėmė siautėti teroristų grupuotės. Moteris vargiai įsivaizdavo, kad tapusi teisėja turės kovoti ne su terorizmu ir mafija, o su archajišku požiūriu, kad dailiosios lyties vieta – namie, o ne teismo salėje.

Savaitės skaitomiausi:
- I. Norkutės-Žvinienės gulimoji dieta: per savaitę - minus 2 kg
- Turtingiausia amerikietė turėjo tik vieną suknelę
- Karalienių grožio paslaptys ir jaunystės receptai
- Kaip šiandien gyvena kadaise nudeginti Zdanių dvynukai
- Kokie džinsai madingi pavasarį
- Skanūs ir minkšti grietiniečiai

„Gennaro norėjo nugalėti bet kokia kaina. Dėl to, kad aš buvau moteris, o jis – vyras. Ne dėl to, kad aš buvau teisėja, o jis – tik kalinys. Jaučiau neatlaikysianti jo žvilgsnio. Dar keletas sekundžių, ir būčiau nualpusi vien nuo savo perlų vėrinio svorio bei nepakeliamo moteriškumo. Būčiau pralaimėjusi ne tik šį mūšį. Galėjau prarasti visą moteriškumo visatą ir nuvilti savo atstovaujamą instituciją. Ant kortos buvo pastatyta per daug. Supratau, kad padedama vien drąsos, kylančios iš mano skirtingumo nuo to kresno vyro, galėsiu atlikti profesinę pareigą ir galiausiai pasijusiu teisėja‟ – taip prasideda P. Di Nicolos 2012 metais išleista knyga „Teisėja. Moteris teisme‟ („La Giudice. Una donna in magistratura“).

Jaunos teisėjos ir arogantiško nusikaltėlių vaduko dvikova ne tik baigėsi jos pergale, bet ir parodė, kaip elgtis vyrų dominuojamame pasaulyje. Konstitucijoje seniai įtvirtintas lyčių lygybės principas, bet teisėje, žmonių santykių teisingumo sistemoje, jis išgaruodavo. Ilgą laiką ši sritis Italijoje dailiajai lyčiai buvo neprieinama: laikyta, kad moterys nesugeba profesionaliai ir racionaliai įsigilinti į sudėtingas bylas, yra perdėm paviršutiniškos ir emocingos, o per menstruacijas apskritai praranda sveiką protą, todėl negali objektyviai įvertinti nusikaltimo aplinkybių ir skirti teisingos bausmės.

1947-aisiais vienas Konstitucinės Asamblėjos narys per diskusiją, ar leisti moterims būti teisėjomis, rėžė: „Moteris turi likti namų karaliene. Kuo labiau ji tolsta nuo šeimos, tuo labiau ši byra. Su visa pagarba moterų intelektiniams sugebėjimams sakau, kad jos nesukurtos sudėtingam teismo menui. Tam reikia tvirto balanso, o šio joms kartais trūksta dėl psichologinių priežasčių.‟

Durys į teisėjų luomą dailiajai lyčiai prasivėrė tik 1963-iaisiais. Nuo tada į priekį pasistūmėta nedaug: moterys iš pusantro šimto teismų pirmininkų sudaro vos du procentus (nors pačių teisėjų – maždaug pusė), iš tiek pat valstybės kaltintojų – septynis procentus. Kasaciniame teisme kolegijoms vadovauja 41 vyras ir 3 moterys. Panaši padėtis, anot P. Di Nicolos, yra daugelyje Italijos teismų padalinių. Jos biurui per du karjeros dešimtmečius moteris nevadovavo nė sykio.

Ant žemesnio laiptelio stovėjo ir moterys aukos. Išžaginimas laikytas nusikaltimu prieš moralę, bet ne prieš moterį. Iš aukos ji galėdavo virsti nusikaltimo skatintoja. Baudžiamajame kodekse abi lytys yra įvardijamos vienu vyriškos giminės žodžiu – net kalbant apie moters genitalijų sužalojimą, todėl dažnai kyla paradoksalių situacijų.

„Vyrai yra visa apimanti kategorija, o moterys lieka nesvarbiais elementais, iš esmės vien kūnais, kurie gimdo žmones. Vienu rašiklio brūkštelėjimu išbraukėme visas moteris, kurios buvo nužudytos dėl to, kad buvo šios lyties, mat jų vyrai nesusitaikė su meilės istorijos pabaiga ar jų noru būti laisvesnėms‟, – knygoje pyksta P. Di Nicola. Pernai ji išrinkta viena įtakingiausių Europos teisininkių, pateko į Vilniuje įsikūrusio Europos lyčių lygybės instituto sukurtą duomenų bazę „Moterys ir vyrai, įkvepiantys Europą 2014“ ir pirmą kartą atvyko į Lietuvą jos pristatyti.

Šypsena teismo salėje

Jau karjeros pradžioje Paola suvokė patekusi į tūkstantmečių tradicijų nelaisvę. Pirmą darbo dieną teisėja ir jos kolega susitiko su vadovu. Šis vyrą ėmė klausinėti apie profesinius gebėjimus, interesus ir publikuotus straipsnius, o moterį – ar yra ištekėjusi, ar rengiasi turėti vaikų.

„Mano gyvenimo aprašymas, siekis darbo ar kriminalinės teisės specializacijos jam nerūpėjo! Jaučiausi lyg gavusi antausį. Ir tai – tik pirma diena! Vyko vienas pirmųjų mano posėdžių. Sėdėjau prie stalo su kauge kodeksų ir bylų, už manęs kabojo užrašas: „Prieš įstatymą visi lygūs.‟ Akivaizdžiai buvau vienintelis asmuo salėje, galintis dirbti teisėju. O advokatas paragino: „Mergaite, pakvieskime teisėją.‟ Jis atsisakė viešai pripažinti mano statusą vien dėl to, kad esu moteris.‟

Pašnekovės įsitikinimu, ir Italijoje, ir daugelyje kitų šalių egzistuoja išankstinis nusistatymas prieš moteris. Vyrai įsitikinę, kad jos negali užimti galios pozicijų, nes moteris, einanti svarbias pareigas, esą tampa vyru. Antai Anglijoje pirmosios advokatės vadintos džentelmenais su sijonais.

„Sakoma, kad moterys tampa blogesnės už vyrus, nes nebūna savimi, bando vaidinti pagal kažkokį jų pačių neatitinkantį modelį, pakeičia balsą, tampa agresyvesnės. Tas modelis yra lyg karikatūra. Kai pradėjau dirbti teisėja, maniau, kad mano, kaip moters, identitetas išnyks, nes dažnai tapdavau vyru – tada žmonės mane pripažindavo. O kai elgdavausi kaip moteris, mano sprendimai būdavo vertinami kaip prastesni. Žiūrėdami į mane, žmonės pirmiausia matydavo moterį, paskui – institucijos atstovę.

Tai supratau po 20 darbo metų, po Gennaro apklausos. Jis buvo mačo prototipas, nusistatęs ne tik prieš aukštas pareigas einančias, taip pat savo šeimos moteris, bet ir apskritai prieš visas dailiosios lyties atstoves. Sėdėjo kalėjime, nes buvau jį ten įkišusi. Kai susitikome per apklausą, Gennaras manęs, kaip teisėjos, nepripažino. Rijo akimis kaip moterį. Jis nejautė jokios baimės, jokios pagarbos. Baiminausi, kad pasiduosiu ir nuleisiu akis, bet turėjau atkurti galios santykį, todėl tą žvilgsnį atlaikiau. Nesutrikti padėjo kruopštus pasiruošimas teismo procesui, mano profesinė patirtis ir profesionalumas‟, – pasakoja P. Di Nicola.

Po šios sekinamos apklausos teisėja susimąstė, kodėl taip nejaukiai jautėsi. Atsakymą padiktavo istorija.

„Iš tikrųjų lyčių lygybė egzistavo nuo seno, bet vyrai nubrėždavo tam tikras ribas. Moteris niekada nebūtų to dariusi. Beveik du tūkstantmečius dvasininkai, karaliai, valdžios vyrai, turėję galią spręsti ir norėję ją išlaikyti, įstatymus interpretavo. Sunkiau buvo įsivaizduoti moterį teisėją nei moterį politikę, nes įstatymą reikėjo pritaikyti praktiškai. Vyrai nenorėjo suteikti dailiajai lyčiai tokios galimybės, todėl nusprendžiau būti teisėja moterimi – ne vyru. Dabar esu moteris ir teismo salėje šypsausi. Anksčiau niekada taip nesielgdavau, nes vyrai visada turi būti labai rimti ir liūdni‟, – pasakoja Paola.

Tradicijų našta

Rinkdamasi profesiją, P. Di Nicola nė nenutuokė, kokia sunki tradicijų našta jos laukia.

„Jaučiausi taip, lyg visi į mane spoksotų, nes buvau ne savo vietoje, nes vilkėdama sesers Elisos padovanotus marškinius ir tetos Lucianos perlų vėrinį neatitikau konteksto. Mano žavesys pjovėsi su tamsiai mėlynomis kalėjimo prižiūrėtojų uniformomis. Toje įstaigoje negalėjo būti ryškių spalvų, mėlynų akių, išsidraikiusių šviesių plaukų ir kaukšinčių aukštakulnių.‟ Žingsniuodama Neapolio kalėjimo koridoriais, Paola susizgribo, kad taip atrodydama rizikuoja būti priimta nerimtai ir nepagarbiai – ne dėl profesionalumo stokos, o dėl belangės aplinkai nebūdingo moteriškumo.

Teisininke ši moteris tapo neatsitiktinai – jos tėvas Henry Di Nicola buvo žinomas teisėjas, nagrinėjo su mafija ir terorizmu susijusias bylas, todėl turėjo ginkluotą apsaugą. Dirbdavo po 15 valandų net sekmadieniais ir per Kalėdas, su šeima kurdavosi nedideliuose išnuomotose priemiesčio namukuose, gerbė visus savo kolegas. Šie dažnai lankydavosi Nicolų namuose – negalėdavo atsispirti Paolos mamos gaminamam makaronų apkepui. Vėliau kai kurie jų žuvo nuo mafijozų ir teroristų rankų. Matydama nuolatinius išpuolius prieš teisėjus, Paola bijojo netekti ir savo mylimo tėvo. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Italijoje įsisiautėjo „Raudonosios brigados‟, Paola nutarė pati tapti teisėja. Henry Di Nicola nepaprastai didžiavosi dukros pasirinkimu.

Pasekusi tėčio pėdomis, Paola buvo dar kartą priblokšta. Ji augo matydama vyriškąjį teismo modelį ir mamą, kuriai tėvas neleido mokytis meno mokykloje kartu su vyrais, bet nė neįsivaizdavo, kad teismo salėje vyrai gali kuo nors skirtis nuo moterų. Atrodė, juoda mantija visiems tinka vienodai, vienodai nešališkai visi turi eiti savo pareigas, tačiau net po 20 darbo metų teisininkė pripažino tebesijaučianti įsišaknijusių tradicijų, prietarų ir iškreipto suvokimo auka. Negalėdama susitaikyti su tokia padėtimi, Paola ryžosi provokuojamam literatūriniam debiutui.

Knygoje „Teisėja. Moteris teisme‟ ji vedžioja skaitytojus po teismo salę ir namų virtuvę, varto dokumentus, sklaido prietarus, čia vienu metu kaukši aukštakulniai ir žvanga kalėjimo kameros raktai. Ar buvo lengva viešai paskelbti šį savotišką dienoraštį? „Rimtą teisėjos darbą dirbančiai moteriai sunku kalbėti apie intymius dalykus, nes teisėjas yra institucija. Kad tave pripažintų ir vertintų, turi pakilti aukščiau visko, likti tarytum be kūno. Sunku kalbėti apie savo profesinę veiklą, tačiau patirtis kužda, kad mano profesijos moterys kūną turi. Klysta sakantieji, kad teisėjai yra neutralūs. Jie visada renkasi ir visada – pagal savo tapatybę.‟

Paolą Di Nicolą į Vilnių atlydėjo jos vyras. „Jis yra geriausias Italijos mafijos ekspertas“, – apie savo sutuoktinį sako teisėja
Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)
Bemiegės naktys

P. Di Nicola pastaruosius pusketvirtų metų dirba Romos baudžiamajame teisme, nagrinėja korupcijos, smurto prieš moteris, imigrantų išnaudojimo ir prekybos narkotikais bylas.

„Mano vyras Francesco Menditto yra geriausias Italijos mafijos ekspertas, – mostelėjusi į Vilnių ją atlydėjusio sutuoktinio link pasakė pašnekovė. – Aš tokių bylų nenagrinėju, todėl ir grasinimų nesulaukiu.‟

Mafija Italijoje – nerimą keliantis reiškinys. Ji įsišaknijusi įvairiuose sluoksniuose, skverbiasi net į politiką. Ar moterų šioje kriminalinėje struktūroje yra? Būna, bet jos nėra svarbiausios. Na, nebent suimama mafijos klano galva... Tada jo pareigas eina žmona, kol atsiranda įpėdinis. Mafija – išankstinių nuostatų koncentratas. Jos atstovams nepriimtina, kad moteris vadovautų vyrams arba kad vyrai būtų teisiami, juo labiau moters.

Keturi iš penkių teisiamųjų, kurių likimus sprendžia P. Di Nicola, yra vyrai. Italijoje iš visų kalinių moterys sudaro vos tris procentus. Teisiamos už kriminalinius nusikaltimus turi atsakyti ne todėl, kad vadovavo piktadarių gaujai, o todėl, kad siekė pridengti vyrus. Tai nereiškia, kad moterys geresnės. Joms tiesiog niekas nepatiki valdžios. Kokios mintys sukasi teisėjos galvoje, kai rašo nuosprendį? „Suprantu, kad braunuosi į kitų žmonių gyvenimus, griaunu juos, bet kartu suprantu didžiulę atsakomybę aukoms. Mano sprendimas turi būti labai aiškus ir pripažįstamas visuomenės.‟

Nagrinėdama sudėtingiausias žmogiškumo prasme bylas, P. Di Nicola ne visada lengvai užmiega. Abejoja, ar daugelį jų galės kada nors pamiršti. Viena iš pernai nagrinėtų bylų gerokai pribloškė. Vyras ištisą dešimtmetį žemino savo žmoną – žalojo psichiškai: vaiko akivaizdoje nuolat aiškindavo, kokia ji bloga, nes nemoka skaniai pagaminti mėsos patiekalo. Moteris pusdienį sukdavosi virtuvėje, o sutuoktinis viską išversdavo į šiukšliadėžę. Teisme paklausta, kodėl taip ilgai delsė, moteris paaiškino nelaikiusi tokio elgesio nusikaltimu, galvojusi, kad, jei būtų pagaminusi skaniau, gal būtų įtikusi.

Romoje gimusi moteris studijavo serbų-kroatų kalbą. Dėstytojas buvo padovanojęs knygą su gražia dedikacija, bet vyras suplėšė į skiauteles. Mokslus moteris baigė puikiais pažymiais – beje, slapta nuo sutuoktinio. „Visa jos aplinka buvo sveika. Negalėjau suvokti, kaip ji nesuprato esanti psichologiškai išnaudojama, kad tai – sunkus nusikaltimas, – gūžčiojo pečiais teisėja. – Daugelis mano, kad psichologinis smurtas nėra nusikaltimas ir dėl jo nesiskundžia, bet iš tikrųjų tai žmogų sunaikina. Moteris suprato tapusi auka, kai draugė patarė pasikalbėti su psichologe.“

Tokia pati moteris

Moteris prisimena, kaip tėvas, turėdamas parašyti nuosprendį, ilgas valandas praleisdavo užsirakinęs miegamajame, o mama tildydavo keturias dukras, kad tik jam netrukdytų. Paola – visai kitokia: jei rašo nuosprendį namie, bet kas gali trukdyti, kiek tik reikia. Emocinga moteris juokiasi galinti likti užrakinta ne ilgiau nei pusvalandį. Ji pamena, kad žaidžiančių vaikų juokas ar pusbalsiu kartojamos pamokos kaip tik leisdavo atidžiau įvertinti nusikaltimą ir parašyti teisingesnį nuosprendį.

P. Di Nicola sako savo dukrą Silvią ir sūnų Francesco auginusi kaip bet kuri kita dirbanti moteris, nors jaučia gailestį ir kaltę dėl to, kad vaikai mamą namie matydavo retai. Vos keturių mėnesių sūnelis keliaudavo traukiniais šimtus kilometrų ir greitai išmoko laukti. Teisėja negirdėjo, kaip atžalos taria pirmuosius žodžius, nematė, kaip žengia pirmuosius žingsnius, nes turėjo dalyvauti nesibaigiančiuose posėdžiuose.

Jau paūgėjusius vaikus ji kasryt pažadindavo, paruošdavo pusryčius, bet į mokyklą veždavo auklė. Tada mama motociklu nubirbdavo iki traukinio, šiuo nuvažiuodavo iki miesto, o paskutinę atkarpą iki teismo įveikdavo aplūžusiu automobiliu. Darbo dieną Paola baigdavo vakare, dažnai – be pietų. Grįžusi namo su krūva rašomų nuosprendžių, ji dar turėdavo padėti vaikams paruošti namų darbus, pagaminti vakarienę, papasakoti vakaro istoriją. Paola savo atžalas dažnai vesdavosi į teismą, kad supažindintų su savo darbu, parodytų savo kėdę ir stalą, ant kurio išdėliotos namus primenančios nuotraukos.

Didžiausia garbė P. Di Nicolai buvo išgirsti, kaip sūnus į klausimą, ką dirba jo mama, atsakė: „Ji yra teisėja.‟ Italų, kaip ir lietuvių, kalboje apibendrinantis profesijos pavadinimas yra vyriškos giminės – teisėjas (il giudice). O Francesco pavartojo moterišką – teisėja (la giudice). Teisiamieji paprastai nežino, kas spręs jų likimą, mat dokumentuose greta teisėjo pavardės būna įrašyta tik pirmoji vardo raidė, o ši paslepia žmogų tarsi juoda mantija. „Aš esu moteris. Mano vardas Paola‟, – sako pašnekovė. Šiandien ji jau išdidžiai užsisako pagaminti vizitines korteles su įrašu „Teisėja Paola Di Nicola‟.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis