Brandžią motinystę patyrusi O. Mekas: tai vyrai gydytojai sugalvojo, kad vaikas turi gimti ligoninėje

Aktorė ir režisierė Oona Mekas (39 m.) atvirai prisipažįsta, kad didžiausia jos gyvenimo svajonė išsipildė gimus dukrai. Menininkė pasakoja apie motinystę, garsius savo tėvus ir vaidmenį lietuvių režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas“.

Populiariausi straipsniai:
- A. Baukutė: minus 30 kilogramų be jokių dietų!
- Kokias moterų nuodėmes vyrai linkę atleisti
- Napoleono sesuo: amžinas vyrų troškulys buvo svarbesnis už meilę sūnui
- Astrologė V. Budraitytė: mano lieknėjimo receptas ir keliolika negrįžtamai prarastų kilogramų
- Keptas tinginys. Vos 10 min. darbo, o pyragas - nuostabus

Į išankstinį vaidybinio filmo „Lošėjas“ pristatymą Ievos vaidmens kūrėja Oona Mekas iš Los Andželo atskrido su šešių savaičių dukrele Talula Wren ir jos tėčiu muzikantu bei fotografu Scottu Cambridge‘u.

Nors per fotosesiją „Moters“ fotostudijoje Oonos ir Scotto pirmagimė ramiai miegojo, tėtis nuo jos neatsitraukė, o pokalbiui įpusėjus, įteikė išalkusią mamai. Paklausta, ko linki savo dukrai, Oona Mekas atsakė: „Noriu duoti jai viską, ką galiu duoti geriausia“, ir pradėjo verkti. Ašaros nepaliaujamai riedėjo skruostais, plovė makiažą, o kūdikis ramiai sau sotinosi mamos pienu.

Kokie pažįstami šie džiaugsmo, laimės ir nerimo dėl savo vaiko jausmai...

Aš labai ilgai jos laukiau, labai norėjau tapti mama. Kalbėdama apie dukrą nesugebu sutramdyti emocijų, atsiprašau už savo ašaras. Man stoja širdis iš meilės vien apie ją pagalvojus. Palyginti greitai ir sėkmingai namuose be jokių vaistų pagimdžiau 3,700 kg dukrytę. Padėjo pribuvėja, vyras, mama. Man buvo svarbu likti savo aplinkoje. Daugelis aikčiojo: „Ką tu darai, ką sau galvoji?!“, tačiau nemažai mano draugių Los Andžele gimdė namuose. Prieš 200 metų visos moterys taip darydavo. Ligoninės yra naujas dalykas. Tai vyrai gydytojai sugalvojo, kad kūdikis į pasaulį turi ateiti ligoninėje.

Dukrai pasirinkome Amerikos indėnų čerokių genties vardą. „Talula“ reiškia „greitai bėgantis vanduo“.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ar įtakos gerai savijautai turėjo tai, kad praktikuojate jogą, gyvenate ekologiškai, esate vegetarė?

Joga užsiiminėjau kelerius metus, nes norėjau išmokti sutramdyti emocijų proveržį, atvėsinti savo karštą būdą. Kai tapau nėščia, vėl pradėjau valgyti mėsą – sekiau, ko nori mano kūnas. Dabar save vadinu sąmoninga mėsėde: noriu žinoti, iš kur mėsa, kurią renkuosi valgyti, atkeliauja, kokių vištų – laimingų, laisvų ar laikomų narve – kiaušiniai. Šiuo metu valgau beveik viską ir nuolat esu alkana. Per dieną sotinuosi keturis kartus, sukertu dvejus pietus.

Nepabijojote skristi per Atlantą su mažyle? Kaip ji pakėlė kelionę?

Kiti bijojo už mane, o aš nebijojau. Visą 24 valandų trukmės kelionę ji buvo kaip angelas, bet kai išlipome Vilniaus oro uoste, pradėjo taip smarkiai verkti, tarsi sakytų: „Mama, likime čia, daugiau važiuoti nebenoriu.“ Dabar ji nelabai gerai miega – supainiojo dieną su naktimi, gyvena Los Andželo laiku. Man reikėjo čia atvažiuoti, kitos išeities neturėjau – tik skristi su kūdikiu. Manau, labai svarbu visur kartu vežtis savo vaikelį, nepalikti jo kitiems prižiūrėti. Dabar mes trys esame vienis. Man viskas taip nauja ir taip skirtinga! Pastaruoju metu mažai miegu. Talula Wren dar tokia mažytė! Jai visko reikia iš manęs. Dažnai valgo, tad nuolat turime būti kartu. Net jei tenka dirbti, mėgstu laikyti ją ant rankų arba pasidėti šalia, kad matytų, ką veikiu.

Kokia Jūsų dukrelės Talulos Wren Mekas Cambridge vardo kilmė?

Mudu su draugu pasirinkome šį Amerikos indėnų čerokių genties vardą. „Talula“ reiškia „greitai bėgantis vanduo“. Ne vienas JAV krioklys taip vadinamas. Man labai gražus šis vardas. Jis nėra populiarus, bet yra senas ir turi istoriją. Indėnų genties vado duktė princesė įsimylėjo baltąjį žmogų. Tėvas tuo vyru nepasitikėjo, todėl nustūmė nuo uolos. Mergina nušoko kartu, ir ten atsirado krioklys. O „Wren“ – „paukštelis giesmininkas“ arba „karaliukas“. Kalvarijų turguje pirkau 1960-aisiais išleistą eilėraščių knygą vaikams. Ten rašoma, kad grybaujantys mažyliai miške išgirdo čiulbant paukštį karaliuką... Man norėjosi neįprasto, bet kartu ir klasikinio vardo. Negalėčiau pavadinti savo vaiko Obuoliu (Apple), nors toks vardas Amerikoje jau įprastas.

Kokia yra Jūsų ir Scotto meilės istorija?

Labai paprasta – susipažinome per vieną bendrą mudviejų draugą. Kartą jiedu atėjo pas mane į svečius, pradėjome kalbėtis. Gerai, kad susitikome ne kur nors bare, kad abu turime ryšį su puikiu bičiuliu. Intymu ir labiau patikima. Mano vyras – muzikantas, vokalistas, fotografas. Dar vienas fotografas mūsų giminėje.

Du sykius buvau ištekėjusi. Jau vilkėjau baltą vestuvinę suknelę, buvo gėlių ir puota. Dabar viskas ramiau ir tikriau.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ketinate susituokti?

Dabar tai nėra itin svarbu. Kartu esame šešerius metus, susilaukėme atžalos, jai įsipareigojome. Du sykius buvau ištekėjusi. Jau vilkėjau baltą vestuvinę suknelę, buvo gėlių ir puota. Dabar viskas ramiau ir tikriau.

Ar senelis filosofas, rašytojas, avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas jau matė savo pirmąją dukraitę?

Dar ne. Grįždami iš Lietuvos užsuksime į Niujorką, kad jiedu susipažintų. Mano dukrytė pamatė savo senelio gimtinę jaunesnė nei aš. Pirmą kartą į Semeniškius (Biržų raj.) tėvai mane atsivežė, kai buvau pustrečių metų. O Talula į Vilnių atvyko šešių savaičių. Tikiuosi, ji išmoks lietuviškai. Nuo vaikystės mokysime savo mergaitę gimtosios senelio kalbos. Gaila, manęs tėtis nemokė. Mano brolis Sebastianas lietuviškai čiauška neblogai, jis dažnai vieši Lietuvoje, turi daugiau laiko keliauti nei aš. Ir dabar čia yra, čia pirmą kartą pamatė savo dukterėčią Talulą. Brolis dirba Niujorke su tėvu.

Neseniai Jums ir broliui suteikta Lietuvos pilietybė. Kodėl to siekėte?

Esu amerikietė, bet norėjau būti didesnio pasaulio dalimi. Man labai svarbu palaikyti ryšius su Lietuvoje likusia tėčio gimine. Džiaugiuosi, kad esu Lietuvos pilietė. Talula, manau, ja taps automatiškai.

Į Lietuvą atvykstate penktą kartą. Kada pajutote, kad traukia grįžti vėl ir vėl?

Iš pirmosios kelionės neatsimenu nieko. Kas gali likti pustrečių metų vaiko galvoje? Apie tą kelionę man pasakoja tik tėvų darytos nuotraukos. Kai į Semeniškius su tėvu vykome antrą kartą, man buvo trisdešimt. Aplankėme vietą, kur jis gimė. Namo ten nebėra, yra tik laukas. Stovėjau ir galvojau apie savo šeimą, jos kilmę. Kosminė būsena pėdomis jausti žemę, išnešiojusią tavo tėvą, energiškai stiprus jausmas. Tąsyk plūstelėjo keistas nežemiškas suvokimas – žinau, kam priklausau. Tai man labai svarbu. Pamačiau ir supratau, iš kur yra mano tėvas, susipažinau su giminėmis. Prieš tai bendraudavome tik laiškais. Visi buvo tokie svetingi, jaučiausi kaip namie. Nuo tada kiekvieną kartą grįžtu į Lietuvą tarsi į savo namus. Lietuvoje man patinka ramesnis gyvenimo būdas, myliu Vilnių, jaučiu čia arti esančią gamtą. Labai ilgiuosi lietaus, nes ten, kur gyvenu, nelyja.

Į ką labiau esate panaši – į mamą ar į tėvą?

Mano mama rami, švelni, o mudu su tėvu esame labai užsispyrę, greitai užsiplieskiame, abu turime tvirtą ir reikšmingą savo nuomonę. Kritiškumą irgi iš tėčio paveldėjau. Jis kelis dešimtmečius dirbo kino filmų kritiku. Gerai yra turėti savo nuomonę, tvirtą stuburą, bet kartais ir lankstumas nepakenktų.

Kaip susipažino Jūsų tėvai – amerikietė fotografė Hollis Melton ir lietuvis J. Mekas?

Jie susipažino 1970 metais filmų konferencijoje, tapo draugais, kurį laiką susitikinėjo ir susituokė. Nelabai aš klausinėjau apie meilės reikalus. Mamai tada, žinau, buvo 30 metų, o tėtis jau šiek tiek vyresnis, daug išgyvenęs, patyręs karą, emigracijos, savo vietos ieškojimo, įsikūrimo, įsitvirtinimo Amerikoje sunkumus, todėl šeimą sukūrė vyresnis. Jiedu gražiai nugyveno 25-erius metus ir išsiskyrė. Mama dabar yra žolininkė, gyvena viena Vermonte, vidury miškų. Norėčiau, kad atvyktų pas mane į Kaliforniją. Kai atvažiuoja, sako: „Oi, kaip čia gera, galėčiau likti“, bet grįžta į savo miškus ir pareiškia: „Ne, aš visai nesu pasiruošusi iš čia išvažiuoti.“

Esu laiminga, turiu gerus tėvus. Kadaise ir jie buvo laimingi būdami kartu, o dabar yra laimingi gyvendami atskirai. Mes juos nuolat matome, dažnai visi susitinkame per šeimos šventes, per šv. Velykas. Tam tikru gyvenimo etapu žmonės tiesiog turi pasukti kiekvienas savo keliu.

Vyresnio žmogaus meilė brandesnė ir džiaugsmas sulaukus vaikų yra didžiulis, labiau apmąstytas. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Gimiau ir augau Niujorke, Soho – garsiajame menininkų rajone. Turėjome didžiulį loftą, jame išmokau važinėtis dviračiu. Gerai atsimenu savo vaikystę. Buvau labai laiminga, mylima. Mes daug dalykų darėme kartu su tėvais. Labai taiki ir laiminga šeima.

Tam tikru gyvenimo etapu žmonės tiesiog turi pasukti kiekvienas savo keliu.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Lietuvoje žurnalistai Jums primena, kad tėvai draugavo su Jurgiu Mačiūnu, dailininku Salvadoru Dali, muzikantu Johnu Lennonu ir jo žmona Yoko Ono, poparto tėvu Andy Warholu, jo mūza kompozitore, dailininke, modeliu Nico, garsiu poetu Allenu Ginsbergu. Gyveno bohemiškai. Ar ir Jūs laisvės nemažai turėjote?

Atsimenu laisvę, kai buvau paauglė. Dabar, kai pažvelgiu į praeitį, galiu suprasti, kad gyvenome bohemiškai, bet tada tokia gyvensena man atrodė normali. Nedariau nieko bloga, nesielgiau kaip laukinė. Priešingai, buvau normalus vaikas. Noriu, kad ir mano dukra jaustųsi laisva. Kita vertus, jau dabar gaunu begalę patarimų, kaip ją auginti.

Kai Jums buvo 10 metų, tėčiui – 62-eji. Kaip įveikėte tėvų ir savo kartos skirtumus? Ar nekildavo dėl to konfliktų? Ar priešindavotės gimdytojų pažiūroms, nuomonei?

Skirtumo nejaučiau. Toks buvo mano gyvenimas ir tokia vienintelė buvo mano patirtis. Neturėjau su kuo lyginti, tad viskas atrodė normalu. J. Mekas – labai draugiškas žmogus: ir su jaunais, ir su senais randa bendrą kalbą. Žmogaus amžius mūsų šeimoje nelaikytas išskirtiniu dalyku. Visi buvo laukiami, namuose nuolat šurmuliuodavo svečių.

J. Mekas yra iš tų retų suaugusių žmonių, kurie geba būti paiki kaip vaikai. Tokių tėvų atžalos neretai auga konservatyvesnės už savo gimdytojus, anksti supranta, kad jų tėvams reikalingos taisyklės, „tramdomieji marškiniai“.

Tėtis – išskirtinė asmenybė. Jam nelabai rūpi aplinka, jam svarbu idealai, kūryba. Labai sunku apibūdinti J. Meką. Labai sunku kalbėti apie savo tėvą.
Jo darbas yra jo buitis, jo gyvenimas. Apie savo kūrybą tėtis sako: „Aš nesu filmų kūrėjas, aš esu filmuotojas.“ Jis fiksuoja realybę. Tai nėra jo karjera ardarbas, tai yra tai, kas jis yra. Kažkuri J. Meko dalis tiesiog gyvena su kamera.

Teko matyti J. Meko kambarį: lentynose per visas sienas nuo grindų iki lubų – kino juostos. Įsivaizduoju, kad tarp tos gausybės filmų yra įamžintas ir Jūsų gyvenimas.

Taip, aš esu jo filmuose. O dar ir mama – fotografė. Mus su broliu filmuodavo, fotografuodavo nuo pirmųjų mūsų šiame pasaulyje riksmų. |Nuotraukų archyvas labai labai didelis.
Nuo ketverių mokėtės groti smuiku, lankėte Niujorko miesto baletą, studijavote laisvuosius menus.

Kokią įtaką Jūsų pasirinkimams darė tėvai?

Nemanau, kad jie man visa tai parinko. Jie atvėrė pasaulį, o aš rinkausi, kas man įdomu. Mama pasakojo, kaip, būdama trejų, pasiėmiau dvi lazdas ir pradėjau groti. Tada ji nusprendė: „Reikia leisti Oonai pasimokyti griežti smuiku.“ O šokti baletą, regis, nori kiekviena maža mergaitė. Tikiuosi, mano dukra nenorės, nes toje mokykloje, kurioje mokiausi, mokytojai buvo labai pikti. Ar matėte filmą „Juodoji gulbė“? Aš patyriau tą patį. Senos rusų baleto mokytojos su lazdomis spausdavo mums kojas... Savo dukros tokiems pedagogams tikrai nepatikėsiu.

Ne iš karto tapote aktore, režisiere – teko paragauti įvairių darbų. Keista, kad šešerius metus dirbote bare. Ar negaila, regis, veltui iššvaistyto laiko?

Iki baro dirbau grafikos dizainere, modeliu, nekilnojamojo turto įmonėje asistente, turėjau savo verslą, kūriau reklamas, rašiau scenarijus. Tapti aktore nusprendžiau 28-erių. Dauguma mano grafikos dizaino kompanijos klientų buvo iš Manhatano, po rugsėjo 11-osios atakų daug kas pasikeitė, savo verslą uždariau. Visi karjerą pradedantys aktoriai kur nors dirba, daugelis – baruose. Ir aš tai dariau, kad išsilaikyčiau. Dirbdama bare turi galimybę stebėti žmones, kai jie būna labiausiai atsipalaidavę. Aktoriui tai praverčia.

Gerai yra turėti savo nuomonę, tvirtą stuburą, bet ir lankstumas nepakenktų.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
I. Jonyno filme „Lošėjas“ (premjera vyks rugsėjį) sukūrėte pagrindinį Ievos vaidmenį. Kuo Jums artimas šis personažas?

Ieva yra mano priešingybė: užsisklendusi, tyli, o aš mėgstu reikšti savo nuomonę. Man labai patiko Kristupo Saboliaus ir I. Jonyno scenarijus, filmo idėja. Istorija apie medikus, lošiančius iš mirties, yra sunki, skaudi, apie tokius dalykus nedrįstama kalbėti, bet parašyta talentingai. Jei scenarijus silpnas, nieko nenoriu daryti. O šis kūrinys ir pagrindinė veikėja mane užkabino. Buvo didelis iššūkis (o iššūkiai man patinka) išmokti taisyklingai lietuviškai kirčiuoti. Taip pat – vaidinti nemokančią plaukti: esu nebloga plaukikė. Na, ir šaltis. Šiemet Lietuvoje toks šiltas pavasaris! Pernai kovą, kai čia viešėjau, buvo žiema. Man patinka sniegas, šaltis. Jei turi šiltų drabužių, žiemą yra nuostabu. O vasarą, kai šalta, nėra malonu. Prieš dvejus metus, kai filmavome, buvo itin šalta vasara. Filme nemažai scenų jūroje, tad daug laiko man teko praleisti lediniame vandenyje. Buvo liepos mėnuo,nuolat stirau. Paskutinę dieną filmuodamasi Trakuose taip suledėjau, kad net pyktelėjau.

Ar yra vilties tokiam švariam žmogui kaip Ieva išlikti purvinokame kolegų pasaulyje? Ar pateisinate visus savo personažo sprendimus? Kad ir tą, kai Ieva pasielgia taip pat kaip jos mylimasis Vincentas – sulošia iš šio mirties ir pasitraukia iš gyvenimo?

Įkūnydama personažą privalau rasti jo veiksmų pateisinimą, įsijausti į jo pasaulį, suvokti motyvus, vidinę logiką. Tai nereiškia, kad aš, Oona, pritariu savo herojaus veiksmams. Ieva yra išsekusi ir nusivylusi, tokia būsena priverčia žmogų ryžtis siaubingiems poelgiams. Filmo pabaiga interpretuojama įvairiai, tačiau aš nemanau, kad paskutinė scena vaizduoja mano herojės savižudybę. Geras kinas visada žadina vaizduotę, verčia pačiam pratęsti istoriją. Taip, iš pirmo žvilgsnio Ievos gyvenimas kupinas nevilties – sudėtinga situacija su mylimuoju Vincentu, sergantis vaikas, neteisybė darbe. Daugybė aplinkybių galėtų pastūmėti žengti desperatišką žingsnį, tačiau tai, ką matome filmo finale, įžiebia kad ir sunkiai įmanomos vilties galimybę. Vienišas žmogus audringoje jūroje – trapus tarsi šapelis, gali žūti bet kurią akimirką, bet nereikia pamiršti, kad Ieva visą filmą mokėsi plaukti ir pagaliau išmoko. Šią sceną galėtume suprasti ir priešingai – ji pajėgia priimti gyvenimo iššūkį, ji žino, kaip išgyventi audringoje gyvenimo jūroje.

Ar meilės akto scena – pirmoji Jūsų, kaip aktorės, karjeroje?

Ne, tai nėra pirmoji meilės scena mano karjeroje, tačiau mano partneriui Vytautui Kaniušoniui iki tol nebuvo tekę to daryti. Nors gyvenime jis labai patyręs (jei neklystu, buvo vedęs keturis kartus), filmavimo aikštelėje dalintis patirtimi ir atskleisti šiokių tokių paslapčių teko man. Žinoma, kiekviename filme meilės scenos skirtingos – daug kas priklauso nuo partnerio, kaip nusprendžiama filmuoti, kitų aplinkybių. Tai labai delikatus procesas, čia reikia ypatingo tarpusavio supratimo. Džiaugiuosi, kad „Lošėjo“ komanda buvo labai supratinga ir atidi.

Kaip į tas intymias scenas reagavo Jūsų gyvenimo draugas?

Scottas yra gana subrendęs žmogus – žino, kad tokie dalykai yra mano darbo dalis. Esame aptarę šį procesą ir ką turiu daryti kurdama tokio tipo vaidmenis. Tad nors jam ir nėra lengva stebėti šias scenas, mes niekada dėl to nesipykstame.Apie stiprią moterį esate sukūrusi filmą „The Sleepy Man“ („Miegantis vyras“). Ar ketinate ir ateityje kalbėti šia tema?

Taip, esu režisierė moteris, moterį pažįstu geriausiai. Apie vyrus yra tiek daug filmų, tad kodėl turėčiau kurti dar vieną? Blankius moterų paveikslus kuria režisieriai vyrai. Arba jie mūsų nesupranta, arba įsivaizduoja mus kitaip nei mes pačios. O gal moteris jiems apskritai nerūpi?

Ar Amerikoje dailiosios lyties režisierės lengvai sulaukia pripažinimo?

Manau, kad ne. Galiu spręsti pagal statistiką: Amerikoje moterų režisierių yra tik 7 procentai. Žinau, matau, kontekstas rodo, kaip moteriai prasimušti kino versle, kurį valdo vyrai, sunku. Pažįstu ne vieną daug sunkumų patyrusią kolegę. Mano asmeninė patirtis kitokia – aš jaučiuosi tvirtai stovinti savo pasirinktame kelyje. Didelių kliūčių kol kas nesu patyrusi, bet žinau: jeigu būčiau vyras, mano kelias būtų nepalyginamai lengvesnis. Džiaugiuosi savo trajektorija, o kiek nuveikčiau, jei būčiau vyras, net neįsivaizduoju.

Jūsų filmas (jame pati ir vaidinate) – apie vienatvę ir meilę. Kokia vertybė Jums yra meilė?

Niekada nemąsčiau apie meilę kaip apie vertybę. Meilė nėra stabilus dvasinis dalykas, bet didžiąją savo gyvenimo dalį žmonės ją jaučia, ja dalinasi. Ar greitai įsimyliu? Anksčiau buvau romantiška, įsimylėdavau lengvai. Dabar, kai jau esu subrendusi, mąstau kiek kitaip. Man atrodo, kad meilė yra universalus jausmas, bet kiekvienas žmogus jai – dovanodamas kitam – suteikia individualią spalvą.

Dvi Jūsų santuokos iširo. Ar įmanoma gerai surežisuoti savo šeimyninį gyvenimą?

Kūrybinių dalykų niekada neaukojau asmeninio gyvenimo sąskaita. Visas savo būties sritis stengiuosi subalansuoti ir palaikyti. Tai – pilnatvės sąlyga. Jei nesi laiminga asmeniniame gyvenime, negalėsi kurti. Suprantu, ką turite galvoje klausdama apie šeimos išsaugojimą, bet kartais tai neveikia. Kartaisneįmanoma išsaugoti šeimos, kad ir kaip stengtumeisi. Puikiai bendrauju su pirmu vyru ir jo žmona, esame draugai. Ir jis labai laimingas su savo dabartine partnere, ir aš – su savo vyru. Skyrybos abiem išėjo į gera.

Ar vis dar griežiate smuiku?

Kartais. Tiesiog neturiu laiko. Romantiką mėgstu, bet šiuo metu man kur kas labiau patinka tikri, paprasti gyvenimo dalykai. Pavyzdžiui, kad Scottas padėjo gimdyti, kad dovanoja gėlių ar kad tiesiog ima ir suremontuoja lango rėmą.

PORTRETO ŠTRICHAI

„Esu... atvira.“
Credo. „Pokyčiai yra gyvenimo variklis.“
Brangiausias dalykas.„Šiuo metu svarbiausia man yra duktė.“
Vertybės. „Man svarbu būti sąžiningai sau, rūpintis kitais, aplinka, būti gerai, būti pasaulio dalimi.“
Tabu. „Mano gyvenime nėra tabu. Nesusikuriu aplinkybių, kurios galėtų tapti tabu.“
Mokytojai. „Kiekvienais metais prisiduriu po vieną naują mokytoją. Pirmiausia pati sau esu ir turiu būti mokytoja. Kad sekčiau kitais, privalau sekti savimi.“
Baimė. „Stengiuosi gyventi nebijodama, bet vieno dalyko tikrai bijau – šokti iš aukštai. Šios baimės negaliu įveikti.“
Muzika. „Patinka visokia muzika, išskyrus sunkųjį metalą.“
„Jaučiuosi laiminga, kai esu mylima.“
Mėgstamiausias lietuviškas patiekalas. „Bulviniai blynai, juos skaniausiai kepa mano tėvas.“
Pomėgiai. „Man patinka megzti – labai padeda atsipalaiduoti. Štai kokį megztinį nunėriau Talulai (rodo dailų, minkštutį, šiltą, pilkos spalvos drabužėlį).“
Stilius. „Bohemiškai paprastas. Labai norėjau susigyventi su klasikiniu stiliumi, bet nepavyko.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis