Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Norintiems sulieknėti - naujausios mitybos sistemų tendencijos, žadančios ir -13 kg per 2 mėn.
- Marie Stopes: moteris sterilizavo, o sūnų pavertė bandomuoju triušiu
- Specialistai pataria, kaip rūpintis grožiu, kai tau: 30+, 40+, 50+, 60+
- Marti už mane vyresnė 40 metų (FOTO)
- Ilgametės onkologės patarimai besibaiminantiems vėžio
- R. Lukoševičiūtė: dėl -14,5 kg pakeista ir mityba, ir gyvenimo būdas
- Grietininiai rageliai
Nėra laiko senti
Mūsų televizijose rodomos pokalbių laidos apie jaunystės ir grožio kultą itin populiarios. Jose ietis kryžiuoja „amžinai jaunos“, itin trumpais sijonais vilkinčios, paprastai plastinės chirurgijos specialistų pagražintos ir su amžiumi susitaikiusios pašnekovės. Beje, pastarosios neretai būna tokio amžiaus, kai taikytis dar nelabai yra su kuo... Ir nors tokių laidų metu žodžiai „senatvė“, „senėjimas“ visiems sukasi ant liežuvio, vedėjos laviruoja kaip įmanydamos, kad tik jie neišsprūstų į eterį – tai būtų beveik toks pat netaktas, kaip viešai nusikeikti. Susidaro įspūdis, kad į televiziją vyresniems geriau nelįsti, o bandymai mažinti atskirtį tarp įvairaus amžiaus žmonių susilaukia palaikymo tik teoriškai. Kas kad pirmojoje televizijos šou „Chorų karai“ laidoje komisijos nariai optimistiškai dainavo „seneliai mūsų jauni“, „Bočių“ choras pelnė mažiausiai balų iš visų dalyvių, mažiau net už Pravieniškių kalėjimo kolektyvą.
Kada prasideda senatvė?
Kad žodis „senatvė“ daugumai žmonių yra tabu, patyrė ir socialinių mokslų daktarė sociologė Gražina Rapolienė rašydama disertaciją „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“. Rinkdama medžiagą, ji pastebėjo, kad beveik visiems informantams klausimai apie senatvę buvo nemalonūs, o kai kurie netgi apskritai atsisakė kalbėti tokia jautria tema. Bandymas žaisti žodžiais nepadeda. Nesvarbu, kaip pavadinsi vyresnio amžiaus žmogų – senjoru, pusamžiu ar pagyvenusiu, ilgainiui žodis, kaip pastebi sociologė, vis tiek prisikaupia neigiamos reikšmės. Nes esmė – ne pavadinimas, o stigma, kurią norime juo pridengti.
Bet ar galime sakyti, kad toks neigiamas požiūris į senėjimą būdingas tik šiuolaikinei visuomenei? Negali neigti, jog senatvė – tarpinė stotelė pakeliui į mirtį, tad visiškai natūralu, kad kuo ilgiau stengiesi jos nepasiekti. „Senatvė stigmatizuojama ne todėl, kad JAV yra jaunų ir senimui nepakančių emigrantų šalis, o kitos, matyt, mėgdžiodamos perėmė šį žalingą įprotį. Priešiškumas senėjimui – universalus Vakarų visuomenės reiškinys“, – teigia G. Rapolienė. Dar antikoje išryškėjo dvilypis požiūris į šį amžiaus tarpsnį: vieni, tarkim, Ciceronas, siejo jį su ypatingu produktyvumu, o savybės, priskiriamos karšinčiams, pasak garsaus romėnų filosofo, iš tiesų yra tik disciplinos nebuvimo pasekmė. Kiti, pavyzdžiui, Juvenalis, siūlė šio amžiaus tarpsnio neidealizuoti.
Įdomu tai, kad ir anuomet, ir dabar, nors gyvenimo trukmė akivaizdžiai ilgėja, senatvės pradžia laikomas panašus amžius. Užrašas ant antkapio Mauritanijoje (dabartiniame Alžyre), iškaltas prieš 2 tūkst. metų, rodo, kad 50-metis žmogus mirė „jaunystės žydėjime“. Pitagoro ties 60-mečiu nubrėžta senėjimo pradžios riba net ir per tūkstančius metų nedaug pasistūmėjo, o kai kuriose kultūrose netgi žengtelėjo atgal. G. Rapolienės atlikta EST duomenų analizė rodo, kad šių dienų turkai senatvės pradžia laiko 55-metį, lietuviai yra gerokai optimistiškesni – stabteli ties 66-eriais metais, o jaunatviškumo lyderiai yra graikai: jie senti pradeda tik sulaukę 68-erių.
Laisvės metas
Vis dėlto senaisiais laikais senėjimas nelaikytas tokia didele problema kaip dabar. Pasak G. Rapolienės, – iš dalies todėl, kad senų žmonių buvo labai mažai. Jų senovės Graikijoje 60-ies sulaukdavo tik apie 10 proc. Kasinėjimai Lietuvos teritorijoje rodo, kad 600 m. po Kr. vyresni nei 50-ies metų žmonės sudarė vos iki 2 proc. Jie buvo suvokiami ne kaip našta, dažniau priešingai – kaip savotiškos žinių ir išminties saugyklos. Be to, vyresnio amžiaus paprastai sulaukdavo turtingesnio sluoksnio atstovai, tad potencialūs jų turtų paveldėtojai nori nenori turėdavo vaikščioti aplink nutaisę pagarbias minas. Modernioji, naudingumo matu visus ir viską matuojanti visuomenė vyresnio amžiaus žmones laiko savotišku balastu – neva jie ne tik jokios vertės nebekuria, bet dar ir išlaikymo reikalauja! Negana to, gerėjant socialinėms sąlygoms, tobulėjant medicinai, ilgėja gyvenimo trukmė, tad tokių išlaikytinių armija grėsmingai gausėja.
Kad nesijaustų našta, kai kurie net ir į pensiją išėję žmonės stengiasi toliau aktyviai dirbti, bet ir vėl blogai – tokie darbštuoliai kaltinami atimantys darbo vietas iš jaunimo. Vyresnė karta nebėra vertinama ir kaip žinių šaltinis. Netgi priešingai – informacinių technologijų visuomenėje jų pasenusios žinios laikomos savotišku kliuviniu. Skirtingo amžiaus žmonių priešiškumą didina ir politikai pensininkus paversdami atpirkimo ožiais – prisiminkim kad ir istoriją apie ketinimus Lietuvoje apmokestinti automobilius, o surinktus pinigus skirti pensijoms kompensuoti... Nenuostabu, kad susidūrę su tokiu priešiškumu net ir visai sveiki, pasirūpinti savimi galintys vyresnio amžiaus atstovai pasijunta nereikalingi.
Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas rodo, kad laimingiausi žmonės jaučiasi... sulaukę 68-erių metų.G. Rapolienė
Laimei, toks vartotojiškas požiūris į žmogų postmodernioje visuomenėje pamažu praranda savo pozicijas. „Išėjusieji į pensiją save šiandien apibrėžia ne tik pagal tai, ką daro ar gamina, bet ir pagal tai, kur keliauja, kaip leidžia laiką, su kuo bendrauja“, – teigia G. Rapolienė. Nemažai šiuolaikinių žmonių išėjimą į pensiją sieja ne su produktyvumo praradimu, o su laisvu laiku, naujomis galimybėmis daryti tai, ką nori: sodininkauti, bendrauti su draugais, iki pietų lovoje skaityti mėgstamas knygas arba jas rašyti, keliauti, mokytis ir t. t. Populiarūs tampa trečiojo amžiaus universitetai, kuriuose pagyvenę žmonės mokosi ne tam, kad įgytas žinias pritaikytų profesinėje veikloje, o tiesiog savo malonumui. Vien Lietuvoje tokių universitetų yra 27, o mokosi juose apie 16 tūkst. žmonių.
Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas, paskelbtas „The Daily Mail“, rodo, kad laimingiausi žmonės jaučiasi... sulaukę 68-erių metų. Tiesa, toks optimizmas labiau būdingas išsivysčiusioms Vakarų šalims. Lietuvoje vyresnių žmonių laimės jausmą gerokai apkartina piniginių turinys. Nors, kai negali pakeisti aplinkybių, gali pakeisti požiūrį. Štai neseniai mane, važiuojančią iš užmiesčio, sustabdė kaimynė ir paprašė pavežti iki Baltarusijos ambasados – sakė ketinanti šioje šalyje aplankyti savo seniai matytą seserį. Dar pasigyrė prieš savaitę grįžusi iš Londono – ten viešėjo pas savo anūkėlį. „Išėjau į pensiją“, – į mano klausiamą žvilgsnį atsakė iki tol slauge ligoninėje dirbusi moteris. „Ir užtenka pinigų tokioms kelionėms?“ – neištvėriau nepasmalsavusi. „Na, gaunu dabar mažiau, bet ir duoti niekam nereikia, – šyptelėjo ji. – Be to, nevažinėdama kasdien į darbą, gerokai sutaupau. Ir ne tik pinigų, bet ir nervų, jėgų, sveikatos.“
Bene vienintelė nekeičiama duotybė yra su amžiumi senstantis mūsų kūnas. Ką geriau daryti – palikti jį ramybėje ar jauninti? Pasak G. Rapolienės, mūsų santykis su savo kūnu yra gana sudėtingas, nes žmogus ne tik yra kūnas, bet ir turi kūną. Moterys, suvokiančios jį kaip savo asmenybės dalį, paprastai kartoja branginančios kiekvieną savo raukšlę, nes tai – jų gyvenimo istorijos dalis. Kitoms toks požiūris atrodo nelabai suprantamas.
„Naujumo poreikis užkoduotas mūsų pasąmonėje. Jo skatinami keičiame senus baldus naujais, o dėvėtus drabužius metame į konteinerį, – atvirai dėsto 52-ejų metų pažįstama, nuolat varstanti grožio klinikų duris. – Ir jei jau negalime savo kūno kaip senos sofos pakeisti kitu, tai bent jau kartais reikėtų jį atnaujinti. O jaunystės kultas čia niekuo dėtas – visais laikais žmonės norėjo atrodyti jaunesni, nei yra.“
Išties, ar tik nesame išpūtę šio burbulo? Be abejo, yra tikrų jaunystės kulto aukų, bet jų, ko gero, ne tiek jau daug – antraip nereikėtų toms pačioms herojėms marširuoti iš vienos laidos į kitą. Plastinėmis operacijomis kurti naujus veidus ir taip stengtis grįžti 20 metų atgal būdingiau pramogų verslo atstovėms. Tiesa, jos dažniau matomos, gal todėl ir susidaro visuotinio gražinimosi įspūdis, bet šiaip jau, Tarptautinės estetinės plastinės chirurgijos draugijos duomenimis, visame pasaulyje nuo 2009 iki 2012 metų chirurginių ir nechirurginių estetinių procedūrų sumažėjo maždaug 2 milijonais (nuo 17 mln. iki 15 mln.). Labdaros fondo „Orfėjo lyra“ vadovė Birutė Vizgirdienė, lygindama Amerikoje ir pas mus gyvenančias moteris, neslepia, kad lietuvės visais atžvilgiais yra saikingesnės.
„Lietuvoj jauninimosi kraštutinumų pastebiu tikrai mažai. Ant rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti tas, kurios rengiasi visiškai ne pagal amžių, – sako ji. – Dažnesni priešingi atvejai – kai moterys susendina save pirma laiko. Prisimenu, kartą savo 40-metei pusseserei atvežiau iš Amerikos šviesią suknutę, tai giminaitė ją grąžino – esą tokio amžiaus jau nedera rengtis šviesiais drabužiais. Dabar moterys keičiasi. Man gražu, kad lietuvės taip prisižiūri, rūpinasi kūnu, yra pasitempusios, o jei ką ir pasidaro grožio klinikoje, tai labai subtiliai, nepastebimai. Dažniau persistengia jaunos – tiek su netinkama apranga, tiek su plastinėmis operacijomis.“
Profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė sako apskritai nepripažįstanti dirbtinio jauninimosi sąvokos. „Ar žmogaus pastangos nepasenti, pakeisti savo senstančią išvaizdą gali būti juokingos? – klausia ji. – Žmogus laisvas daryti su savo kūnu ką nori, tačiau tradiciškai mąstantieji savo nuomone nuodija kitų gyvenimus. Leiskite kiekvienam gyventi taip, kaip jis nori. Rūpintis savo kūnu reikia nuolat. Tėvai šį supratimą turėtų diegti vaikams, gydytojai – visuomenei.“
Gal tikrai liaukimės tokį rūpinimąsi laikyti tuštybe ir suvokime kaip meilės sau išraišką? Iš tikrųjų šių laikų visuomenėje populiarėja antikinis požiūris, kad sveikame kūne – sveika siela. O Cicerono kovos su amžiumi programa, išreikšta triguba M: mankštintis, mokytis ir mylėti, aktuali ir šiandien. G. Rapolienė, klausinėdama pagyvenusius žmones, pastebėjo, kad dauguma moterų senatvę sieja ne su raukšlėmis ar žilais plaukais – išvaizda joms svarbi kaip socialumo atspindys, tad svarbiau nei jaunoms yra būti tvarkingoms, pasitempusioms.
„Šiuolaikinėje visuomenėje rūpinimasis kūnu reiškia santarvę su juo, įsiklausymą į siunčiamus signalus, sveikatos stiprinimą, – teigia G. Rapolienė. – Tai apima sveiką gyvenseną, mąstyseną, mitybą, mankštą, išvaizdą, mylėjimąsi ir daugybę kitų dalykų. D. Britanijoje atliktas tyrimas rodo, kad dažydamos plaukus, naudodamos drėkinamuosius kremus, taikydamos hormonų ar kt. terapiją moterys stengiasi minimaliai atitikti socialiai priimtiną įvaizdį. Radikalesnės priemonės (chirurginė intervencija, botokso injekcijos) mažiau priimtinos, nes nepanaikina gilesnių negrįžtamų senėjimo požymių.“ Švedijoje net 62 proc. vyresnių nei 65-erių metų žmonių teigia aktyviai palaikantys gerą fizinę formą.
Prisimenu, kartą savo 40-metei pusseserei atvežiau iš Amerikos šviesią suknutę, tai giminaitė ją grąžino – esą tokio amžiaus jau nedera rengtis šviesiais drabužiais. Dabar moterys keičiasi.Birutė Vizgirdienė
Lietuvoje fizinis tokio amžiaus atstovų aktyvumas vis dar laikomas veikiau išimtimi nei taisykle, bet nuostatos pamažu keičiasi. Britų sociologas Anthony Giddensas veikiausiai neklysta teigdamas, esą tvirtinti, kad norą būti jaunatviškam lėmė vien vartojimo kultūros daroma įtaka, yra trumparegiška. Tai greičiau – noras išsaugoti asmenybės vientisumą. Ne paslaptis, kad žmogus vis ilgiau išlieka sveikas ir darbingas, tad visai natūralu, kad toks nori ir atrodyti. Pasak A. Giddenso, postmoderniai visuomenei apskritai būdingas ribų nykimas – tarp socialinių, amžiaus grupių, tarp lyčių. Drabužiai, kosmetika, laisvalaikio leidimo būdai nebėra griežtai skirstomi: tame pačiame bare gali susitikti mama ir dukra, toje pačioje drabužių parduotuvėje – močiutė ir anūkė.
Įdomu tai, kad kuo žmogus vyresnis, tuo labiau didėja atotrūkis tarp jo tikrojo ir jaučiamo amžiaus. 1998 m. Upsalos universitete atliktas tyrimas rodo, kad vyriausi respondentai (75–85 m.) jautėsi vidutiniškai 20 metų jaunesni, o 7 iš 10 buvo įsitikinę, kad aplinkiniams atrodo maždaug 10 metų jaunesni... O štai kiti (dažniau – nepažįstami) to paties amžiaus žmonės respondentams paprastai atrodo vyresni už juos pačius. Labai gerai šį paradoksą iliustruoja anekdotas apie moterį, kuri, atėjusi į odontologo kabinetą ir pamačiusi ant sienos kabantį jo mokyklos baigimo diplomą, negali patikėti, kad tas senas, pilvotas ir praplikęs dėdulė gali būti jos klasės draugas. Kai ji atsargiai bando priminti jam mokyklos laikus, šis, įdėmiai įsižiūrėjęs į moterį, paklausia: „Sakote, buvome susitikę toje pačioje mokykloje? O ką jūs mums dėstėte?“
Moterys sensta kitaip?
Ar moterys tikrai sensta greičiau nei vyrai? Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Pasak B. Vizgirdienės, moterų išvaizdą labiau veikia įvairūs išgyvenimai: nelaiminga santuoka, vaikų ligos, artimųjų netektys. Sendina ir rūpesčiai, stresas. Be to, plonesnė dailiosios lyties oda raukšlėjasi kiek greičiau, ryškesnį pėdsaką jų kūnuose palieka ir menopauzė, vaikų gimdymas. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad dauguma moterų ilgiau būna aktyvios, visuomeniškos ir dažniausiai pergyvena savo vyrus.
Vis dėlto tai, kad visuomenė į skirtingų lyčių žmonių amžių reaguoja skirtingai, – neginčytinas faktas. Pasak G. Rapolienės, moterų savigarba labiau susijusi su kultūrinėmis kūno grožio ir moteriškumo sampratomis. Moteriškumas ilgai sietas su reproduktyvumu, o vyriškumas – su protu, žinojimu. Taigi kūnas laikytas svarbiausiu moters turtu, o šio turto nuvertėjimas mažino ir pačios moters vertę. Senstantiems vyrams nerimą labiau kelia galios, įtakos praradimas. Ne visada tai nutinka – daugeliu atvejų su amžiumi statusas ir turtas tik didėja. Laikai keičiasi. Augant moterų įtakai visame pasaulyje, iš esmės keičiasi ir jų požiūris į senatvę. Sociologai J. A. McMullinas ir J. Cairney teigia neformalaus bendravimo su žmonėmis metu pastebėję, kad žemesnio socialinio ir ekonominio statuso moterys dažniau neigiamai kalbėdavo apie senėjimo patirtį ir siedavo tai beveik išimtinai su kūnu. Aukštesnio – netgi brangino senėjimo patirtį, apibūdino ją kaip išlaisvinančią, nes vyrai pagaliau nustojo kreipti dėmesį į jų išvaizdą ir pradėjo vertinti kitas savybes. Šios moterys kalbėjo, kad joms patinka senti, nes su amžiumi įgijo pasitikėjimo savimi ir galios.
„Šiandien vertinamas moters protas, talentas, iniciatyvos. Dėl amžiaus išgyvena tie, kurie neturi daugiau dėl ko gyventi. Žmogaus vertę lemia ne vien išvaizda. Jis gražus savo vidiniu pasauliu“, – teigia ir M. A. Pavilionienė. Ji priduria, kad požiūrį į amžiaus pokyčius lemia ir išprusimas. Kaip čia neprisiminsi garsaus švietėjo filosofo Voltaire‘o žodžių: „Neišmanėliui senatvė – kaip žiema, o mokslininkui – tartum vynuogių derliaus ėmimas ir sulčių spaudimas.“ Žvelgiant kiek plačiau, būtų galima teigti, kad senatvėje derlių skina tie, kurie turiningai gyveno visą gyvenimą, įgyvendino turėtus tikslus. „Aš nebijau pasenti, nes nesigailiu kažko nepadariusi, – sako B. Vizgirdienė. – Buvau ir esu įsimylėjusi, sukūriau šeimą, turėjau įdomių vaidmenų operoje, užauginau vaikus, sulaukiau vaikaičių. Tad ko gi man jaudintis dėl tų bėgančių metų?“
G. Rapolienė daro prielaidą, kad pirmąją senėjimo baimės bangą moterys išgyvena gana anksti – tarp 40–50 metų, taigi dauguma sulaukusių 60-ties su tuo jau būna susitaikiusios. Sociologė iš dalies teisi – amžiaus vidurys tikrai yra savotiškas lūžio taškas. Pasak personalo atrankos specialistų, moterims, kurioms per 40 metų, sunkiau įsidarbinti. Medikai pabrėžia, kad peržengusiųjų šią amžiaus ribą galimybės pastoti ima sparčiai mažėti. Menopauzė tarsi sniego gniūžtę nuo kalno paleidžia nemalonius savijautos ir išvaizdos pokyčius (kai kurios moterys prisipažįsta per pirmus menopauzės metus pasenusios dešimtmečiu), tačiau po 55-erių metų viskas tarsi stabteli, atsiranda antras kvėpavimas, keliami nauji tikslai. Svarbiausia yra nenurašyti savęs per anksti. Kaip teigia neseniai ispanų ir italų kalbų pramokusi B. Vizgirdienė, niekada nėra vėlu pradėti mokytis naujų dalykų ir keisti požiūrį į save bei pasaulį suvokiant jį ne kaip pusiau tuščią, o kaip pusiau pilną stiklinę.
Profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė (70 m.), filologė, habilituota daktarė, Lietuvos Respublikos Seimo narė
„Nesusidūriau su diskriminacija dėl amžiaus, nes man gyvenimo duris atveria ne išvaizda, o asmenybės jėga. Dėl amžiaus diskriminuoja grožio ir jaunystės kulto vergai, tie, kurie pirmenybę teikia asmens išvaizdai, o ne profesinei patirčiai. Senstantis kūnas neteikia džiaugsmo niekam, tačiau išmokome jį prižiūrėti, tobulinti. Žmogaus senėjimo procesus lemia genetinis paveldas, sveikas ar nesveikas gyvenimo būdas, valia ar jos stoka. Aš iš tėvų paveldėjau neblogą genofondą. Taip pat išmokau prižiūrėti savo sveikatą, reguliariai ją tikrinti, masažais, mankšta ir vaikščiojimu atgauti prarastą energiją. Reguliuoju kūno svorį mažindama maisto kiekį. Įsiklausau į grožio specialistų patarimus. Stengiuosi būti optimistė ir kurti savo nepriklausomą asmeninį gyvenimą. Šalinuosi lėkštų, pikta linkinčių žmonių.
Birutė Vizgirdienė (72 m.), labdaros fondo „Orfėjo lyra“ vadovė, buvusi operos solistė
„Man laikas tarsi sustojo esant maždaug 40–50-ies metų. Tada pradėjau jausti, kad Dievulis jaunystę kompensuoja vis didėjančia išmintimi. Labdaros projektai, ypač susiję su vaikais, suteikia energijos. Kai ką nors naudinga darai, užmiršti tą amžių. Aišku, galvoti apie tai, kas kur dera, svarbu. Mano mama nuolat pabrėždavo, kad nedera eiti iš namų nesusitvarkiusiai, nepasitempusiai, nesusišukavusiai. Jaunystėje jos padovanota knyga „Elegancija“ man buvo kaip savotiška Biblija. Ateina laikas, kai supranti, kad negali tų trumpų sijonų su tamprėmis nešioti. Reikia nebijoti tai pripažinti.
O plastinių operacijų aš bijau. Bijau tapti ta reta chirurgų klaida. Be to, pagalvoju, kam apskritai tos operacijos sulaukus 60-ies? Ką jau čia tu sužavėsi? Aišku, jei vyras nuolat sakytų, kad reikia ką nors pasitempti, palieknėti ar nueiti pas stilistą, turbūt nesijausčiau taip gerai. Labai svarbu, ar jautiesi vertinama šeimoje, darbe, ar tave gerbia kaip žmogų. Jei taip, tai ir metų labai nesureikšmini. Nemylimos, nevertinamos moterys praranda ūpą, gyvenimo džiaugsmą, o tai labai sendina. Svarbu ir fizinė savijauta: energija, sveikata spinduliuojanti moteris atrodo jauna.
Ar esu patyrusi amžiaus lūžį? Prisipažinsiu, kai suėjo 70 metų, šiek tiek išsigandau. Pagalvojau: „Oho, koks skaičius.“ Laimei, tai truko neilgai – įsisukau į veiklą ir tuos skaičiukus pamiršau. Be to, dabar, kai vis dažniau tenka atsisveikinti su bendraamžiais draugais, imi vertinti kiek kitus dalykus, nei vertinai 30-ties. Svarbi tampa ramybė, harmonija, gražūs santykiai su aplinkiniais.“
