Kiek kainuoja žaisti golfą Lietuvoje?

Golfo laukuose įgyta patirtis praverčia ir gyvenime: nesėkmę priimi kaip užduotį, kurią turi išspręsti, - sako golfo žaidėjai.

Lėtas, tingus, snobams ir turtuoliams skirtas žaidimas – tokie stereotipai sklando apie golfą. Bet kai trys žavios, regis, visiškai skirtingos moterys – pianistė Ina Marija Ubaitė (25 m.), keturių vaikų mama Birutė Šaltytė-Belousovienė (42 m.) ir verslininkė Džilda Antanavičienė (60 m.) – energingai gestikuliuodamos rankomis įsileidžia į diskusiją apie žaidimo techniką, lazdas ir rezultatus, supranti – beveik viskas, ką žinojai apie golfą, yra netiesa.

Kad jums nenutiktų taip, kaip pokalbio pradžioje nutiko man, kai, kvailai klapsėdama blakstienomis, bandžiau susigaudyti, kuo skiriasi „hendykepas“ nuo „draiverio“, o „paras“ nuo „flaito“, vertėtų susipažinti su kai kuriais svarbiais golfo terminais ir taisyklėmis.

Golfo abėcėlė

Nors golfas laikomas elitiniu žaidimu, jo kilmė su elitu neturi nieko bendra. Spėjama, kad šį žaidimą XIV amžiuje sugalvojo škotų piemenys: medine lazda jie mėgo smūgiuoti akmenukus iki nustatytos ribos. Dabar akmenukus atstoja kamuoliukai, o šiuos reikia įridenti į duobutes. Žaidimą apsunkina, bet kartu įdomų daro tai, kad golfo laukuose privalomos natūralios gamtinės kliūtys – kūdros, aukšta žolė, miškas, kalvelės, smėlio bunkeriai, tad net žaidžiant tame pačiame lauke kaskart tenka spręsti naujas užduotis. Golfą galima žaisti įvairiu oru, išskyrus – kai yra minusinė temperatūra (gadinamas laukas) arba žaibuoja (metalinės lazdos kelia rimtą pavojų gyvybei). Standartinis duobučių skaičius yra 18, trumpesnis žaidimo variantas – įridenti kamuoliuką į 9. Kuo mažiau smūgių, tuo geriau.

Nors golfas žaidžiamas po vieną, mėgautis vienuma gali nebent per treniruotes – per turnyrus žaidėjai išleidžiami nedidelėmis, paprastai 4 žmonių grupelėmis (angl. „flite“), maždaug kas 8 minutes. Tad tiems, kurie įsivaizduoja, kad golfo lauke galima ramiai sau vaikštinėti ir dešimt minučių taikytis į kamuoliuką, teks šiek tiek nusivilti – jei nenori sudaryti grūsčių ir trukdyti kitiems žaidėjams, tempą reikia palaikyti. Golfo lazdą, arba riedmušą, renkamės atsižvelgdami į tai, ką ketiname daryti su kamuoliuku: jei smūgiuoti, veikiausiai teks imti medinę lėtąją riedmušą (angl. „driver“), skirtą tolimiems stipriems smūgiams mušti; jei ridenti, reikalinga ridenamoji riedmuša (angl. „putter“) ir t. t. Iš pradžių užtenka turėti 6, 7 lazdų komplektą, turnyre negalima naudoti daugiau kaip 14-os. Viena lazda, atsižvelgiant į kokybę, apdailą, prekių ženklą, gali kainuoti 80–3000 litų, bet nereikia manyti, kad su brangesne patogiau žaisti. Skirtos pradedantiesiems, moterims, vaikams yra ne tik lengvesnės, bet ir, pasak Birutės Belousovienės, „atlaidesnės“ – smūgiuoti jomis nereikia tokio preciziško tikslumo.

Iš kairės: Džina, Ina, Birutė.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Prieš išeidamas į laukus, kiekvienas žaidėjas pirmiausia turi gauti oficialų leidimą – žaliąją kortą. Ši išduodama tik po 10 pamokų ir egzamino. Mokomasi ne tik pataikyti į kamuoliuką, bet ir svarbiausių golfo etiketo taisyklių. Jos svarbios ne tik kaip šio žaidimo tradicijų dalis, bet ir dėl paprasčiausio saugumo: golfo kamuoliukai yra gana sunkūs, skrieja dideliu greičiu ir ne visada numatyta trajektorija, tad galima traumuoti kitą žaidėją. Birutė prisimena, kaip vienai moteriai lūžo ranka tiesiog gaudant kito žaidėjo jai mestą kamuoliuką.

Kiekvienam žaidėjui labai svarbus yra jo kvalifikacinis įvertis (ang. „handicap“, sutrumpintai HCP). Ką tik gavusiojo žaliąją kortą įvertis yra 36 balai. Jam tobulėjant, šis skaičius vis mažėja. Tiesa, ne taip greitai, kaip galbūt norėtųsi. Birutė Belousovienė ir Ina Marija Ubaitė prisipažįsta, kad jų HCP vis dar yra didesnis nei 30. Džildos Antanavičienės (pernai Lietuvos moterų reitinge ji užėmė 2-ąją vietą) – 24,5. Juokaujant įvertis vadinamas „neįgalumo kortele“ – mat turintiesiems prastesnįtaikoma daugiau lengvatų, kai jie žaidžia su aukštesnio lygio žaidėjais. Tik tos lengvatos džiugina ne per labiausiai – juk svarbiausias varžovas žaidžiant golfą esi tu pats.

Pirmieji žingsniai

„Nemeluosiu, iš pradžių buvo šiek tiek gėda prieš kitus žaidėjus dėl savo žaidimo įgūdžių, – neslepia jau penkerius metus golfą žaidžianti Džilda. – Vos gavusi žaliąją kortą, atsidūriau turnyre, negana to, – vienoje grupėje su mano anūkės amžiaus, tai yra vienuolikos metų, mergaite. Ji pasiėmė draiverį ir tik šast – 180 metrų...Tik ketvirtaisiais žaidimo metais supratau, kad nėra čia ko gėdytis. Tu žaidi tik pati su savimi, niekam nerūpi tas tavo rezultatas, neprivalai būti lyderė.“

Nesiekti aukštų rezultatų perfekcioniste save vadinančiai Džildai nelengva – ji viską stengiasi daryti maksimaliai gerai. Prieš pradėdama žaisti golfą, moteris išbandė daugybę hobių ir sporto šakų: rankinį, akademinį irklavimą, skvošą, šiaurietišką ėjimą, buriavimą. „Man svarbiausia būti gamtoje, nemėgstu uždarų salių“, – prisipažįsta ji. O apie golfą 12 metų buriavusi, pirmojo kapitono padėjėjo ir vairininko diplomus turinti Džilda niekada nesvajojo.

„Prieš 5-erius metus parplaukusi iš Suomijos, ant kranto sutikau porelę su golfo lazdomis. Jie prasitarė, kad labai mėgsta šį žaidimą, tik niekaip negali apsispręsti, ką – labiau: golfą ar buriavimą. Pagalvojau, kad žmonės turbūt išprotėjo – kaip galima lyginti tokius dalykus?!“ – pirmąją reakciją prisimena pašnekovė. Kadangi kabliukas jau buvo užmestas, grįžusi namo, ji išsiaiškino, kad arčiausiai namų yra Europos centro golfo klubas, ir jau tą pačią dieną ten nuėjo. Dabar ji yra šio klubo narė (narystė visam gyvenimui kainavo 35 tūkst. litų).

Ina Marija: Grojimas ir golfas panašūs tuo, kad reikalauja visiško atsidavimo.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Panašių abejonių vedama į golfą ėjo ir Birutė Šaltytė-Belousovienė. „Kadangi šalia golfo laukų turim vasarnamį, su vyru dažnai pakalbėdavome, kad būtų smagu išbandyti šį žaidimą, bet gąsdino stereotipai: gal labai brangu, gal nepritapsim?“ Pirmą kartą į golfo laukus Birutė nuėjo su drauge. Paskui padovanojo vyrui gimtadienio proga kursus žaliajai kortai gauti. O galiausiai atsivedė ir du mažiausius savo vaikus. Kai pernai sūnus Vilius (12 m.) – šiuo metu jo rezultatai iš visos šeimos yra geriausi – pasakė, kad golfas jam įdomiau nei televizorius, tėvai nuoširdžiai nudžiugo. O mažasis Oskaras (9 m.) šiemet pirmą kartą dalyvavo suaugusiųjų turnyre. „Iš pradžių dvejojo, sakė: vis tiek nieko nelaimėsiu, bet įtikinau, kad tai visai nesvarbu. Jau vien tai, kad sūnus dalyvaus suaugusiųjų turnyre, yra didelė pergalė“, – sako Birutė.

Pianistė Ina Marija Ubaitė į golfo laukus taip pat atėjo su savo šeima – tėvais ir vyresniu broliu. „Mes mėgstame kartu leisti laiką, – sako ji. – Tėvai – vieni pirmųjų Europos centro golfo klubo narių. Per vadinamuosius scramble turnyrus (tai komandinių turnyrų porūšis – aut. past.) mėgstu būti vienoje komandoje su tėčiu: kuriame strategijas, dalijamės užduotimis, jis toliau muša, aš įridenu. Su golfu susipažinau prieš 7-erius metus, bet intensyviau žaidžiu dar tik trejus. Ir tai ne visą laiką. Kai ruošiuosi koncertams, egzaminams, nežaidžiu – mat grojimas ir golfas panašūs tuo, kad reikalauja visiško atsidavimo.“

Ponai, atsipalaiduokitei!

Golfas iš pirmo žvilgsnio panašus į ramų pasivaikščiojimą, bet iš tikrųjų jis reikalauja nemažai fizinės ištvermės. Jei ryžtiesi 18-os duobučių žaidimui, tenka nueiti 7–10 km, smūgiuoti mažiausiai 72 kartus, tai užtrunka apie 4 val. Tempą, kaip jau žinome, irgi reikia išlaikyti. Ina Marija, kad nebūtų per lengva, dar ir lazdas nešiojasi pati – nesinaudoja vežimėliu. Aišku, didesnius atstumus galima įveikti specialiu automobiliuku, bet šis variantas visoms trims pašnekovėms atrodo nepriimtinas – juk galimybė pajudėti yra vienas svarbiausių šio žaidimo privalumų. Vis dėlto nėra golfas toks jau nekaltas, kaip atrodo. Jis gali tapti nugaros, pečių, kaklo, juosmens, kelių, riešų ir kitų zonų skausmo priežastimi. Dž. Antanavičienė mano, kad to galima išvengti labiau įsiklausant į savo kūną.

Džilda: Golfo drabužių standartas – marškinėliai, šortai ir kepurė su snapeliu – man atrodo pernelyg nuobodus.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
„Kai žaidžiau rankinį, treneris sakydavo: „Tu savęs visos neatiduodi.“ O kodėl turėčiau? Atiduodu tiek, kiek noriu atiduoti. Tas pat ir čia, – sako ji. – Neretai treneriai, trokšdami geresnių savo auklėtinių rezultatų ar gražesnio žaidimo, rizikuoja žaidėjų sveikata. Tarkim, sako, kad mostas turi būti toks, tarsi pozuotum reklaminei nuotraukai, bet pernelyg stiprus pasisukimas gali pakenkti nugarai, inkstams. Gal kartais geriau atrodyti ne taip efektingai, bet būti sveikesniam? Galų gale ir smūgio tikslumas priklauso ne tuo to, kaip stipriai užsimoji. Kartais profesionalai smūgiuoja visai neįspūdingai, bet rezultatas – puikus. Kiekvieno žmogaus fiziologija yra kitokia, turi atrasti sau tinkamą judesį ir mažiau galvoti, ar jis geras nuotraukai.“ B. Belousovienė juokiasi prisiminusi, kaip jos dukra, pamačiusi golfą žaidžiančią mamą iš šalies, nutarė, kad šis žaidimas nėra jau toks gražus, kad vertėtų jį žaisti.

Už fizinį pasirengimą ne mažiau svarbus, o gal net svarbesnis yra psichologinis. „Žaidžiant golfą, kaip ir grojant, reikia daug valios, užsispyrimo ir darbo, kol iš tiesų pradedi jausti malonumą. Ir scenoje, ir golfo lauke labai svarbu susikaupti, nė akimirkai neleisti mintims nuklysti, nes už tai iškart sumoki klaida“, – sako Ina Marija. „Golfas – tai nuolatinis kilimas ir kritimas. Jei vakar žaidei puikiai, nereiškia, kad pavyks ir šiandien“, – pritaria jai Birutė. Džildai golfas atrodo kažkuo panašus į buriavimą. „Kiekviena tavo diena vis kitokia, kiekviena akimirka reikalauja maksimalios koncentracijos. Buriuodamas visą laiką turi stebėti dangų, jūrą, vėjo kryptį ir būti pasiruošęs reaguoti, keisti taktiką. Tą patį gali pasakyti ir apie golfą: tai – nuolatinis darbas“, – teigia ji.

Tiesa, kad galėtum susitelkti vien į žaidimą, turi išmokti atsipalaiduoti, išmesti iš galvos visas mintis. „Gali visą dieną jaustis pavargusi, bet atvažiuoji į tą gražią gamtą, kur skraido gandrai, gervės... Beje, daugiau niekur nesu mačiusi tokių gražių pilkų gervių. Jei dienos įvykiai, nerimas sukasi pasąmonėje, pirmuosiuose laukuose žaidi prasčiau, bet pamažu išsivalai, įsivažiuoji“, – sako Birutė. Panašiais pojūčiais dalijasi ir Ina Marija: „Ypač mėgstu žaisti rytais, kai dar nėra žaidėjų, laukas šviežias, ką tik paruoštas, aplink gaivu, ramu – tikras rojus.“ Pasak Džildos, golfas nori nenori išmoko atsipalaiduoti.

„Pirmaisiais metais visi būna kiek įsitempę, vaikšto pakeltais pečiais, stengiasi kuo toliau numušti. Prireikia laiko, kol supranti, kad pasiekti gerų rezultatų gali ir neliedamas prakaito treniravimosi aikštelėje, – teigia ji. – Golfo laukuose įgyta patirtis praverčia ir gyvenime. Neišgyveni dėl kiekvienos nesėkmės, ją priimi kaip užduotį, kurią turi išspręsti: jei kamuoliukas įkrito į bunkerį ar aukštą žolę, žinai, kad kitu smūgiu turėsi progą pasitaisyti. Geras žaidėjas – ne tas, kurio smūgiuotas kamuoliukas skrieja ilgai ir gražiai, bet tas, kuris moka išsisukti iš sudėtingų situacijų.“ Birutė sako golfo laukuose išmokusi derybų su pačia savimi meno: „Priekyje matai prūdą. Būtų pieva, muštum be problemų. Turi įveikti baimę, įtikinti save, kad tas prūdas niekuo nesiskiria nuo žolės, bet vis tiek kamuoliukas plumpt į vandeny... Jų per šį turnyrą pamečiau gal 8, dar niekada nesu tiek pametusi. Ėjo vyrai, žvejojo, sakė, kokie gražūs tie tavo rožiniai kamuoliai, gaila būti netekti.“

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Turbūt ne veltui sakoma, kad vienas golfo žaidimas gali padėti geriau pažinti žmogų nei 5-eri bendro darbo metai: matai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis, ar yra ištvermingas, susivaldantis, sąžiningas, kaip reaguoja į sunkumus. Be kita ko, ir reikalingų žmonių čia gali sutikti daugiau, tad nereikia stebėtis, kad daug svarbių sandorių sudaroma golfo laukuose. Tiesa, medicinine įranga prekiaujančios įmonės „Anmeda“ generalinė direktorė Dž. Antanavičienė sako kol kas tokia galimybe nepasinaudojusi, bet veikiausiai – tik dėl savo verslo specifikos.

Etiketas ir drabužiai

Iš piemenų žaidimo golfas ilgainiui išsirutuliojo į anglų aristokratų laisvalaikio pomėgį. Dabar daugelyje pasaulio šalių jį žaidžia įvairių socialinių sluoksnių atstovai, o Lietuvoje šį žaidimą vis dėlto dar lydi snobizmo šleifas. I. M. Ubaitė neneigia, kad golfo klubo bendruomenė yra kiek kitokia. „Čia lankosi tie patys žmonės, kurie vaikšto ir į klasikinės muzikos koncertus, tad visada randi apie ką pasikalbėti. Visi – labai geranoriški, šilti, džiaugiasi tavo rezultatais, pataria“, – sako ji. Nestovėti arti smūgiuojančio žaidėjo, netrukdyti jam judesiais arba kalbomis, nesmūgiuoti, kol priešais einanti grupė nenutols per saugų atstumą, praleisti į priekį žaidžiančius greičiau, nestovėti kito žaidėjo ridenimo linijoje, išlyginti pažeistą paviršių – tai tik kelios iš daugybės golfo taisyklių. Pasak Dž. Antanavičienės, Lietuvoje šio žaidimo tradicijos dar labai jaunos, pirmieji laukai atsirado vos prieš 15 metų, tad negali norėti, kad visi tobulai išmanytų etiketą. „Deja, šiam žaidimui visame pasaulyje demokratiškėjant, vis mažiau laikomasi senųjų taisyklių, kartais atrodo, kad jų paiso tik profesionalai. Būna, prašlepsi kas nors per šlapią dirvą, ir lieka tavo ridenimo takelyje gilios pėdos, ar išmušęs duobę pamiršta užlyginti. Ką ir kalbėti apie tokias subtilybes kaip reikalavimas nemesti šešėlio ant kito duobutės, – sako ji. – Nors, kita vertus, tai – žmogiški dalykai, jie galioja visur. Jei matai kitus ir stengiesi nesukelti jiems nepatogumų, viskas pavyksta natūraliai.“

Keičiasi ir aprangos standartai. „Mano trylikametė anūkė, pamačiusi „Burberry“ kelnėmis mūvintį žaidėją, suraukė nosį: esą tai – snobų žaidimas, – prisimena Džilda nepavykusį bandymą įtraukti į golfą daugiau artimųjų. – Žinoma, yra tų snobų. Gal čia jų kiek ir daugiau, bet vis tiek negali sakyti, kad dauguma. Daugiausia – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – visiškai normalių, paprastų, taupančių žmonių, kuriems svarbiau yra ne pasirodyti, o pažaisti.“

Standartinį golfo aprangos komplektą sudaro vadinamieji polo marškinėliai trumpomis arba ilgomis rankovėmis, klasikinio stiliaus šortai, kelnės arba sijonas, kepuraitė su snapeliu, speciali pirštinė ir golfo bateliai. Draudžiama ateiti su džinsais, pernelyg seksualiais ar sportinio stiliaus drabužiais. Svarbiausia, kad žaidėjas jaustųsi patogiai, atrodytų solidžiai ir tvarkingai. Aprangą galima nemokamai susikomplektuoti ir iš to, ką turite savo spintoje, o joje tikrai rasite kokius nors trikotažinius marškinius su apykakle ir kelnes arba šortus, tad nusipirkti teks tik batelius ir pirštinę. Norintieji sublizgėti irgi ras, iš ko pasirinkti, tik reikėtų įsidėmėti, kad golfo laukuose iš tolo šviesti ryškiomis etiketėmis – itin prasto tono ženklas. Golfo apranga prekiaujančių parduotuvių Lietuvoje nėra daug, tad Ina Marija juokauja, jog laukuose galima sutikti daug brolių ir sesių. Toks suvienodėjimas Dž. Antanavičienei, pelniusiai stilingiausios golfo žaidėjos titulą, užkliūva labiau nei retkarčiais pasitaikantys snobai. „Niekada neperku drabužių specializuotose parduotuvėse.

Standartas – marškinėliai, šortai ir kepurė su snapeliu – man atrodo pernelyg nuobodus, – prisipažįsta ji. – Be to, man labai negražu netolygiai įdegęs kūnas. Apsivilkusi berankovę suknelę, su tomis neįdegusiomis rankovyčių žymėmis jausdavausi kaip laukus ravėjusi kolūkietė. O juk seniau moterys žaisdavo apsirengusios kur kas gražiau: su švarkeliais, prie kaklo surišamomis šilkinėmis palaidinėmis, skrybėlaitėmis. Amerikoje ir dabar esu mačiusi vyrų, žaidžiančių su gėlėtomis kelnėmis, bet dauguma vis dėlto pernelyg laikosi standartų.“ Džilda žaidžia apsirengusi labai įvairiai. Vieną vasarą džiaugėsi dizainerio Giedriaus Šarkausko lininiais drabužiais, mėgsta ir sukneles, ilgus sijonus, netgi arabiško stiliaus kelnes nuleistu klynu. „Neseniai kiti klubo nariai iš to smagiai šaipėsi – susikišę kojas į megztinio rankoves vaidino Džildą golfo lauke“, – pasakoja moteris ir džiaugsmingai priduria pagaliau radusi Ispanijoje specialią golfo skrybėlaitę: ši ne tik atrodo stilingiau už kepures su snapeliu, bet ir pridengia ausis, tad jos neįdega.

Visos trys pašnekovės neslepia, kad golfas vasarą pasiglemžia visą jų laisvalaikį. Dėl šio žaidimo Džilda beveik atsisakė buriavimo. Nuvykusi į Ispaniją, kur turi savo būstą, ji iškart skuba į golfo laukus. Nesustabdė net prieš kelis mėnesius daryta širdies operacija. „Prieš ryždamasi jai, chirurgą paklausiau, ar galėsiu žaisti golfą. Gydytojas kiek nustebo, bet paskui paprašė parodyti, kokius judesius darau, ir leido“, – pasidžiaugia pašnekovė. Birutė prisipažįsta per šį žaidimą netenkanti draugų. „Vakarais einame šiaip pažaisti, savaitgaliais esame prapuolę turnyruose, nė nepajunti, kaip pralekia pusė metų. Mano draugė sako: „Pernai tau kažkas buvo nutikę, visai nebendravai...“ Kai užsikabini, geresnio laisvalaikio leidimo būdo nė įsivaizduoti negali“, – sako ji. „Lengva tapti šio žaidimo fanatiku“, – pritaria I. M. Ubaitė ir prisipažįsta, kad, vos įstojusi į Niujorko universitetą (jame studijuoti pradės nuo šio rudens), pirmiausia išsiaiškino, ar ten bus galimybių žaisti golfą.

Kiek kainuoja žaisti golfą Lietuvoje?

Metinė narystė – 3500 Lt, šeimai (2 suaugusieji ir 2 vaikai) – 5000 Lt.
Vienkartinis mokestis (18 duobučių) – 150 Lt.
Kursai žaliajai kortai gauti – 550 Lt.
Minimalus golfo lazdų komplektas – 600 Lt.
Bateliai – nuo 150 Lt.
Kamuoliukai (12 vnt.) – nuo 35 Lt.
Būtino inventoriaus nuoma vienam kartui – 30–50 Lt.
(Tokios kainos yra Europos centro golfo klube)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis