Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Organizmą valanti arbata ir -5 kg per 3 dienas
- Antroji Stalino žmona – nusižudė ar buvo nužudyta? (FOTO)
- J. Morkūnas: 3 dalykai, kurių reikia, kad renginys būtų geras
- Horoskopas 09.04-11: dėmesys – darbui, bet nevalia užmiršti ir romantikos
- Baltojo šokolado tinginys
Už lango lijo, as sėdėjau ir žiūrėjau į savo dukrytę. Jai nebuvo nė dvieju metukų. Mažylė švelniai šypsojosi man – savo mamai. O mano galvoje sukosi tūkstantis ir viena mintis... Ką daryti, kaip gyventi, kaip vėl išmokti šypsotis, kai šeimos idilė griuvo, lieku viena, o neturiu nei darbo, nei pajamų. Vis dėlto, stovėdama prie skyrybų slenksčio, viduje norėjau tikėti, kad tai – ne pabaiga. Tai – Mano gyvenimo pradžia.
Mano istorija prasidėjo tada, kai Jis išėjo iš namų. Ir tikrai negaliu papasakoti istorijos apie išdavystę ar dar kažką baisaus. Mes gyvenome gražiai ir darniai maždaug 7 metus, kai, gimus dukrytei, viskas ėmė keistis... Nematydami prasmės visko toliau tęsti, nutarėme gražiai išsiskirti. Tačiau vyras iškėlė vieną salygą: senutėlis automobilis lieka man, vaikas – tau, ir advokato išlaidas apmokėsi pati.
Tuo metu man rūpėjo tik vaikas, tad sutikau. Faktas, kad reikėjo pinigų skyryboms, vertė skubiai ieškoti darbo, bet visi mėginimai buvo nesėkmingi... Viskas slydo iš rankų, o mano galvoje karštligiškai sukosi klausimai: kaip, kur…
Ir aš išskridau, kišenėje teturėdama 400 eurų, palikusi mažylę savo mamai. Kipre įsidarbinau padavėja, ir abi su drauge ėmėme kurti planą, kaip čia man atsivežus ir dukrytę. Jei labai nori, atsiranda ir galimybės - jau po 4 mėnesių sėdėjau lėktuve su dukryte ir vienu lagaminu.
Buvo ir sunkiu dienelių mūsų kelyje svajonės link. Vis tik vienišai mamai su vaikeliu nėra lengva, kur bebūtum. Tačiau mes turėjome didžiulį norą susikurti naują gražų savo gyvenimą. Ir mes tai padarėme. Įsitvirtinti buvo sunkoka, tačiau mums padėjo daug gerų žmonių, už ką jiems esu labai dėkinga.
Štai jau 5-ius metus gyvename Kipre su mano mažąja princese, kuri, beje, jau ne maža. Jai – jau 7-eri. Gyvename sostinėje Nikosijoje erdviame bute. Aš penktus metus dirbu advokato biure ir esu be galo laiminga, nes įgijau daug patirties, sutikau galybę malonių žmonių. Džiaugiuosi tuo, ką sukūriau ir turiu pati.
Savaitgaliais mes dažniausiai važiuojame prie jūros, kuri yra už 40 minučių kelio nuo miesto. Taip pat labai mėgstame su draugais iškeliauti į kalnus, kur dažniausiai kepame mėsą, o vaikai išdykauja. Kalnuose visada žalia ir vėsu, yra labai daug gražių vietų prie vandens krioklių ar mažų upeliukų. Beveik kiekvieną savaitgalį praleidžiame su draugais, kurių čia turime labai daug. Aš pati jau išmokau graikų kalbos, laisvai kalbu angliškai ir, žinoma, nepamirštu lietuvių, nes čia turiu draugių iš Lietuvos.
Vietiniai yra labai draugiški, svetingi, emocionalūs, daug, greitai ir garsiai kalbantys. Tai labai šilti žmonės, dėmesio čia tikrai netrūksta. Tačiau savo antros pusės dar nesutikau – tikriausiai po tam tikrų gyvenimo išbandymų atsargiau renkiesi. Tačiau nesijaučiu vieniša – mane supa tikri draugai, gražios ir laimingos šeimos. Pažįstu labai daug mišrių šeimų. Ir labai džiaugiuosi, kad vardan meilės gali puikiai derėti dviejų šalių kultūros. O meilė čia visur – tai tikriausiai lemia kipriečių emocianalumas ir karšta saulė.
P.S. Grįžtant į tą lietingą dieną, kai jauna vieniša moteris nežinojo, ko griebtis, kokį pirmą žingsnį žengti, - šiandien aš tik sakau ačiū likimui už viską, ką man suteikė, už tai, ką turėjau praeiti
tam, kad rasčiau savo saulę. O jos aš matau labai daug ir be galo tuo džiaugiuosi.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
