Lietuviškos mados misionieriai: mums pranašavo greitą bankrotą

Drabužių parduotuvę „Boho Chic“ Vilniaus senamiestyje Saulius ir Nerija Ivanauskai atidarė tada, kai daugumos tokių krautuvėlių savininkai jau buvo sudėję ginklus.

Skaitomiausi straipsniai:
- Jacqueline Kennedy – JAV prezidento žmona, miegojusi su abiem jo broliais
- Įvyniojimai lieknina - iki -10 cm nuo liemens ir klubų
- 8 daiktai iš naujausios „Burberry“ kolekcijos, kurių geidžiame jau dabar
- Kaip teisingai ir sveikai atsikratyti antsvorio, pataria svorio reguliavimo specialistas
- Skani ir pikantiška cukinijų mišrainė žiemai

Daugelis sukiojo pirštu prie smilkinio pranašaudami greitą bankrotą, bet pora verslą netgi išplėtė – prieš metus atidarė dar vieną butiką.

Visai šalia Rotušės akmenimis grįstoje Arklių gatvelėje esančią parduotuvę nesunku supainioti su gyvenamąja erdve – jokių dėmesį traukiančių iškabų, darbo valandų ant durų, negana to, iš vidaus pro jų stiklą praeivius smalsiomis akimis stebi šuo. Tie, kurie vis dėlto ryšis užeiti, nustebs dar labiau, nes šunų čia – ne vienas: be visus pasitinkančios draugiškos labradorės Lapsės, ant sofutės, užklota minkštu pledu, guli žavi vipetė Pepė. Ji paskui pirkėjus nesekioja, mat žino savo vertę – nuolat dalyvauja mados fotosesijose, o kartą netgi žingsniavo festivalio „Mados infekcija“ podiumu. Tiesa, išlaikyti manekenės orumą tąsyk jai nelabai pavyko, tad nutarė apsiriboti fotomodelio karjera.

Viskas čia dvelkia namų aplinka – šilta šviesa, paveikslai ant sienų (dailininkų Mindaugo Jankausko ir Žygimanto Augustino tapybos darbai), viduryje, žinoma, – lova (šis geležinis baldas atlieka vitrininio staliuko funkciją). Svečius, kaip ir dera tikruose namuose, pasitinka šeimininkai – Saulius ir Nerija Ivanauskai. „Interjerą kūrėme ir net sienas dažėme patys, – pasakoja Nerija. – Dauguma daiktų atkeliavo iš namų. Pavyzdžiui, panaudoti interjere savo lovą – ji pargabenta net iš Vokietijos – sugalvojo Saulius. Kai tai pasiūlė, man akys išsipūtė. Iš pradžių norėjome ir čiužinį su spyruoklėmis palikti, bet techniškai tokio vitrininio staliuko idėjos įgyvendinti buvo neįmanoma, tad uždėjome stiklą. Sulaukėme kelių interjero dizainerių patarimų...“ „Tik jų nesilaikėme“, – priduria Saulius.

Avantiūra vidury krizės

Vis dėlto svarbiausias dalykas šiame butike yra ne šunys ir ne miegamojo lova, o tai, dėl ko užsuka dauguma lankytojų: drabužiai ir aksesuarai. Beveik visi daiktai parduotuvėse „Boho Chic“ – lietuvių prekių ženklų. „Beveik“ todėl, kad prekių ženklą „Puma“ (krautuvėje siūloma sportinių batelių kolekcija) vargu ar galima priskirti prie lietuvių. O atsisakyti jo tik dėl koncepcijos grynumo savininkai niekaip nesiryžtų, nes „Boho Chic“ siūlomi išskirtiniai „Pumos“ avalynės egzemplioriai. „Esame vieninteliai Baltijos šalyse, prekiaujantys šiais modeliais, – didžiuodamasis sako Saulius. – Kompanijos „Puma“ atstovai apėjo ne vieną butiką ir išsirinko mus. Net vienuolikos žmonių delegacija čia buvo atgužėjusi.“ Saulius ir Nerija tikina, kad jie vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo sportinių batelių madą. „Žmonės kedais tuo metu, kai pradėjome jais prekiauti, avėjo tik prie sportinio stiliaus drabužių. Dabar avi ir prie kostiumų, ir prie suknelių. Šių batelių gerbėjų vis daugėja, jau užsakytos kolekcijos kitiems metams“, – sako Saulius. Nerija, sukryžiuodama ryškiais oranžiniais kedais apautas kojas, priduria, kad ši avalynė išstūmė iš jos garderobo aukštakulnius batelius ir yra pati mėgstamiausia.

Užsienio prekių ženklų daiktų vos atidarytame butike „Boho Chic“ buvo ir daugiau. „Vietos prekių ženklų iš pradžių dar nežinojome – buvome ką tik grįžę į Lietuvą, reikėjo kažką kabinti ant pakabų, – šypteli Saulius. – Bet kad ateityje prekiausime tik lietuviškais gaminiais, žinojome jau tada.“ Prieš tai abu pašnekovai ne vienus metus praleido užsienyje. Nerija 10 metų gyveno Majamyje, dirbo parduotuvėje „Prada“, o Saulius 19 metų – Vokietijoje, Hamburge. Ten jis iš pradžių prekiavo automobiliais, paskui užsikabino rimčiau – įkūrė savo versliuką, prekiavo motociklų detalėmis, baigė informatikos studijas, vedė vokietę, susilaukė dukros Michelle (šiuo metu jai – 16 metų).
Grįžti į Lietuvą ir čia pasilikti Saulių, tikėtina, labiau paskatino ne lietuviškos mados populiarinimo misija, o meilė Nerijai ir santuoka vainikuota jų vos kelis mėnesius trukusi pažintis. Tiesa, tvirtinti, kad Saulius į mados pasaulį pateko atsitiktinai, būtų neteisinga. Gyvendamas Vokietijoje vaikinas padėdavo apsipirkti čia atvykusiems turtingiems rusams, šiems ypač imponavo jo ryšiai su mados namais „Louis Vuitton“.

„Mada man visada buvo įdomi, – sako Saulius. (Užmetus akį į jo originalią aprangą, net nekyla mintis tuo abejoti.) – Kita vertus, versle galioja panašūs principai. Taip jau susiklostė, kad pradėjom kelti lietuvių dizainerių madą, ir tai šiandien mums yra pats maloniausias užsiėmimas.“ Dabar atrodytų – ką čia kelti, juk butikų gausu, bet prieš 4-erius metus krizės apimtoje Lietuvoje situacija buvo visai kitokia. „Kai mes pradėjome, dauguma parduotuvėlių buvo ką tik uždarytos, dizaineriai išsislapstę po studijas, net prekybos centras „Gedimino 9“ bankrutavo, – prisimena jis. – Daugelis sakė, kad tai, kam ryžomės, yra nesąmonė. Patys dizaineriai į mūsų idėją žiūrėjo skeptiškai.“ „Tai buvo visiška avantiūra, – pritaria jam Nerija, – bet mes labai norėjome tai daryti, todėl ryžomės rizikuoti. Ir mūsų rizika pasiteisino.“

Lietuviškos mados oazė

Svarbiausias „Boho Chic“ principas – išskirtinumas. „Jei panašios prekės pradedamos pardavinėti ir kituose butikuose, su tokiais tiekėjais tenka atsisveikinti“, – sako Nerija.
Sauliui ir Nerijai ne mažiau svarbu, kad tai, ką parduoda, būtų artima jų pačių stiliui ir skoniui. „Negalėtume prekiauti tuo, kas mums svetima, net jei tai ir būtų gerai perkama“, – sako Nerija. Ji džiaugiasi, kad pastaruoju metu asortimentas išsigrynino, pavyko surinkti tai, ko norėjosi.

Darbintis į mados namus „Prada“ Nerija nuėjo vilkėdama draugės dovanotus marškinėlius su užrašu: „Who the f...k is Prada?“
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
„Iš pradžių dizainerių ieškojome patys – eidavome į „Mados infekciją“, kostiumo dizaino diplominių kolekcijų ir kitų pristatymus. Dabar kūrėjai patys mus randa, reikia tik atsirinkti. O rinktis tikrai yra iš ko“, – sako ji. Vienas labiausiai Saulių ir Neriją džiuginančių atradimų – dizaineris Vilius Venckevičius. „Gal ne visiems suprantamas, bet labai unikalus ir įdomus. Jo kūriniai gal net tinkamesni užsienio rinkai, bet ir savo pirkėjus reikia auginti, pratinti prie drąsesnių sprendimų. Šio kūrėjo, kaip ir Rasos Juškevičienės, drabužiai yra aukštesnės klasės, – sako Nerija. – Laisvesnio stiliaus daiktų ieškantys klientai pamėgo prekių ženklą „Labàdienà“. Jis patrauklus tiek lietuviams, tiek užsieniečiams. Pastariesiems – kad pavadinimas sudarytas iš pirmų išmokstamų lietuviškų žodžių. Iš startuojančiųjų išsiskiria labai smagių ir kokybiškų laisvalaikio drabužių prekių ženklas „á mon“. Žmonės mėgsta „Pando“ kelnes, „LT Identity“ gaminius.“

Originalumą itin vertinantys ir patys išsišokti nebijantys pašnekovai pripažįsta, kad vakarietiškos idėjos kelią mūsų gatvėse skinasi labai pamažu. „Lietuvoje vis dar labiausiai vertinama klasikinė elegancija. Dauguma rengiasi kuo santūriau, kuo tamsiau, kad tik neišsiskirtų. Geriau būti nepastebėtam, nei sulaukti kritikos, – apgailestauja Nerija. – Žmonės slepiasi po vienodais, nuobodžiais drabužiais, nes taip jaučiasi saugesni. Gali suprasti, kodėl tokie apdarai dominuoja didžiuosiuose prekybos centruose – paklausa diktuoja taisykles, bet labai liūdna, kad net ir dizaineriai prisibijo eksperimentuoti. Mes nuolat dairomės drąsių kūrėjų. Džiaugiamės porą tokių neseniai atradę tarp kostiumo dizaino absolventų. Vienas jų – Tomas Baranauskas. Niekam jo neatiduosim. Pamačiau ant podiumo jo modelius ir susižavėjau. Galbūt ne kiekvienas iškart išdrįs tai apsivilkti, bet pradėsim nuo savęs.“

Laisvės gurkšnis

Nerija ir Saulius įsitikinę, kad jiems išlaisvėti labai padėjo gyvenimas užsienyje. „Vykdama į JAV buvau pilka pelė, – prisipažįsta Nerija. – Bijojau žmonių ir pati savęs, bet iškart patekau į tokią aplinką, kad privalėjau pralaužti visas kliūtis, išmokti kalbą, pradėti bendrauti.“ Ne kartą aprašyta kone anekdotinė Nerijos įsidarbinimo mados namuose „Prada“ situacija kiek primena filmą „Ir velnias dėvi „Pradą“, kai garsiame mados žurnale dirbanti mergina, atsiliepusi telefonu, paprašė paraidžiui pakartoti pavadinimą „Dolce & Gabbana“… Panašiai buvo ir Nerijai, kai sužinojo, kad yra kviečiama į „Pradą“ darbo pokalbio: „Prada? Hmmm… Girdėjau…“ Negana to, darbintis nuėjo su draugės dovanotais marškinėliais, ant kurių buvo užrašyta: „Who the f...k is Prada?“ („Kas yra ta su...ta Prada?“) Darbą Nerija vis dėlto gavo, nors neturėjo nė menkiausio supratimo apie mados verslą, darbo šioje srityje patirties, o ir anglų mokėjo abejotinai.

„Nežinau, kodėl jie mane pasirinko, – sako ji. – Gal ieškojo tokio žmogaus: šviežio, žalio ir galinčio bendrauti su netipiškais pirkėjais?“ Nerija mados namuose „Prada“ išdirbo 10 metų, nors retas ten ištempdavo ilgiau nei 2-ejus. „Buvo baisi įtampa. Ne visi tai ištverdavo, – prisimena pašnekovė. – Svarbiausias dalykas ten – pardavimas, skaičiai. Be to, ir klientai labai išskirtiniai, pasaulinio garso žvaigždės. Viskas griežtai reglamentuota: kalbos kultūra, manieros, veido išraiška, apranga. Nė minutei negalėjai atsipalaiduoti, bet man turbūt reikėjo to adrenalino. Vadovai neretai siųsdavo gesinti konfliktinių situacijų – tiek tarp darbuotojų, tiek su klientais. Tiesa, mano užsakovai buvo specifiniai: meniški, laisvi bohemos atstovai – kaip aš. Gal kažkaip vieni kitus užuosdavom?.. Tai buvo mano daržas, mano rojus. Taip susidraugavom, kad net išėjusią iš to darbo mane pasiekdavo jų laiškai. Klausė, kur esu, ką veikiu. Kai kurie viešėjo Lietuvoje, lankėsi mūsų butike.“ Nerija pripažįsta, kad Amerika nėra ta šalis, kurios gyventojai pasižymi rafinuotu skoniu.

„Niujorke tikrai yra kur akis paganyti, juk ne veltui jis vadinamas mados sostine, bet piečiau – Los Andžele ar Majamyje, kur gyvenau, labiau vertinamos etiketės. Net vienuolikmetės vaikšto su mažomis „Louis Vuitton“ rankinėmis.“ Svarbiau, pasak Nerijos, yra tai, kad gyvenimas svetur išlaisvina, padeda atsikratyti kompleksų, o tai suteikia drąsos ne tik įdomiau rengtis, bet ir atviriau bendrauti, įgyvendinti savo svajones. Saulius pritaria, kad ir jam panašų poveikį padarė beveik du dešimtmečius Hamburge praleistas laikas. „Sako, kad vokiečiai pernelyg laikosi taisyklių, bet jos padeda gyventi. Statyti automobilį taip, kad netrukdytų kitiems, praleisti pėsčiuosius, laikytis duoto žodžio – tai natūralūs dalykai. Nesijaučiau ten svetimas. Tiek Vokietija, tiek JAV – multikultūrinės šalys, tad tolerancija kitiems ten yra didesnė. Net požiūris į šunis kitoks. Jei vediesi kartu, vadinasi, esi visiškai už jį atsakingas. Niekas nešaukia: „Kur antsnukis?!“, negąsdina vaikų drausdami gyvūną paglostyti. Visi žino – jei tavo šuo ką nors nuskriaus, visą gyvenimą neišsimokėsi. Tai drausmina. Tiesa, Vilniuje jau yra nemažai kavinių, kur galima eiti su šunimis. Prie to ir mes gal būsim kiek prisidėję...“

Žmonės slepiasi po vienodais, nuobodžiais drabužiais, nes taip jaučiasi saugesni
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Abu pašnekovai pabrėžia, kad svetimoje šalyje labai svarbu, kiek tu pats esi pasiryžęs įsilieti į jos gyvenimą: jei bendrausi tik su savais, nesimokysi kalbos, aišku, kad jausiesi izoliuotas. „Aš, galima sakyti, buvau tapęs tikru vokiečiu“, – juokauja Saulius. „Tu ir dabar toks esi, – replikuoja Nerija. – Tik pabandyk pavėluoti į susitikimą su juo...“ Saulius juokdamasis prieštarauja, kad dabar yra priverstas mokytis naujų taisyklių: „Kadangi dauguma mūsų draugų ir klientų yra iš meno, bohemos pasaulio, tenka prisitaikyti prie to, kad jų laiko sąvoka kiek skiriasi nuo mūsų.“ Vyras pripažįsta, kad Vokietijoje užsiimti verslu paprasčiau nei Lietuvoje jau vien todėl, kad ten – didesnė rinka ir didesnė kiekvieno perkamoji galia. „Jei žmogus išėjo apsipirkti, tai ima viską, kas jam patinka. Pirkimas vokiečiams – būdas save palepinti, – sako Saulius. – Lietuviai dažniausia perka, nes reikia. Jie eina į parduotuvę žinodami, ko konkrečiai nori, ypač – vyrai. Jei suplyšo batai, einu pirkti kitų. Moterys gal spontaniškesnės, bet irgi racionaliau nei užsienietės apgalvoja būsimus pirkinius.“ Lyginti gyvenimą užsienyje ir Lietuvoje Ivanauskai ne itin nori.

„Gera buvo grįžti į Lietuvą. Labai džiaugiuosi tuo žingsniu, gal kada nors ir vėl kur išvažiuosiu, bet dabar esu labai laiminga. Yra priežasčių, kodėl išvažiuojam ir kodėl grįžtam, kodėl aš ir Saulius esame čia. Jei nori akcentuoti tik negatyvius dalykus, tada geriau krautis lagaminą“, – sako Nerija. Kamantinėjami abu vis dėlto prasitaria, kad Lietuvoje juos vis dar stebina aptarnavimo kultūra ir tai, kad su vyrais elgiamasi gerokai pagarbiau nei su moterimis, kad jėga ir pakeltu tonu, nesvarbu – banke ar parduotuvėje, gali laimėti daugiau nei šypsena. Gyvenime – kaip ir versle. O pokyčius Ivanauskai pirmiausia pradeda nuo savęs. „Stengiamės visiems šypsotis, sveikintis liftuose ir su kaimynais. Vieną kartą kaimynas gal neatsakys į pasveikinimą, antrą atsakys, o trečią jau ir pats pasisveikins. Dabar jauni žmonės daug keliauja, mokosi, dirba svetur, paskui grįžta, daug atvyksta užsieniečių. Lietuviai, ypač vilniečiai, akivaizdžiai europietiškėja“, – džiaugiasi Nerija.

O kas toliau?

Paprašyta išvardyti, ko reikia, kad verslas būtų sėkmingas, Nerija atsako: „Ryžto, daug avantiūrizmo, tikėti tuo, ką darai, negirdėti skeptiškų kalbų, nebijoti rizikuoti (jei nepavyks, darysi ką nors kita). Reikia tuo gyventi. Jei nejauti aistros savo darbui, aukštumų nepasieksi.“ O kaip dėl taisyklės „Devynis kartus atmatuok, dešimtą kirpk“? Kiek padiskutavę nutariam, kad Lietuvoje vis dėlto dažniau matuojama pernelyg ilgai, bet kirpti taip ir nesiryžtama. Paklausti, kuris iš jų yra tas atsargesnis matuotojas ir skaičiuotojas, Saulius ir Nerija kaltai susižvalgo. „Mums tas skaičiavimas – nelabai... Tegul tai daro profesionalai, mums svarbiau kurti idėjas, bendrauti su klientais“, – sako Saulius.

Kad butikui „Boho Chic“ klientų netrūksta, akivaizdu ir be didelio skaičiavimo. Jie eina vienas po kito. Ir ne šiaip sau žioplinėja – kone kiekvienas ką nors perka: marškinėlius, kedus, apyrankę. Vienas traukia tiesiai prie varlyčių, pasiteirauja, ar nėra daugiau spalvų. Saulius atsako, kad kitą savaitę bus, bet vyriškis purto galvą: „Man reikia rytoj.“ Paklaustas, kokios šventės proga, atsainiai taria: „Susirašau“, nusiperka varlytę ir išeina. Atrodo, kad „Boho Chic“ klientai ne mažiau originalūs nei parduotuvės savininkai.

Namų aplinka, draugais tapę klientai – visa tai, žinoma, suteikia komforto jausmą, bet verslas reikalauja naujų iššūkių, plėtros. Dar vienas „Boho Chic“ butikas Stiklių gatvėje jau yra. O kas toliau? „Reikia augti. Verslui tai visada gerai, tavęs turi būti daug“, – vyriškai tvirtai aiškina Saulius. Kad vietoje stovėti negalima, pritaria ir Nerija, tik ji labiau linkusi ieškoti naujų kokybinių sprendimų. Negali užmigti ant laurų, ypač – kai ant kulnų lipa konkurentai. „Pastebėjome, kad atsirado labai daug mus kopijuojančiųjų. Gaila, kad žmonėms taip trūksta fantazijos. Viena vertus, tai įrodo, kad einame teisingu keliu. Kita vertus, supranti, jog Lietuvoje plėstis jau nėra kur. Kaune, vienoje gatvėje, galima rasti dvi parduotuves, prekiaujančias tomis pačiomis prekėmis“, – teigia Saulius, bet neišduoda, kur ketina judėti toliau. Nerija plėtrą vertina atsargiau, sako, kad viena jų sėkmės priežasčių yra būtent asmeniškumas, artimas ryšys su klientais, šiltas bendravimas. Plėsdamasis tą ryšį neišvengiamai prarandi.

„Tai, kad jau ketvirti metai viską darom patys – be atostogų, nėra gerai. Buvome kelioms dienoms išvažiavę į Prahą, bet ėmė panika – greičiau atgal! Kad ir kaip patinka darbas, laisvalaikis yra labai svarbu, negali būti darboholikas. Stengiamės kol kas bent jau sekmadieniais nedirbti. Turime užsiauginti tinkamą pamainą, kad galėtume išvažiuoti ramūs“, – sako Nerija. Viena tokia darbuotoja šiuo metu yra, kitų ieško, tik ne taip lengva rasti. Parduotuvės savininkai sako, kad jiems nesvarbus nei būsimo darbuotojo išsilavinimas, nei darbo patirtis. Netgi tai, ar domisi mada, nėra esminis kriterijus.

„Mums darbuotojas yra kaip šeimos narys. Nesinori, kad jo požiūris į darbą būtų valdiškas. Svarbu, kad sutaptų vertybės, kad būtų charizmatiškas, laisvas, mokėtų ir norėtų bendrauti. Kad klientas, atėjęs į parduotuvę, jaustųsi laukiamas“, – tvirtina Nerija. Čia – kaip ir gyvenime: kad atrastum savo kelią, turi daug išbandyti. Pašnekovė tai iliustruoja savo pavyzdžiu. Ji studijavo muziką, dainavo sakralinės muzikos ansamblyje „Pastoralė“, užsiėmė profesionaliu kalnų slidinėjimu. „Galiausiai vis tiek atsiduri ten, kur turi būti, – sako ji. – Visą gyvenimą svajojau studijuoti drabužių dizainą, bet mama yra odinių daiktų dizainerė, tad nutarėm, kad šeimoje šios profesijos atstovų jau gana.“ Paklausta, kas versle sunkiausia, Nerija atsako, kad kebliausia jai pasakyti „ne“ tiems kūrėjams, kurių prekės neatitinka butiko koncepcijos. „Tuos žmones ji siųsdavo pas mane, bet dabar jau nieko – išmoko“, – priduria Saulius ir šiltai nusišypso savo gyvenimo ir verslo partnerei.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis