Skaitomiausi straipsniai:
- Krepšininko A. Macijausko žmona laužo stereotipus
- Kokius batus avėsime šį rudenį
- Natalija ir Katažina rungėsi, kuri gražesnė
- Meniu, kurį siūlo sveikatingumo treneriai
- Kitoks varškės apkepas

Orientavimosi sporto kalnų dviračiais entuziastę Romą Puišienę (38 m.) nejučia iš karto pakrikštijau ekstremale. Taip net pavadinau kompiuteryje jai skirtą aplanką. O kaip kitaip įvardyti moterį, dviejų mažamečių mamą, spirgančią nuo dviračių ir skaičiuojančią dienas, iki galės leistis kalnais?

„Tai – mano gyvenimo būdas“, – šypsodamasi sako smulkutė trumpaplaukė nekantrumu žibančiomis akimis. Ir šypsosi ji visą mūsų pokalbiui skirtą laiką.

Juokauju, kad straipsnį galėčiau rašyti apie labiausiai paplitusius kalnų dviratininkų stereotipus ir mitus, – pokalbio į mėgstamą restoraną „Stebuklai“ šventinę dieną atskubėjusi R. Puišienė juos vieną po kito paneigia. Prisiskaičiusi teorinių išvedžiojimų apie šiuos sportininkus, laukiau aukštos (vidutinis kalnų dviratininkų ūgis yra 176–180 cm), stotingos, tvirtai sudėtos atletės, o įbėgo besišypsanti smulki 1,63 m ūgio mergaičiukė trumpai kirptais plaukais, su džinsais, sportiniais marškinėliais ir odine striukele. Ji rimtai ta ekstremalė? Negalėjau patikėti.

Dairiausi, kur Jūsų dviratis...

Nusileidau iš savo biuro, šiandien man – darbo diena: rašau magistro darbą. Šiaip dviratį minu kasdien, jis yra geriausias mano draugas ir palydovas. Net mašiną specialiai pirkau tokią, į kurios bagažinę tilptų stačias dviratis (juokiasi).

Kaip Jūsų gyvenime atsirado dviračiai?

Mokydamasi mokykloje buvau aktyvi orientacininkė. Į šį sportą mane – dar mažytę – atvedė mama. Išvažiavusi studijuoti į Rygą, jį apleidau, nes neturėjau tam nei laiko, nei galimybių, tačiau grįžusi į Lietuvą ir pradėjusi dirbti, susiradau bendraminčių iš senų laikų, ir jie pasiūlė išbandyti orientavimosi sportą kalnų dviračiais. Su šia draugų kompanija daugiau kaip prieš dešimtmetį įsteigėme klubą, savaitgaliais susirinkdavome ir sportuodavome savo malonumui, taip po truputį viskas ir įsivažiavo... Po pusmečio kažkuris perskaitė, kad vyks pirmasis orientavimosi sporto kalnų dviračiais pasaulio čempionatas, tada visi greitai nusipirkome kalnų dviračius ir maždaug po pusmečio treniruočių išvažiavome į pasaulio čempionatą (smagiai juokiasi).

Ir kaipgi šiems nutrūktgalviams sekėsi?

Buvome visiški avantiūristai, neįsivaizdavome, nei kokie turi būti dviračiai, nei kaip važiuoti. Tiesiog nusprendėme, kad bėgti sunku, todėl pasirinkome dviračius (šypsosi), bet trasas kažkaip baigėme (juokiasi).

Kaip Jūs, tokia smulki ir pažiūrėti trapi moteris, pasirinkote tokį ekstremalų pomėgį? Jaučiate nenumaldomą adrenalino poreikį?

Man tai tiesiog įdomus laisvalaikis, pomėgis. Susitinku su įdomiais žmonėmis, puikiai leidžiame laiką. Be to, neįsivaizduoju savęs nesportuojančios. Fizinis krūvis man kaip narkotikas: jei savaitę nieko nedarau, neišsikraunu, galiu pradėti lipti sienomis. Net dirbti negaliu (juokiasi)! Užaugau sportiškoje šeimoje: mano mama buvo orientavimosi sporto trenerė, tėtis – prijaučiantis sportininkas. Matyt, tokia mano genetika.

Kalnų dviračių sportas pasaulyje per pastaruosius dešimt metų labai išpopuliarėjo. Ar tiesa, kad ir Lietuvoje vis labiau domimasi šia gana jauna sporto šaka? Kaip manote, kodėl?

Taip, orientavimosi sportas kalnų dviračiais – dar visiškai jauna sporto šaka. Iki maždaug 2003-iųjų Lietuvoje praktikuotas tik orientavimasis bėgte ir slidėmis. Dviračių sportas sparčiai populiarėja. Užtenka pasižvalgyti po Vingio parką. Jeigu oras geras, ten reikia eismo reguliuotojo (juokiasi)! Žmonių aktyvumas ir domėjimasis sveiku gyvenimo būdu smarkiai išaugo, ir tai be galo džiugina. Manau, ekologijos banga atnešė daug naudos.

Kuo šis sportas specifinis, ypatingas? Kas Jus užkabino?

Tam, kad įveiktum distanciją, fizinio pasirengimo neužtenka. Reikia dar ir mąstyti. Tai nėra vien aklas dviračio mynimas tam, kad aplenktum varžovą. Esi vienas miške, pats su savimi, gali pasikliauti tik savimi. Priimi neteisingą sprendimą – važiuoji aplink arba į kalną (juokiasi). Mane veža būtent ši fizinio krūvio ir mąstymo kombinacija. Sakyčiau, tai tarsi šachmatai su dideliu fiziniu krūviu. Ir laimi šiose varžybose nebūtinai fiziškai stipriausias sportininkas.

Kaip treniruojami kalnų dviratininkų raumenys, dar galiu įsivaizduoti. O kaip išmankštinti galvą?

Prisipažinsiu: orientavimasis yra mano silpnoji vieta. Vis pritrūkstu jam laiko. Daugiau dėmesio skiriu fiziniam pasirengimui, stengiuosi įvykdyti treniruočių planą. Orientacininkai treniruojasi naudodamiesi žemėlapiais. Beje, Vilniuje kiekvieną antradienį būna paruoštos trasos, tad kiekvienas norintis žmogus gali užsiregistruoti ir šį sportą išbandyti (daugiau informacijos apie projektą „Mano antradieniai“ galima rasti interneto puslapyje antradieniai.lt – aut. past.). Iš pradžių siūlyčiau pamėginti įveikti trasą pėsčiomis – bus lengviau nusiteikti (šypsosi). Tai mano formaliosios treniruotės: susirenkame su bendraminčiais ir važiuojame pažymėtomis trasomis, per visus miške įrengtus kontrolinius punktus... Viskas būna paruošta kaip varžyboms. Atvažiuoji, susimoki dešimt litų ir treniruojiesi (juokiasi). Kartu tai – ir šio sporto populiarinimo priemonė.

Kalnų dviračių sportas yra gana pavojingas ir net ekstremalus. Mokslininkai sunerimę, kad jis kenkia vyrų sveikatai ir net vaisingumui. Kokie pavojai tyko sportininkių moterų?

Pavojų tikrai netrūksta. Kalnų dviračių varžybose nežinai, kokia techniškai sudėtinga yra trasa, be to, važiuoji su grupe. Tiesa, trasa būna nužymėta, tad situaciją iš dalies gali numatyti stebėdamas priekyje minantį priešininką ar nujausdamas tam tikrus manevrus. O štai orientavimosi sporto kalnų dviračiais varžybos vyksta miškingose vietovėse, kaskart dažniausiai – vis kitoje, tad nežinai, kas tavęs laukia priekyje, turi susiorientuoti: įvertinti, koks staigus bus posūkis nusileidus nuo kalno, kokio gylio bus upelis ir t. t.; kontroliuoti greitį ir dar valdyti dviratį. Kiekviena trasa – tai staigmena. Ir nebūtinai – maloni (šypsosi). Taigi ekstremalių pojūčių netrūksta.

Kaip šeima reaguoja į tokį aistringą ir pavojingą Jūsų pomėgį?

Mano vyras – buvęs sportininkas, kurį laiką rinkosi tarp elitinio sportininko ir gydytojo karjeros. Galiausiai pasirinko mokslą, taigi jis supranta, palaiko ir neprieštarauja mano pomėgiui. Vaikai taip pat sportuoja: dukra antrus metus lanko šuolius į vandenį nuo tramplino, sūnus – tenisą ir badmintoną, kol kas negali apsispręsti, kas labiau patinka.

Šis sportas, spėju, dar ir nėra labai pigus malonumas?

Tai kainuoja. Kiek žinau, visi orientacininkai dirba dar ir kitus darbus. Šis sportas nėra pigus, tačiau ir nereikalauja nuolatinių kosminių investicijų. Didžiausia – 10–35 tūkst. litų. Tiek kainuoja varžyboms skirtas dviratis. Žinoma, paprastesnį galima įsigyti ir už 5 tūkst. litų.

Dviratis – ne tik patogi, bet ir aplinkai nekenkianti transporto priemonė. Ar Jums svarbi ekologija?

Ekologija man svarbi renkantis kasdienius maisto produktus. Stengiuosi pirkti kiek įmanoma kokybiškus, natūralius, be teršalų. Prieš kelerius metus su drauge plėtojome ekologiškų produktų pristatymo į namus verslą. Jis gyvavo apie pusantrų metų, paskui pavargome, nes ši veikla nebuvo mūsų pragyvenimo šaltinis, ji reikalavo daug laiko, dėmesio ir investicijų. Tada skrupulingai laikiausi visų taisyklių, pirkau tik natūralų, sveiką maistą, visomis išgalėmis palaikiau šią idėją. O dabar tam kartais trūksta laiko, apsiperkame dažniausiai prekybos centruose, nors labai mėgstu nuvažiuoti į Tymo turgų, užsukti į mėgstamas ekologiškų prekių parduotuvėles. Reikia palaikyti smulkiuosius ūkininkus ir gražias jų iniciatyvas.

Ekologija vis dar populiari, tik ne visada matome, kas po mūsų nosimis. Spaudžia širdį aplink matant tiek daug šiukšlių, vidury miško suverstą kalną senų padangų, buitinės technikos ir kitokio šlamšto. Orientavimosi sportas kalnų dviračiais ne veltui laikomas viena ekologiškiausių, gamtai nekenkiančių sporto šakų. Dalyvauju įvairiose varžybose, į jas susirenka daugybė sportininkų (tarkime, Švedijoje vienu metu į miškus suplūsta 20 tūkst. orientavimosi sporto mėgėjų, Lietuvoje didžiausios orientacininkų varžybos sutraukia apie pusantro tūkstančio), žmonės savaitę gyvena palapinėse, tačiau nė vienas po savęs nepalieka jokių šiukšlių! Ir po miškus kur panorėję nevažinėjame. Tai net draudžiama, už tokį elgesį net gali būti diskvalifikuotas. Nevalia trypti miško ar parko paklotės!

Ar ir grožio priemones renkatės ekologiškas?

Kai laukiausi abiejų vaikų ir juos maitinau, taip, labai žiūrėjau, ką tepu ant veido. Dabar man svarbiausia, kad priemonės būtų kokybiškos. Tiesą sakant, naudoju jų nedaug. Esu įsitikinusi, kad grožį lemia ne kosmetika, o tai, ką valgome, kaip deriname maisto produktus.

Ar atsisakote kai kurių maisto produktų? O gal leidžiate sau viską?

Griežtų apribojimų nėra. Šis sportas reikalauja ištvermės, todėl rekomenduojama iš vakaro pavalgyti, vartojame daug angliavandenių turinčio maisto, o prieš rimtas varžybas tenka organizmą pastiprinti ir specialiais papildais. Jokios specifinės dietos, kuri turėtų įtakos rezultatams, nėra. Žinoma, stengiuosi laikytis tam tikrų mitybos taisyklių: vartoti kuo mažiau pieno produktų ir baltos duonos gaminių, tačiau būna visko – ir bandelių dienų, ir makaronų labai norisi. Tada bent jau stengiuosi rinktis juos ryžių ar iš kukurūzų miltų.

Birželį dalyvavote turnyro „Vilnius Challenge“ elito rungtyje. Papasakokite, koks tai iššūkis, koks elitas jame rungiasi?

„Vilnius Challenge“ yra didžiausios miesto multisporto varžybos, jose gali dalyvauti visi norintieji. Pirmasis turnyras vyko 2009-aisiais, iki tol tokio formato sporto renginio Lietuvoje nebuvo. Perkelti multisporto rungtis į miesto erdves, o ne nugrūsti kur nors į miškus, kur jų niekas nemato, buvo nauja ir netikėta. Šis renginys tapo ir miesto švente. Šiemet į šias varžybas buvo užsiregistravęs rekordinis skaičius – daugiau kaip tūkstantis – dalyvių iš penkiolikos šalių. Rungčių yra dvi – mėgėjų ir elito. Rengėjai kasmet sugalvoja vis ką nors nauja: pavyzdžiui, niekada nebūčiau pamaniusi, jog, būdama sveiko proto, landžiosiu lietvamzdžiais arba irsiuosi per Nerį putplasčio plaustu (juokiasi). Labai smagus ir originalus renginys! Deja, šiemet per šias varžybas susilaužiau ranką, todėl su partnere trasos nebaigėme.

Jūsų gyvenime netrūksta ir egzotinių iššūkių. Iki šiol kvapą gniaužia prisiminimai iš Butano?

Kol kas nesu dalyvavusi varžybose už Europos ribų. Buvo vienas pasaulio čempionatas Australijoje, bet aš tuo metu gimdžiau vaikus. O viena įspūdingiausių kelionių dviračiais tikrai buvo Butane prieš trejus metus. Būtų neblogai ką nors panašaus pakartoti (šypsosi). Su draugais ruošiamės kitąmet apvažiuoti dviračiais Europą.

Pagal pasaulinį laimės žemėlapį ir 2006 m. „Business Week“ paskelbto Lesterio universiteto tyrimo duomenis, Butanas yra laimingiausia Azijos šalis ir aštunta laimingiausia pasaulyje. Kas tuos žmones verčia šypsotis?

Butano žmonės labai myli savo kraštą. Jie prisiima visišką atsakomybę už tai, kas šalyje vyksta. Saugodami žemę, jie riboja turistų srautus, tiksliau – leidimus išduoda visiems, tačiau šis kainuoja 250 JAV dolerių (625 Lt – aut. past.) dienai, tad turistauti čia brangu. Butano pietuose žmonės gyvena ypač skurdžiai, kai kuriuose kaimuose tik prieš pusantrų metų įvesta elektra, o mes buvome apskritai pirmieji turistai, tačiau nesiskundžia, visi šypsosi, dainas dainuoja, sėdi pakelėse, nors per dieną pravažiuoja vos trys keturios mašinos, ir pardavinėja aitriąsias paprikas. Na, kiek jų gali nusipirkti? O kartą mindami kalnuose sutikome ant akmens sėdinčią ir į tolį žiūrinčią merginą. Paklausėme, ką veikia. Atsakė, kad medituoja. Skurdas toje šalyje nėra demonstruojamas, jis priimamas kaip duotybė. Niekas nedaro iš to problemos.

O kas Jums yra laimė?

Žinoma, laimingas jautiesi tada, kad tau viskas gerai, kai šeima sveika, visi laimingi ir patenkinti. Svarbu ir savo pačios tikslai, ir kaip sekasi juos įgyvendinti, pasitenkinimo jausmas, kai padarai ką nors gera, kai jautiesi vertinamas. Jei gali kam nors padėti, ego taip pat jaučiasi pamalonintas (šypsosi).

O kokie iššūkiai laukia ateityje?

Sieksime dar labiau populiarinti Lietuvoje orientavimosi sportą kalnų dviračiais. O didžiausia mano svajonė – kad pasaulio čempionatas 2017 metais vyktų Vilniuje. Esame pateikę paraišką, kaip tik laukiame atsakymo iš birželio mėnesį vykusios asamblėjos, laikome kumščius, kad jis būtų teigiamas. Vilnius – nuostabus, unikalus miestas: pačiame jo centre galima rasti puikių žemėlapių (tai pasaulyje labai retas reiškinys), įrengti įdomių trasų (turime Kalnų parką, Bernardinų sodą, Senamiestį, Sapieginę, Ozo šlaitus ir pan.) ir perteikti miesto žavesį žiūrovams. Gal netgi pavyktų prisivilioti į Lietuvą kanalą „Eurosport 2“.

Iš sportininkės gyvenimo

Išsilavinimas ir profesija. Yra baigusi ekonomikos studijas. Su vyru daugiau kaip dešimtmetį vadovauja odontologijos klinikai.
Šeima: vyras gydytojas odontologas Algirdas (34 m.), dukra Vytenė (8 m.), sūnus Tautvydas (5 m.).
Kur rasti vyrą? „Su vyru susipažinome multisporto varžybose „Mini Eko“, jas organizavo Vytenis Benetis, dabar šis žmogus rengia „Vilnius Challenge“. Merginoms galiu išduoti, kad tai – tiesiog puiki vieta susipažinti su aktyvų gyvenimo būdą praktikuojančiais vaikinais (šypsosi). Taigi toms, kurios ieško įdomaus ir truputį crazy, patariu ieškoti ten.“
„Mano dienotvarkė leidžia man sportuoti rytais. Atsikeliu, nuvežu vaikus į darželį, mokyklą, grįžtu namo, susiruošiu į treniruotę ir išvažiuoju porai valandų. Paskui dažniausiai pietauju ir tik tada keliauju į darbą.“
Čempionės pusryčiai. „Dažniausiai – košė, omletas. Savaitgaliais su vaikais kepame blynus.“
„Kasdien numinu apie 30–50 km, tačiau treniruojantis svarbiausi ne kilometrai, o kiti parametrai – laikas, pulsas. Svarbu, ir kokia danga važiuoji, ir kokiu dviračiu.“
„Treniruotės trunka po 2,5 val. Treniruojuosi maždaug šešis kartus per savaitę.“
Būtinos savybės. „Ištvermė ir gebėjimas susikoncentruoti. Vidinės ramybės ir mokėjimo atsijungti nuo išorinių dirgiklių labai reikia. Jei būsi susinervinęs ar pavargęs, nieko nepasieksi. Galva turi būti visiškai rami.“
Silpnumo akimirkos. „Jų būna. Tada atrodo, kad tik gulėtum ir nieko neveiktum, bet tai praeina. O kartais užtenka gerai išsimiegoti.“

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!