Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- J. Statkevičius: mano marokietiškos kolekcijos papuošalus šįkart galėsite įsigyti
- G. Paulauskas: dabar kai kurie gimdytojai savo atžaloms leidžia viską – mano, kad išaugins lyderį
- Prognozės savaitei: sužinokite, ar savaitė bus palanki
- 7 produktai, kurių vartojame per daug
- Žemaičių blynai
Ali šokoladinės savininkas Ali Gadžijevas juokiasi: „Jei prieš kelerius metus kokia nors čigonė būtų išpranašavusi, kad gaminsiu aukso bei sidabro dulkėmis apibarstytus saldainius, turėsiu nuosavą šokoladinę, būčiau pasukiojęs pirštą ties smilkiniu – suprask, būrėja kvanktelėjo. Net gražiausiame sapne nebuvo ženklo, kad grįžęs iš trylika metų trukusios kelionės po Europą įsisuksiu į belgiško šokolado verslą.“
Atėjusi į netoli sostinės Halės turgaus veikiančią Ali šokoladinę pusvalandžiu anksčiau, nei buvome sutarę, supratau, kad netrukus būsiu įdarbinta. Nuo prekystalio atsitraukęs A. Gadžijevas man pradėjo energingai aiškinti, ką reikės daryti Savanorių prospekte esančiame šimto kvadratinių metrų ceche. Pasirodo, šokoladinės savininkas laukė būsimos darbuotojos, ir kaip tik pasipainiojau aš. Liko tik klausytis, kaip spėriai turėčiau suktis, kad palaikyčiau ceche tvarką.
Dėjausi dėmesinga, bet įdomiau buvo stebėti į šokoladinę užsukančius saldumynų mėgėjus. Jie šypsojosi, sveikinosi su savininku. Akivaizdu, kad dauguma čia lankosi ne pirmą kartą. Mama su dukra aiškinosi, kokius desertus jau yra ragavusios, blizgino akis į tuos, kurių skonio jų gomuriai dar nepatyrė. Mergina ir vaikinas lėtai skanavo sūrio pyragą su mangų kremu. Paauglys nusipirko prancūzišką sluoksniuotos tešlos pyragaitį su įdaru (pranc. profiterole), rožinį migdolinį pyragaitį (pranc. macarons) ir arbatos; du jaunuoliai teiravosi pralinė. Šiuos saldainius pirkėjai iššluoja, vos atidaroma šokoladinė... Saldžiai pasijuokę iš nesusipratimo, sėdomės tarp lankytojų pasikalbėti apie kelią, kuris mus pasirenka.
Neramios sielos avantiūristas
Ali istorija liudija: kartais ne mes patys pasirenkame kelią, o kelias pasirenka mus. Kas žino, prigimtis ar varinė tūba kalta, kad A. Gadžijevas anksti pajuto aistrą keliauti. Šį muzikos instrumentą Ali pradėjo pūsti būdamas antrokas ir netrukus įsiliejo į garsųjį Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų orkestrą „Septima“. Legendinis jo vadovas Vytautas Skripkauskas stengėsi, kad vasaromis mokiniai koncertuotų svečiose šalyse. „Per dvylika metų, kai grojau tūba, išmaišėme visą Europą, – pasakoja pašnekovas. – Ypač gerai susipažinau su Vokietija. Vis dėlto mane labiau žavėjo pietų šalys – Prancūzija, Italija, Ispanija.“
Italijoje iš plantacijų nėriau į piceriją. Ten įsitrynęs iš arti pamačiau profesionalų virtuvę: kas yra daroma su tešla, kaip ruošiama, kepama tikroji itališka pica. Tai mane užkabino. Grįžęs į Lietuvą, dirbau įvairiuose restoranuose. Manęs vis klausdavo: „Kodėl tu taip dažnai keiti darbą?“ Kas tris keturis mėnesius atsidurdavau vis kitoje virtuvėje. Ne dėl to, kad atsibosdavo ar kad kolektyvas blogas. Būdavo, atidarau restorano šaldytuvą ir neberandu produktų, iš kurių galėčiau pasigaminti ko nors skanaus: viskas jau ragauta, valgyta, gaminta. Prieš dešimt metų Lietuvoje tik keli aukštos klasės restoranai turėjo šefą, meniu nebuvo keičiami metų metus. Norėjau tobulėti. Išvažiavau į Daniją, įsidarbinau viename geresniame restorane – jame kartais pietauja Danijos karalienė. Per pusantrų metų čia daug ko išmokau ir neblogai užsidirbau. Nusipirkau autobusiuką. Norėjau važiuoti į Ispaniją, gyventi kemperyje ant Viduržemio jūros kranto, atidaryti mini barą paplūdimyje, tačiau tuo metu Europoje prasidėjo krizė. Ispanijoje nieko gero neradau, jau ir namų ilgėjausi. Pardaviau tą autobusiuką ir svajonę pamečiau.“
Parvykęs į Vilnių, Ali įsidarbino restorane „Hediard“, bet netrukus išlėkė į Nicą. Po metų – pas brolį į Milaną, vėliau – vėl į Daniją ir galiausiai grįžo į Lietuvą.
„Niekada neturėjau problemų įsidarbinti. Milane eidavau į restoranus ir žiūrėdavau, ar man patiktų čia dirbti. Tada prašydavau pakviesti šefą, rodydavau jam savo gyvenimo aprašymą, pasakodavau, kur esu dirbęs. Jei šefas nemokėdavo angliškai, eidavau kitur. Visą tą kelią pakartočiau dar kartą. Kiekvienas šefas, kiekviena virtuvė, virėjas – kitokie. Keliaudamas išėjau gyvenimo universitetą ir įgijau profesiją – tapau virėju. Studijų nesu baigęs, tiesiog dirbdamas aiškinausi įvairių šalių virtuvių paslaptis, gavau praktinių žinių.“
Mitų griovėjas
Šokolado meistras tikina, kad polinkis, tiksliau – poreikis gaminti atsirado anksti, antraip būtų tekę sėdėti tuščiu pilvu. „Šeimoje esu trečias, turiu dvi seseris ir brolį. Jei iš mokyklos grįždavau paskutinis, mamos paruošto maisto jau negaudavau, nes viską būdavo sušveitęs brolis. Reikėdavo gamintis pačiam – mama daug dirbdavo, tad grįždavo vėlai. Vis dėlto niekada nemaniau, kad gaminimas taps mano pašaukimu.“
Ali pasakoja, kad su bičiuliu Martynu Praškevičiumi Danijoje kūrė planus, kaip grįžę į Vilnių gamins privačias vakarienes. Pasaulyje ši idėja buvo paplitusi, o Lietuvoje tai atrodė nauja. „Nusipirkome lėkščių, susiradome vietą, kur galėtume tas vakarienes rengti. Paskui gimė televizijos laida „Virtuvės mitų griovėjai“, skridome gaminti į Maskvą, Paryžių, Vietnamą. Griovėme mitus, kad iš padangos galima išvirti skanią sriubą, kad ruošti maistą yra vargas ir kančia. Reikia tik paprasčiau, žaismingiau ir kūrybiškiau žvelgti į šį procesą. Ir knygą „7 ingredientai draugams“ apie tai išleidome.“
Šį rugsėjį TV8 startavo A. Gadžijevo ir profesionalios konditerės Jekaterinos Buldakovos pramoginė laida „Gardu Gardu“. „Geras mano bičiulis yra įkūręs elektroninę konditerinių žaliavų parduotuvę „Gardu Gardu“. Norime žmones šviesti, kad suprastų, kas yra geras šokoladas, kad būtų, kur jo įsigyti. Parodysime, kaip namie išsikepti skanių pyragų, paruošti desertų.“
Ali stebisi, kodėl vadinu jį sėkmės vaiku. Ne kiekvienam sunkiai triūsiančiam žmogui lemta tapti populiariam, o šis vaikinas išgarsėjo eidamas savo keleliais palyginti lengvu žingsniu.
„Lengvai, šokio žingsneliu? Taip atrodo iš šalies. Daugumą darbo vietų gaudavau ir darbdaviai palankiai į mane žiūrėdavo, nes visada stengiausi šypsotis. Kad ir koks būčiau pavargęs, mąstau pozityviai. Aišku, būna dienų, kai nuovargis palaužia, galiu mesti: „Viskas, eina velniop, nieko nebenoriu, nusibodo, nebegaliu, tuoj sprogsiu.“ Nesu tipiškas lietuvis – pusiau lietuvis, pusiau azerbaidžanietis. Mano temperamentas, charakteris kitokie. Žmonės tai jaučia. Kam yra mielas susiraukęs, nepatenkintas žmogus? Neseniai išgirdau sakant: „Tavęs neatpažįstame – mažai šypsaisi.“ Susirūpinau. Gal dėl to, kad keturis mėnesius triūsiame be išeiginių? Ir šiandien kolegei sakiau, kad jau norėjau lėtinti žingsnius, kad pakaktų vien šokoladinės, bet dar milijonas darbų laukia.
Ir dabar netrukus turiu bėgti į cechą reikalų tvarkyti, rytoj – laidos pristatymas, poryt – fotosesija, paskui – dekoruoti. Nesibaigiantys reikalai, chaosas... Mano mergina irgi sako: „Užtenka, raminamės.“ Visai neseniai pagalvojau, kad metų man jau nemažai – laikas susitupėti. Mąstau apie šeimą, vaikus. Kai man bus penkiasdešimt, atžalai – tik 20: ar ne per senas tėvas būsiu? Ateina laikas, kai vaikų reikia mirtinai. Esu pasirengęs kurti šeimą, tvirtai stoviu ant savo kojų.
Ant lango galėjau užrašyti „šokoladinė“, bet užrašiau „Ali šokoladinė“. Ji – mano vardo, tad turiu čia būti, su žmonėmis šnekėtis. Negaliu pastatyti pardavėjo, o pats išlėkti. Juk gali būti, kad traukia ne vien pyragėliai, bet ir aš – kaip asmuo. Pagaliau suteikiau darbo dešimčiai žmonių, esu ir už juos atsakingas.“
Saldžios dienos su pipirais
Ali gamina pralinė su juodojo šokolado, aviečių ir Kajeno paprikų įdaru. Pats savęs klausia: „Kas geriau gali atspindėti meilę už saldų ir aštrų pojūtį kartu?“ Kas šiandien paryškina šio gražuolio merginų numylėtinio gyvenimo skonį? Ar daug karčios meilės jam teko paragauti? „Apie buvusius meilės etapus nešneku, nes dabar tikrai turiu labai mylimą žmogų, gyvenimo moterį, damą, draugę, angelą. Jaučiuosi taip, kaip dar niekada nesijaučiau. Meilė Patricijai mane veda į priekį. Atgal nesidairau.“
Ali meilės istorijos liudija vaikino jausmų kaitą. 2012 m. rugsėjį jis paskelbia turintis „tą vienintelę“ – Ievą. Po metų pareiškia, kad jausmo nebėra... Ar gražioji Patricija, modelis, gali būti tikra, kad po metų nenutiks tas pats? „Visos mano istorijos išrašytos, pabėgti nuo to negaliu. O ir niekur nebėgu, nesislepiu. Su Patricija kartu esame pusantrų metų. Nenubraukiu jokios praeities, bet tik dabar supratau, ką reiškia mylėti. Kol neparagauji skanesnio deserto, manai, kad tas, kurį valgai, – pats skaniausias. Netikiu, kad gali būti stipresnis jausmas už dabartinį. Kitaip išprotėtum nuo tokios meilės, nes dabar yra viršūnė. Šokoladinėje su Patricija kiekvieną dieną būname kartu. Mąstome apie šeimą.“
Pašnekovo akys spindi, kai jis kalba apie šį nelengvą, bet gražų savo gyvenimo tarpsnį – kai nuosavo verslo pradžia sutapo su ypatingu susitikimu. „Patricija padovanojo meilės stebuklą. Plūsteli energija, kyla ūpas daug nuveikti.“ Gal kokį savo sukurtą pyragaitį Ali yra paskyręs mylimajai? „Tikrai apie tai galvoju. Galima skirti čiobrelių saldainius – šie yra jos patys mėgstamiausi. Netyčia išradau saldainių su čiobrelių įdaru receptą. Išsiverdu šių žolelių nuoviro, užpilu šokoladu...
Išduosiu paslaptį: jei tik nors truputį susipykstu su Patricija, pradeda bėgioti neramios mintys, iškart nebesiseka gaminti. Abu esame degtukai: emocionalūs, greit įsiplieskiame. Vienu metu kartu dirbome ceche. Dieną, kai apsipykstame, galima išbraukti: migdoliniai pyragaičiai perkepę, pyragai neiškilę, kažko neįdėta... Na, toks išsiblaškęs būnu, negaliu susikaupti. Jos niekada nekaltinu. Kaltas būnu pats. Gyvenant poroje ieškoti kaltų yra nesąmonė.“
Labai nuodėminga vieta
Taip apie Ali šokoladinę feisbuke rašė viena mergina. Ar pats vyriškis dažnai pasiduoda savo saldumynų pagundai? „Desertams niekada nebuvau abejingas. Man skaniausias sluoksniuotas – iš gero riebaus kremo, biskvito, šokolado. Dėl muzikos, grožio, mados ir pyragaičių skonio ginčytis negalima. Ceche paragauju visų kremų, įdarų ir jau taip užsisaldinu širdį, kad staiga užsinoriu kepsnio arba silkės. Nerealus produktas yra šokoladas. Iš jo galima padaryti skaniausių dalykų. Tai – geros emocijos išraiška maisto pavidalu. Įdomu kurti, gražiai atrodo ir tikrai skanu. Jauti pasitenkinimą. Žinoma, gaminti sudėtinga, reikia daugiau tikslumo, nei ruošiant kulinarinius gaminius. Mane ypač žavi pralinė gamyba. Savo rankomis, pasitelkus fantaziją, galima sukurti fantastiškų saldainių. Kai pamačiau, kad valgydami juos žmonės jaučiasi laimingi, pamaniau: tai ir yra alchemija. Dedi, dedi, uždarai, nupurški ir... vau, pavyko! Skonis dieviškas, tirpsta burnoje...
Esu sukūręs 15 rūšių pyragėlius. Naudojuosi ir žinomų konditerių receptais. Esu belgiško šokolado ambasadorius Lietuvoje, bendrauju su rimtais konditeriais iš įvairių pasaulio vietų. Esu įvaldęs kelis populiariausius makaronsų karaliaus prancūzo Pierre‘o Hermé receptus.“
Ali juokauja, kad moterys limpa prie jo šokoladinės lyg bitės prie medaus. „Vyrai taip pat mėgsta saldumynus, bet 80 procentų pirkėjų yra moterys. Jos neretai atsiveda ir savo brangiuosius. Kai mudu su Martynu ruošdavome privačias vakarienes, pastebėjau keistą dalyką. Vyksta 50 žmonių (tiek pat vyrų ir moterų) keturių patiekalų vakarienė. Pirmasis, antrasis, trečiasis patiekalai – svečiai dūzgia, šnekasi, geria, diskutuoja. Desertas – šurmulys staiga dingsta, stoja tyla. Šokas. Kas čia dabar? Pasirodo, jei desertas geras, moterys nustoja kalbėti. Jos smaguriauja, mėgaujasi tarsi išėjusios į savo kosmosą, į kitą pasaulį. Visiškai užganėdintos.
Pats didžiausias įvertinimas, kai lankytojai pas tave grįžta. Jau turime būrį nuolatinių pirkėjų. Viena kompanija atsiveda kitą. Jaučiu, žmonės vertina mūsų pastangas. Ceche dirbantiesiems aiškinu, kokią misiją atliekame, kad privalome laikytis recepto, estetinio vaizdo, formos. Darau viską, kad nenuvilčiau smagurių. Noriu žmones šviesti, kas yra geras šokoladas.“
Ar savo mamą, seseris Ali dažnai nudžiugina desertais? „Deja, nedažnai. Stinga laiko. Būna, visa šeima čia susėdame, suvalgome kalną desertų, išgeriame arbatos, kavos, pasišnekame. Pas mamą dabar lankausi retai, bet jei važiuoju, tai visada nuvežu savo gardumynų.“
Sausio mėnesį A. Gadžijevas ketina vykti pasimokyti į Belgiją, į vieną šokolado gamybos kompaniją. „Kol kas neturiu laiko. Iki gruodžio pabaigos tiek darbo, kad vos spėjame suktis, o dar naujus saldainius norime pradėti gaminti. Turiu dideles patalpas – cechą,apie jį jau papasakojau pamanęs, kad atėjote pas mane dirbti. Noriu įrengti ten nedidelę laboratoriją, kad galėčiau eksperimentuoti.“
Regis, A. Gadžijevui nėra sudėtingų ar neišsprendžiamų dalykų, viskas slysta lengvai, lyg šokoladiniu sviestu būtų patepta. „Tai, manau, lemia požiūris. Jeigu akcentuosi problemą, ji tave ir lydės. Būna, anksti ryte sunku keltis. Pasakau sau, kaip smagu, kad išaušo dar viena laiminga diena, nusišypsau mylimajai, ir mieguistumas išsisklaido lyg rūkas.“
Norėtų daug vaikų
Kaip Ali įsivaizduoja savo gyvenimą po dešimties metų? „Alchemija užsiimsiu. Gaminsiu naujus desertus, kursiu receptus. Ateis viską jau išragavęs klientas, o aš jam naujieną pasiūlysiu. Įsidės kąsnelį į burną, apsilaižys: „Oi, kaip skanu!“ Gera matyti žmonių emocijas, kai jie skonisi, yra puikios nuotaikos. Man įdomu ir ceche dirbti, ir šokoladinėje su pirkėjais bendrauti. Aš kaifuoju nuo to, ką veikiu.
Artimiausias planas – sukurti šeimą, to link jau einame. Kol pasirodys jūsų žurnalas, mes su Patricija gal jau būsime susituokę (leipsta juokais)?! Noriu didelės šeimos, Patricija tai žino. Su ja kalbamės: „Gal du kartus dvynukus gimdom?“ Būtų žiauriai gerai. Šeima yra gyvenimo dovana.
Kiekvienas darbas ilgainiui tampa rutina. Tada reikia daryti ką nors, kas įdomu ir vertinga bendruomenei. Čia atėjęs vienas žmogus svarstė: „Ar nemanote, kad šis rajonas kiek per prastas jūsų belgiškam šokoladui?“ – „Mes norime kelti šio rajono žmonių lygį ir burti bendruomenę.“ Čia yra ne tik Halės turgus, bet ir Jaunimo teatras, Filharmonija, Aušros vartai, ranka pasiekiama Rotušės aikštė. Kad nesijaustum besisukantis tame pačiame rate, turi kurti aplink save ką nors prasminga. Netoliese yra mokykla, reikia eiti ten, dalytis savo žiniomis apie šokoladą, skanėstų gamybą, gal knygą išleisti – kūrybinį malonumą patirti. Mąstau įtraukti ir neįgaliuosius. Kai viskas gerai sekasi, gamyba stabili, yra šeima, tada pradedi daryti gerus darbus kitiems.“
A. Gadžijevas ne kartą yra kalbėjęs apie savo šeimos restoraną. Kai apie tai užsimenu, net šokteli iš vietos: „Oi, ne, restorano niekada nekursiu – per daug darbo! Patricijai sakau: „Reikėtų atidaryti restoranėlį. Desertų jau yra, planuojama šeima. O kur valgysime? Namuose juk neturėsime laiko gaminti, tai važiuotume į savo restoraną.“ Ji kerta: „Gal išprotėjai?!“ – „O kodėl ne? Mažą restoraniuką atidarom, pastatom fainą šefą, truputį prižiūrim. O žmonės matys: jei savininko šeima valgo, vadinasi, gaminama gerai, iš gerų produktų...“ Mistiniai norai. Restorano organizmas reikalauja dvylikos valandų intensyvaus darbo. Mano bičiulis Martynas, restorano „Stebuklai“ šefas, dirbdamas kaifuoja. Man kol kas pakanka šokoladinės. Ar verta plėtotis? Kuo daugiau dirbi ir uždirbi, tuo daugiau išleidi. Šis procesas be pabaigos. Verslininkai mano, kad pailsės, kai senstelės, bet žmogus paprastai negali sustoti. Apie tai nemažai svarstau. Matau, kad savas verslas – uždaras ratas. Jei viskas gerai, kam plėšytis ir ardytis? Esu tampomas už skverno: dalyvauk projektuose, filmuokis, gamink, imkis kitų darbų... Atsisakau – noriu susikaupti, visas jėgas skirti šokoladinei, kad čia atėję žmonės jaustųsi laimingi mane pamatę, nes aš jiems visa tai padariau. Noriu būti geras vienoje vietoje, o ne išsibarstęs per kelias.“
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
