Daryklos vyrai paklūsta moteriai

„Kai atėjau pirmą dieną į Virimo skyrių ir pamačiau aplink beveik vien vyrus – ir dvigubai už mane vyresnius, pasidarė labai baisu,“ - prisimena vienos alaus daryklos gamybos ir technikos direktorė.

Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- MTV apdovanojimai – stiliaus katastrofa
- Stilistė L. Žvirblytė: loftas - čia nieko nenuslėpsi
- Prognozės savaitei: kuri diena bus geriausia?
- Nepriekaištingai odos išvaizdai - veido epiliatorius
- Naminis jogurtas

Prieš dvidešimt vienus metus Vilija Bukšaitytė darbą alaus darykloje „Volfas Engelman“ (tuometis „Ragutis“) pradėjo kaip Virimo skyriaus operatorė. Ji, fermentacinės pramonės inžinierė technologė, užtikrintai kilo karjeros laiptais ir galiausiai tapo AB „Volfas Engelman“ alaus daryklos gamybos ir technikos direktore. Būtent cechuose, o ne posėdžių kabinete ji išmoko naudingų pamokų. Dabar vadovė žino kiekvieno gamybos proceso etapo svarbą ir darbų vertę.

Trumpa dosjė

Gimė 1969 m. gegužės 3 d. Kaune.
Mokslai. V. Bukšaitytė baigė Kauno Jono Jablonskio vidurinę mokyklą; Kauno technologijos universiteto (KTU) Chemijos fakultete įgijo fermentacinės pramonės inžinieriaus technologo specialybę; taip pat baigė KTU Verslo ir vadybos magistrantūrą.
Vertybės. „Man svarbiausia žmogaus patikimumas bei atsakomybė – turiu galvoje ir santykius, ir darbą, ir visa kita.“
„Esu... pastovi ir prieraiši. Pačiai sunku save apibūdinti, bet darbuotojai sako, kad esu labai reikli. Ir reikli ne tik jiems, bet ir sau pačiai.“
Stipriosios savybės. „Pastovumas, aktyvumas, reiklumas, tikslo siekimas, darbštumas. Mėgstu tvarką. Kai kuriems atrodo, kad esu linkusi į pedantiškumą, perfekcionizmą.“
Silpnybė. „Negaliu atsispirti saldumynams. Vaikystėje tėvai ir sesuo mane vadindavo saldainių terminatore. Ko jau ko, o saldainių mūsų namuose visada būdavo.“
Pomėgiai. „Gyvenu aktyviai, sportuoju. Neįsivaizduoju žiemos be slidinėjimo Alpėse. Jau 18 metų du kartus per sezoną vykstu slidinėti į Austriją, Šveicariją ir kitur. Ekstremalumas, adrenalinas, įspūdžiai, nepaprasta gamta, kalnai, sniegas – visa tai gerai išvėdina galvą. Dirbti alaus darykloje nėra taip paprasta: nemažai streso ir rūpesčių.“
Laimė. „Geriausiai jaučiuosi tada, kai gera šalia manęs esantiems žmonėms.“
Sėkmės receptas. „Pirmiausia reikia būti savimi, neapsimetinėti. Trumpą akimirką gal ir pavyktų ką nors apgauti, tačiau kolektyve viskas atsiskleidžia, esi permatoma. Jei turi tikslų, atkakliai jų siek iki galo, ir viskas bus gerai.“

Ar niekada per 20 metų Jums nekilo minčių keisti darbą?

Ne. 20 metų aš ėjau ne tas pačias pareigas. Po studijų daugiau nei metus dirbau mokykloje. Į „Ragučio“ alaus daryklos Virimo skyrių atėjau dirbti paprasta darbininke. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip gaminamas alus nuo pirmų žingsnių. Darbas sunkus, pamaininis. Ypač vargino naktinės pamainos. Po kelių mėnesių perėjau į Fermentacijos bei filtracijos skyrių – jau kaip vadovė. Paskui grįžau į Virimo skyrių – jam vadovauti. Septynerius metus buvau Kokybės kontrolės skyriaus vadovė ir jau septinti metai esu daryklos gamybos ir technikos direktorė. Kadangi perėjau visus gamybos etapus, dirbau skirtinguose skyriuose, nuobodulio nepatyriau. Manau, kiekvienam vadovui ne pro šalį žinoti gamybos paslaptis ir bent jau pirminius etapus pereiti savo kojomis, pajusti rankomis. Buvau labai jauna, įsivaizdavau, kad misos visą gyvenimą tikrai nemaišysiu – juk turiu puikų išsilavinimą, tačiau mano startas buvo darbininkiškas.

Kodėl susidomėjote alaus gamyba? Buvote linkusi į cheminius eksperimentus ar racionaliai svarstėte, iš ko reikės gyventi?

Jaunas žmogus nėra racionalus. Labai mėgau chemiją. Įtakos gal turėjo ir tai, kad mano vyresnė sesuo Irma studijavo maisto technologiją. Mokytis jai labai patiko, maniau – patiks ir man. Kai reikėjo rinktis specializaciją, nusprendžiau, kad įdomiausia būtų pasimokyti fermentacijos.

Su gera nuotaika traukdavote į darbą?

Kokia mūsų įmonė yra dabar ir kokia buvo prieš 20 metų – skiriasi tarsi diena ir naktis. Viskas pasikeitė iš pagrindų. Kai pirmą dieną atėjau į Virimo skyrių ir pamačiau aplink beveik vien vyrus – ir dvigubai už mane vyresnius, pasidarė labai baisu, bet pagalvojau, kad nepatogu vos atėjus atsisakyti darbo. Save raminau: „Na, gerai, savaitę dvi ištempsiu, bet daugiau tikrai nedirbsiu.“ Dvi savaitės išsitęsė iki 21 metų... Pamažu ir žmonės, ir darbas pradėjo patikti, tapo įdomu, pripratau.

Kaip Jus pastebėjo tokioje nemažoje įmonėje? Gal, pamačiusi kokias nors problemas, ėmėtės iniciatyvos jas spręsti?

Vienas žmogus negali pakeisti daug, svarbu yra kolektyvo indėlis. Iš prigimties esu iniciatyvi, veržli, patikima. Šios savybės savaime atsiskleidė ir, matyt, buvo pastebėtos. Vadovai pasiūlė imtis atsakingų pareigų. Man buvo lemta pereiti visus gamybos procesus.

Ar Jums įdomu tai, ką dabar darote?

Labai įdomu. Pradedi dirbti, gilintis į gamybos, fermentacijos procesus, matai, kad alaus virsmas yra nepaprastas dalykas. Visas procesas – nuo virimo iki išpilstymo – trunka beveik tris savaites.
Alus ir moteris, regis, – ne itin suderinami dalykai. Ar pati mėgote šį gėrimą?
Iki pradėjau čia dirbti, nelabai mėgau. Alus prieš 20 metų buvo kitoks nei dabar. Atsimenu, tėtis pirkdamas žiūrėdavo, ar nėra surūgęs. Tais laikais nedaugelis mėgo šį gėrimą. Dabar pasikeitusios gamybos technologijos, įranga, kokybė, ir aš alų pradedu mėgti.

Ar moters skonio receptoriai jautresni nei vyro?

Manau, taip. Svarbu ir degustuotojo praktika. Skonis yra lavinamas. Pas mus kartą per mėnesį vyksta degustuotojų pratybos. Jų metu išmokstame atpažinti skonį, pajusti aromatą, įvertinti netinkamą. Alus gali kvepėti bet kuo: gvazdikėliais, duona, bananais, apelsinais. Skonį ir aromatą lemia apyniai, mielės, kitos sudedamosios dalys. Mūsų vienos rūšies alus kvepia juodaisiais serbentais – šį kvapą suteikia aromatiniai apyniai.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Degustuotoją galima įsivaizduoti patinusiais paakiais, apsunkusia galva, su išsišovusiu pilvuku... Tik nieko panašaus nematau! Priešingai, Jums galima pavydėti dailios figūros ir skaisčios odos.

Matote, mūsų darykloje niekas negeria – tai griežtai draudžiama. Kasdien ją apeinu: pasižiūriu, kaip viskas vyksta, kaip kam sekasi, kaip žmonės jaučiasi, kokių problemų yra. Vykstant gamybos procesui, alaus neragauju. Tai darau tik per degustacijas, o jos įmonėje vyksta tris ar keturis kartus per savaitę. Produktą ragaujame tam tikrais etapais, taip pat lyginame savo ir konkurentų.

Įmonės „Volfas Engelman“ alaus mėgėjai – moters skonio receptorių įkaitai?

Gal ne visai taip. Aš esu gamybos direktorė. Alų kuria vyriausiasis aludaris ir aludaris. Jie – specialistai, skoninių savybių ir visų kitų dalykų žinovai, abu baigę aludarystės mokslus Vokietijoje. Aš prie šio gėrimo kūrybos prisidedu, bet tai nėra mano produktas.

Esate iš vietinių. Seniesiems aludariams – lyg vaikas, išaugęs jų akyse. Tėvai paprastai su šypsena žvelgia į jiems vadovaujančią atžalą. Gal iš šalies atėjusiam vadovui yra lengviau?

Be abejo, visas kolektyvas tave pažįsta, bet koks gėris, kad ir tu visus pažįsti! Žinai, ko iš kiekvieno gali tikėtis, ką kiekvienas sugeba padaryti, ko gali reikalauti, ko nepareikalausi. Man mieli tie žmonės, kurie mane pažįsta nuo pat darbo pradžios. Jie matė, kaip augau ir kilau, ir aš mačiau, kaip jie keitėsi. Dauguma jų ėjo vienas pareigas, dabar – kitas. Mūsų darykloje vyksta rotacija, yra galimybių kilti karjeros laiptais. Yra ir tokių žmonių, kurie nieko nenori keisti, nes gerai jaučiasi dirbdami tą patį darbą.

Vadovaujate dideliam būriui vyrų. Ar pavaldiniai iš karto ėmė Jumis pasitikėti? Kaip tapote autoritetu?

Pavaldinių priešiškumo ar nepasitikėjimo tikrai nejaučiu. Bendraujame labai atvirai ir normaliai. Bent jau įsivaizduoju, kad jiems nėra jokio skirtumo, kas vadovauja – vyras ar moteris. Gal yra ir kitaip manančiųjų, gal tik jie man ko nors neišduoda?

Dirbti į Fermentacijos ir filtracijos skyrių atėjau labai jauna. Visi darbuotojai, ypač darbininkai, buvo už mane bemaž dvigubai vyresni. Regis, galėjo sakyti: „Atėjo čia kažkokia mergička ir vadovauja, nurodinėja, ką daryti.“

Be abejo, priešiškumo iš pradžių buvo, bet ilgainiui žmonės pamatė, kad mano nurodymai nėra blogi, priešingai, viskas – tik į gera, ir su tuo susitaikė. Neneigsiu: per tiek metų yra buvę konfliktų, nemalonumų, tik blogesni dalykai pasimiršta, nes gerų daugiau. Esu choleriško charakterio, greitai supykstu, tačiau greitai ir atleidžiu, pykčio nelaikau.
Gal aludariai apskritai geresni žmonės? Kaip sakoma, alučio šnekučio prisiuostę (čia to neišvengsi, net Jūsų kabinete jaučiu salsvą apynių ir salyklo kvapą) – pakilesnės nuotaikos?

Turbūt taip ir yra. Alus – gyvas produktas, jį gaminantys žmonės yra geri ir linksmi. Viena bendrų mūsų darbuotojų savybių – puikus humoro jausmas. Kai per įmonės šventes susirenka kompanija, juokas liejasi laisvai.

Jūsų Horoskopo ženklas – Jautis. Turbūt nelabai pakenčiate viršesnius?

Kodėl? Yra generalinis direktorius. Mes labai gražiai sutariame.

Specialistu tampama, o vadovu turbūt gimstama?

Gebėjimas vadovauti atsirado savaime. Buvau aktyvi mokinė, aktyvi studentė, ne vienus metus užsiėmiau lengvąja atletika. Ir dabar savo gyvenimo be sporto neįsivaizduoju. Aktyvus žmogus mėgsta bendrauti, o bendraudamas geriau pažįsta kitus. Nesvarstau – sudėtinga vadovauti ar lengva. Tiesiog tau skiriama pareiga, tu dirbi, ir savaime pavyksta arba ne.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar žinote, ką apie Jus kalba daryklos darbuotojai?

Į akis niekas nieko nesako, bet įtariu, ką galvoja.

Kad esate griežta, reikli, konkreti, dalykiška. Jūsų prisibijo?

Su viskuo sutinku. Kartais gal ir prisibijo, nors tikrai nėra dėl ko manęs bijoti. Jei žmogus gerai atlieka jam patikėtą darbą ir nenusižengia, kokių priekaištų gali turėti vadovas? Žinoma, valdyti kolektyvą nėra paprasta. Vadovui reikia visų tų savybių, kurios laikomos labiau vyriškomis. Kartais, kai yra sudėtinga situacija, vienas pavaldinys mėgsta sakyti: „Tau šluotą duot ar pati skrisi?“

Ar tenka skirti darbuotojams nuobaudų?

Tenka, bet labai retai. Pirmą kartą netyčinį nusižengimą galima atleisti. Padariusiajam tyčinį pasigailėjimo tikrai nėra, su tokiu žmogumi atsisveikiname. Pas mus griežtai draudžiama darbe vartoti alkoholį. 1994 metais, kai atėjau į daryklą, situacija buvo kitokia: po įmonę vaikštinėdavo ir išgėrusių darbuotojų. Kai kurie, pasibaigus pamainai, net namo neišeidavo – miegodavo vietoje. Dabar čia liko darbą vertinantys žmonės.

Kokios savybės daro vadovą išskirtinį? Protas? Nuojauta?

Sąžiningumas. Labiau už viską darbuotojams svarbu pasitikėti savo vadovu. Taip pat – gebėjimas suprasti žmones. Vadovas vienas nieko nepadarys. Pagrindinis kiekvienos įmonės turtas yra darbuotojai. Jei vadovas moka dirbti su žmonėmis, juos supranta, gali įvertinti geriausias kiekvieno savybes, kolektyvas veikia kaip gerai suderintas instrumentas, o gerą komandą turinti įmonė daug pasiekia.

Verslo istorija rodo, kad kartais suklumpa net ir solidžios įmonės. Būti doram, sąžiningam dabar taip pat svarbu – kaip siekti pelno.

Verslas ir etika – neatsiejami dalykai. Ypač nevalia klastoti ir keisti į blogesnę pusę maisto produktų. Reikia tiksliai laikytis recepto raidės. Vartotojas yra reikliausias kontrolierius, jis iškart pastebės ir nepirks. Susikurti gerą vardą, etiketę, prekių ženklą labai sunku, o prarasti galima mikliai.

Ar lengvai paskirstote darbus kitiems?

Anksčiau labai mėgau iki detalių viską tikrinti, kontroliuoti. Dabar stengiuosi darbus paskirstyti. Ir pamačiau, kad reikalai klostosi ne blogiau. Darbuotojais pasitikiu. Noriu manyti, kad, sykį pasakius, priminti kelis kartus nereikės.

Įmonėse gausu protingų, patyrusių, motyvų turinčių žmonių, kuriems trūksta iniciatyvos. Ar darbuotojus galima išmokyti iniciatyvumo?

Iniciatyva – tai ugnis, deganti asmenybės viduje. Labai mėgstu iniciatyvius žmones, juos skatiname aktyviai prisidėti prie gamybos. Yra ir pasyvesnių. Reikia ir iniciatorių, ir vykdytojų. Komandos nariai visada gražiai ir protingai pasiskirsto vaidmenimis.

Galiu tik geru žodžiu minėti 11 tiesioginių pavaldinių. Gamybos ir technikos skyriuje dirba 90 žmonių, o visoje įmonėje – daugiau nei 200.

Daugumai žmonių svarbiose srityse pasiseka todėl, kad jie siekia užsidirbti. Ar piniginis atlygis yra Jūsų variklis?

Pinigai svarbūs, bet nėra lemiantys. Žinoma, jų reikia, kad patenkintum pagrindinius poreikius, patogiai gyventum, bet didesnis variklis yra ambicijos, iššūkiai. Aš vis prisiimdavau naujų įpareigojimų, nes žmonės manimi pasitikėjo ir tikėjo.

Kas Jums yra darbas? Ar jis padeda suprasti, kas esate? Patvirtina Jūsų naudą, suteikia gyvenimui prasmės ir orumo? Ar darbas yra statuso ir galios dalykas?

Niekada apie tai nemąsčiau. Ne, darbas man nėra nei galios, nei statuso reikalas. Tai užsiėmimas, kurį mėgstu. Rytą į daryklą einu noriai, nes žinau, kad čia kasdien laukia kas nors nauja, įdomaus. Dirbti norėjau ne vien tam, kad pragyvenčiau, bet ir tam, kad pasiekčiau užsibrėžtus tikslus.

Šioje įmonėje Jums nebėra ko siekti, nebent generalinės direktorės posto. Ar sutiktumėte valdyti alaus daryklą?

Jei šiuo metu pasiūlytų tokią poziciją, atsisakyčiau – sudėtinga, per daug atsakomybės. Gal po kelerių metų mąstysiu kitaip?

Ar darbe turite draugų, kuriais galite pasitikėti? Ar toleruojate bičiulystę darbe?

Manau, darbe artimai bendrauti nėra labai gerai. Darbiniai santykiai neturi virsti šeiminiais. Čia ateiname dirbti, o ne artimai draugauti. Darbą ir asmeninius santykius stengiuosi atskirti. Žinoma, mūsų įmonėje yra tokių, kurie čia susipažino ir sukūrė šeimas.

Ar tarp įmonės stipriosios lyties atstovų neįžvelgėte gyvenimo draugo?

Pažįstu labai daug įmonės darbuotojų vyrų, bet kaip gyvenimo draugo nė vieno iš jų nepasirinkau.

Kaip Jums pavyksta išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?

Darbui skiriu daugiau nei aštuonias valandas. Esu konkreti, laiką planuoju, tada jo užtenka ir darbui, ir asmeniniam gyvenimui, ir pomėgiams, ir laisvalaikiui. Labai mėgstu keliauti, keliones taip pat planuoju. Netrukus vyksiu atostogų už Atlanto. Vasara buvo labai įtempta, įdiegėme naują sudėtingą įrangą, išaugo gamybos pajėgumas, o dabar atsirado laiko atsikvėpti.

Daug skaitau. Prie lovos visada yra krūvelė grožinės literatūros knygų, ypač detektyvų. Aplankau visus Kauno muzikinio, Dramos, Mažojo teatrų spektaklius, nepraleidžiu geriausių koncertų.

Mėgstu šokti. Lankau šokių studiją. Kaip kiekviena moteris, kuri gali sau tai leisti finansiškai, mėgstu pasilepinti SPA centre.

O jei keliaudama sutiksite žmogų ir jis pakvies likti kitame pasaulio krašte?

Niekada nežinai, kas gali nutikti, kokia staigmena laukia už kampo. Aš turbūt galėčiau pakeisti ir savo gyvenimo, ir darbo vietą, tik nelygu – dėl ko. Manau, žmogaus gyvenime yra labai svarbių dalykų, dėl kurių galima keisti savo būtį iš esmės. Jei susiklostytų tam tikros aplinkybės, kodėl gi ne?

Niekada nepasijuntate per daug savęs atidavusi darbui ir per mažai dėmesio skyrusi asmeniniam gyvenimui?

Šeimos sukūrimas ir darbas nėra susiję dalykai. Tikrai nėra taip, kad dėl darbo būčiau paaukojusi asmeninį gyvenimą, atsisakiusi šeimos. Paprasčiausiai taip susiklostė.

Ar Jus Kaune pažįsta?

Kaip šios įmonės darbuotojos turbūt nepažįsta. Net mano namo kaimynai ne visi žino, kur dirbu, juk apie tai nekalbame. Kam įdomu, kas kur dirba?

Ar dabar esate laimingesnė nei tada, kai pradėjote dirbti darykloje?

Tikrai taip – dabar šimtą kartų esu laimingesnė.

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis