Reikia pripažinti – vyrai mūsų šeimos moterų bijo

Teatro dailininkė Kotryna Daujotaitė (33 m.) gimė ir užaugo Kaune. Kalbamės Vilniuje, jaukiame pačioje miesto šerdyje esančiame jos bute. Scenografės darbo keliai driekiasi dar toliau, per visą Lietuvą.

Populiariausi straipsniai:
- B. Nicholson patarimai, kaip pasitikti šventes be streso + SILKĖS RECEPTAS
- Jurga K. Lago: vyras turi nupirkti moteriai rankinę ir papuošalą su deimantu
- Kokie papuošalai labiausiai tinka lietuvėms?
- Originali dovana draugei ar mamai - tik per 30 min.
- Varškėčiai ir lietiniai su varške pagal R. Bolgovą

Kad ir kur Kotryna būtų, ją lydi laiminanti neseniai anapilin išėjusios močiutės – legendinės moderniojo šokio pradininkės Kiros Daujotaitės – ranka, o Kaune visada laukia šiltas mamos – aktorės Inesos Paliulytės – glėbys.

Posakis „batsiuvys be batų“ scenografei ir teatro kostiumų dailininkei Kotrynai Daujotaitei apibūdinti netinka. Suprantu tai vos įžengusi į originaliai įrengtą, retro stiliumi dvelkiantį jos butuką Vilniuje.

Kotryna pasitinka vilkėdama dailiai drapiruota, taškuota, kaip vėliau paaiškėjo, pačios modeliuota suknele, už pavadžio tvirtai laikydama nenustygstančią jauną vokiečių aviganę. „Mona, – supažindina. – Bičiulis architektas paprašė pagloboti. Rado ją budinčią šalia kito žuvusio aviganio ir priglaudė.“ Kol Kotryna pliko žolelių arbatą ir ieško grikių medaus šiai pagardinti, negaliu atplėšti akių nuo ant sienų kabančių jos tapytų paveikslų. „Žvilgsniai“ – taip vadinosi gimtajame mieste prieš 8-erius metus pristatyta iš šių darbų sukomponuota menininkės paroda. Įdėmiai ir tiriamai mane iš paveikslų stebi vien moterys.

Obuolių gatvė iš Kompoto rajono

Nuosavame mediniame name Žaliakalnyje užaugusi Kotryna teigia buvusi toli nuo miesto šurmulio.

„Nors gyvenome miesto centre, jautėmės kaip kaime. Galėdavau su naktinukais išbėgti į kiemą ir prisirinkti obuolių“, – su šypsena sako Kotryna. Kaipgi Obuolių gatvėje be obuolių? „Visas mūsų rajonas – kompotas. Yra ir Vyšnių, ir Serbentų, ir Braškių, ir Kriaušių gatvės. Taksistui taip ir nurodydavom: „Į Kompotą!“ – juokauja moteris.

„Pasakos“ kavinė, Nemuno ir Neries santaka, krantinė, Vytauto Didžiojo bažnyčia ir už jos esanti aikštelė su dvejomis sūpynėmis – šios vietos išvaikščiotos Kotrynos ir jos draugų. Vis dėlto daugiausia laiko praleista kitose – uždaresnėse ir ne kiekvienam pasiekiamose – erdvėse.

Kotrynos mama dukrą nuo mažens vesdavosi į teatrą. „Sceną pažinau dar būdama mamos pilvelyje – ji vaidino iki 7 nėštumo mėnesio. Vaikystėje „Merę Popins“ mačiau gal 60 kartų. Rasdavau ką veikti ir užkulisiuose. Išsižiojusi sėdėdavau grimo kambaryje ir žiūrėdavau, kaip aktores dažo, deda perukus, rengia. Nacionalinis Kauno dramos teatras man iki šiol –kaip namai. Vis dar atsimenu jo senosios scenos uždangos dulkių kvapą“, – sako K. Daujotaitė.

Močiutė neretai atsivesdavo anūkę į repeticijas Profsąjungų rūmuose. „Visos šokėjos šokdavo ant parketo basos ir nuolat prisivarydavo rakščių, – prisimena Kotryna. – Pasitepa kraujuojančią žaizdą jodu ir vėl... pirmyn. Ką ten rakštys – mano močiutė kartą šokdama ant vinies užlipo, bet nė nepajuto. Aš irgi mėgau šokti, o močiutei tai teikė labai daug džiaugsmo. Mano tėtis režisierius Algimantas Pociūnas namie neretai pasirodydavo tik savaitgaliais, bet vos grįždavo – į rankas iškart įbrukdavau prožektorių, kad apšviestų mane lyg scenoje, ir pasileisdavau šokti. Iki šiol, išgirdusi gerą muziką, mintyse šoku.“

Paklausta, ar dabartinis Kaunas labai skiriasi nuo jos vaikystės Kauno, Kotryna Daujotaitė neslepia – miestas pasikeitė. „Vaikystėje jis atrodė nepaprastai gyvas: Laisvės alėja su savo fontanėliais, tulpėmis, „Romuvos“ kino teatru, „Pieno baru“, Muzikiniu teatru... Pastarojo pastatas man visada atrodė gražiausias visame mieste – toks saldus neobarokinis pyragaitis, nuostabiai atitinkantis operetės žanrą. Tikri princesių namai! Sentimentų Muzikiniam teatrui jaučiu dar ir todėl, kad jo chore, grįžęs iš tremties, dainavo mano senelis Petras Paliulis.

Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

Paskui, kai grįždavau namo iš Vilniaus, kur studijavau, miestas atrodė apmiręs: senuosius tarpukario laikų architektūros kūrinius paslėpė modernūs „stiklainiai“, nebeliko legendinės „Romuvos“, šalia išdygo naktinis klubas „Metelica“, vietoj „Pieno baro“ atidaryta kažkokia vaistinė, o Laisvės alėja tapo Batų alėja – vien batų parduotuvės. Ir kad nors tie batai dar būtų buvę gražūs... Dabar miestas pamažu atsigauna, atsiranda vyninių, jaukių kavinukių, tiesa, labiau senamiestyje, o Laisvės alėja vis dar apmirusi.“ Paprašyta palyginti, kuo Vilnius skiriasi nuo Kauno, Kotryna sako pastebėjusi vieną ryškų skirtumą: „Kauniečiai į teatrą ateina labai pasipuošę. Vilniečiai jaučiasi laisviau visomis prasmėmis. Jie kosmopolitiškesni, atviresni kitoniškumui. Kita vertus, turi ir šiokios tokios kultūrinės arogancijos. Atvykusi studijuoti jutau, kad vietiniai į provincialus, ypač kauniečius, žiūri kiek iš aukšto. Svarbiausia juk – nebūti dvasiniu provincialu. Dabar beveik visi mano draugai yra iš Vilniaus. Su Kaunu labiausiai sieja namai, mama ir, žinoma, darbas.“

Galingas moterų trio

Kotryna neslepia – sunkiau jai buvo palikti ne Kauną, o du brangiausius žmones: mamą ir močiutę. Kai suaugo, net savo pavardę pakeitė į močiutės: ir iš pagarbos jai, ir norėdama išsaugoti bajorų giminės šaknis. „Mano močiutė buvo ir yra meilė. Ji mylėjo ne tik mane, bet ir visus mūsų gatvės vaikus: pamaitindavo, apkabindavo. Žmonės eidavo pas ją kaip pas nuodėmklausę – išsipasakoti, paprašyti patarimo. Mane, mamą ir močiutę siejanti dvasinė bambagyslė tokia stipri, kad mano sprendimas studijuoti Vilniuje buvo tikras išbandymas. Nors pagal kinų horoskopą visos trys esame Gaidžiai, žaibai būdavo labai trumpalaikiai. Mėgome lepinti viena kitą. Mano šviesaus atminimo močiutė 12 metų kiekvieną rytą keldavosi, kad išleistų mane į mokyklą. Neseniai ją palaidojome. Sunku apie tai kalbėti – viskas dar taip šviežia... Džiaugiuosi, kad galėjau atidėti visus savo darbus ir paskutines savaites praleisti su ja. Su mama nešdavome močiutei į lovą pusryčius, į patalus tuoj pat sušokdavo abu mūsų taksai, prisėsdavome.

„Ačiū, mergaitės“ – tokie buvo paskutiniai močiutės žodžiai. Ji paliko mus beveik 93-ejų, būdama šviesaus proto. Dabar, kai statau spektaklį Kaune, pusryčiais mane lepina mama.“ Kotryna Daujotaitė įsitikinusi, kad jas visas siejantis ryšys nepriklauso nuo fizinio buvimo, kad tai kur kas daugiau nei kraujo saitai. „Tas ryšys, manau, niekada nenutrūks, – sako ji. – Kai nueinu prie močiutės kapo, tampa taip ramu... Kai eidavau iš namų – net į parduotuvė, ji visada mane palaimindavo. Juokdavausi: „Močiute, ar ne per dažnai?“ „Per daug nebus“, – atsakydavo ji. Paskutiniais metais jau sirgo, matydavau – rankytė dreba, bet vis tiek mane žegnoja. Iki šiol, pamačius kokį vyresnio amžiaus žmogų drebančiomis rankomis ar galvele, toks švelnumas ir graudulys užgniaužia gerklę...“

Moterys, moterys... Prisiminimuose – moterys, iš paveikslų žvelgia moterys. Ar vyrams šiame meilės ir tarpusavio supratimo sklidiname pasaulyje buvo vietos? „Reikia pripažinti – vyrai mūsų šeimos moterų bijo, – sako Kotryna. – Aišku, močiutės meilės istorija tikrai įkvepianti. Už mano senelio Lietuvos karininko Petro Paliulio ji ištekėjo labai sunkiu metu – 1941-aisiais. Kai senelį suėmė ir įkalino lageryje dešimčiai metų, į tremtį Norilske savo noru išvyko ir močiutė. Po trejų metų grįžo trise – su mano mama ant rankų. Jai tebuvo du mėnesiai.“ Kotrynos tėvai išsiskyrė, kai dukrai buvo 12 metų. Scenografė pripažįsta, kad vyrų pasaulis jai nė iš tolo nėra toks suprantamas kaip moterų, bet ir svajonės apie tradicinę šeimą nėra svetimos.

„Šeima man – didelė vertybė. Svajoju apie namą, staltiese užtiestą didelį stalą, aplink jį bėgiojančius vaikus, porą šunų kieme, bet... gyvenimas surikiuoja savaip. Visos mano draugystės kažkaip nutrūko – gal per silpni tie žmonės buvo? Maniau, pirmą vaiką reikia pagimdyti iki 25-erių metų, bet štai man jau – 33-eji, o jų dar nėra. Nesakyčiau, kad labai dėl to nerimauju – tikiu, kad viskas bus taip, kaip Dievas duos“, – sako mergina ir šiltai nusišypsojusi priduria šiuo metu turinti draugą. Jis – taip pat iš meno pasaulio. „Man svarbu, kad vyras turėtų humoro jausmą, būtų ištikimas, tvirtas, šeimyniškas, mylėtų ne tik mane, bet ir gyvenimą, kitus žmones. Aišku, didžiausios meilės skleidėjos yra moterys, tik nuo jų priklauso, kaip namuose jausis kiti šeimos nariai. Svarbu, kad vyras mokėtų tą meilę priimti, įvertinti, bet moteris tikrai laiko tris, o kartais, kaip buvo mūsų atveju, ir visas keturias namų kertes.“

Metrai ir centimetrai

Tai, kad Kotrynos Daujotaitės profesija susijusi su scena, atrodo labai logiška ir suprantama – ką kita galėtų pasirinkti aktorės ir režisieriaus dukra, dainininko ir šokėjos anūkė? Tik ne viskas taip paprasta. „Mano pasirinkimą iš dalies lėmė mano vėžiškas charakteris. Kadangi mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, visi nutarė, kad tikrai studijuosiu tapybą. „Ak, taip? – pagalvojau aš. – Ot ir nestudijuosiu!“ Aktorystė? Mama stojo piestu. Suprantu ją – aktoriaus profesija beprotiškai sunki.“ Priimti sprendimą padėjo tėtis. Užsukęs į svečius su kolege scenografe, jis pasiūlė studijuoti tai, kas leistų suderinti ir sceną, ir dailę. Scenografiją Kotryna studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

Šiandien teatro dailininkės Kotrynos Daujotaitės kūrybos aruode – apie 40 darbų, kurtų kone visuose Lietuvos teatruose: vienų spektaklių ji buvo scenografė, kitų – kostiumų dailininkė, dar kitų kūrė ir scenografiją, ir kostiumus. Širdžiai brangiausi darbai? Pirmiausia pašnekovė prisimena prieš 10 metų statytą spektaklį „4.48 Psichozė“ pagal Sarah'os Kane pjesę. Kotryna kūrė scenografiją ir kostiumus, o jos mama – vieną pagrindinių vaidmenų. Spektaklį gerai įvertino kritikai, jis pelnė nemažai apdovanojimų, o pačius kūrėjus „vežė“ kūrybos procesas. „Tai buvo toks bendras vaikas! – prisimena Kotryna. – „Psichozę“ pradėjome repetuoti kaimo sodyboje. Penkiese apie 2 savaites gyvenome viename vagonėlyje. Aktoriai visą laiką repetavo – pievoje, prie ežero, lauko virtuvėlėje.

Jautėmės kaip vienas kumštis. Labai stiprus spektaklis buvo. Verkdavau per repeticijas. Esu gryna emocija, geriausi mano sprendimai visada yra išjausti, o ne išmąstyti.“ Netrūko ir mistikos. Tai kūrybinė grupė siejo su autorės dvasia, mat, parašiusi pjesę, Sarah Kane nusižudė. „Tai prožektoriai sudega, tai konstrukcija užstringa, tai tekstas dingsta, – prisimena menininkė. – Gastroliuodama Maskvoje, mano mama prasikirto galvą: nepažįstama scena, prietema, sūpynės... Žiūriu, išnyra iš tamsos, o per veidą bėga kraujas. Žiūrovai aikčioja – kaip tikroviškai, įtikinamai viskas atrodo! Niekam nė į galvą nešovė, kad tai nesurežisuota.“

Kai tėtis grįždavo, į rankas iškart įbrukdavau prožektorių, kad apšviestų mane lyg scenoje, ir pasileisdavau šokti.
Žurnalas "Moteris" (A. Chlebinskaitės nuotr.)

Kitas Kotrynai itin brangus darbas – mamos statyto spektaklio „Liūdnas Dievas“ scenografija ir kostiumai. Tai istorija apie garsų humanistą, pedagogą, rašytoją Varšuvos žydą Januszą Korczaką, kartu su 200 jo globojamų našlaičių nužudytą Treblinkos mirties stovykloje. „Januszas Korczakas – vienas švenčiausių žmonijos istorijoje žmonių. Kai mama rašė pjesės scenarijų, visa klaviatūra buvo šlapia nuo ašarų. Įkvėpimo šiam darbui sėmėmės Izraelyje, Genocido aukų muziejuje. Galiu drąsiai pasakyti – nėra nė vieno muziejaus, kurio ekspozicija mane būtų taip sukrėtusi. Beje, per karą mūsų name taip pat slėpti žmonės – neseniai, darydami remontą, po grindimis aptikome slėptuvę.

Virš jos stovėjo sunki senovinė skrynia. Per kratą močiutė ant jos atsisėsdavo ir sukryžiavusi dailias kojas koketuodavo su pareigūnais, kad šie prarastų budrumą“, – pasakoja Kotryna. „Liūdnas Dievas“ taip pat sulaukė gerų atsiliepimų, buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, gavo „Fortūnos“ statulėlę, bet kritikai jo nepastebėjo. „Nebuvo nė vienos šio spektaklio recenzijos! – iki šiol negali patikėti Kotryna. – Recenzentai, matyt, vertina tik metrų spektaklius, „centimetrams“ jų dėmesio nėra ko tikėtis.“

Scena – kaip sąlyga

Kotryna Daujotaitė pripažįsta, kad scenografija apskritai sulaukia nedaug kritikų dėmesio. „Apmaudu, kai tavo darbo nepastebi, – neslepia menininkė. – Nežinau, gal kritikams kartais pritrūksta kompetencijos scenografijai įvertinti? Kalbu ne tik apie savo, bet ir apie kitų teatro dailininkų darbus. Nesinori vien liaupsių, įdomu išgirsti ir kritiškų pastabų, bet – profesionalių.“ O kaip dėl apdovanojimų: ar jie scenografei svarbūs? Juk Auksiniam scenos kryžiui Kotryna Daujotaitė nominuota ne kartą. „Nominuota, bet ne apdovanota, – nusijuokia pašnekovė. – Aišku, smagu, kai įvertina, bet mano mokytojo Adomo Jacovskio nuomonė man, atvirai sakant, svarbesnė nei komisijos sprendimas.“ Menininkė juokauja režisierius keičianti kaip kojines, bet džiaugiasi galimybe padirbėti su tiek skirtingų žmonių. Ypač ryškiai prisimena pirmąjį darbą su Rimu Tuminu.

„Kaip mes jo bijojome! Tuminas man atrodė kaip Dievas, nedrįsdavau net skambinti. Paskui, kai pradėjome artimiau bendrauti, pamačiau, kad jis ir šypsotis moka, ir juoktis, ir kavą geria kaip visi žmonės.“ Smalsauju, ar, atsidūrus po kietu režisieriaus padu, daug erdvės lieka saviraiškai? „Nepaneigsi, statant spektaklį, svarbiausia yra režisūra, o mes visi sukamės apie tą ašį. Vieni režisieriai leidžia tau dalyvauti kūrybos procese, kiti diktatoriškai laikosi savo principų. Gerai, jei tas diktatorius talentingas, jei juo pasitiki. Blogiau, kai tenka paklusti tam, kuriuo netiki, – sako teatro dailininkė. – Aš, tarkim, negaliu pakęsti scenoje buitiškumo: staliukas, dvi kėdės, dvi taurės, vazelė, vazelėje – gėlytė... Man atrodo, kad tokiais rakandais režisierius apsistato iš kūrybinio bejėgiškumo.“ Ir ką gi Kotryna tada daro: trenkia durimis ar sukanda dantis? „Mintyse durimis trankau dažnai, bet realybėje to sau leisti negali. Padarai, ką prašo padaryti, bet draugų į tokius spektaklius kviesti nesinori, – neslepia menininkė. – Man patinka lakoniški, švarūs, minimalistiniai sprendimai. Sakau, pasimokykite iš vaikų. Vaikui rasta lazda yra viskas: ir šautuvas, ir žirgas, ir laivo stiebas. Teatras –sąlyga, suteikim galimybę pasireikšti žmogaus vaizduotei. Labiausiai naftalinu dvelkia operetės. Galbūt žanras diktuoja savo, bet, kita vertus, nejudantis vanduo virsta pelke.“

Mūsų pokalbį vis nutraukia skambučiai – artėja Kauno muzikiniame teatre statomos operetės „Balius Savojoje“ premjera, jos scenografiją ir kostiumus kurianti Kotryna derina įvairias detales, aptaria, ką iš kokių parduotuvių reikėtų paimti. „Man įdomu ieškoti kostiumų detalių, rekvizitų, dievinu sendaikčių turgų. Štai iš Amsterdamo parsiskraidinau gal 20 kg antsvorio, nes radau ten tiek nuostabių dalykų! Vis perku galvodama: „O gal prireiks kokiam spektakliui?“ Namų palėpėje stovi dvi didžiulės dėžės su užrašu „Teatrui“, – pasakoja dailininkė ir priduria nemažai daiktų atsinešanti iš namų: „Mėgstu, kai spektaklyje yra ko nors iš mūsų namų: senų knygų, nėrinių...“

Nesėkmės? Būna ir jų. Pasak K. Daujotaitės, daug kas priklauso ir nuo komandos, techninio personalo darbo. Štai kartą darbininkai pamiršo pritvirtinti stiklinę sieną, ir ši pirmojo veiksmo viduryje driokstelėjo ant grindų. Teko atsisakyti ant šios sienos rodyti sukurtų kelių svarbių mizanscenų. „Kartais ateini į savo spektaklį ir išsigąsti, – pasakoja Kotryna. – Scenografijai labai svarbus yra apšvietimas, o profesionalių šviesos dailininkų Lietuvoje yra itin nedaug. Statai spektaklį, apšvietimas geras, o paskui koks nors vietinis meistrelis pareguliuoja pagal save: viskas, kas turėjo būti paslėpta, tampa ryškiai apšviesta, o aktoriai monologus sako visiškoje tamsoje.“

Arbata su medumi išgerta, lėkštė su marcipaniniais skanėstais tuštėja, bet vienintelė, kuriai šis pokalbis pradeda pabosti, – vilkšunė Mona. Ji zuja po kambarį, deda galvą čia man, čia Kotrynai ant kelių, o galiausiai susirango prie lagamino šalia lovos. „Šiemet daug keliavau, – pagavusi mano žvilgsnį sako Kotryna. – Metai buvo sunkūs: daug netekčių. Mirė abi mano močiutės, Sutvirtinimo sakramento mama, su ja buvome labai artimos... Norėjosi kiek užsimiršti. Su mama buvome Portugalijoje, paskui su draugu – Maljorkoje, neseniai grįžau iš Vašingtono – draugės vestuvių. Labai bijojau to ilgo skrydžio. Atsisėdusi pasimeldžiau, prisiminiau visas tris šiemet išėjusias man artimas moteris. Ir staiga pro iliuminatorių sušvito trys spindulėliai! Supratau, kas viskas bus gerai.“

Portreto štrichai

Zodiako ženklas – Vėžys. „Turiu visas Vėžiui būdingas savybes: mėgstu viską daryti atbulai, esu labai jautri ir vertinu namų jaukumą. Laimei, mama – Avinas – pakoregavo mano lėtapėdiškumą.“
Credo. „Gyvenimas yra gražus.“
Svajonių šalis. „Norėčiau aplankyti Pietų Ameriką, man patinka Lotynų Amerikos muzika. Šiaip kitose šalyse mane vis mažiau domina miestai. Joks žmogus nėra sukūręs nieko gražesnio už tai, ką sukūrė Dievas.“
Labiausiai nemėgsta cinizmo ir puikybės.
Didžiausios vertybės: tikėjimas, meilė ir viltis.
Talismanas. „Ant kaklo nešioju šeimos bičiulio kunigo man iš Vatikano parvežtą sidabrinį rožančių. Be jo jaučiuosi kaip nuoga. Jei nedera prie drabužių, įsimetu į rankinę.“
Autoritetai. „Didžiausi autoritetai visais atžvilgiais man buvo močiutė ir mama. Profesijos požiūriu – scenografas Adomas Jacovskis, patinka latvio Andrio Freibergo darbai, visada žavėjausi Jūratės Paulėkaitės kūryba.“
Namai. „Kai manęs klausia, kur geriau – Vilniuje ar Kaune, atsakau, kad savo namus kaip sraigė nešiojuosi su savimi. Namai – tai jausmas, o ne vieta.“
Jos laikas. „Gimiau visai ne tuo laiku – man nepatinka nei ta stiklinė architektūra, nei šiuolaikinė mada, nei greitmaistis, nei tuščias bendravimas. Labiausiai žaviuosi secesijos (XX a. pr.) laikotarpiu. Lengvumas, grakštumas, perregimumas, augalų motyvai... Tai – moteriško grožio klestėjimo amžius: Būtent jį ir perkėliau į operetės „Balius Savojoje“ veiksmą.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis