Jazzu: esu labai stipri moteris, net nemaniau, kad galiu tiek iškęsti

„Tikrai žinau, kad žvaigždžių liga nesirgau, nors mane ir bandė įtikinti priešingai“, - sako atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu.

Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Kefyro dieta: per savaitę - minus 5 kg
- Kaip kitąmet dažysime plaukus – ombre, sombre, o gal dar kaip nors kitaip? Atsako stilistas
- Aksesuarai, tiksiantys šventiniam vakarui (FOTO)
- Astrologė Rima: metas pamiršti iliuzijas ir svajones
- Nepelnytai užmirštas gydymas druska - nuo slogos iki reumato
- Orkaitėje „virta“ antis

Pokalbį su dainų autore ir atlikėja Juste Arlauskaite-Jazzu (26 m.) pirmiausia susapnavau: dainininkė atvažiavo manęs paimti senoviniu kadilaku, nors pati nevairuoja, kalbėjomės dvi dienas. Tikrasis interviu irgi prasidėjo nuo sapnų – susitikome tą dieną, kai ji ir Leonas Somovas pristatė dainą „Noriu miegoti“. Kartu praleistas laikas – vėliau daug bendravome dar ir elektroniniais laiškais – atrodė kaip sapnas. Nuo patirtų įspūdžių norėjosi net įsižnybti: ar tikrai nesapnuoju?

Sapnai. „Aš labai daug sapnuoju! Man gaila žmonių, kurių sapnai nelanko, – jie nežino, ką reiškia spausti ranką Jurijui Gagarinui, turėti sparnus ir skristi, kalbėtis su medžiu, apsigyventi vaikiškame filmuke, kuriame gali pats save nupiešti, arba dalyvauti Antrajame pasauliniame kare... Tikiu – gali susapnuoti net ateitį. Esu girdėjusi sakant, kad tas, kuris sapnuoja, moka ir aiškinti sapnus. Mano baba tai daro, kartais kreipiuosi į ją. Ypač mėgstu būdravimo būseną – busdama iš miego, esu sukūrusi ne vieną dainą.“

Kūrybinis įkvėpimas. „Kad ir ką kalbėtų menininkai, lengviausia kurti, kai išgyveni kokį nors sukrėtimą. Kartais tai gali būti ne vietoje ir ne laiku ištartas žodis, o kartais reikia tikros dramos. Mane labiau vargina ne kūrybos procesas, o tai, kad nesiseka kurti, neateina įkvėpimas. Tada nežinau, kur dėtis, atrodo, jog kažkurios mano dalies trūksta, jaučiuosi tuščia. Tik kai ko nors lauki, tai ir neateina, ar ne (šypteli)? Ypač – mūzos. Jei taip nutinka, stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą, apie kūrybą negalvoti – nemoku savęs prievartauti. Ir, žiūrėk, reikiama eilutė ateina į galvą. Kartais jos reikia laukti penkias minutes, kartais penkias valandas, o kartais prie dainos grįžtu po metų. Pavyzdžiui, „Noriu miegoti“ parašiau gal per 10 minučių. Su kažkuo kalbėjau, kaip gimsta daina, paskui atsisėdau prie pianino ir pradėjau galvoti, kaipgi yra iš tikrųjų. Va ir gimė: „Daina susikurs tada, kai tu manęs nemylėsi...“ Nuolatiniame patosas. Kartais jis būna poetiškas, kartais – kankinantis. Taip ir gyvenu.“

„Muzika man yra stebuklas. Tai – skambantys jausmai. Net jei žmogus nieko neišgyvena, muzika kuria emociją, priverčia ją išgyventi stipriau. Kiekviena daina – lyg trumpa istorija. Vienų klausantis norisi verkti, kitų – pamąstyti. Man labai patinka Georgo Friedricho Händelio mintis: „Būtų labai gaila, jei mano muzika klausytojus tik linksmintų. Aš stengiausi padaryti juos geresnius.“ Panašiai ir aš suvokiu savo misiją: išgyvenu kiekvieną dainą, o tada išgyvenu dėl jos. Kiekviena daina yra dalelė manęs. Dainuodama tarsi apnuoginu sielą. Užlipusi ant scenos nebegaliu meluoti. Tik apie muziką šnekėti sunku – turi ją arba kurti, arba atlikti, arba jos klausytis.“

Ritualai. „Ypatingų ritualų neturiu. Kai kuriu, man reikia būti vienai. Kažkas yra pasakęs: „Muzika atsirado tam, kad patvirtintų žmogaus vienatvę.“ Kurti galiu bet kur, svarbiausia – kad niekas netrukdytų, negirdėtų, nestebėtų. Ir prieš koncertus mėgstu pabūti viena, susikaupti. Pusvalandį iki pasirodymo stengiuosi su niekuo nebendrauti.“

„Jazzu atsirado, kai su Leonu Somovu išleistą pirmąją dainą panoro transliuoti kelios radijo stotys. Kaip pasivadinti? „Leon Somov“ skambėjo kažkaip pasaulietiškai, o aš nieko negalėjau sugalvoti. Prisiminiau, kad draugė mane vadino Agata-Jazzu. Kai buvau paauglė, dainavau džiazą ir „džiazavau“: supratusi, kad noriu tik dainuoti, be tėvų žinios mečiau mokyklą ir įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Sceninis pseudonimas yra stipriai su manim susijęs, todėl neketinu jo keisti, nors tokių minčių buvo.“

Justinas – vienintelis vyras, kuris manęs neteisė, kuris myli mane tokią, kokia esu. Ir jis tikrai dėl manęs kovojo.
Iš žurnalo "Moteris" archyvo (R. Baltakio nuotr.)

Publika. „Manau, kad pažįstu savo klausytojus, o jie – mane. Esame labai panašūs. Įdomu, kad ta publika labai įvairi. Man svarbi jos reakcija, ramina žinojimas, kad atėjo paklausyti manęs. Anksčiau visko labai bijojau: kas ką pamanys, pasakys, nemokėjau kalbėti scenoje... Dabar žinau, ką noriu pasakyti, ką ir kam sakau, ir jaučiu publikos palaikymą. Man labai svarbus tas ryšys, bendrumo jausmas. Jaudinuosi tik dėl to, ar įvyks apsikeitimo energija stebuklas. Jei įvyksta, jaučiuosi nuostabiai.“

Planai ir ambicijos. „Kartais nerimauju, kad laikas bėga per greitai, kad nespėsiu įgyvendinti visų kūrybinių planų. Štai, mano mėgstama atlikėja Adele, būdama 21-erių, išleido debiutinį albumą. Tik skubink neskubinęs: viskas – savo laiku. Tikiu, kad būsiu išgirsta svetur, kad tai – tik laiko klausimas. Šiuo metu įrašinėju albumą Švedijoje. Dainos jau yra, liko jas „aprengti“. Tai bus pirmasis mano solinis albumas, šiek tiek kitokia Justė. Galiu pasakyti, kad tokios manęs dar niekas negirdėjo.

Turėjau gal šešis pasiūlymus – įvairių kompanijų. Grįžusi iš vieno vakarėlio nusprendžiau, kad likimas lems, su kuo dirbsiu. Taigi atsisėdau prie kompiuterio, užsimerkiau ir bedžiau pirštu į ekraną. Laiškas buvo iš „Mr. Radar“. Parašiau jiems ir jau po poros savaičių vykau į Londoną susitikti, dar po mėnesio turėjau pasirašytą kontraktą. Vadinasi, likimas man maloningas (šypsosi). Esu dirbusi su trimis prodiuseriais, bet visų jų paslaugų atsisakiau, nes man nepatiko, ką jie padarė su mano muzika. Aš esu kūrėja, todėl jie turėjo atsižvelgti į mano nuomonę, asmenybę, o ne pateikti taip, kaip mato patys. Netinginiauju ir Lietuvoje: su Leonu kuriame dainas naujam albumui, pradėjome koncertų turą, vėl grosime Londone, ruošiamės kalėdiniams koncertams, gruodį laukia projektas su grupe „Antis“. Taigi veikti tikrai yra ką, nėra kada miegoti (juokiasi).“

Kuriozai. „Oi, jų tikrai buvo! Ir kulniukas buvo nulūžęs, ir panikos priepuolis ištikęs,ir avarijų pakeliui į koncertus patirti teko, ir nualpusi buvau... Buvo ir juoko priepuolių ant scenos, ir baisaus nusišnekėjimo... Pernai vasarą grojome Karklės festivalyje. Visą dieną lijo, o kai užlipome į sceną, kilo tikra audra. Žmonių – gal dešimt tūkstančių. Pradėjome groti, staiga pamačiau po sceną bėginėjant techninius darbuotojus. Jie man rodo, kad reikia baigti koncertą, o aš – nė už ką: „Jūs ką, išprotėjote? Čia mūsų koncertas, publika laukia, nė už ką nelipsiu nuo scenos!“ Tie aiškina, kad ji bet kurią akimirką gali sugriūti, kad likti pernelyg pavojinga. Kitą dieną interneto portaluose mirgėjo antraštės: „Jazzu: tai buvo gyvybės arba mirties klausimas“ (juokiasi). Atsidūrėme pirmuosiuose „ypatingų naujienų“ puslapiuose, skambučiai netilo visą naktį.“

„Labiausiai bijau netekti artimų žmonių ir balso, kaip kartą jau buvo nutikę. Bijau sunkių ligų, negalios. Dar – pelių, aukščio, karo, blogų žmonių, kad nesužeistų fiziškai ir emociškai, eiti pas odontologą (manęs jie net nebenori priimti), skausmo. Tada rėkiu kaip mažas vaikas. Kartą man net davė palaikyti pliušinį žaislą, tik iš jo nekas teliko (juokiasi). Manote, tai nutiko vaikystėje? Cha, cha, – pernai! (Kvatoja apnuogindama tobulus dantis.) Kartais bijau tapti nebeįdomi – publikai, mylimam žmogui, sau, nors ir nėra jokių ženklų, kad taip gali nutikti. Pargriūti ant scenos jau nebebijau, nors žvaigždės, žinau, kartais krenta (juokiasi).“

Žvaigždžių liga. „Žinau, kas yra žvaigždžių liga, teko su tokiais „ligoniais“ susidurti. Tie žmonės, vadinamieji attention whores, dėl dėmesio padarytų bet ką. Yra ekscentriškų, savimylų menininkų, bet Lietuvoje dažniausiai pasiligoja netalentingi, neišprusę žmogeliai, kuriuos porą kartų parodė per televizorių, arba pigaus piaro „žvaigždės“. Tikrai žinau, kad žvaigždžių liga nesirgau, nors mane ir bandė įtikinti priešingai (šypsosi). Kai kurie stebėjosi, kad taip greitai „iššoviau“ į viešumą, bet aš niekur „nešaudžiau“ – tiesiog norėjau dainuoti. Atsidūriau ten, kur yra mano vieta. Ir man neįdomu, ką apie mane mano tie, kurių nuomonė man visiškai nerūpi.“

Moteris, kuri negali būti bjauri, nėra graži. Šventa tiesa!
Iš žurnalo "Moteris" archyvo (R. Baltakio nuotr.)

Gerbėjai. Jazzu viena iš nedaugelio atlikėjų, bendraujanti su savo klausytojais: stengiasi visiems atsakyti į klausimus, atrašo laiškus. „Jeigu žmogus įdomus, man patinka su juo bendrauti, kodėl gi ne?“ Pasitaiko ir įkyrių gerbėjų, su dviprasmiškais pasiūlymais. „Tokiems turiu parengusi vienodą atsakymą. Bet šiaip visi mano gerbėjai labai faini.“ Ar galėtų su tokiu dievintoju leistis į artimą draugystę? „Suprantu, kur lenki (kvatoja). Kadangi šiuo metu esu užmezgusi rimtus santykius, apie kitus net negalvoju, bet teoriškai – taip, turbūt galėčiau. Neskirstau žmonių į kategorijas. Manau, kad dabartinis mano draugas irgi yra mano gerbėjas (šypsosi).“

Justinas. „Su Justinu (humoristu Justinu Jankevičiumi – aut. past.) mes perėjome ugnį ir vandenį. Jis – vienintelis vyras, kuris manęs neteisė, kuris myli mane tokią, kokia esu. Ir jis tikrai dėl manęs kovojo. Žinoma, buvo sunkių akimirkų, bet supratome, kad negalime būti atskirai. Dar niekada nesijaučiau taip gerai! Pasvajojame ir apie ateitį, tačiau gyvename šia diena, džiaugiamės tuo, ką turime. Ir tai yra svarbiausia.“

„Tėtis yra didžiausias mano gerbėjas: lanko visus koncertus, moka visas mano dainas, yra sukaupęs visą fonoteką ir aršiai gina mane nuo interneto komentatorių bei tų, kuriems aš kažkodėl nepatinku (juokiasi). Tikras menininkas: groja gitara, nerealiai piešia. Gimęs kurti meną. Nors pasuko į verslą, nuo meno nenusigręžė.“

„Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 19-a. Reagavau ramiai, gerbiau jų sprendimą. Tėvai pasakė vienas kitam „iki“ ir liko draugai. Gyventi turi taip, kaip nori. Esu už šeimą, pati jos labai noriu, tačiau gyvenime nutinka visaip. Mes vis tiek esame ir būsime šeima, to nepakeis jokie popieriai. Į kitų požiūrį, kad mes – Adamsų šeimynėlė, nekreipiu dėmesio. Nesuprantu ir niekada nesuprasiu žmonių, kurie gyvena kartu tik dėl vaikų, turto ar visuomenės spaudimo. Man jie atrodo neįdomūs, primityvūs, nesugebantys gerbti nei savęs, nei savo gyvenimo.“

Namai. „Namų aplinką galiu susikurti bet kur. Nemažai keliauju, todėl jais tampa vieta, kurioje tuo metu esu. Labai noriu savo namų. Tikiuosi, jau visai greit galėsiu kraustytis į nuosavą butą Senamiestyje. Jo ilgai ieškojau, nes tiksliai žinau, kokio noriu. Tik bijau garsiai džiaugtis, nes žmonės tokie pavydūs...Mano bute nebus euroremonto ar modernaus stiliaus – man norisi grįžti į šiltus namus su daugybe gėlių, fortepijonu, antikvariniais baldais ir paveikslais.“

Raudonos lūpos jau seniai yra Justės vizitinė kortelė. „Tikrai, šitiek moterų lūpas dažosi raudonai, o visi įsiminė būtent mane! Vadinasi, man tinka (šypsosi). Anksčiau nepasidažiusi raudonai lūpų kojos iš namų nekeldavau. Vienu metu jaučiausi įskaudinta, nesaugi, pažeidžiama, silpna ir slėpiau tai raudonais dažais. Dabar jaučiuosi gerai visaip atrodydama, nes esu laiminga, tačiau neneigiu – raudona yra mano spalva. Ji moteriška, aistringa, jaudinanti. Visi šie epitetai tinka ir man (šypsosi).“

Moteriškumas. „Moteris, kuri negali būti bjauri, nėra graži. Šventa tiesa! Moteris turi būti ir šventoji, ir kekšė. Nesutinku, kad ji turi būti viskas: ištikima draugė, pavyzdinga mama, puiki šeimininkė, gera dukra, išradinga meilužė, dar – protinga ir graži... Taip, ji turi būti visokia, kokia nori būti pati. Kaip knyga, nuo kurios negali atsitraukti. Moteriškumo pavyzdys man yra mama – jautri, švelni, empatiška, bet kartu stipri, kovotoja, žinanti, ko nori. Mudvi labai artimos. Ji – ne tik mama, bet ir labai gera mano draugė. Jos akyse – viso pasaulio meilė ir išmintis. Kai nežinau, ką daryti, pagalvoju, kaip, manimi dėta, elgtųsi, ką sakytų mama. Ji išmokė mane mylėti žmones ir save pačią.“

Turėjau daug likimo pamokų, teko ištverti ne vieną smūgį.
Iš žurnalo "Moteris" archyvo (R. Baltakio nuotr.)

„Meilė sau – tokia pat komplikuota, kaip ir meilė kitam žmogui: ir pykstiesi, ir paverki, ir nekenti, ir vėl beprotiškai didžiuojiesi, myli. Mes esame ne tokie, kokie esame, o tokie, kokie norime būti. Todėl turime stengtis dėl savęs. Meilę sau reikia puoselėti, kaip ir bet kuriuos kitus santykius.“

Grožis. „Graži moteris – ne tik gražios išorės, svarbu ir tai, ką ji „transliuoja“ kitiems. Jaučiuosi graži ne tada, kai pagiria mano lūpas, kojas ar akis. Kai sako, kad esu graži, visada tikiuosi, kad galvoje turi visumą.“

Mamutė. „Jei ne mamutė (taip Justė vadina savo amžinatilsį močiutę iš mamos pusės – aut. past.), šiandien nebūčiau, kas esu. Ji nuvedė mane į muzikos mokyklą, kantriai mokė muzikos meno. Namuose visada būdavo daug gėlių. Ji ir pati buvo kaip gražiausias žiedas: su berete, pakelta galva, pasitempusi. Tokia įkvepianti! Dažnai šnekuosi su ja sapnuose.“

Stiprybė. „Esu labai stipri moteris. Oho, kokia stipri! Net nemaniau, kad galiu tiek iškęsti. Turėjau daug likimo pamokų, teko ištverti ne vieną smūgį. Buvau labai drąsi. Bailiai, kaip sakė Ernestas Hemingway’us, miršta beprasmiškai. Dabar jau žinau, kad beprasmiškai nenumirsiu (juokiasi). Jau galiu kvėpuoti lengva krūtine ir įkvėpti kitus.“

„Silpnumo akimirkomis verkiu. Išrėkiu visą skausmą. Kartais padeda savitaiga, bendravimas, o kartais reikia pabūti vienai, „valgyti“ save, susidėlioti pliusiukus ir minusiukus. Būna, imu savęs gailėtis. Įsijungiu kokią jausmingą dainą, neriu į prisiminimus, jautrinu savo skausmą, virkdau sielą. Ir kai skausmas tampa toks didelis, kad, atrodo, nebepakelsiu, jis išeina.“

Kalėdiniai norai. „Neatsimenu Kalėdų, per kurias nebūčiau verkusi. Pirmą kartą po daugelio metų jaučiu, kad šios bus labai labai geros, kad aplankys tikra kalėdinė dvasia – kaip vaikystėje. Šiemet noriu puošti eglutę, kepti pyragus, leisti laiką su šeima ir draugais, slidinėti, pamatyti Kalėdų Senelį. Tiesa, mielasis Kalėdų Seneli, jeimane girdi, atnešk mano draugui dovanų vairavimo teises (juokiasi), o man (galvoja)... Aš visko turiu, gal tik atostogų norėčiau.“

Princesė tapo karalaite. Justė Arlauskaitė-Jazzu interviu „Moteriai“ davė prieš ketverius metus. Straipsnio autorius Andrius Kairys pristatė ją kaip jauną atlikėją, ką tik parsivežusią namo MTV Europos muzikos apdovanojimą (angl. MTV European Music Awards). Per ketverius metus pasikeitė ir pati Jazzu, ir jos kuriama muzika. Scenos princesė per tą laiką tapo publikos numylėtine, karaliene. „Skamba kaip kokia Džordana Butkutė, – sako smagiai iš tokio palyginimo juokdamasi Jazzu. – Nejauku darosi, kai mane pavadina scenos karaliene, – iškart pasijuntu sena. Geriau vadinkit karalaite!“

Portreto štrichai

Zodiakas. „Pusiau Avinas, pusiau Jautis. Esu su keturiais ragais, įsivaizduojat?! Šiaip aš – tinginė, bet kai dirbu, – tikra perfekcionistė!“
Melancholija. „Iš prigimties esu melancholiška. Šviesus liūdesys jau tapo vizitine kortele.“
Knygos. „Antra aistra po muzikos – literatūra. Labai mėgstu skaityti. Visiems rekomenduoju Sauliaus Šaltenio „Demonų amžių“ ir Albert‘o Camus knygą „Svetimas. Krytis“.
Simboliai. „Man labai patinka prekių ženklas „Monki“, dievinu Alexanderio McQueeno kūrybą.“
Nepakeičiamas drabužis. „Masque“ kvepalai „Tango“! O šiaip – senas nutąsytas šiltas ilgas megztinis.“
Sportas. „Sporto salėje atsiskleidžia mano vyriškas charakteris – man reikia jėgos pratimų ir greitų rezultatų. Sportą stengiuosi paversti kasdiene rutina.“
Virtuvė. „Gaminu dažnai. Mano draugas sako, kad jokiame restorane neduoda taip skaniai valgyti (šypsosi). Improvizuoju, gaminu su meile – štai ir viskas.“
Nemėgsta dviejų frazių: „teisingas žmogus“ ir „skani muzika“.
Tabu. „Niekada nesutikčiau būti išlaikoma merga, kuriai rūpi tik išvaizda ir pinigai, ir niekada neįrašinėčiau muzikos su nepatinkančiu atlikėju.“
Silpnybės. „Masažas – Nidoje, apsipirkinėti – Londone, maistas – Stokholme, restorane „Pubology“, batai – visur.“
Talismanas. „Nešiojuosi apyrankę, kurią man suvėrė mama. Kai vykstu į kelionę, mama visada įdeda į rankinę šventintos duonos. Mudvi truputį prietaringos (šypsosi).“
Svajonių atostogos. „Noriu ten, kur dar nebuvau: galbūt į Braziliją ar Aliaską.“
Mėgstamiausias miestas. „Vienareikšmiškai – Stokholmas!“
Jeigu būtų gėlė, būtų... „...hiacintas arba juodas kardelis.“
Mėgstamiausia pačios daina. „Lower Than The Ground.“
Filmas, kuriame norėtų suvaidinti. „Tvin Pyksas.“

Justės muzika

Kokios muzikos ji klausosi, kai...

...geria pirmą puodelį kavos? – Frédérico Chopino.
...važiuoja į sodybą? – Radijo.
...iškrenta pirmasis sniegas? – Franko Sinatros.
...įsliuogia į pižamą? – Tylos.
...širdis sudūžta į šipulius? – Senų meilės dainų.
…įsimyli? „Tada aš nesiklausau – pati kuriu.“
...norisi visus pasiųsti po velnių? – Popso. „Užsidarau ir šoku, kol nustoju nervintis.“
...išeina pasivaikščioti? – „Beady Belle“ ir džiazo.

Nuotrauka – Roko Baltakio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis