Pakalbinti Rimantę svajojau jau seniai – mano nuomone, Lietuvoje nėra parfumeriją geriau išmanančio ir aprašyti mokančio žmogaus. Kai nusprendžiau imtis rašinio apie Kauno parfumerijos istoriją, nė neabejojau, į ką kreiptis: Rimantė yra kaunietė ir seniai domisi gimtojo miesto parfumerijos istorija, kolekcionuoja retus aromatus, o apie turtingą ir svaigiai kvepiantį tarpukarį gali papasakoti įvairių istorijų. Minervos pasakojimą darniai papildė ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresniojo bibliotekininko istoriko Alvydo Surblio mintys, komentarai ir archyvų medžiaga.
Liepų alėja
Taigi kuo kvepia Kaunas? „Be abejo, liepžiedžiais, – su šypsena sako Rimantė. – Birželį žydinčios liepos dovanoja bene gražiausius kvapus, kokių tik galima pajusti šiame mieste.“ Rašytojas Vincas Mykolaitis Putinas romane „Altorių šešėly“ yra aprašęs birželio pabaigoje Kaune žydinčias liepas – esą svaigus jų aromatas, sumišęs su nakties kvapais, pakvimpa medumi. Šis epizodas netgi įkvėpė parfumerijos ir kosmetikos laboratoriją „Stella“ sukurti kvepalus „Nakties karalienė“ (1931 m.) su liepų žiedų ekstraktu.
Pašnekovės nuomone, geriausiai Kauną atspindi parfumerijos namų „Guerlain“ kvapusis vanduo „Champs Elysees“ (šį pati Minerva mielai įtrauktų į savo „privalomų turėti“ parfumerijos kūrinių rinkinį) ir parfumerijos namų „d‘Orsay“ liepžiedžiais dvelkiantys kvepalai „Tilleul“. Parfumerinį Kauno paveikslą galėtų papildyti ir medienos, ypač – pušų, aromatas.
Aistros dėl muilo
Kosmetikos ir parfumerijos pramonė Kaune ypač stipri buvo tarpukariu. 1918–1940 m. veikė apie 30 įmonių, grožio kabinetų, kosmetikos laboratorijų, muilo krautuvėlių,gaminti įvairūs kremai, pudros, muilai, plaukų bei lūpų dažai ir kt. Kone kiekvienoje vaistinėje – savas odekolonas.
Kauno parfumerijos istorija prasidėjo nuo kvapiojo muilo, bet ne viskas buvo taip paprasta... Rimantė prisimena savo 1910 metais gimusio senelio pasakojimą, esą po Pirmojo pasaulinio karo Kauno rajone rimtai diskutuota, ar kvepiantis muilas nėra nuodėmė. Į diskusijas buvo įsitraukusi net bažnyčia. Tik kai vienas kunigėlis kvepiančiam muilui davė „išrišimą“, žmonės be baimės ėmė juo praustis.
Pirmoji Kaune muilo įmonė „Marsel“ įsteigta dar 1899 metais, vėliau įkurta „Florance“. Būtent su pastarosios įsteigimu siejama Kauno parfumerijos pramonės pradžia. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Kaunas buvo Lietuvos muilo pramonės centras, tarpukariu čia veikė 12 muilo fabrikų (visoje Lietuvoje – 32) ir nedidelių dirbtuvių. Muilas garsėjo puikia kokybe. 1928 metais „Marsel“ atstovai iš Paryžiaus tarptautinės mugės grįžo su aukso medaliu.
Ano meto spaudoje rašoma, kad suvartoto muilo kiekiu gali būti matuojamas žmogaus kultūringumas: „Kurio didesnė bus muilo krūva, tas ir kultūringesnis bus.“
Geriausios lauktuvės – kvepalai
Kartais nepiktai pasišaipoma, kad Kaunas – tarsi užstrigęs tarpukaryje, betgi šis laikotarpis buvo vienas įdomiausių. „Kaunas bene per vieną naktį turėjo išmokti tapti europietišku miestu, atsirado elitas, – pasakoja Rimantė. – Interneto nebuvo, tad nebuvo kur pasiskaityti, kaip turi atrodyti sostinės dama, kokios yra elgesio normos...Ir džiugu, kad Kaunas, nors klaidų neišvengė, gana greitai tapo mados paisančiu europietišku miestu. Pradėti rengti prašmatnūs pokyliai, išpopuliarėjo teatras ir opera. Kaunas tapo sostine, atsirado poreikis puoštis ir, žinoma, kvepintis.“
Visuomenės pokyčius atspindėjo ir parfumerija. Rinkoje atsirado vietos gamintojų aromatų, sukurtų pagal užsienietiškų (dažniausiai – prancūziškų) pavyzdį. Kauno ponios mėgdavo kvepintis prancūziškais kvepalais, ne viena ant savo kosmetinio stalelio laikydavo buteliuką „Coty“, juo šlakstydavo laiškus, nosinaites. Kauno parfumerių sukurti aromatai prestižu nenusileido Europos sostinių produkcijai. Kosmetikos ir parfumerijos prekių lydere tapusi 1923 metais įsteigta įmonė „Kosmos“ gamino tik pirmos rūšies produktus, pavyzdžiui, gėlių kvapo odekolonus: alyvų „Lilas de Perse“, konvalijų ir pakalnučių „Muguet de Mai“, raudonųjų rožių „Rose Centifolia“, baltųjų jazminų „Jamin Blanc“, taip pat kvepalus „Nakties serenada“, „San Remo“, „Bublički“, „Ideal“, „Valencia“ ir kt. Be to, akylai sekė madą, tad ponioms galėjo pasiūlyti ir novatoriškų produktų, pavyzdžiui, odekolonų su flakonuose patalpintomis gyvomis gėlėmis. Tarpukario spaudoje galima rasti pranešimų, kad kokybe garsėjusios „Kosmos“ prekės iš Lietuvos rinkos išstūmė užsienietiškus kvepalus ir odekolonus.
Kauno parfumerijos įmonė „Sanitas“ viena pirmųjų pradėjo reklamuoti savo gaminius dalydama mėginukus. 1921–1940 metais veikusi viena didžiausių parfumerijos ir muilo įmonių „Florance“ gamino puikios kokybės muilus, dieninius ir naktinius kremus, lūpų dažus, tačiau labiausiai išgarsėjo parfumerija. Tarp šios gaminių – odekolonas „Phantasie Nr. 15“ (kvepalus buvo madinga numeruoti; prisiminkime kad ir garsiąją Coco Chanel), kvapusis vanduo „Lilas de Lithuanie“ iš lietuviškų alyvų, kvepalai „Aida“, „Carmen“, „Crepe Marocain“ („Marokiečių krepas“), „Mon bijou“ („Mano brangenybė“), „Salomėja“ ir kt.
„Tais laikais geriausios lauktuvės iš Kauno būdavo kvepalai“, – sako Rimantė. Jie buvo labai kokybiški, gamintojai naudojo atsivežtines kvapiąsias esencijas. „Florance“ mėgino kurti ir originalius lietuviškus kvepalus bei odekolonus.
Pirk prekę kaunietišką
Kauniečiai mokėjo reklamuoti grožio prekes. Verslumo ir išradingumo jiems galėtų pavydėti net šių dienų rinkodaros specialistai: to laiko reklamose pabrėžiama, kad lietuviški kvepalai niekuo neprastesni už importinius. Taip skatinta pirkti lietuvišką prekę. Ir ne padirbinį, o originalą. Gintos produktų autorių teisės. „Originalūs gaminiai yra brangumynas. Padirbimai niekad negali pasiekti originalų vertės“, – mokoma 1937 metų laikraštyje „Diena“ publikuotame pranešime. Arba: „Padirbinėti galima tik pavadinimą, bet jokiu būdu ne kokybę.“ Dažnas skelbimas būdavo baigiamas žodžiais „saugokitės padirbimų“.
Kauniečiai mėgo švaros ir higienos prekėms suteikti garsių žmonių vardus. Pavyzdžiui, labai populiarus buvo Kipro Petrausko muilas. Parfumerijos ir kosmetikos laboratorijos „Stella“ specialistai, pasivadinę „nevystančios jaunystės menininkais“, kremo reklamai 1930 metais buvo prisikvietę garsią Berlyno artistę Käthę Harrison, viliojo pirkėjus dovanomis.
Kvepalų reklamos būdavo labai poetiškos. Parfumeriai gaminius stengdavosi pavadinti prancūziškai, nes „taip daug gražiau“. Nemažai reklaminių tekstų eiliuoti. Štai kaip 1930 metais spaudoje reklamuojamas „Kosmos“ kvapusis vanduo „Nakties serenada“: „Nepamirškit, mergužėlės,/Vandenėlio saulužėlės,/Vandenėlio išdabinto,/„Kosmos“ Kaune pagaminto.“ O Boro-Timolo muilo reklamai pasirinkta parafrazė: „Ką pasėsi, tą ir piausi! Kokį muilą vartosi, tokią odą turėsi!“ Neprilygstami reklamos meistrai buvo „Florance“. Beje, jos gamykloje dirbo 20 moterų ir tik 5 vyrai.
Kolekcinės vertybės
Tarpukario parfumeriai daug dėmesio skirdavo savo gaminių pakuotėms ir buteliukams. Šie būdavo rankų darbo, skirtingų formų, puošnūs, patrauklūs. Kvepalai – didelės koncentracijos, sodrūs, todėl nepurškiami, o tepami ant pulsuojančių vietų. R. Budrytė-Kvietkauskienė rankose yra laikiusi keletą tarpukario kvepalų flakonų. Gaila, kvapaus skysčio juose jau nebuvo likę. „Moterys, pabaigusios geresnius kvepalus, buteliukų neišmesdavo – į juos neretai pripildavo pigesnių kvepalų, tad buteliukai tarnaudavo ne vienus metus, – pasakoja pašnekovė. – Norint išsiaiškinti, kokie tai buvo kvepalai, kartais tenka atlikti tikrą detektyvinį tyrimą.“
Rimantės kolekcijoje yra to meto spaudos iškarpų kopijų. Ji renka ir kvepalų reklamas, turi parfumerijos namų „Coty“ kvepalų „L‘Origan“ naujesnės versijos buteliuką. „Tai arčiausiai tarpukario esantis kvepiantis mano kolekcijos daiktas, – šypteli kolekcininkė. – Suprantu, kuo jie galėjo patikti to meto ponioms.“
Kaune gimusiai ir užaugusiai pašnekovei pasisekė surinkti nemažai duomenų apie to laiko Kauno ponių kvepinimosi įpročius. „Tikrasis „lygis“ būdavo kvepintis vietiniais „Florance“ (beprotiškai populiarūs buvo sodrūs gėliniai aromatai), o prestižiškiausiais laikyti prancūziški „Coty“ kvepalai „L‘Origan“ ir senieji parfumerijos namų „Guerlain“ bei „Caron“ kvepalai. Beje, tarpukario Kauno ponios kvepindavosi iki pat žilos senatvės.
Didžiausia Rimantės svajonė – papildyti savo kolekciją bent vienu buteliuku autentiškų senų tarpukario kvepalų. Toks radinys būtų tikra kolekcinė vertybė, nes kosmetinių stalelių turtai per karą išnyko, o ir daugelis šiuos kvapus gaminusių fabrikų liko tik pastatų brėžiniuose...
Ponios portretas
Kokius kvepalus mėgsta šiuolaikinė kaunietė? Rimantė šypteli: „Dar ne taip seniai vienas „Akropolio“ galas kvepėdavo citrusiniu mados namų „Dolce & Gabbana“ aromatu „Light Blue“, kitas – parfumerijos namų „Guerlain“ kvapiojo vandens „Insolence“ avietėmis.“ Pasak parfumerijos tendencijas stebinčios R. Budrytės-Kvietkauskienės, dar prieš kelerius metus kaunietės labai noriai pirkdavo vidutinės klasės populiariosios komercinės parfumerijos gaminius, o štai pastaruoju metu labiau domisi elitiniais aromatais. Jos mažiau žavisi ekscentriškais kvepalais, renkasi praktiškesnius – kuriais tinka kvepintis kasdien. Kaunietėms svarbiausia – patikti pačioms sau. Vilniuje svarbesnis statusas. „Kaunietės išleidžia mažiau pinigų kvepalams negu vilnietės. Jų perkamoji galia ne tokia kaip sostinės gyventojų, tačiau kaunietės visais laikais sugebėdavo gauti originalių kvepalų“, – įžvalgomis dalijasi Rimantė. Moteris prisimena, kad brangesnių kvepalų buteliukui susidėdavo su draugėmis. „Mano pačios namuose – kelios dešimtys atomaizerių (4 ml purškiamų buteliukų, į kuriuos gali įsipilti kvepalų) su įvairiais kvepalais“, – šypsodamasi sako Rimantė. Pasak jos, per pastaruosius kelerius metus Kaunas ir Vilnius šiuo aspektu tapo gana panašūs, dabar kur kas mažiau „uniforminių“ kvepalų.
„O kuo šiandien galėtų kvepintis tarpukario dama iš Kauno?“ – klausiu Rimantę. Ji pasiduoda žaismingai provokacijai: „Greičiausiai – tuo, kuo kvepindavosi jaunystėje. Galbūt pakalnučių aromatas tais laikais buvo labai populiarus arba sunkus gvazdikų, – atsako tinklaraštininkė. – Aš tokią damą kvepinčiau našlaitėmis, baltomis gėlėmis. Labai tiktų net šiuo metu beprotiškai populiarūs Frédérico Malle kvepalai „Portrait of a Lady“. Toms senučiukėms su skrybėlaitėmis duočiau viską, kas geriausia, nes jos to nusipelnė.“
Apie Minervą
Kad populiaraus tinklaraščio apie kvepalus autorė Minerva ir Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė yra tas pats asmuo, daug metų nežinojo net artimiausi žmonės. Rimantę karo ir išminties deive Minerva prieš šešerius metus praminė jos studentai. Tinklaraštį „Minervos blogas: Įkvėpimai“ ji pradėjo rašyti 2009-aisiais savo draugėms, kad tos nustotų klausinėti, kokius kvepalus rinktis, kaip kvepintis ir pan. Asmeninis dienoraštis tapo skaitomas, Rimantės parfumerijos miniatiūrų kolekcija (ją pradėjo kaupti prieš 12 metų) ir kvepalų spinta pradėjo domėtis įvairūs leidiniai. Paradoksalu, tačiau pati Rimantė kvepinasi retai. Save ji vadina mokslo žmogumi (moteris yra baigusi politikos ir tarptautinių santykių studijas, dėstytoja tapo 23-ejų), o parfumerija ilgą laiką buvo tiesiog gražus pomėgis. Laisvalaikiu tinklaraščio autorė daug keliauja, domisi praėjusių amžių legendomis, civilizacijų istorija. Be to, ir jai, ir Minervai patinka pelėdos – išminties simbolis. Kaunas Rimantę įkvepia, šiais įkvėpimais moteris dalijasi su savo skaitytojais. „Man labai patinka žodis „įkvėpimai“ – jis turi be galo daug reikšmių. Mano įkvėpimų išraiška yra rašymas“, – sako Rimantė.
