Maisto tinklaraštininkė Kristina iš mamos perėmė tik vieną receptą

Maisto tinklaraštininkė Kristina Pišniukaitė (27 m.) išskirtinė ne tik tuo, kad turi nepaprastai daug sekėjų, bet ir tuo, kad siūlo gana neįprastus receptus – be glitimo, kiaušinių ir pieno produktų. Pasirodo, valgis be šių ingredientų gali būti ne tik sveikas, bet ir skanus.

Sunku patikėti, bet per 30 tūkstančių sekėjų turinčio tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorė Kristina Pišniukaitė į maisto pasaulį pateko visai atsitiktinai. Baigusi mokyklą mergina įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti rekreacijos ir turizmo.

„Rinkausi specialybę kaip sūrį parduotuvės lentynoje – greit peržvelgi, ko yra, ir imi tinkamiausią, – juokauja pašnekovė. – Norėjau likti Klaipėdoje, nes čia gyveno tėvai, laikė ir meilės reikalai. Iš visko, ką siūlė šis universitetas, turizmas man patiko labiausiai. Baigusi universitetą, pagal specialybę nedirbau nė dienos.“

Paskutinius studijų metus Kristina praleido Vilniuje. Čia vadovavo tėčio atidarytai buitinės technikos parduotuvei. „Sekėsi gerai, tačiau darbas buvo kaip darbas – kartais sekmadienį tekdavo paliūdėti, kad rytoj pirmadienis. Nejaučiau šiai veiklai didelės aistros“, – sako mergina.

Nuo turizmo – prie maisto

„Mūsų šeimai maistas niekada nebuvo itin svarbus, – prisipažįsta Kristina. – Mama gerai moka gaminti apie 10 patiekalų ir visada ruošia tik juos. Net dabar, kai kiek­vieną savaitę pasiūlau po kelis naujus receptus. Tėtis negamina visai. Mokydamasi mokykloje mokėjau paruošti tik spagečius su faršu. Tai buvo mano firminis patiekalas. Labai paprastas, padažą gamindavau iš kečupo ir majonezo.“

MOTERIS / J. Verseckienės nuotr.

Paklausta, ar yra perėmusi iš mamos bent vieną receptą, Kristina prideda ranką prie krūtinės ir ima juoktis: „Mama, nepyk, bet negaminu nė vieno tavo patiekalo.“ Kiek pagalvojusi prisipažįsta, kad tai vis dėlto nėra absoliuti tiesa, – kai atvažiuoja jos arba sužadėtinio Vytauto giminaičiai, paruošia jiems mamos baltosios mišrainės, o prieš Kūčias savo tinklaraštyje patalpino itin gardžios mamos silkės „pataluose“ receptą.

Sužinojusi, kad tiek daug teks atsisakyti, išgyvenau visas gedėjimo stadijas – neigimą, pyktį, liūdesį, susitaikymą. Vis dėlto prie senos mitybos negrįžčiau.

Gaminti įvairesnius patiekalus Kristina pradėjo iš reikalo – gyvendama be tėvų Vilniuje buvo priversta maistu pasirūpinti pati.

„Ilgainiui poreikis tapo pomėgiu, o pomėgis – darbu, – paaiškina maisto tinklaraštininkė. – Nusipirkau receptų knygų, ėmiau pagal jas gaminti, sulaukiau svečių įvertinimo, klausimų, kaip tai padariau. Sukūriau tinklaraštį „Ant medinės lentelės“ – mat maistą mėgau patiekti būtent taip. Pirmieji mano įrašai buvo skirti draugams ir pažįstamiems, kad nereikėtų kiekvienam atskirai pasakoti. Be to, ir pačiai buvo patogu turėti po ranka pavykusių patiekalų nuotraukas ir receptus.“

Viskas tapo kur kas rimčiau, kai Kristina pajuto, kad šis pomėgis tapo svarbesnis už darbą. „Būdavo – sudarinėju didelės vertės sandorį, o galvoju, ką gaminsiu vakarienei. Supratau, kad visos mano mintys – apie maistą, todėl apsisprendžiau pasitraukti iš šeimos verslo“, – sako mergina. Ir prisipažįsta, kad sprendimas buvo nelengvas, šiltus santykius su tėčiu pavyko atkurti tik po gerų metų. Užtat dabar jis yra vienas didžiausių savo dukros veiklos gerbėjų, dalijasi jos receptais feisbuke, pasakoja apie ją savo klientėms. Didžiuojasi Kristina ir 15 metų jaunesnė sesė. „Manau, esu jai autoritetas, bet ne dėl išskirtinių receptų. Tiesiog paaugliams labai imponuoja žmonės, turintys daug sekėjų socialiniuose tinkluose“, – juokiasi Kristina.

Išėjusi iš šeimos verslo, K. Pišniukaitė nutarė padirbėti maisto srityje ir įgyti daugiau patirties. „Pirmiausia parašiau Beatai ir pasiprašiau į jos komandą, nes man labai patinka viskas, ką ji daro, – prisimena pašnekovė. – Nudžiugau, kai Beata atsakė, kad skaito mano tinklaraštį ir kad šis jai patinka. Pasiūlė man darbą pas savo vyrą – restorano „Jurgis ir Drakonas“ rinkodaros skyriuje. Ten dirbdama pamačiau, kaip filmuojama „Beatos virtuvė“, daug išmokau.“ Vėliau dvejus metus Kristina dirbo restorano „Grey“ rinkodaros vadove. Sako, kad visa tai jai suteikė daug žinių ir naudingų rinkodaros įgūdžių, šie vėliau pravertė populiarinant savo tinklaraštį.

„Eidama dirbti savarankiškai jaučiausi gana tvirtai – turėjau nuolatinių klientų, žinojau, kaip kurti kokybišką tinklaraštį, mokėjau profesionaliai fotografuoti, daug išmaniau apie maistą, – sako ji. – Šiek tiek gąsdino stabilumo trūkumas, sudėtinga mokesčių sistema, bet kol kas viskas klostosi visai neblogai, klientų netrūksta, o finansinė grąža pranoko mano lūkesčius.“

Ne iš mados, o iš bėdos

Ko nors atsisakyti – pastaruoju metu madingiausia mitybos kryptis. Negi populiarioji maisto tinklaraštininkė neatsispyrė madingoms tendencijoms? „Sutinku, kad tokia tendencija tikrai yra. Pernai buvo populiaru su mėsa valgyti kuo daugiau daržovių, o šiemet šios apskritai išstūmė mėsą iš lėkštės. Vis svarbesni tampa etiniai motyvai. Žmonėms rūpi ne tik patiekalo skonis, bet ir gyvūnų gyvenimo kokybė. Cukraus ir glitimo paprastai atsisakoma dėl svorio kontrolės“, – sako Kristina. Ir iškart priduria, kad jos pasirinktas mitybos modelis neturi nieko bendra nei su etika, nei su svorio metimu.

MOTERIS / J. Verseckienės nuotr.

„Maistas yra mano didžiausia laimė, o skrandis – didžiausia bėda nuo pat vaikystės, – pasakoja ji. – Bent kartą per metus tekdavo pagulėti ligoninėje dėl sutrikusio virškinimo. Situacija dar labiau suprastėjo, kai atsikrausčiau į Vilnių. Skausmo periodai kartodavosi porą kartų per metus ir trukdavo apie mėnesį. Priepuolinis skausmas tęsdavosi apie 2 valandas, surakindavo į tokį gniužulą, kad negalėdavau pajudėti. Nepadėdavo jokie skausmą malšinantys vaistai, kaskart tekdavo kviesti greitąją pagalbą.“

Mergina stengėsi valgyti kuo sveikesnį, lengvesnį maistą, bet sveikata, užuot gerėjusi, tik blogėjo. „Apogėjų mano kančios pasiekė prieš metus, – pasakoja Kristina. – Nebegalėjau normaliai funkcionuoti, jaučiausi esanti neįgali. Nuolat skaudėjo pilvą ir galvą, kentėjau nuo nemigos. Vieną savaitę greitąją pagalbą kviečiau net 3 kartus.“ Galiausiai mergina buvo paguldyta į ligoninę išsamiems tyrimams atlikti. Deja, medikai, išsamiai ištyrę ligonę, nerado jokių priežasčių, kurios galėtų sukelti tokius skausmus. Tai merginą labai nuliūdino, nes skausmas nepraėjo, o kaip gydytis, ji vis dar nežinojo. Šįsyk padėjo medikų itin skeptiškai vertinamas visagalis internetas.

„Skaitydama apie maisto netoleravimą, supratau, kad visi išvardyti simptomai man tinka. Išsirinkau kliniką, kuri man pasirodė profesionaliausia, ir skubiai ten nuvažiavau, – prisimena Kristina. – Nutariau pasidaryti patį išsamiausią maisto netoleravimo testą – net 300 produktų, sumokėjau 440 eurų, man buvo padaryti kraujo tyrimai. Netrukus sulaukiau rezultatų. Mane konsultavusi dietologė tiesiai šviesiai pasakė: „Kaip gerai, vaikeli, kad pas mus patekai. Tavo rezultatai yra rekordiniai per visą mūsų praktiką.“

Kad suprastume, ką reiškia rekordiniai, Kristina pateikia skaičius. Maisto netoleravimas yra vertinamas balais. Jei jie viršija 50, manoma, kad tą produktą reikėtų ryžtingai braukti iš raciono. Kristinos rezultatai buvo tokie: glitimas – 60 balų, karvės pienas ir jo produktai – 150, o kiaušinio baltymas – 200. „Apėmė siaubas, kai supratau, kokią nuodų bombą gaudavau vien per pusryčius pasirinkusi virtą kiaušinį, duonos su sviestu ir kavos su pienu“, – sako ji.

Kristina buvo girdėjusi, kad šie testai pernelyg universalūs ir panašių produktų rekomenduojama atsisakyti kone visiems, tačiau savo pasirinktos klinikos patikimumu neabejoja. Pirmiausia todėl, kad tokį pat testą dariusiam jos vaikinui buvo patarta atsisakyti tik briuselinių kopūstų (šių jis ir šiaip nevalgė). O antra – pakeitusi mitybą, pokyčius ji pajuto gana greitai, ir šie buvo akivaizdūs – priepuoliniai skausmai dingo po savaitės, o lengvesni maudžiantys vis silpnėjo, ir jau keli mėnesiai, kaip nesikartoja. Kristina džiaugiasi ir tuo, kad dabar jaučiasi labai energinga, kupina jėgų, nustojo skaudėti galvą, pagražėjo oda. Numetė ir svorio, nors, tiesą sakant, to visai nesiekė.

„Per pirmą mėnesį netekau apie 10 kilogramų, – pasakoja pašnekovė. – Tai manęs anaiptol nenudžiugino, veikiau išgąsdino. Niekada nebuvau apkūni, tad taip staigiai suliesėjusi neatrodžiau estetiškai. Laimė, po mėnesio svoris nustojo kristi. Dar tris kilogramus susigrąžinau papildžiusi mitybą – priešpiečiams ėmiau valgyti kaloringesnius patiekalus: kokteilius su riešutų pienu, avokadus, lašišą, riešutų sviestą.“ Nerimą Kristinai kėlė ne sveikatos problemos (jų, nukritus svoriui, neatsirado), o žmonių reakcija. „Mane iki šiol stebina ir piktina tai, kad komentuoti ir kritikuoti lieso žmogaus išvaizdą nelaikoma tokiu pat netaktu, kaip vertinti apkūnaus žmogaus trūkumus, – sako ji.– Niekas nedrįsta pasakyti: „O, kaip baisiai tu pastorėjai, gal pradėk mažiau valgyti“, bet kiekvienas jaučia pareigą pastebėti, kaip baisiai suliesėjai ir kad turėtum daugiau valgyti.“

Nepakeičiamų produktų nėra. Vietoj karvės sūrių mergina renkasi ožkų, avių, vietoj karvės pieno – augalinį, dažniausiai – riešutų.

Ką dabar valgyti?

„Sužinojusi, kad tiek daug visko teks atsisakyti, išgyvenau visas gedėjimo stadijas – neigimą, pyktį, liūdesį, susitaikymą, – prisipažįsta Kristina. – Sunkiausia buvo atsisakyti duonos. Gaila buvo ir sūrių. Galvojau, kokia tinklaraštininkė būsiu, jei negalėsiu net išsikepti pyrago?“ Laimė, merginos baimė, kad sumažės sekėjų, nepasitvirtino – priešingai, jų tik padaugėjo. Kristina sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, begalės žinučių iš žmonių, kurie susiduria su panašiomis problemomis. Pasirodo, sukurti receptą iš įprastų produktų ne taip sunku, o štai tiems, kurie turi specifinių poreikių, tokios informacijos labai trūksta.

„Panikavau, kol išalkau, o tada pradėjau veikti, – pokyčių pradžią prisimena mergina. – Ryžtingai išmečiau iš savo spintelės tai, ko negalima, – juk nevalgysi nuodo vien todėl, kad jis skanus. Man buvo taip blogai, kad būčiau atsisakiusi bet ko. Paskui pradėjau ieškoti, kuo pakeisti vieną ar kitą produktą, ir atradau tokią įvairovę, kokios nesitikėjau. Jei dabar galėčiau valgyti viską, vis tiek negrįžčiau prie senos mitybos.“

Dabar, kai organizmas išsivalė, Kristina jau gali sau leisti nedideles nuodėmes – tarkim, suvalgyti gabalėlį sūrio ar įsidėti į padažą šaukštelį grietinės. Jautriausiai kūnas reaguoja į glitimą. Maisto tinklaraštininkė įsitikinusi, kad nepakeičiamų produktų nėra. Vietoj karvės sūrių ji renkasi ožkų, avių, vietoj karvės pieno – augalinį, dažniausiai – riešutų. Kiaušinio baltymą kepiniuose atstoja su vandeniu sumaišyti trinti linų sėmenys, ispaninių šalavijų (chia) sėklos, kartais – bananų ar obuolių tyrė. Sunkiausia buvo pakeisti kvietinius miltus, tačiau būtent šis pokytis padovanojo didžiausią skonių įvairovę.

Vida Press

„Niekas kepiniams nesuteikia tokio purumo kaip balti kvietiniai miltai, tačiau tai nereiškia, kad jie nepakeičiami, – sako K. Pišniukaitė. – Dabar vietoj šių miltų mano spintelėje rikiuojasi 7 alternatyvos.“ Kepiniams ji siūlo naudoti specialų kelių rūšių miltų mišinį be glitimo. Ten, kur reikia vieno kito šaukšto šio produkto, tinka ryžių ir kukurūzų miltai, saldiems kepiniams – migdolų, kokosų miltai. Beje, jų visada reikia mažiau – pusė stiklinės atstoja 2 stiklines įprastų kvietinių. Kepiniams labai tinka avižos, ir tai gana pigus variantas. „Reikia pripažinti, kad naujieji produktai gerokai brangesni nei įprasti, nedidelis maišelis kai kurių rūšių miltų kainuoja ir 7 eurus, – sako Kristina. – Dabar maistui išleidžiu dvigubai daugiau nei anksčiau, bet geriau jau mokėsiu už maistą nei už vaistus.“

Kristina stengiasi pirkti kuo kokybiškesnius produktus, žino, kuri močiutė turgelyje prekiauja skaniais obuoliais, kuri – gerais smidrais, kokioje parduotuvėje galima rasti kokybiško alyvuogių aliejus, o kur – klevų sirupo. Mergina stengiasi paremti ir vietos gamintojus. „Štai, riešutų sviestą perku prekių ženklo „Sviestas sviestuotas“. Jį, labai skanų ir be jokių sveikatai kenksmingų priedų, Kaune gamina dvi merginos, – pasakoja pašnekovė. – Datules irgi perku iš vienos merginos, kuri atsiveža jų į Lietuvą, galima sakyti, tiesiai nuo medžio. Ir skonis unikalus, ir vietinį smulkųjį verslą paremiu, tad negaila ir šiek tiek daugiau sumokėti.“

Kristina stengiasi, kad jos lentynose niekada netrūktų svarbiausių produktų, bet jei taip nutinka, nemato didelės tragedijos nubėgti į artimiausią prekybos centrą. „Produkto kokybė ne itin lemia patiekalo skonį, skiriasi tik nauda organizmui. Kokybiškas maistas labiau yra investicija į ateitį, į savo sveikatą“, – atvirai sako mergina ir išduoda paslaptį, kaip nusipirkti sveikiausių vaisių ir daržovių.

Pasirodo, kuo jos mažesnės, tuo didesnė jose vitaminų ir mineralų koncentracija. Beje, cukraus Kristina taip pat stengiasi vartoti mažiau, nors dietologai ir neuždraudė. Šį dažnai keičia klevų sirupu, medumi, šviežiomis datulėmis, bananais. Tinklaraštininkės virtuvėje visada yra kelių rūšių riešutų sviesto, avinžirnių, įvairių padažų ir mėgstamiausių prieskonių – juodųjų pipirų, kmynų, kuminų, česnakų ir rūkytų paprikų miltelių. Naujausias atradimas – šaltyje džiovinti produktai, beje, gaminti taip pat lietuvių. Ypač puikų skonį ir aromatą išlaiko taip paruoštos žolelės.

Savaitės meniu

Neretai nutinka, kad žmonės, pavertę savo pomėgį darbu, praranda jo teikiamą malonumą. Įdomu, ar tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ autorė kasdien kurdama naujus receptus vis dar geba mėgautis maistu ir jo gamyba? Sunku patikėti, bet mergina sako beveik niekada negaminanti to paties patiekalo du kartus!

„Toks mano darbas – kurti ką nors nauja. Kažkas juk turi tai suvalgyti, – juokiasi ji. – Be to, stengiuosi, kad tos pačios grupės produktai kartotųsi ne dažniau kaip kartą per 5 dienas. Viena diena skiriama augalinei mitybai, kita – paukštienai, trečia – kitos rūšies mėsai, ketvirta – žuvims, o penkta yra nesveiko maisto diena, kai leidžiu sau papiktnaudžiauti pica, saldumynais, kinišku maistu. Savaitgalį apskritai negaminu – mintu likučiais ar lengvai paruošiamais patiekalais. Tiesa, tikrai negaminu tris kartus per dieną. Tai, ką pasiruošiu vakarienei, kitą dieną įsidedu pietums, o kitą vakarą ruošiu ką nors nauja.“ Fantazijos K. Pišniukaitei vis dar nepristinga. Jos feisbuko paskyroje yra receptų 40-čiai savaičių albumas, ir joks patiekalas ten nesikartoja.

Kristina siūlo vieną savaitės dieną apie 4 valandas skirti paruoštukams gaminti – kad paskui būtų galima valgyti kelias dienas.

Tinklaraštininkė supranta, kad ne visada pavyksta laikytis tokio tikslaus plano, tad siūlo vieną savaitės dieną (Kristina tai daro sekmadienį) apie 4 valandas skirti paruoštukams gaminti.

„Galima išsikepti viščiuką, kepta mėsa laikosi kelias dienas, nusiplauti ir atgal į šaldytuvą įkišti salotų, pasiruošti padažo. Tada nuolat turėsite po ranka naminio maisto, tereikės jį pašildyti, – sako Kristina. – Aišku, tai nėra taip gerai kaip šviežias ką tik paruoštas patiekalas, bet vis tiek geriau nei šaldyta pica, koldūnai ar pieniškos dešrelės. Sekmadienį prisiruošiu humuso visai savaitei, kad turėčiau užtepėlėms. Išsiverdu gero sultinio – to, kurį reikia virti kelias valandas iš kaulų. Iš jo bus galima greitai paruošti sriubą. Pasidarau batonėlių iš riešutų, sėklų, medaus ir kitų natūralių ingredientų, tad visada po ranka turiu sveikų užkandžių.“

Apie pusryčius Kristina siūlo pagalvoti iš vakaro – tarkim, augaliniu pienu (arba vandeniu) užsipilti avižų dribsnius (ar kitas kruopas), o ryte pagardinti vaisiais ar kitais priedais, ir jau – puiki košė. Mergina juokauja, kad nevalgiusi būna labai pikta, todėl niekada nepraleidžia nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės.

Ne tik valgiaraštis, bet ir visas K. Pišniukaitės gyvenimas dabar yra griežtai suplanuotas. Vieną dieną per savaitę ji gamina ir fotografuoja naujus patiekalus. Sako, kad namai tądien primena pasiruošimą didžiausioms metų šventėms, o maisto lieka tiek, kad tenka kviesti net draugus jo pasiimti. Ko neišdalija, susideda į pietų dėžutes. Kristina juokiasi išgirdusi abejonių, ar tas maistas tikrai gali būti valgomas – juk ne paslaptis, kad nuotraukoms jis neretai gražinamas dažais ar kitokia chemija. Maisto fotografė to niekada nedaro ir nesupranta, kam to reikia. Meluoti jai apskritai nepriimtina.

Kristina neslepia, kad dalį pajamų gauna iš reklamos, tačiau stengiasi, kad ši sudarytų ne daugiau kaip 10 proc. tinklaraščio turinio, reklamuoja tik tai, kuo pati tiki, ir taip, kaip pati nori. Taip pat K. Pišniukaitė kuria receptus užsakovams, yra maisto fotografė, konsultuoja maitinimo įmones rinkodaros klausimais. Turi ir malonesnių rūpesčių – su draugu Vytautu įsirenginėja kotedžą Vilniaus pakraštyje ir rezga planus tinklaraštį papildyti rubrika „Ant metalinių grotelių“. Tiesa, pati prie grilio rankų kišti neketina. Nors kiekviena Kristinos diena kupina veiklos, mergina niekada nepamiršta, kas yra didžiausia jos aistra ir meilė.

„Per savaitę stengiuosi turėti ne daugiau kaip 3 klientus, nes noriu, kad liktų laiko ir kūrybinės energijos savo tinklaraščiui puoselėti“, – sako Kristina. Kad to nepamirštų, paprašė ištatuiruoti ant riešo nedidelę medinę lentelę.

„Kai medinę lentelę pakeičiau kitokiais serviravimo indais, pateisinti tinklaraščio vardą padeda ši tatuiruotė, mat kadre dažnai matyti mano ranka, o kartu – ir ši medinė lentelė, – paaiškina Kristina. – Be to, kaskart pažiūrėjusi į savo ranką, prisimenu geriausią savo gyvenimo sprendimą. Tai, ką man davė „Ant medinės lentelės“ atsiradimas, neišmatuojama jokiais pinigais ir net žodžiais sunkiai apibūdinama. Kai būna sunku ar liūdna, pasižiūriu į šią tatuiruotę ir vis prisimenu, koks iš tiesų esu laimingas žmogus.“

5 patarimai

1. Eksperimentuokite ir kurkite. Viena didžiausių lietuvių klaidų – rutina. Jie pripratę prie įprasto meniu ir nemato, kiek daug skirtingų patiekalų galima pagaminti iš tų pačių ingredientų.

2. Gaminkite mažesniais kiekiais. Maisto prisivirti didelį puodą ir valgyti kelias dienas – ydingas įprotis. Mūsų organizmas maistingąsias medžiagas geriausiai pasisavina pirmą kartą, šiek tiek – antrą. Kiti valgymai – tik pilvo kimšimas. Net sveikiausios salotos, valgomos kasdien, duos daugiau žalos nei naudos.

3. Nesveikus produktus po truputį pakeiskite sveikesniais. Tarkim, jei baigėsi cukrus, nusipirkite vietoj jo kokosų cukraus ar klevų sirupo. Baigėsi kvietiniai miltai, išbandykite viso grūdo miltus ir t. t.

4. Planuokite. Jei suplanuosite savo valgiaraštį savaitei į priekį, laimėsite keliagubai – neteks kasdien valgyti to paties maisto, išsivaduosite nuo kasdienio galvos skausmo, ką gaminti, sutaupysite laiko ir pinigų, nes neprisipirksite, ko nereikia.

5. Skirkite dieną ruošiniams pasigaminti. Iš anksto galima pasiruošti užtepėlių, nuplauti salotas, išsivirti sultinio, išsikepti mėsos, pasigaminti sveikų užkandžių iš riešutų, sėklų, medaus ir kt. Tada mažiau pirksite beverčių pusfabrikačių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis