Fotomenininkė Monika Požerskytė-Kalvelė: šimtamečiai net ir apie mirtį kalba šviesiai

Lietuvos šimtmečiui paminėti – šimtamečių fotografijų albumas „Šimtas metų kartu“. Tokios idėjos ėmusis fotografė Monika Požerskytė-Kalvelė nesustojo – gimė ir dokumentinis filmas.

Kaip vyko visą Lietuvą apėmusios šimtamečių paieškos ir galiausiai pats fotografavimas? Ar senoliams ir Jums pačiai tai buvo didelis iššūkis?

Vos pradėjusi nenutuokiau, kiek tokio amžiaus senolių Lietuvoje apskritai yra, ar juos dar galima fotografuoti. Susumavus iš įvairių savivaldybių mus pasiekusius skaičius, šimto ir daugiau metų sulaukusių gyventojų buvo daugiau kaip šimtas. Sąrašas gerokai sutrumpėjo atrinkus tuos, kurie dar yra sąmoningi, galintys bendrauti, bent jau atsisėsti. Paaiškėjo, kad ir savivaldybės neturi visų duomenų, – žmonės skambindavo mums pranešti, kad ir jų giminėje yra šimtamečių, kvietė atvykti. Kai kurie aplankyti senukai buvo tarsi iš fantastikos srities – pozityvūs, stiprūs, įkvepiantys, mylimi. Nekantravo fotografuotis ir kalbėtis. Tiesa, kai kurie muistėsi, esą yra nebegražūs, kam čia juos paveiksluoti, bet tik iš pradžių. Pastebėjau, kaip maloniai tuos senukus paveikdavo žodžiai, kad jie ir yra tikroji Lietuvos istorija. Sakydavau tai nuoširdžiai, kaip ir tai, kad jie man tikrai labai gražūs.

Keliaujant po įvairiausias Lietuvos vietoves ir fotografuojant tokio garbaus amžiaus žmones, pojūtis buvo visiškai kitoks, nei vykstant į įprastinę fotosesiją. Važiuodama gal kokį trisdešimtą kartą jaučiausi jau visiškai pasiruošusi ir žinanti, kokių situacijų gali kilti. Atėjusi į svečius pas tokį seną žmogų neišvengiamai turi sulėtėti, nusiraminti, labai garsiai pasakoti, ką ir kodėl darai. Kartu įsitikinau, kad mano fotografijų herojai per šimtą gyvenimo metų yra išgyvenę tiek visokių situacijų, turi tiek patirties, tad ši fotosesija jiems – tikrai joks iššūkis.

Angelė Petrauskaitė
Angelė Petrauskaitė
Asmeninio albumo nuotr.

Klausantis Jūsų akivaizdu, kad tikrai ne kiekvienam fotografui būtų pavykę – užtekę ryžto, kantrybės, empatijos fotografuoti tokius trapius žmones.

Iš pradžių man buvo neįprastas toks itin artimas kontaktas su senoliais – dažnai turėdavau kalbėti priklaupusi, tiesiai į ausį, liesti juos ir jausti jų prisilietimus, tačiau vėliau tai visiškai nebetrikdydavo. Daug krūvio nuimdavo mano vyras Vaidas. Jis dažnai keliaudavo kartu ir, kol aš ruošdavausi fotografuoti, bendraudavo su senukais. Vaidas yra dirbęs socialinį darbą, tad jo patirtis itin pravertė.

Buvo ir fiziškai sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, guli močiutė lovoje, jau nevaikščioja, tokia smulkutė, smulkutė. Lova stovi prieš langą mažame kambaryje, niekaip neįmanoma jos apsukti. Nežinau, ką daryti, kur atsivežtą foną dėti. Šiaip ne taip perstumiame lovą, nuimame skarą, o senolė, pasirodo, vilki baltus marškinius ir segi perlų karolius. Fotografuoju ir matau, kad sustabdytose akimirkose – tarsi kitas žmogus. Per senatvę ir ligas tarsi visas moters intelektas ir gracingumas persišviečia. „Tikra bajorė“, – sakau jai, o ji linkteli. Pasirodo, tikrai iš bajorų šeimos.

Klausinėjote senolių apie jų gyvenimą, Lietuvą, ryškiausias istorijas, kurias atsimena. Kas labiausiai iš šio bendravimo įstrigo?

Viso projekto metu sukosi tarsi koks trijų temų ratas. Tos temos – Lietuva, gyvenimas ir mirtis. Visa tai senolių kasdienybėje sudėta tarsi vienoje eilutėje. Išgirdau nuostabių gyvenimo istorijų apie jų vaikystę, kaip susipažino su savo antrosiomis pusėmis, kaip vertėsi. Panašu, kad per tą šimtą metų jie dirbo visus įmanomus darbus. Žinoma, buvo daug skaudžių momentų – karas, tremtis, emigracija, o baisiausia – artimų žmonių netektys. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad mūsų pašnekesiai – net ir apie mirtį – būdavo šviesūs, teikiantys daug vilties. Šimtamečiai jos nė kiek nebijo, laukia ir yra nusiteikę užleisti vietą kitiems, nebenori varginti savo artimųjų, nors šie jais itin gražiai rūpinasi.

Kartais mus priimdavo senolių vaikai, kuriems jau ir patiems – apie aštuoniasdešimt, jau ir patys vos judėdavo. Sunku net įsivaizduoti, kiek vargo turėjo namus sutvarkyti, tėvelius nuprausti ir aprengti. Dažnas ir vaišių stengėsi paruošti, nors visiems primygtinai sakiau, kad nereikia. Už šį atvirumą, svetingumą, geranoriškumą esu jiems be galo dėkinga. Kaune aplankiau savarankiškai gyvenantį šimto septynerių metų vyrą. Kai atvažiavome, jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir tepė svečiams sumuštinius. Senolė iš Anykščių su džiaugsmu prisiminė, kaip jos aplankyti atvažiavo proanūkio klasė – visas autobusas vaikų, niekada nemačiusių šimtamečio žmogaus. O į vienos kaunietės, buvusios kirpėjos, saloną ateidavo kirptis ir pats Antanas Smetona su žmona. Ir tai tik maža dalelė nuostabių pažinčių ir istorijų, kurias teko išgirsti.

Visus senolius vaizduojate ne jų aplinkos, o vienspalviame, skaisčiai žydrame fone. Pasirinkote artimą planą, dažnai – tiesioginį žvilgsnį į fotokamerą. Kodėl?

Nes dabartinė senolių aplinka jų tikrai neatskleidžia. Ligoninė ar senelių namai nėra ta vieta, kuri asocijuojasi su visu tų žmonių gyvenimu. Artimo plano ir žvilgsnio norėjosi intuityviai. Nuotraukose – vien natūrali dienos šviesa, fonas taip pat tikras. Visur jį vežiojausi su savimi, nes norėjau kuo daugiau tikrumo. Dabar šie šešėliais neužmaskuoti, skaidrūs, nenufotošopinti veidai yra tarsi kvietimas dažniau pažiūrėti artimam žmogui į akis, jį išklausyti.

***

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Moteris“ numeryje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis