Milijonierius Benediktas Gylys: ne partnerio išdavystė ar pinigų netektis buvo vienas sunkiausių dalykų gyvenime

Benediktas Gylys (28 m.) pirmą milijoną užsidirbo būdamas 23-ejų metų ir iškart įkūrė savo vardo paramos fondą jaunų žmonių verslumui, kūrybiškumui skatinti. Pats Benediktas važinėja senu opeliu, iki šiol klausosi kasetinių įrašų ir pinigų tuščiai nešvaisto.

Apie 23-ejų milijonierių nežinojome nieko. O štai vieną dieną, būdamas 28-erių, jis ant stalo klestelėjo knygą „Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu“.

Man pačiam labai reikėjo tokios knygos, kai būdamas šešiolikos skendau interneto informacijos liūne. A. Lincolnas sakė: „Ne viskas, kas parašyta internete, yra tiesa.“ Maniau, kai turėsiu žemėlapį, rodantį, kokie keliai atvedė mane iki mano tikslų, pasidalysiu patirtimi su kitais.

Septyniolikos nusprendžiau, kad parašysiu knygą, ir nuo to laiko skaitydavau ne tik sau naudingą informaciją, bet ir tai, ką galėčiau aprašyti. Tad, kai sėdau prie knygos, pusė jos – 150 puslapių – išsiliejo laisvai. Būčiau parašęs anksčiau, bet stabdė vidiniai demonai, kad dalytis yra pavojinga, atsiras žmonių, kurie ieškos klaidų ir priekabių, pamanys – kvailys kažkoks, nori dėmesio. Bet atėjo laikas, kai nebegalėjau nerašyti – jausdavausi lyg namų darbų nepadaręs.

Bitonomija – tai interneto bitų suteikiama laisvė, autonomija, galimybė būti savo idėjų ir laiko šeimininku. Jums yra svetima dirbti kitiems?

Visiškai svetima. Dar mokykloje pajutau, kad nenoriu dirbti kitam, būti priklausomas nuo laiko. Vis neišsimiegodavau – naktimis sėdėdavau prie kompiuterio, tad man buvo didelė kančia keltis šeštą ryto nusnūdus vos dvi valandas. Pasakiau sau: „Kai baigsiu mokyklą, niekas neprivers manęs taip anksti keltis.“

Prie kompiuterio prilipote būdamas vaikas?

1998 metais mano mama, anglų kalbos mokytoja, stažavosi JAV, sutaupė dienpinigių ir nupirko šeimai pirmą kompiuterį. Tėvai kiauras dienas dirbdavo, jiems nepatiko, kad aš, aštuonmetis, ištisai sėdžiu prie kompiuterio, bet jų namie nebūdavo, tad grįžęs iš mokyklos numesdavau kuprinę ir, kaip sakote, prilipdavau prie tos įdomios dėžutės.

Dar mokykloje pajaučiau, kad nenoriu dirbti kitam, būti priklausomam nuo laiko.

Atsimenu: man buvo aštuoniolika, naktį praleidęs prie kompiuterio, penktą ryto nusprendžiau pasivaikščioti. Užsivilkau tėvo nežinau iš kur gautą Danijos kareivio striukę ir išėjau į mišką. Ilgai klaidžiojau, o grįždamas namo turėjau kirsti Kalvarijų gatvę. Septynios ryto, pats pikas, transporto grūstis, žmonės skuba į darbus, o aš stoviu lyg asocialus pilietis, žiūriu į spūstį iš šono ir tarsi nedalyvauju realiame gyvenime. Niekur neskubu, mano mintys pabuvus miške visai kitokios. Tada pajaučiau, kad esu išlipęs iš kryptingo modelio – mokykla, universitetas, darbas... Ir nebesiruošiu įlipti.

Kaip šovė mintis imtis internetinės prekybos? Tais laikais internetu dar niekas neprekiavo.

Mačiau pavienių galimybių, bet švaisčiau laiką visokioms svetainėms, dalyvavau pokalbių programos „mIRC“ forumuose arba susirašinėjau, kūriau savo kanalus, žaidžiau biliardą.

Ar jautėtės priklausomas nuo kompiuterio?

Apie tai nemąsčiau, nes ir realiame gyvenime turėjau reikalų, tiesa, nedaug – pirmenybė teko virtualiam pasauliui. Atsikėlęs pusę vienuoliktos vakaro lėkdavau į parduotuvę, kol neuždarė, ir tikrovė atrodydavo keista: štai realios lentynos, jas galima paliesti, štai žmonės... Norėdavau kuo greičiau grįžti ten, kur atomas artėja prie bito, – kur paralelinė visata, paralelinė realybė.

Ar Jūsų neištiko sociofobijos sindromas, kai pradedi bijoti išeiti į gatvę, baugu būti žmonių susibūrimo vietose?

Buvau ekstravertas, mėgau bendrauti. Sociofobija yra didėjanti nūdienos problema. Ne veltui Silicio slėnio verslininkai saugo savo atžalas nuo technologijų, leidžia į mokyklas, kur jų nėra, draudžia turėti mobiliuosius telefonus. Blogai, kai vaikas geriau supranta virtualaus pasaulio dėsnius, o suaugęs į juos kabinasi pamiršęs tikrovę. Ši sunkiau nuspėjama, nes čia nėra aiškių taisyklių kaip virtualiame žaidime. Dar neišmokome gyventi technologijų ir informacijos amžiuje, nežinome, kokie pavojai mūsų laukia.

MOTERIS/ A. Solomino nuotr.

Kada supratote Billo Gateso žodžių: „Dar niekada per istoriją inovacija nežadėjo tiek daug galimybių tokiam dideliam kiekiui žmonių per tokį menką tarpsnį“ esmę ir ėmėtės veikti?

Šešiolikos metų pradėjau dirbti kaip tinklalapio dizaineris. Labai norėjau užsidirbti pinigų. Neblogai sekėsi, bet buvo sunku bendrauti su užsakovais, išsiskirdavo nuomonės. Su draugu programuotoju sukūrėme socialinį tinklalapį, šis sėkmingai konkuravo su tuo metu populiariu „one.lt“. Ilgainiui veiklos pasidarė tiek daug, kad turėjau mesti informologijos studijas Vilniaus universitete. Verslas sekėsi, pamaniau – kam tas diplomas, o dar pasimaišė vidinis tinginys, nustojau vaikščioti į paskaitas. Žvelgdamas į praeitį, manau, kad galėjau suderinti darbą ir studijas.

Ar buvo ir nesėkmingų verslo projektų? Teko susimauti?

Pirmiausia mane apgavo minėtas draugas: supratęs, kad esu nereikalingas, išstūmė iš įmonės. Buvau naivus ir patiklus, nė nepastebėjau, kaip verslo dokumentuose nebeliko mano pavardės. Reikėjo laiko, kad atgaučiau pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis. Dėl nesėkmingo mėginimo imtis naujo verslo, įsisukau į JAV sporto papildų rinką, užsikabinau už vienos rūšies papildų, skirtų lieknėti, tačiau netrukus tas produktas tapo receptinis – praradau beveik visas santaupas. Likusius pinigus nusprendžiau investuoti į du papildus. Vienas jų – medicininių kanapių ekstraktas. Pavyko užimti geras startines elektroninės prekybos pozicijas, sukurti partnerystės ryšius su JAV fabrikais.

Šalia esantis didesnis protas visada primena šalia esantį didesnį protą. Su tuo sunku susitaikyti, bet reikia save lavinti.

Esate pusės fabriko Floridoje savininkas. Ar aktyviai dalyvaujate jo veikloje?

Esu akcininkas, bet nesu kompetentingas dalyvauti sudėtingame gamybos procese. Ten buvau, susipažinau su žmonėmis. Norisi palaikyti tikrą ryšį, kad mano partnerystė nebūtų vien virtuali.

Realybėje nesate uždirbęs nė cento?

Taip, prekes ir produktus pardavinėju virtualiai. Esminis lūžis mano versle įvyko tada, kai Amerikoje buvo legalizuotas medicininių kanapių verslas. Dideli žaidėjai dar nebuvo spėję įsitraukti į šią rinką, ji buvo laisva. Man patiko, kad į ją įeiti buvo sudėtinga. Žmonėms žodis „kanapės“ turėjo neigiamą reikšmę, buvo nelengva gauti įvairias licencijas...

Ar pats išmėginate pardavinėjamus produktus?

Jei nori būti geras pardavėjas, turi tikėti produktu šimtu procentų, antraip mūza tavęs neaplankys. Visus produktus, kuriuos esu pardavinėjęs, esu ir išbandęs. Kai kurių populiarių atsisakiau suabejojęs jų veikimu. Pats nenorėčiau nuolat gerti jokių papildų, kad netapčiau priklausomas. Stiprus žmogus negali nuolat remtis į pagalbą, net jei tai kava ar malonumo teikiantis maistas.

Kur Jūsų darbo vieta?

Namie, – turiu butą senamiestyje. Kartais einu į M. Mažvydo biblioteką, kartais draugai į biurą pakviečia. Namie keičiu vietą: dirbu prie vieno, antro, trečio stalo. Biure sukčiausi našiau, bet vertinu laisvę.

Vystote prekybą JAV ir Kanadoje, Jums patogiau dirbti naktį dėl laiko skirtumo?

Ne veltui susitikimus skiriu 16 valandą. Man patinka nakties ramybė, gera naktinėti. Viena vertus, lyg ir noriu gyventi su gamta, keltis, kai švinta, vis dėlto esu nakties gyventojas.

Naktį yra visokių pagundų. Staiga sumanote nueiti į naktinį klubą ir – sudie, darbiniai reikalai!

Išeinu pasivaikščioti. Apeinu ratuką aplink senamiestį, pasižiūriu, kaip miestas ilsisi, pagalvoju apie ką nors, pasiklausau šviesoforų, Katedros varpinės. Arba tuščiomis gatvėmis dviračiu palakstau. Į klubų ir barų pasaulį leidžiuosi savaitgaliais su draugais. Bet tai jau pasidarė rutina, ieškau naujų socializacijos būdų, kad per daug nepavargčiau. Nesu vienišius, bet esu priverstas daug bendrauti, pasijuntu išsiurbtas, reikia laiko atgauti save, tyliai ramiai pabūti kad grįžtų energija. Nueinu į sporto klubą. Važiuosiu pailsėti.

Aistringiems verslininkams patariate laikytis verslo išminčių rekomendacijos: „Visada įdarbink už save protingesnius.“ Mūsų ekonomikos bėda, kad vadovai nemėgsta už save protingesnių.

Tai dėl nepasitikėjimo savimi: šalia esantis didesnis protas visada primena šalia esantį didesnį protą. Su tuo sunku susitaikyti, bet reikia save lavinti. Džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, su darbuotojais esu susipažinęs virtualiai. Man tai – privalumas. Buvau susitikęs su viena darbuotoja iš tikrųjų – pasigailėjau. Ji man patiko, miela protinga panelė, mėgsta užsiimti sodininkyste, labai šiltas žmogus. Seniau jos darbo rezultatai nerūpėjo. O dabar, jei man kas nors nepatinka, galvoju: „Gal jai gėlytės prastai sudygo, gal su draugu susipyko?“ Esu empatiškas – kai man žmogus patinka, iškart pajuntu užuojautą. Nereikalingi jausmai lyg debesys užplaukia ir pritemdo mano aiškų šviesų matymą.

„Reputacijai pelnyti reikia 20 metų, o jai sugriūti pakanka penkių minučių.“ (W. Buffettas) Internetas knibžda anoniminių komentatorių, ar jų nebijote?

Tai didelė problema, su ja kasdien susiduriame – dažniausiai dėl konkurentų veiksmų. Su tuo kovoti galima, bet kovą laimėti beviltiška. Pavyzdžiui, „Amazon“ paduoda į teismą žmones, kurie bando manipuliuoti netikrais atsiliepimais, tačiau net šio giganto kova yra beviltiška. Mes tam neskiriame didelių pajėgumų – būtų Sizifo darbas. Gindamasis taškų per daug nepelnysi. Man patinka mintis, kad žmogus, kuris įsižeidžia lengvai, turi būti įžeidžiamas dažniau – kad užsigrūdintų ir nešvaistytų emocijų. Esu patyręs, kad dėl visos jausmų paletės ir nuolatinio streso ilgainiui pasidarai neutralios būsenos. Nei džiaugiesi, nei liūdi, tampi apatiškas, nes visko yra per daug.

Esu empatiškas, kai man žmogus patinka, iškart pajuntu užuojautą. Nereikalingi jausmai lyg debesys užplaukia ir pritemdo mano aiškų šviesų matymą.

Rašote: „Daugelis žmonių kovą jau pralaimėjo – nė nesupratę, kad ji vyko, ir nė nebandę pakelti rankų, kad apsigintų.“ Anot B. Franklino, kai kurie žmonės miršta sulaukę 25-erių, bet nebūna palaidoti iki 75-erių. Kokios įtakos naujos kartos milijonieriai ir jų milijonai turės mūsų šalies ekonomikai?

Tik teigiamos. Manau, labai teisingas kelias lietuviams būtų sutelkti dėmesį į internetą. Mūsų valstybė neturi iškastinio kuro, mūsų protėviai nėra sukaupę ir palikę didelių turtų. Internetas suteikia neribotų galimybių. Esu dirbęs su žmonėmis iš kelių dešimčių skirtingų valstybių ir matau didelę lietuvių intelekto galią, kruopštumą. Lietuviai turi puikias galimybes internetu išplaukti į plačius pasaulio vandenis, kurti vertę ir gausinti mūsų mažos salos – Lietuvos – gerovę. Jeigu turtingieji bus linkę švaistyti savo pinigus, tiems žmonėms, kurie tieks prekes švaistūnams, bus į naudą. Matau tik teigiamą efektą.

Ar buvo etapas, kai pats švaistėte pinigus, leidote sau, ko širdis geidė?

Svajojau, įsivaizdavau ir nujaučiau, kad praturtėsiu. Laimėjęs loteriją išgyveni ekstazę. Aš pinigus užsidirbau. Aš buvau susitaikęs su turtingo žmogaus lemtimi, tai neskatino švaistyti. Tiesa, nusipirkau naują sportinį BMW Z4 automobilį. Apie tokį kabrioletą seniai svajojau. Atrodė, gana kvailas sprendimas sukišti trečdalį viso savo kapitalo, bet nenorėjau neišpildyti savo svajonių. Save pradžiuginau, mašina nebuvo tinkama važinėti Lietuvos keliais, keistai jausdavausi ją vairuodamas. Dabar vairuoju seną opelį (mielai klausausi ir kasetinių įrašų). Tai – kaip senas dviratis: pavažiuoji, kur nors numeti ir nesuki galvos, užrakintas ar ne.

Ar paremiate savo tėvelius?

Tėvus palepinu kelionėmis, per Kalėdas šeimai dovanojau išvyką į Atėnus. Tėvai žino: jeigu norėtų, galėtų nebedirbti, bet jie renkasi ir toliau būti nepriklausomi, jiems puikiai sekasi. Visada malonu pasirūpinti artimaisiais, tėvai rūpinosi, kai augau, dabar jų meilės investicijos grįžta.

Sakote, kad vienas pagrindinių šiuo metu planetos vairą pamažu perimančių Y ir Z kartų, palyginti su ankstesnėmis, skirtumų – kitoks požiūris į informaciją. Kaip nenuskęsti informacijoje? Įdomu, kad pats atsisakėte populiarių naujienų kanalų.

Internete esanti informacija šiuo metu užima 5,5 mln. terabaitų. Gebėti ignoruoti neaktualią šiandien taip pat svarbu, kaip ir įsisavinti naudingas žinias. Atsimenu, kai buvau vaikas, su tėvais žiūrėdamas žinių laidas jaučiausi lyg suaugęs – gauni informaciją apie tai, kas vyksta pasaulyje. Vėliau supratau, kad tai yra nuodas. Nuolat į tave pilama negatyvi informacija yra kenksminga, nuvertinama jos tarša pasąmonei. Gyvenimas pasidaro mažiau prasmingas, jei gyveni pavojingame pasaulyje, kuriame gresia mirtis, išnykimas.

Verslas sekėsi, pamaniau – kam tas diplomas, o dar pasimaišė vidinis tinginys, nustojau vaikščioti į paskaitas.

Po ilgų draugystės metų nutrūko Jūsų santykiai su mylėta mergina. Net ir jaunas milijonierius negali turėti visko?

Beje, su ja susipažinome internetu. Gal mano virtuali ir reali personos per daug nesiskyrė, jei mūsų santykiai truko pusseptintų metų? Gaila, kad nebesame kartu. Vienas sunkiausių dalykų gyvenime buvo pereiti per tas skyrybas. Labai dėl to liūdna. Per ilgą laiką atsiranda ypač stiprus, vos ne telepatinis, ryšys. Kartais svarstau, ar man pavyks kada nors dar kartą sukurti kitą tokį stiprų ryšį. Kodėl taip atsitiko? Trečiasis dešimtmetis žmogaus gyvenime yra intensyvaus augimo laikotarpis. Mes į skirtingas puses nuaugome ir nuėjome per toli. Kita mano problema buvo, kad mažai kalbėdavome apie santykius, kur link jie eina ar neina.

Ar svarstote apie šeimą? Juk jau galite garantuoti jai šviesų, sotų, kupiną nuotykių rytojų.

Jei nori tik pavalgyti ir permiegoti, pats sau garantuoti maistą ir stogą, esi niekuo ne geresnis už kokį nors liūtą. Šeima yra natūrali gyvenimo dalis. Kai ateis laikas, pasikeis ir mąstymas. Poroje tampi vienu kūnu, po to, kai skyli, šukes reikia gludinti, atgauti save.

Ar padauginti milijonus savo bankų sąskaitose dabar yra Jūsų tikslas?

Esu suplanavęs nemažai savo vardo paramos fondo projektų, kurie turės didelę teigiamą įtaką mūsų visuomenei. Tam reikia lėšų, dėl to vienas iš mano tikslų yra sėkmingas verslas. Anksti pajutau būtinybę įkurti fondą. Niekada nepatirdavau didelio džiaugsmo pirkdamas daiktus. Ieškau didelių prasmių, mano verslas paremtas dideliais tikslais, naudingais ne tik man, bet ir Lietuvai, pasauliui. Tai daro mano gyvenimą įdomesnį. Jei nebūtų paramos fondo, daug daugiau laiko praleisčiau prie kompiuterio, ir realybė eitų pro šalį.

Kas bus, jei tikslo nebebus?

Tikslo nebuvimas yra pati aukščiausia žmogaus egzistencijos būsena. Į gyvenimą žvelgiu kaip į žaidimą, tikslai yra viena iš žaidimo dalių. Optimali būsena, kai jautiesi laimingas neturėdamas jokių tikslų, užrašytų rytdienos planų, turi išmokti egzistuoti taip, tarsi tavo praeitis būtų netikra, nes ji jau baigėsi, ir ateitis netikra, nes jos dar nėra. Tikra ši vienintelė akimirka ir ji – nuostabi.

Kokie darbai laukia šiais metais?

Šiemet norime kurti technologijų meną, tai bus kai kas nauja ir šviežia. Esame įpratę manyti, kad technologijų funkcija aiški, o menas tarsi aiškios paskirties neturi. Norime įgyvendinti meno ir technologijų susiliejimo idėją. Kita, noriu šiek tiek atsitraukti nuo kasdienybės, kad galėčiau dar geriau pažinti ir išgirsti save. Dėl to planuoju keliauti į Aziją, Pietų Ameriką. Žinau, kad noriu kurti. Darbas prie knygos per porą metų mane įtraukė į kūrybos procesą, šios būsenos pasigendu. Norėčiau toliau dirbti kūrybinį darbą ir siųsti žinutę žmonėms.

Knygoje rašote ir apie maistą bei sportą – svarbius dalykus, jei norima būti geros darbinės formos.

Štai jau 40 valandų nevalgau. Po švenčių pajutau, kad reikia pabadauti. Esu vegetaras, man svarbu, kad maistas neturėtų negatyvių emocijų – baimės, pykčio, nusivylimo, skausmo. Maistą vertinu kaip energijos, o ne pramogos šaltinį. Ilgai maitinausi nesveikai. Dvyliktoje klasėje, nors sportavau, svėriau 100 kg. Per skausmą, nusivylimą, filosofinį mąstymą priėjau prie įžvalgų, kurios padėjo nenusivilti savimi 137 kartą, susirikiuoti režimą, pakeisti gyvenseną, mitybą.

Ar esate prietaringas? Gal vėrinys ant kaklo su akmeniu yra sėkmę lemiantis talismanas?

Man patinka paprastos juodos aprangos stilius, šis prigijo viešint Berlyne. Trūko akcento. Čia išsirinkau lava aplietą akmenį iš Meksikos, jis turi daug geros energijos.

Mano pojūčiai ar prietarai yra tokie: viskas, ką išspinduliuoji, grįžta; viskas, ką gali matyti, nesi tu, bet tavo stebimos teigiamos vertybės plečiasi, o negatyvūs dalykai mažėja. Jei stebi savo pyktį, liūdesį, jie dingsta, jei stebi savo meilės būseną, džiaugsmą, visa plečiasi.

Sakoma, šiais laikais už pinigus galima nupirkti net meilę. Galbūt iliuzinę, bet...

Supratau, kad meilė vienam žmogui dažniausiai yra tragiška, o meilė visiems žmonėms – didinga emocija. Meilė turi būti kaip kvėpavimas:negalvoji, į ką jį nukreipti, tiesiog atsikeli ir kvėpuoji. Jeigu esi gamtoje, myli medžius, jei vandenyne – vandenį, jei esi su kitu žmogumi, myli kitą žmogų. Ir nėra jokių sąlygų, esą jeigu tu būsi toks, mylėsiu, jei toks nebūsi, nemylėsiu. Sąlyga neturi nieko bendra su meile. Meilė yra optimali emocija, ir kuo didesnė tavo meilė, tuo didesnė tavo būtis, egzistencija.

Praradimus vertinu kaip pamokas. Gyvenimą reikia patirti, žinoti visus jo skonius bei prieskonius. Neretai jie – kartūs, kad vėliau galėtum geriau vertinti saldžius. Nėra jokios tiesios linijos, negali visą laiką būti laimės ar ekstazės būsenos. Pamokos ateina tada, kai turi ateiti. Tikiu visatos trauka, ji stumia tave kartais per rojų, kartais – per pragarą, kad taptum toks žmogus, koks turi tapti, kad užsiaugintum storą odą. Liūdnos patirtys yra kaip šaknys, kurios tave giliai įstumia į žemę, kad lyg medis stiebtumeisi dar aukščiau. Kai viskas labai lengvai sekasi, galima greitai iš koto išvirsti.

Keliais štrichais

Horoskopo ženklas – Mergelė.
„Aš esu“ – pavojingi žodžiai. Nes visi, kurie eina po jų, tave apibrėžia, įspraudžia į rėmus. Po žodžių „aš esu“ dėčiau tašką.“
Yda. „Tai, kad neturiu grafiko, yra skaudanti yda. Bet nepakankamai didelė, kad nusvertų mano norą ją išgyvendinti. Kartais išėjęs į miestą per daug alkoholio išgeriu.“
Vertybės. „Labiausiai vertinu žmonių šilumą ir meilę. Man patinka laisvi, stiprūs, gebantys atsilaikyti prieš visuomenės triukšmą asmenys, kurie nepaklūsta sistemai, sugeba įsiklausyti į save ir gyventi taip, kaip nori patys, o ne tėvai ar aplinka. Man pačiam laisvės truputį trūkta, jaučiu, kad linkstu prie tokių žmonių, noriu su jais bendrauti, leisti laiką.“
Įkvėpimas. „Mane įkvepia menininkai, bendravimas su jais. Pavaikštau po galerijas, turiu Vytauto Kasiulio paveikslų kolekciją. Nesu meno žinovas, man smagu stebėti asmenybių gyvenimo ekspresiją, pačius žmones. Iš jų daugiausia pasisemiu.“
Muzika. „Radijo stoties „M1 Plius“ muzikos stilius man yra kaip maistas grįžus pas mamą – kotletai su bulvėmis, tokie patys, kaip vaikystėje. Jei neramu, klausausi dainų, su kuriomis užaugau.“
Knygos. „Perskaičiau nemažai knygų. Kai reikia įkvėpimo, turiu tekstinį failiuką. Naudoju „amazon kindle“ elektroninę skaityklę, ten pasižymiu patikusias citatas. Jei atsikėlęs jaučiuosi lyg daržovė, nieko nenoriu veikti,atsidarau minėtą failiuką, skaitau, grįžta šviesus protas. Prisilietimas per knygas prie asmenybių protų mane užveda, išveda iš gyvuliškos stadijos, kai nori kvailą filmą pažiūrėti, pavalgyti, pagulėti, kai minčių horizontas yra ties tavo juosmeniu, matai tik televizoriaus pultelį, kai protas pasidaro ribotas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis