Gabija Lunevičiūtė: Vilniuje yra meilės arka, kurią kartu perėję įsimylėjėliai sujungiami visam gyvenimui

Vilnius – stebuklų, pabaisų ir angelų, aistringų personažų ir šiuolaikinėmis pasakomis bandančių patikėti žmonių miestas.

„Aš sakyčiau, kad Vilnius yra gana nepiktas miestas. Su mūsų dvasiomis galima susitarti, susigyventi, rasti bendrą kalbą, “, – patikino gidė Gabija Lunevičiūtė, naujo žinojimo apie pažįstamas vietas kviečianti ieškoti klausantis pasakų, kuriose susipina faktai, legendos ir realių žmonių nuo Antakalnio iki Liepkalnio prisiminimai.

Nelaiminga meilė Antakalnyje

Paraleliniu Vilniumi galima tikėti, galima ne, bet kai susėdame atsigerti arbatos kavinėje prie Aušros Vartų, išgirstu pasakojimą apie Bazilijonų bažnyčios kieme vis dar klaidžiojančią ramybės nerandančią moters šmėklą. „Didesnė dalis Vilniaus legendų yra šiurpios, nors apskritai tie pasakojimai labiau ne gąsdinančio, o aiškinančio požymio. „Daug pasakų turi tam tikro skaudulio, baisumo savyje. Vesdama ekskursijas, gilinuosi ir į faktus, ir į pasakojimus, legendas – dažnai atrodo, kad kiekvienoje gatvėje yra labai daug paslaptingumo, ir žmonės per kartų kartas, norėdami tą paslaptingumą išaiškinti, ieškodami, kodėl kažkas įvyko, susikūrė istorijas“.

Tai yra kitas, paslėptas Vilniaus būtybių, pasakojimų naratyvas, pasaulis, kuris man pasirodė labai įdomus. Istorinis pasakojimas gražiai susipina su miesto mitologija“, – paaiškino kelerius metus ekskursijas po įvairias miesto vietas vedanti žurnalistė, gidė, savo atradimais pasidalinsianti pasakojimų apie nepažintą miesto gyvenimą renginyje „Stebuklų Vilnius“.

Bene daugiausia stebuklų tiesiai virš galvų jos vedžiojamiems turistams kybo senamiestyje – ten ir angelai persuktais sparnais, ir bokštai, slepiantys pasakojimus apie burtus, arka, per kurią už rankų susikibę įsimylėjėliai pereina tikėdamiesi amžinos meilės. Tačiau viena gražiausių istorijų, primenanti žinomą Oskaro Vaildo pasaką apie lakštingalą ir rožę, gyvena Antakalnyje.

Pasakojama, kad kunigaikštis Gediminas Antakalnyje buvo užveisęs sodų ir gėlynų. Juos prižiūrėjęs sodininkas augino vienturtę dukterį Skaistutę, tikrą gražuolę, kritusią į širdį kunigaikščio dvare medžioklinius paukščius globojusiam jaunuoliui Dainiui. Santūrus, gražiai dainuojantis Dainius patiko sodininkui. Tik jo dukters širdies jaunas gerbėjas nesugebėjo laimėti. Puolęs į liūdesį, vaikinas nusiskandino Neryje. Jo pagailo meilės deivei Mildai, pavertė Dainių lakštingala. Kas vakarą toji lakštingala giedojo po Skaistutės langu, kol mergina pajuto savo širdyje meilę. Per vėlai pamilusią ir iš liūdesio nykstančią merginą deivė Milda pavertė rožių krūmu. Rožės už bausmę dėl neatsakytos meilės buvo be žiedų. O toje vietoje, kur stovėjo sodininko namelis, atsirado meilės deivės šventykla. Šis Vilniaus padavimas, ieškoti stebuklų kviečiančios ekskursijų vedlės nuomone, galėjo būti užrašytas XIX amžiuje.

Vilniaus panorama
Vilniaus panorama
Asmeninis albumas

Pasakose žmonės randa atsakymus į sudėtingus dalykus ir jausmus

Žingsniuojančių senamiesčiu turistų gidė dažnai paprašo įsižiūrėti į Šv. Jonų bažnyčios frontoną – retas kuris būna anksčiau pastebėjęs ten sėdinčius du juodus angelus. Iš tūkstančių ekskursijose dalyvavusių žmonių akis į šias būtybes pakėlęs, o dar ir įžvelgęs, kad jos turi po nusuktą į kitą pusę sparną, yra vos vienas kitas. Persukti sparnai, pasak Vilniuje gimusios ir augusios „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėjos, anksčiau vaizdavo amžinąjį planetų judėjimą.

Miestiečiai netruko prie simbolių aiškinimo pridėti legendos apie Dievo siųstus žmonių rūpesčių ir džiaugsmų skaičiuoti angelus, kuriems ilgas sėdėjimas virš gatvės pabodo. Pasiprašę kitos vietos savo darbams, jie išgirdo turintys surasti patį laimingiausią ir patį nelaimingiausią vilnietį. Tik iš to sumanymo nieko neišėjo: laimingiausiu laikytas miesto valdovas prisipažino, kad laimėjimai, žmonių pagarba ir turtai ramybės neatnešė, o didžiausiu nelaimėliu nurašytas valkata, priešingai, buvo visiškai patenkintas turima laisve.

Prie angelų persuktais sparnais
Prie angelų persuktais sparnais
Asmeninis albumas

„Labai dažnai ekskursijų metu, kai žmonių paklausiu, kas, jų nuomone, yra laimingiausias žmogus mieste, jie įvardija Prezidentę Dalią Grybauskaitę arba buvusį merą Artūrą Zuoką – vadovų poziciją užimančius žmones, – šyptelėjo G. Lunevičiūtė. – Yra ir trumpoji legendos versija, kad angelams reikėjo surasti nelaimingą žmogų, bet kadangi nelaimingų žmonių Vilniuje, kaip mes visi žinome, nėra, teko jiems dar ten pasėdėti“.

Tokios miesto pasakos gali atrodyti vien nerimtas žaidimas, bet legendomis su vaikščiojančiais kartu mielai pasidalijanti gidė ne kartą patyrė, kad jos leidžia tiek vaikui, tiek suaugusiam išeiti iš sustyguoto gyvenimo, pasiduoti fantazijai.

„Pasakose yra daugiau prasmės, nei galima pagalvoti. Jomis paaiškinama labai daug iš pirmo žvilgsnio sudėtingų, pirmo pamąstymo nesuprantamų gyvenimo reiškinių. Pasakose žmonės randa atsakymus į nerimą keliančius klausimus ar pateisina savo pačių sudėtingus jausmus, jos moko, kad gyvenime kova su dideliais sunkumais yra neišvengiama, neatskiriama gyvenimo dalis, bet ryžtas padeda pasiekti pergalę. Ne be reikalo Vilniaus basiliskas apsigyveno mūsų bastėjoje – tada ji buvo virtusi griuvėsiais, šiukšlynu, – kaip ir žmogaus sieloje, kada įsiveisia šiukšlynas, atsiranda visokių pabaisų“, – svarstė ne vien faktus, bet ir ilgesnio apgalvojimo reikalaujančias istorijas kolekcionuojanti gidė.

Pats basiliskas mieste, kurio būtybės nepasižymi nuožmumu, negąsdina nei įspūdingu dydžiu, nei dažnais pasirodymais, o jo baisumas yra gyvybę atimančiame žvilgsnyje. Paskutinį kartą į dienos šviesą jis išlindo tarpukariu, kai laikraštyje „Kurier Wilenski“ studentai paskelbė žinutę apie rastą suakmenėjusį „mezozojaus eros labirintoidų būrio driežą“. Kitą dieną išėjo patikslinimas, kad atradimas buvo viso labo Balandžio 1-osios pokštas.

Į realių žmonių sąrašą galima įtraukti ir magiškų paslapčių žinojusį magą Tvardovskį, gyvenusį Vilniuje XVI amžiuje. Slėpiningoms miesto istorijoms priklauso jo ir Žygimanto Augusto bendradarbiavimas – pasakojama, kad šis burtininkais sugebėjo iškviesti mirusios žmonos Barboros Radvilaitės vėlę.

Vilniaus vaiduokliai – nepikti?

Kiek Vilniuje vaiduoklių? Toks klausimas kutena smegenis siurbčiojant arbatą vienos šmėklos kaimynystėje.

„Viena teorija sakytų, kad tiek, kiek čia gyveno žmonių, tiek yra ir vaiduoklių. Manęs dar joks nėra aplankęs, bet ir šiuolaikiniai miestiečiai jų gali sutikti. Vieni žmonės man pasakojo, kad nusipirko ar išsinuomojo patalpas buvusiame žydų gete, ir negalėjo ten gyventi: girdėdavo garsus, žingsnius, dejones.

Jie nežinojo, kad išsirinko patalpas geto teritorijoje, išgirdo ekskursijos metu.

Šiaip aš sakyčiau, kad Vilnius yra labai nepiktas miestas – ir žiaurių pabaisų, ir vaiduoklių nėra daug užfiksuota. Su mūsų dvasiomis galima susitarti, susigyventi, rasti bendrą kalbą. Vilniaus pasakojimai labiau ne gąsdinančio, o aiškinančio požymio. Daug kas turi ir loginį paaiškinimą“, – dvasių ir vaiduoklių gyvenimą atskleidė G. Lunevičiūtė.

Bazilijonų bažnyčios kieme
Bazilijonų bažnyčios kieme
L. Vansevičienės nuotr.

Kaip ponia Genovefa iš Liepkalnio tapo ragana

Būtybės, pastatai ir miestiečiai, ekskursijų vedlės nuomone, gyvi yra tiek ir tol, kol juos kas nors prisimena. Nors Vilnius neturi gausaus pasakų archyvo, o šiuolaikinės legendos dažnai lieka neužrašytos, su daugybe senųjų vilniečių bendraujanti gidė šiuos pasakojimus nori išsaugoti. Daug keliaudama po Rytų šalis, ji pastebėjo, kad jose puoselėjama žodinio pasakojimo tradicija, kurią Vakarų kultūros žmonės, įnikę į raštą, kiek primiršę. Galbūt dėl to gidai dažnai tampa savotiškais pasakotojų tradicijos tęsėjais, o žmonės pasiilgsta viešai sekamų istorijų klausymo.

Žingsniais miestą matuoti įpratusi ne vien ekskursijų metu G. Lunevičiūtė nepraleidžia progų pasikalbėti su vyresnio amžiaus gyventojais – jų istorijos nugula atmintyje, užrašuose, o kai kurios tampa idėjomis Vilniaus pasakoms. „Neseniai teko susipažinti su dviem tapukariu gimusiais žmonėmis, jie taip pasakoja savo pačių gyvenimus, kad tie asmeniniai pasakojimai tarsi pasakos.

Netoli Liepkalnio yra garažai. Tų garažų vietoje prieš karą stovėjo namas, jame augo maža mergaitė, vardu Gražina. Ji dažnai žiūrėdavo pro langą į priešais stovintį carinės statybos namą ilgais kaminais – toje pusėje leidžiasi saulė, kaminai labai išryškėja dangaus raudonyje. Ir jinai įsivaizduodavo, kad tamsiuose to namo languose gyvena pasakų herojai – nykštukai, princesės, pabaisos, raganos. Apgyvendino ten išgalvotus personažus. Ir ką galvojate? Vėliau kalbu su kitu žmogumi, kuris ir gyveno carinės statybos name.

„Mergaitė žiūrėjo į tuos langus, „apgyvendino“ name savo vaikystės herojus, o aš susipažįstu su žmogumi, kuris ten iš tiesų gyveno – realūs gyvenimai persipina su personažų, atsiranda nauja gija per dabar tebegyvenančių žmonių istoriją, atsiminimus. Štai langas, gyvena ragana vaiko vaizduotėje, bet iš tikrųjų tai ponia Genovefa, į kurios butą 1944 metais įskrido bomba. Buvo ir toks atvejis“, – tikro ir pasakų pasaulio persipynimus narstė gidė.

Ekskursijose patikėti slaptais Vilniaus ženklais kartais pritrūksta laiko, todėl įtaigiu balsu kamerinėje aplinkoje pasakojamos istorijos, klausytojams pažadinančios smalsumą, susimąstymą ir apgaubiančios ramybe, jau susilaukė vaikų ir suaugusiųjų dėmesio.

Sėkmei trina pilvą, meilei eina tuneliu

Skubėjimo, darbų ir racionalaus požiūrio nukamuoti miestiečiai, kurių pasaulyje nėra vietos Tvardovskio burtams ar Vilniaus basiliskui, vis tiek nori patikėti stebuklais. Gidė nuolat pastebi būrius žmonių, lipančių ant „Stebuklo“ plytelės . Anksčiau jų buvo trys: ne tik Katedros aikštėje, bet ir prie Šv. Onos bažnyčios, ir Šv. Kazimiero koplyčios. Stebuklų sumažėjo po šaligatvių renovacijos. Užtat Vilniaus gatvėje atsirado sotus ir blizgantis Romo Kvinto sukurtas „Sėkmės pilvas“. Patrynę jį, suranda laimę.

Gabija Lunevičiūtė Literatų gatvėje
Gabija Lunevičiūtė Literatų gatvėje
L. Vansevičienės nuotr.

„Magiški ritualai mus daro laimingesnius, net ir šiuolaikiniam racionaliam, apskaičiuojančiam žmogui norisi tikėti stebuklais, – pastebėjo G. Lunevičiūtė. – Vokiečių gatvėje yra arka, tarsi tunelis, pro ją patekus į kiemą, nišoje galima rasti medinį angeliuką. Perėjus tą tunelį susikibus už rankų su mylimu žmogumi, būsi kartu su juo visą gyvenimą. Kiti dar prideda, kad perėjus „meilės tunelį“, reikia pažiūrėti į angeliuką. Tai naujoviška miesto pasaka. Istorijos sluoksniuojasi, ir darosi sunku atsekti, kuo čia viskas prasidėjo“.

Klausytis Vilniaus pasakų kviečiame kovo 24 d., 13 val. M. K. Čiurlionio namuose, Savičiaus g. 11, Vilnius. Aktorės E. Piškinaitės pasakojimai apie stebuklus, raganas, pabaisas, angelus ir nematomus geradarius tinka ir vaikams, ir suaugusiems.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis