7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: šeima leidžia man pasijusti labai ypatinga moterimi

Populiaraus tinklaraščio „7 taškai“ autorės, septynių vaikų mamos, kūrybinės agentūros vadovės Sabinos Daukantaitės romane „Vandeninės moterys“ pasakojama apie trijų draugių gyvenimo vingius, savęs paieškas, motinystės ir saviraiškos kompromisą, meilę, jausmų gylį, trapias laimės akimirkas. Autorė teigia, kad tokios knygos negalėtų parašyti, jei pati nebūtų „iki kaklo įsibridusi į kunkuliuojančias gyvenimo sroves.“

Savo pirmąjį romaną „Vandeninės moterys“ skiriate Mamai. Kokie jausmai slypi po šia trumpa, bet ypatinga dedikacija?

Knygoje rašau apie moterų bendrystę ir draugystę. Man regis, esame didelė jėga. Draugystės ir bendrystės jausmą pirmiausia patyriau savo tėvų šeimoje, būtent su mama. Todėl ir skiriu šį romaną mamai. Kita – visi mūsų kūdikiai yra truputėlį ir mūsų mamų kūdikiai. Knyga yra dar vienas mano kūdikis, tik kitoks. Mano dukrytė Uršulė neseniai pasakė: „Mama, aš negimdysiu septynių vaikų, gimdysiu tik penkis.“ – „Kodėl, mažute?“ – „Todėl, kad tau būtų mažiau rūpesčių.“ Per knygos pristatymą įteikiau mamai romaną ir patikinau, kad su šiuo kūdikiu jai rūpesčių nebus. Miela mama, tai knyga ne apie mane, ne apie tave, o apie mus visas. Ir tas, kurios dar tik gyvens po mūsų.

Kaip sekėsi rašyti knygą? Juk namuose – septyni vaikai, du vaikaičiai. Jiems reikia dėmesio, ruošti pusryčius, vakarienę. Kūryba yra egoistiška panelė, ji nemėgsta konkurencijos – neįmanoma viena ranka maišyti sriubą, kita pasikabinti metafizinėje erdvėje ir kurti romaną.

Parašyti didelės apimties knygą – ne tas pats, kaip kasvakar užmigdžius vaikus sėsti prie kompiuterio ir dėlioti mintis tinklaraštyje „7 taškai“. Iš pradžių atrodė, kad dėl knygos truputį prašoviau, bet esu užsispyrusi, tad atkakliai ieškojau būdų, kaip pasikabinti toje metafizinėje erdvėje. Kas dėl šeimos – pabuvau ir zombiu, kai nelabai girdėjau, kas sakoma, ko klausiama, kai sunkiai suvokiau, kuri savaitės diena, rytas ar vakaras. Kelis kartus buvau ir iš namų pabėgusi. Vieną sykį su mama Dalia ir mažiausiomis dukromis užsidarėme sodyboje, kitą kartą pagyvenau Birštone. Laimė, procesas ilgai netruko, tad šeima vėl turi savo mamą, o aš išpildžiau savo kūrybinį troškimą.

Pailsėti nuo šeimos išvykusią romano veikėją Moną restorane užkalbina vyriškis ir tiesiai pasiūlo pasimylėti. Ar Jums yra taip nutikę?

Neklauskit apie tai, juk mano vyras gali perskaityti (juokiasi)! Romanas skirtas moterims, bet esu numačiusi, kad jį perskaitys bent vienas pasaulio vyras. Taigi palikime intrigą mano sutuoktiniui – tik taip jis bus priverstas atsiversti šią knygą. O šiaip galiu pasakyti: „Taip, mano gyvenime yra panašiai buvę.“

Romano veikėjos hidrofizikė Ingrida, dailininkė Dija ir reklaminių tekstų kūrėja, trijų vaikų mama Mona, gan skirtingos moterys, tačiau visos turi po Jūsų asmenybės dalį. Ar galėtumėte susitapatinti su Mona Upe? Ji, kaip ir Jūs, rašo internetinį dienoraštį, vienintelė iš draugių turi vaikų.

Galbūt labiausiai sutampu su Mona: mūsų darbinės veiklos panašios, esame daugiavaikės. Rašydama knygą supratau, kad visi personažai turi mano bruožų, bet kartu tikrai neverta tarp jų ieškoti manęs. Man būtų pernelyg nuobodu kurti istoriją, kurioje veiktų mano pačios prototipas.

Stebina Jūsų mokslinės žinios apie vandenį – hidrologinius ir hidrodinaminius procesus. Su kuo konsultavotės? Ar moksliniai teiginiai yra pagrįsti, ar tai – kūrybinė fikcija?

Mokykloje iš fizikos ir chemijos turėjau silpnus trejetukus. Rašydama knygą šioms disciplinoms atidaviau savitą duoklę. Perskaičiau daug informacijos apie vandenį, Gedimino technikos universiteto profesorė Jelena Stankevičienė padėjo man pakliūti į universiteto Vandens laboratoriją. Domėjausi Nobelio premijos laureato Luco Montagnier atradimais, jis tyrinėja vadinamąją vandens atmintį, DNR fragmentų vandens mėginiuose elgesį. Susižavėjusi jo tyrimais sugalvojau išsiųsti romano heroję Ingridą padirbėti jo laboratorijoje Prancūzijoje. Vandenį pasirinkau kaip pagrindinį romano kūrybos motyvą, metaforą, tad temą norėjau ištyrinėti skersai išilgai – bent jau taip, kaip sugebu. Vis dėlto rašydama labiau siekiau ne mokslinės, o emocinės autentikos.

Mano šeima moka pasidžiaugti už mane ir tam tikrais momentais suteikia man progą pasijusti labai ypatinga moterimi.

Alzheimerio liga pažeidžia Dijos mamos asmenybę. Įdomu, kad, taikant dailės, konkrečiau – akvarelės liejimo, terapiją, moters savijauta pagerėja. Ar tai – pavyzdys iš gyvenimo?

Domėjausi meno terapija, esu aptikusi panašių faktų. Ieškojau būdų, kaip kitais žodžiais pasakyti, kad esame sukurti lietis. Galima lieti ne tik spalvas, bet ir žodžius, jausmus, kūrybinę energiją. Kai slopiname save, ignoruojame prigimtį, savyje užspaudžiame emocijas, nerandame tinkamiausių būdų, kaip išreikšti save, mus ištinka ligos, vienaip ar kitaip kenkiame sau. Kai parašiau knygą, buvo apėmęs nerimas, kankino abejonės. Kaip tik tuomet savo kailiu patyriau meno terapijos naudą. Su knygos dailininke Živile Adomaityte dvi dienas liejome akvarelę, paskui piešinius išdžiovinome, sukarpėme ir po gabalėlį įdėjome į kiekvieną pustrečio tūkstančio tiražo knygą.

Justi tapybos subtilumų išmanymas. Ar Jūs esate ir dailininkė?

Dailininkė nesu. Vilniaus dailės akademijoje įgijau dizaino specialybę. Mano senelis profesorius Feliksas Daukantas 1961 metais šioje aukštojoje mokykloje įkūrė Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą (dabar – Dizaino katedra) ir jai vadovavo. Aš „meninio konstravimo“ mokiausi pati, būtent todėl truputį turiu teisę vadintis menininke. Be to, kol būsimos knygos nenupiešiau A1 formato lape, rašyti nė nepradėjau. Susidėliojau žurnalų iškarpas, nusibraižiau įvykių schemas, nusipiešiau personažų portretus ir kai jau mačiau bendrą knygos vaizdą, žinojau, kuo romanas prasidės, kokia bus kulminacija, kokie siužeto vingiai, tik tada pradėjau rašyti.

Malonu rankose laikyti estetišką knygą, jos puslapiuose – dvi spalvos. Esate ir meninė knygos redaktorė. Tai – dar vienas iššūkis?

Iššūkio nebuvo, nes apie turinį ir formą visuomet galvoju vienu metu. Juk dirbu komunikacijos srityje, tad žinau, kokia svarbi yra lygiavertė turinio ir formos partnerystė. Manau, mano bendrakursei Živilei Adomaitytei – ji kūrė knygos dizainą – buvo nelengva išlaviruoti tarp leidyklos pageidavimų ir mano vizijos, kaip turėtų atrodyti knyga. Ieškojome vaizdinių sprendimų, kaip išreikšti kūrinio nuotaiką ir padėti tekstui būti lengvai skaitomam. Dar kartą įsitikinau, kad minimalizmas yra labai reiklus.

„Nuostabiausias jausmas jaunai moteriai yra žinoti, kad kažkur labai giliai tūno misterija – tavo slapta galia, apie kurią nieko nenutuokia kiti.“ Kaip jaučiate, ar šeimos nariai suvokia ir padeda puoselėti Jūsų moteriškąsias galias?

Esu įsitikinusi, kad paslaptį, slaptą galią turi visos moterys. Net nežinau, ar būtina, kad šalia esantieji dar ir padėtų moteriškąsias galias puoselėti. Labiausiai puoselėja nieko nedarydami. Mano šeima manęs neįkalbinėja dėl ko nors, nestumia, neduok Dieve, neverčia, ir, priešingai, niekada neatkalba nuo mano sumanymų. Man toks būdas puoselėti yra pats geriausias. Tuomet esu priversta pati prisiimti atsakomybę už tai, kaip mąstau, ką veikiu, ką kuriu, ir stengtis, kad rezultatas būtų teigiamas.

Užtat mano šeima labai moka pasidžiaugti! Kai parašiau knygą, visi šeimos nariai parodė man dėmesį. Grįžęs namo vyras įteikė ypatingą parkerį (tokio gyvenime nesu turėjusi) ir palinkėjo: „Kad geriau rašytųsi knygos.“ Dešimtmetis sūnus Eduardas juokėsi: „Tėti, turiu tave nuvilti – mamai labiau patinka rašyti kompu.“ – „Nieko tokio, mama turės kuo pasirašyti autografus.“ Vyriausiasis sūnus Simas pasakė: „Didžiuojuos, kad turiu tokią mamą.“ Mano brolis Simonas sukūrė man specialų papuošalą „Vandens lašas Sabei“.

Esu gyvas pavyzdys, kad galima norėti ir galima išdrįsti.

Kai jau ruošiausi pristatymo vakarėliui, dukra Adelė prisipažino: „Mama, perskaičiau knygą.“ Beje, ji yra pati nuožmiausia mano kritikė, visada pabrėžia, kad ne taip apsirengiau, mano plaukai nekaip atrodo ir t. t. Taigi po jos žodžių stojusią tylą nutraukė mano žodelis: „Ir?“ „Gera. Ir bus žiauriai populiari. Nes viskas, kas parašyta, yra reikalinga. Skaitai, ir nieko nereikia praversti.“ Mano šeima moka pasidžiaugti už mane ir tam tikrais momentais suteikia man progą pasijusti labai ypatinga moterimi.

Kodėl romaną pavadinote terapiniu?

Vieną dieną leidyklos „Tyto alba“ atstovei Ramunei – ji dirbo prie šio projekto – pasakiau: „Man regis, žinau – tai yra terapinis romanas.“ Ramunė apsidžiaugė, ir mes taip jį pavadinome.

Džiaugėmės, nors dar negalėjome to paaiškinti, vien nujautėme. Faktas, kad turėdama didžiulę šeimą pajėgiau susikaupti parašyti didelės apimties kūrinį, yra vienas iš terapinių elementų, ir tai galbūt galėtų įkvėpti kitas moteris, kurios turi ambicijų nuveikti ką nors įdomaus, ką nors sukurti arba pasielgti taip, kaip paprastai nesielgia.

Esu gyvas pavyzdys, kad galima norėti ir galima išdrįsti. Kita priežastis, kad mus, šeimas turinčias moteris, labiausiai žudo rutina. Kartais visas gyvenimas sutelktas į buitį, košių virimą, išmėtytas kojines ir dulkes. Šia knyga norėjau suteikti galimybę moteriai pamatyti save kur kas platesniame kontekste. Kai tampi lašu jūroje, dingsta susireikšminimas ir sureikšminimas to, kas iš tiesų neturėtų būti nerimo priežastimi.

Sakėte, kad romano rašymas Jus daug ko išmokė. Ar galite atskleisti, ko?

Išmokė išdrįsti nesiekti tobulybės. Iki paskutinės minutės buvo labai daug jaudulio, nepasitikėjimo savimi. Vis norėjau tvarkyti ar net perrašyti tekstą. Kartą pasiguodžiau draugei apie savo emocijas ir kad norėčiau daug ką pakeisti, bet – viskas, privalau rankraštį atiduoti leidyklai. Ji sako: „Kaip gerai, Sabina, kad mes prieš gimdydamos kūdikius neturime tvirtinti „projekto“. Mūsų vaikai tiesiog negimtų, nes nebūtų iki galo tobuli.“ Vis norėtume ką nors – akių, plaukų spalvą, sudėjimą, temperamentą, kojos dydį – koreguoti.

Tad knygos rašymas man tapo gera gyvenimo pamoka. Suvokiau, kad nereikia bijoti padaryti klaidą. Padariau taip, kaip dabar galiu geriausiai. Žengiu į priekį ir nuolat keičiuosi. Šiandien nebedaryčiau taip, kaip vakar, o rytoj darysiu jau nebe taip, kaip šiandien, nes ir aš, ir aplinkybės bus kitokios. Priėjau prie išvados, kad perfekcionizmas stabdo progresą.

Dar supratau, kad man tinka raudonos spalvos lūpų dažai. Knygoje įsijaučiau, nemažai vietos skyriau šiai kosmetikos priemonei. Parašiau knygą ir pagalvojau: „Tai ką, ar aš negaliu rankinėje nešiotis raudonų lūpų dažų?“ Nuėjau ir nusipirkau. Tai yra dar vienas nedidelis, bet smagus atradimas.

Pasitvirtinau ir kitą svarbų dalyką – mintys materializuojasi! Net neįsivaizduojate, kiek daug knygoje aprašomų įvykių ėmė kartotis mano gyvenime. Mūsų mintys – tiltas, jungiantis mus su tokia realybe, kokios esame verti.

Nuotrauka – iš herojės asmeninio albumo (autorius – Adomas Brazdilis)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis