Lina Ever: apie atsilikusią Vokietiją arba senoviška vaikystė – kaip iš mūsų senų fotografijų

Kad Vokietija technologiškai atsilikusi, pastebi visi turistai iš Lietuvos, bandantys atsiskaityti banko kortelėmis.

Pamenu, kaip kažkada, gal prieš kokių penkioliką metų, draugas vokietis Lietuvoje stebėjosi, kad beveik kiekvienas dirbantysis turi po mobilų telefoną. Vokietijoje tuo metu tai buvo didelė prabanga. Kai prieš dešimtmetį Lietuvoje telefonais pradėjo naudotis paaugliai ir pasiturintys pensininkai, Vokietijoje mobiliųjų operatorių paslaugos buvo brangios ir ne kiekvienam įkandamos. Net ir dabar, kai bent jau Vilniuje beveik kiekvienas pirmokėlis turi išmanųjį telefoną, ne vienas vokietis vis dar naudojasi senuoju mygtukiniu aparatu. Visiškas atsilikimas.

O ir kam jiems tas išmanusis, jei laisvą internetą rasite tik labai nedaug kur, o operatoriai sutartimis griežtai apibrėžia perduodamų duomenų kiekį. Net Berlyne, sostinėje, greičiausiai besivystančiame mieste, Wifi rasite labai nedaugelyje vietų. Buvo bandymai jį įdiegti visose metro stotyse, bet nežinau kaip jie baigėsi - mano telefonas jo ten nepagauna. Kavinėje įprasta paprašyti kodo, bet neretai ir jie riboja interneto naudojimą iki valandos ar dviejų.

Iš tiesų, lietuviui tai skamba kaip akmens amžius.

Keliaujant po Saksonijos miškus, daug kur nebuvo ne tik interneto, bet ir telefono ryšio. Namiškiams galėjau paskambinti tik kitą rytą užlipusi ant kalno (taip skambindavome prieš penkioliką metų atostogaudami sodyboje Aukštadvario rajone). Ir nieko tokio nenutiko. Vakarieniavome kaip ir vokiečiai, be telefonų ant stalo, neperžiūrėdami visos tos nereikalingos informacijos ką veikė, ką valgė ir ką skaitė mūsų draugai ir pusdraugiai, o dalinomės dienos įspūdžiais gyvai.

Vaizdas kavinėje
Vaizdas kavinėje
Asmeninio albumo nuotr.

Vakarieniaujant Berlyne net ir paprastose vietose telefonus pamatysite prie vieno, daugiausiai - dviejų stalelių iš dešimties. Net kavinėse vieniši žmonės dažniau rankose laiko laikraštį ar knygą. Net ir metro vagone turbūt daugiau žmonių turės rankose knygą, nei telefoną. Ir kam čia jie? Iš mano draugų vokiečių turbūt tik dešimtadalis turi savo paskyras feisbuke, o aktyviai naudojasi dar mažiau. Mūsų draugas istorikas juokauja grubiai - tai Štazi (rytų Vokietijos KGB) išmislas, puikiai palengvinantis jų darbą, nes žmonės patys apie save sukelia visus duomenis, nebereikia jų ieškoti archyvuose ir pildyti bylų. Vokietijoje net marketingui ir reklaminių žinučių sklaidai socialinės medijos naudojamos vangiai, o jei naudojamos, tada renkamasi Twitter ar Instagram, susirašinėjama dažniausiai per Whatsapp.

Kad Vokietija technologiškai atsilikusi, pastebi visi turistai iš Lietuvos, bandantys atsiskaityti banko kortelėmis. Na ir kas, kad Berlynas yra Vokietijos sostinė ir Europos Start-up sostinė, čia kreditinėmis kortelėmis galit mojuoti kiek norit, bet valgyti tikrai ne visur gausite. Ir Lidl, ir kitose pigesnėse maisto parduotuvėse ar nedideliuose butikuose jų tikrai neims.

Be grynųjų nenusipirksite bilieto tramvajuje, alaus smagiame vietinių bare, be jų neįleis į populiarų naktinį klubą ir net bilietą į kino filmą ne visada gausit. Apie bekontaktę kortelę čia niekas nėra girdėjęs.

Keliaujant po Vokietiją, kortele nebūtinai atsiskaitysite kempinge ar mažesniuose viešbučiuose, jau ką kalbėti apie kavos puodelį kalno viršūnėje. Beje, tų mažų nebrangių, bet labai įdomių viešbučių nerasite ir booking ar airbnb tinkluose, kai kurie jų vis dar neturi net interneto tinklapio. Labai atsilikusi šalis.

Užtat čia visuose namuose dar rasi laidinį telefoną, nes į jį vis dar kas nors paskambina. Mokesčių inspekcija ir bankai čia vis dar siunčia laiškus paštu, mokesčių deklaracijas reikia įmesti į tikrą pašto dėžutę, žmonės čia vis dar skaito laikraščius, o naujienas kaimynai aptarinėja ne feisbuko grupėse, bet šeštadienio ryte stovėdami prie šviežių bandelių eilėje pas kepėją. Draugai nesidalina patiekalų nuotraukomis, bet aptarinėja juos kartu ragaudami. Vaikai susitikę stato miestus iš Lego kaladėlių, o ne instaliuotu telefonuose Minecraft žaidimu.

Straipsnio autorė Lina parke
Straipsnio autorė Lina parke
Asmeninio albumo nuotr.

Vakar pas mus nakvojo sūnaus klasės draugas. Per visą vakarą nė vienas septynmetis nepaprašė pažaisti telefonu, kas, svečiuojantis pas draugus Lietuvoje, nutinka vėliausiai po valandos bendrų žaidimų. Ir kai mano vaikas leidžia laiką pas draugus, čia galiu būti tikra, kad nežaidžia nei telefonais, nei kompiuteriais.

Vokietijoje pradinukai gauna senus telefonus tik tuomet, kai pradeda grįžti iš mokyklos vieni (Berlyne tai nutinka nuo trečios-ketvirtos klasės). Ir dažniausiai tai būna telefonai tik skambinimui, be galimybių naršyti internete. Mokykloje telefonai turi būti išjungti ir paslėpti visą laiką – per pertraukas, per popamokinę veiklą, prailgintoje grupėje taip pat.

Miesto kavinėje pamatyti planšete ar telefonu žaidžiantį vaiką kartais pavyksta, bet dažniausiai prie to stalelio išgirsi rusų ar lenkų kalbą. Arba lietuvių. Nes vokiečiai neduoda vaikams brangių įrenginių, net jei ir juos turi. Užtat jie veža vaikus į parkus, leidžia murkdytis purvinose balose, voliotis sniege, maudytis ežere tol, kol pradeda drebėti, spardyti kamuolį su naujais batais, karstytis dideliuose medžiuose su gerais drabužiais, sodinti daržoves balkone ir statyti namelius medžiuose. Jie negaili pinigų muziejams ir laiko lauko žaidimams. Jie su jais kalbasi ir žaidžia kartu. Netgi tada, kai į svečius ateina draugai. Senoviška vaikystė, kaip iš mūsų senų fotografijų.

Šioje šalyje turbūt neišaugs kompiuterių genijų, jie sunkiau orientuosis virtualiuose labirintuose ir nemokės laimėti virtualių mūšių. Bet tikiu, kad bus mažiau vienišų ir nelaimingų vaikų, nes jie mokomi gyventi ir bendrauti tikrame pasaulyje. Kaip ir mes kadaise.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis