Po daugybės netekčių vaikystėje ir paauglystėje Vaida nusiraminimą rado dzenbudistų vienuolyne

Į atokų vienuolyną Pietų Korėjoje Algirdas Kumža leidžiasi aplankyti ten gyvenančios lietuvės dzenbudistų vienuolės Won Bo Sunim (40 m.). Vos dvi vienuoles turinčioje šventykloje jiedu kalbasi apie paprastas gyvenimo akimirkas ir kas paskatina žmogų leistis į dvasines praktikas.

Pas jau septyniolika metų Pietų Korėjos šventyklose dvasine praktika užsiimančią lietuvę Won Bo Sunim atriedu per vandenyje mirkstančius ryžių laukus. Iš tolo matau mažutę šventyklą ir per pievą atbėgančią jauną vienuolę. Įteikiu jai didžiulį lietuviškos duonos kepalą, ir susėdame žydinčiame šventyklos kieme. Prisėda ir šventyklos abatė, kuri neseniai lankėsi Vilniuje. Mažutėje Poep Ryono šventykloje glaudžiasi tik dvi vienuolės – abatė ir lietuvė Won Bo Sunim.

Korėjoje greitai temsta, – Lietuvoje tokiu metu dar lepina saulė, o čia jau prieblanda. Abatė užsako dvi korėjietiškas picas, jas valgome priešpilnio mėnesienoje.

Dvasios ir kitos būtybės

Won Bo prieš septyniolika metų (tada dar – Vaida Urbonaitė) kandidatavo į vienuoles, o po trejų metų įstojo į Bong Nyongsos aukštąją vienuolių mokyklą, ten ketverius metus studijavo sutras, mokėsi mantrų, ceremonijų, vienuoliško gyvenimo būdo ir taisyklių. Dabar Won Bo mažutėje Poep Ryono šventykloje atlieka tūkstančio dienų Kido – monotoniško giedojimo meditacijų – praktiką.

„Mūsų vienuolynas tikrai nuošalus ir mažiausias, koks gali būti, – sako Won Bo. – Šiandien tokių vis daugiau, nes mažėja vienuolių. Anksčiau jie gyvendavo didelėmis grupėmis – po penkiasdešimt ar net šimtą. Dabar atėjo – galbūt iš Vakarų – individualizmo banga: vienuoliai nori gyventi atskirai, praktikuoti, ką patys nori. Gyvendamas kartu su daugybe kitų, turi paaukoti dalį savo praktikos bendriems reikalams, kai ko atsisakyti, prisitaikyti, kartais ir gana daug paaukoti, kad nuveiktum bendruosius darbus. Dabar į juos nelinkstama, ypač jaunimas tokių darbų nenori.“

Kalbamės mažutėje šventykloje Budos akivaizdoje. Šimtus metų vienuolynas buvo ramybės sala kaimo pakraštyje, bet pernai tiesiai prieš akis išdygo greitkelis. Dabar Buda dieną naktį mato lekiančias mašinas ir klausosi jų gaudesio. Žiūriu į platų lauką, kuriame grumiasi gamtos ir žmogaus galios, – vakaro saulės apšviestą ryžių lauką skrodžia triukšminga variklių srovė, o tolumoje švelnią kalnų liniją gožia betoniniai dangoraižiai.

MOTERIS / A. Kumžos nuotr.

Diena šventykloje prasideda ketvirtą ryto, Won Bo Sunim ima budistų instrumentą moktaką, ir aplink pasklinda hipnotizuojantis monotoniškas garsas. „Ankstyvą rytą visuose vienuolynuose žadinama gyvoji ir negyvoji gamta, nors mes, vienuoliai, dažniau sakome, kad žadinamos visos mums matomos įprastos ir visos nematomos būtybės – dvasios ir daugybė kitų, kurių egzistavimas mums protu nesuvokiamas“, – pasakoja lietuvė vienuolė.

Dabar atėjo – galbūt iš Vakarų – individualizmo banga: vienuoliai nori gyventi atskirai, praktikuoti, ką patys nori.

Iškart po žadinimo apeigos pradedamos giesmės, jų giedojimas dabar užima didžiąją Won Bo Sunim dienos dalį. Lietuvė gieda keturis kartus per dieną, iš viso – šešias valandas. Tarp giesmių reikia atlikti daug kitų darbų, priimti atėjusius žmones. Žinoma, būna ir laisvo laiko. Devintą vakaro – miegoti.

Dažniausiai leistis į dvasines praktikas paskatina dideli sukrėtimai. Kai Vaida, būdama šešiolikos metų, netikėtai neteko mamos, ėmė ieškoti dvasinės atramos. Vienuolė sako, kad kančia yra blogai, kita vertus, ji suteikia pamokomos patirties, nes kenčiantieji ieško esminių dalykų. Jeigu būtų laimingi, tai jiems nerūpėtų.

Žvilgsnis į save

Klausiu, kaip ji atrado budizmo tiesas ir kokiu keliu pati pasuko į vienuolyną. Gal atsitiko kaip Dantei? O Dantė, nuėjęs pusę gyvenimo kelio, atsidūrė miško tankmėje tarp demonų ir baisių žvėrių.

„Tame tamsiame miške su tais baisiais žvėrimis praleidau visą vaikystę. Išgyvenau daug didelių netekčių, iš šių kilo didelės kančios. Taip praleidau didžiąją dalį savo vaikystės, o paskui ir paauglystės, – atvirai pasakoja Won Bo. – Visą laiką galvojau, kaip iš tų kančių išsivaduoti, kodėl jų tiek būtent man ?! Matyt, visi taip mano! Taip besikankindama apgraibomis ieškojau išeities. Galimybės tada buvo kitokios – dar tik į pabaigą ėjo sovietiniai laikai.

Ir staiga netyčia susidūriau su budizmu. Pirmoji paskaita buvo kaip žaibas, po jos iškart supratau, kad mes patys susikuriame kančią, patys ją pasirenkame ir patys joje gyvename. Tada man pasaulis apsivertė. Supratau, kokiu keliu turiu eiti, kad išsivaduočiau. Mes nesame situacijos ar žmonių aukos. Mes patys pasirenkame kentėti. Kartais kenčiame visą gyvenimą. Kaltiname situaciją, žmones, bet nepasižiūrime į save. Man ši tiesa buvo didžiausias atradimas.“

Won Bo sako, kad jai palengvėjo jau po pirmos meditacijos: „Žmonės įpratę galvoti, kad mes – tai mūsų mintys ir jausmai, tačiau praktikuodamas pamatai, kad tai netiesa. Emocijos, mintys ateina ir vėl išeina, ir tai nesu „aš“. Galų gale to „aš“ apskritai nėra. Kai tai suvoki, labai palengvėja. Jeigu susikūrėme kančią, patys ją ir galime sustabdyti.“

Klausiu vienuolės, ar gyvenimo krizės ištiktas žmogus pats pajėgus susigaudyti, ar tokiu atveju reikia ieškoti dvasinio mokytojo? Won Bo įsitikinusi, kad pati nebūtų radusi atsakymo. „Man reikėjo mokytojo, kad parodytų, kaip veikia mūsų protas. Vakarų kultūroje apie protą galvojama kitaip nei Rytuose. Budizmas sako, kad esame prisirišę prie proto. Protas mus valdo. Jis yra galingas įrankis, bet ne mes protu naudojamės, o visą gyvenimą esame to proto aukos.“

Vargšas kankinasi dėl skurdo, turtuolis irgi nelaimingas, nes bijo turtus prarasti. Budistai sako, kad įkyrios mintys veja virvę ir smaugia žmogų. Tai kaip atrasti pusiausvyrą? Nuo ko pradėti? Vienuolė ramiai atsako, kad pirmiausia

reikia sustoti ir atidžiau pasižiūrėti į savo proto konstrukcijas. Netikėti, kad visa, kas iškilo mintyse, yra „aš“. „Nereikia susitapatinti su mąstymu, – aiškina man Won Bo. – Gyventi galime nesusitapatinę su mąstymu, galime būti nepriklausomi nuo jo. Mes nuo gimimo neteisingai suvokiame savo protą ir savo ego.“

Lietuvė vienuolė jau pati yra dvasinė mokytoja. Pasako jos, pagal Budos mokymą, kiekvienas žmogus, tapęs vienuoliu, jau tampa mokytoju. O tobulėjimas yra nesibaigiantis procesas.

lietuvė Won Bo Sunim ir abatė
lietuvė Won Bo Sunim ir abatė
MOTERIS / A. Kumžos nuotr.

Numalšinti savo ego

Teko girdėti, kad Pietų Korėjoje moterų vienuolynai itin griežti. Klausiu Won Bo, kas buvo sunkiausia jai – ilgos meditacijos, griežta tvarka? Vienuolė šyptelėdama atsako, kad sunkiausia buvo įveikti kultūrinius skirtumus. „Mes dažniausiai atvažiuojame į Aziją prisiskaitę apie ją knygų, susikūrę idealų vaizdą. O čia pamatome realybę, ir ši daug kuo neatitinka tavo susikurtos istorijos. Todėl daugelis neišlaiko – išvažiuoja. Juk ne visi čia sėdi kalnuose ir medituoja. Žmonės čia tokie patys – ir problemų turi, ir pyksta.“

Prieš septyniolika metų iš Lietuvos išvykusi Vaida gimtinę aplanko retai. „Man patinka Lietuva, nes ten ilgi vakarai. Ir duonos, žinoma, pasiilgau, o valstybių sienos – dirbtinis dalykas. Žmonės visur patiria ir džiaugsmo, ir vargo, – dėsto vienuolė. – Beje, Lietuvos niekada nepalikau, nors fiziškai ten nesu. Lietuva man labai brangi, visada jaučiu atsakomybę bent kiek atsilyginti už tai, ką iš jos gavau.“

Man vis neduoda ramybės klausimas, ar šios moters kelias į vienuolystę nebuvo bandymas pabėgti nuo gyvenimo? O gal atradimas? Kaip yra iš tikrųjų? Won Bo neslepia, kad vienuolyne daugelis slepiasi nuo savo bėdų, bet patys to nesupranta, nemato.

Emocijos, mintys ateina ir vėl išeina, ir tai nesu „aš“. Galų gale to „aš“ apskritai nėra. Kai tai suvoki, labai palengvėja.

„Vakariečiai dažnai susidomi Rytais, imasi jų dvasinės praktikos ir pradeda neigti Vakarus, sako, kad šviesa – tik Rytuose. Bėgti nuo savęs ir nuo savo šaknų nereikia, – aiškina vienuolė. – Būna, žmonės valandų valandas medituoja ir nesirūpina šeima. Toks požiūris į praktiką neteisingas! Neteisingai išsiaiškinta, kas yra meditacija ir budistų praktika! Jei teisingai praktikuoji, tavo aplinka turi būti laiminga. O aš matau daug priešingų atvejų.“

Won Bo įsitikinusi, kad devyni dešimtadaliai patiriamų kančių sukurtos mūsų mąstymo. Kai miršta mūsų artimas, kenčiame, kad jį praradome, bet kenčiame dėl to, kad mąstome apie tai, kokia bėda mums nutiko.

Teiraujuosi, ką turi žinoti žmogus, apsisprendęs pradėti medituoti.

„Žmogus, jeigu nusprendė medituoti, pirmiausia turėtų rasti mokytoją. Jeigu šio nėra, reikėtų susirasti meditaciją nuolat praktikuojančių žmonių grupę. Medituodamas vienas žmogus dažniausiai jaučiasi labai gerai, bet pavojus yra jo paties ego. Užuot susilpnėjęs, ego tampa dar stipresnis. Būna, pradedama puikuotis prieš kitus: „Aš medituoju, o jūs – ne!“ Dar vienas svarbus dalykas – nesiblaškyti tarp skirtingų meditacijos būdų, pasirinkti vieną kelią ir juo kantriai eiti.“

Keletą kartų Won Bo Sunim meditavo po savaitę, o kartą – net keturiolika parų be miego. „Medituodamas labiau pailsi nei miegodamas, – sako vienuolė. – Be to, medituoti be miego su grupe vienuolių lengviau, nes aplink jauti stiprią energiją. Vienam be miego medituoti reikia ypatingų gebėjimų.

Svarbiausia – visas turi būti atsidavęs čia ir dabar. Ar važiuoji troleibusu, ar esi meditacijos salėje, būk čia ir dabar!“

Man atrodo, kad atokiame vienuolyne medituoti kur kas lengviau, nes čia nereikia įveikti miesto triukšmo, tačiau vienuolė man paaiškina – reikia žengti dar vieną žingsnį, kad ir tas triukšmas taptų praktika. „Dvasinė praktika – kaip sportininkui treniruotė. Jei nuolatos praktikuosi, gerai ir gyvensi, tavo santykiai su žmonėmis bus tinkami, nepasiduosi savo emocijoms ir mintims.“

-----
Atsisveikindamas fotografuoju Won Bo prie Budos, – jai labai linksma. „Bažnyčioje įprasta matyti žmones susimąsčiusius, netgi liūdinčius“, – sakau plačiai besišypsančiai vienuolei. Gal Budai patinka, kai žmonės jo namuose linksmi? Won Bo Sunim nusišypso dar linksmiau ir sako: „Gražiai skamba, bet šis posakis labai jau katalikiškas. Šventykla nėra Budos namai, kaip kad katalikams bažnyčia yra Dievo namai. Buda nėra ir Dievas, kuris žiūri iš aukštai ir džiaugiasi, kai žmonės gerai elgiasi.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis