Antanas Juknevičius: pripažįstu visas savo klaidas – tiek gyvenime, tiek sporte

Beveik 3 pokalbio valandos su Antanu Juknevičiumi pralėkė kaip akimirka. Kvatojausi iki ašarų klausydama jo nuotykių pirmajame Dakare ir žavėjausi nesuvaidinta aistra tam, ką daro. Po interviu pažįstami vyrai manęs klausinėjo, ar gyvenime Antanas yra toks pat paprastas, koks atrodo ekrane. Nudžiuginau juos atsakydama, kad taip ir yra.

Jūsų biografija atrodo gana solidžiai – studijos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Londone įgytas kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomas. Vis dėlto sunku įsivaizduoti Jus palinkusį prie piešinio. Ar studijuoti menus vertė tėvai?

Mano tėvas Antanas Juknevičius yra fizikas ir matematikas, mama Gražina Elena Juknevičienė – viena žinomiausių Lietuvos architekčių ir restauratorių, dirba su sudėtingais objektais, bažnyčiomis, dvarais, ji yra baigusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos mokslus baigė ir mano vyresnė sesuo Aurelija. Aš irgi turėjau polinkį piešti.

Prisimenu, išsivyniodavau mamos brėžiniams skirtą į ritinį suvyniotą popierių ir be galo smulkiai, detaliai pripiešdavau jį kovų scenų. Išrikiuodavau jame ištisas armijas su pilimis, kardais ir kitomis detalėmis. Galima sakyti, kad šiuolaikinius kompiuterinius žaidimus aš žaidžiau ant popieriaus. Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi grafikos.

Man ten patiko – puiki atmosfera, charizmatiški dėstytojai. Dailės akademijoje studijavau taikomąją grafiką, o į Londoną išvykau labiau dėl galimybės pamatyti pasaulio. Jau mokydamasis akademijoje supratau, kad menininkas nebūsiu, bet tėvai pasiūlė pirma įgyti diplomą, o tada jau rinktis kelią. Kadangi nejutau didelės kančios mokytis, mokslus baigiau.

Anksti supratote, kad tikroji Jūsų aistra – automobiliai ir lenktynės?

Galima sakyti, kad aš užaugau tėvo garaže. Tėtis mėgo krapštytis su automobiliais, pas jį nuolat rinkdavosi kaimynai. Tais laikais nebuvo įprasta taisyti mašinų autoservisuose, viską vyrai darė patys. Lįsdavau į duobę ir aš, žiūrėdavau, kaip viskas veikia. Paskui ėmiau savarankiškai remontuoti dviračius. Netoliese buvo metalo supirktuvė, tai iš ten prisitempdavau visokių dalių. Vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas 16-os.

Pirmasis mano automobilis buvo tėvo dovanoti supuvę, vos porą metų už mane jaunesni pirmojo modelio žiguliai su grotomis ant stogo. Pirmasis savarankiškai nusipirktas automobilis buvo „Ford Fiesta“. Pirkau nedidelę ir taupią. Gyvenime neturėjau ekonomiškesnės mašinos – pripylęs kuro baką, nuvažiuodavau į Palangą, atgal ir dar savaitę važinėdavau, šimtui kilometrų mašina surydavo kokius 3,5 litro.

Pirmasis mano verslas irgi buvo susijęs su mašinomis. Pirkdavau Olandijoje naudotus automobilius, pats juo parvarydavau ir parduodavau. Sekėsi neblogai, jau nuo antro kurso iš tėvų neėmiau pinigų pragyventi. Tuo metu tai buvo rizikingas verslas. Lenkijoje siautėjo ginkluotos gaujos, naktimis užpuldavo automobilių prekeivius, apiplėšdavo, ne vienas grįždavo kulkomis suvarpytu kėbulu. Vijosi ir mane, bet pavyko pasprukti.

O pagal specialybę teko padirbėti?

Teko trumpai. Žurnalui „Tavo vaikas“ piešdavau iliustracijas. Paskui su draugu įkūrėme leidybos agentūrą, kurdavom plakatus, brošiūras. Dirbau dailininku Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje. Mes su kolegomis kūrėm pasų, pinigų, banderolių dizainą. Visi tie iš siūlelių padaryti piešinukai lietuviškuose pasuose – mūsų darbas.

Uždirbtus pinigus kišau į automobilių sportą. Savo žmonai meluodavau – jei išleisdavau 5–10 tūkstančių litų, sakydavau, kad išleidau du. Ir tai būdavo nepatenkinta. Įsivaizduoju, kaip būtų reagavusi, jei būčiau pasakęs tiesą. Mašiną paruošti raliui kainuoja nemažai. Siekdamas aukštų rezultatų, turi ją laužyti ir po kiekvienų varžybų remontuoti.

Turbūt kiekvienai moteriai būtų nelengva susitaikyti su tuo, kad vyras automobiliui skiria ne tik daugiau lėšų, bet ir laiko bei meilės, nei jai. Ar tai ir tapo viena iš Jūsų skyrybų su žmona Audrone priežasčių?

Susituokiau gana jaunas, būdamas 22-ejų metų. Šeimai, ko gero, dar nebuvau subrendęs. Aišku, kai kuriems ta branda neateina niekada. Galiu suprasti, kodėl moterys pavydi mašinoms – juk su jomis ir po jomis praleidi visus laisvus vakarus, savaitgalius ir išleidi daugiau pinigų nei mylimai moteriai. Audra tekėjo už dailininko, o ne už lenktynininko.

Jai atrodė, kad skiriu visą savo laiką beprasmei veiklai, ralis jai buvo neįdomus, ji – visai kitoks žmogus. Mačiau, kad kitų lenktynininkų draugės, žmonos važiuoja kartu su jais į varžybas, didžiuojasi savo vyrais, juos palaiko. Man taip nebuvo. Ar buvau skaudu? O kaip Jūs manote? Kai jauti kažkam didelę aistrą, norisi tuo dalytis su artimu žmogumi. Man gerai sekėsi, tuo metu buvau žinomas Lietuvoje, bet, aišku, mane žinojo tik tie, kurie domėjosi autosportu. Su Audra pragyvenom kartu 15 metų. Turim du sūnus – Joną ir Roką. Galėjome gyventi ir ilgiau.

Audra – graži, protinga, savarankiška moteris, teisininkė, puiki mama, aplinkiniai mus laikė kone idealia pora, bet mūsų santykiai pamažu pradėjo šalti, vis labiau tolom vienas nuo kito. Vieną vakarą pakviečiau ją vakarienės ir pasakiau, kad noriu skirtis, nes nesijaučiu laimingas ir jau kokius 5-erius metus save ėdu. Prisipažinau, kad nesu tikras, ar sprendimas skirtis yra teisingas, ar nesigailėsiu dėl jo, bet jei nežengsiu šio žingsnio, tai taip ir nesužinosiu tiesos. Aišku, jai buvo šokas. Palikau jai viską, susikroviau daiktus į vieną krepšį ir išėjau. Paprašiau tik nesikišti į mano verslus. Aplinkiniai manęs nepalaikė. Geriausiu atveju susitaikė su mano sprendimu. Dabar su Audra jau visai normaliai bendraujam.

***

Visą intyerviu skaitykite naujajame balandžio mėn. žurnalo „Moteris“ numeryje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis