Pianistė Eglė Andrejevaitė: manote, kad neturint klausos negalima groti? Klystate!

Su pianiste Egle Andrejevaite kalbamės po pirmojo jos koncerto kartu su pianistais–mėgėjais „Septynios fantazijos“.

Atlikėja yra tikra: jei labai nori, groti gali išmokti kiekvienas. Jos fortepijono studijos duris praveria įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir muzikinių patirčių mokiniai. Dažniausiai – niekad nelytėję fortepijono klavišų.

„Svarbiausia turėti svajonę, – šypsosi profesionali atlikėja Eglė, pradėdama pokalbį apie nueitą kelią nuo minties imtis suaugusių mokymo iki savo studijos „TonArt“ atidarymo. – Septynerius metus kartu pildome svajones – groti, koncertuoti ar tiesiog atsipalaiduoti prisėdus prie fortepijono“.

Asmeninio albumo nuotrauka / M. Mikuleno nuotr

Mokytis groti įprastai pradedama dar mokykliniame amžiuje, kai tėvų noras ar vaiko muzikalumas nuveda viena kryptimi – muzikos mokyklos link. Pas Jus ateina ir tokių patirčių neturintys, visiškai nemuzikavę mokiniai. Kokie jų motyvai, kodėl būtent dabar?

Priežastys įvairios: vieni labai norėjo, kad juos nuvestų į muzikos mokyklą, bet tėvams buvo pernelyg didelė investicija nupirkti instrumentą. Kai kurie tėvai net nepastebėjo vaiko noro groti. Kiti kaip tik vaikystėje grojo, bet išgyveno labai nemalonias patirtis ir baimės jausmą scenoje, patyrė netgi psichologines traumas.

Vieniems tai ilgam sužlugdė svajonę groti, o kitiems, nors ir po keliolikos metų, atėjo noras išbandyti save ir groti tol, kol pavyks tinkamai atlikti kūrinį. Be to, vienas didžiausių susitikimų, įvykstantis dar vaikystėje – atrasti sau tinkamą mokytoją. Toks kelias – vienas iš laimingiausių.
Tereikia girdėti savo poreikius, bandyti ir atrasti. Verta pastebėti, kad vyriausiajam mano mokiniui dabar 64-eri.

Kokios mokinių istorijos įkvepia pačią mokytoją?

Daug ir labai skirtingų istorijų. Viena gražiausių – kai tėvai ima mokytis dėl savo vaikų. Pavyzdžiui, mama nusprendė padėti mokytis smuiku grojančiai dukrai, nori suprasti muziką ir išmokti akomponuoti fortepijonu, perprasti muzikos teorijos elementus. Kai vaikas klaus, ji nori gebėti atsakyti. Dabar jau turėdama savo vaiką, suprantu, kokios ypatingos yra šios pastangos.

Ateina net ir medicininių priežasčių pastūmėti mokiniai, pavyzdžiui, norintys lavinti smulkiąją rankų motoriką, kaip ir vedini labai romantiškų paskatų. Pamenu, kaip prieš porą metų paskambino moteris ir pasakė, kad nori savo vyrui padovanoti vestuvių dovaną – atlikti fortepijonu jo mėgstamiausią kūrinį su styginių kvartetu. Ji niekad gyvenime negrojusi, pirmą kartą išteka ir iki vestuvių likusios vos kelios savaitės. Pagalvojau: neįmanoma. Bet kiekvieną dieną ėjo į pamokas ir per vestuves ji grojo, akomponuojant Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro muzikantų kvartetui. Klausiau įrašą – puikiai pavyko.

Asmeninio albumo nuotrauka / M. Mikuleno nuotr

Visų mokytojų svajonė būti apsuptiems drąsių ir valingų žmonių, turėti tokių motyvuotų mokinių.

Kaip kilo mintis mokyti groti fortepijonu, kokias metodikas taikote mokydama?

Mokymas groti atėjo tarsi savaime, vis dažniau ėmiau sutikti labai įvairių ir įdomių žmonių, kurie norėjo mokytis. Jie buvo skirtingų specialybių, skirtingų tikslų. Kaip atlikėjai, man kilo noras pažinti ir pritaikyti muzikos atlikimo meną, instrumento valdymą. Noras sudaryti ir išbandyti individualų mokymo planą mane paskatino išplėsti šią savo mintį iki studijos suaugusiems mokiniams įkūrimo.

Žinoma, nėra aiškių kriterijų, kaip tas pamokas vesti. Mano tikslas nėra išmokyti labai tikslaus rankos „pastatymo“, kaip mokomi pradedantys groti vaikai. Svarbu atrasti tinkamą individualią metodiką ir ją suformuoti pagal žmogų. Pats pirmas dalykas, ką aš veikiu, – susivienodinu „kalbas“ su atėjusiu ir mokytis norinčiu žmogumi. Daug klausiu, bandau išversti muzikos profesionalų kalbą į jam artimą žodyną. Aišku, galiu sakyti, kad tiesiog imkite metronomą (muzikantų naudojamas prietaisas taktui matuoti – aut. pastaba) ir grokite penkiolika kartų su metronomu. Bet man svarbu atsakyti, kodėl besimokantis muzikavimo turi tai daryti, koks tikslas. Svarbu, kad žmogus atsipalaiduotų, atsisėdęs prie instumento.

Asmeninio albumo nuotrauka / M. Mikuleno nuotr.

Atlikimo menas susijęs su gabumais, bet ar visi jų turi?

Kiekvienas gali groti. Svarbu pajusti norą ir potencialą. Žinoma, gabumai pagreitina mokymosi procesą. Bet kitoje srityje įgyti įgūdžiai ar talentai pritaikomi ir muzikos mokymęsi. Pavyzdžiui, turiu mokinį advokatą, kuris įprastai darbo dieną sako ginamąsias kalbas. Jis nuolat patiria stresines situacijas teisme, o mes, atlikėjai, – scenoje. Todėl viešo pasirodymo scenoje, streso valdymo meno aš jau neturiu mokyti.

Be abejonės, labai svarbu ir ritmo pojūtis – jei žmogus jaučia ritmą, skirsime mažiau valandų tam mokymuisi. Daugelis galvoja, kad jei neturi klausos, vadinasi, negali groti. Taip sakyti yra netikslu. Muzikos profesionalai kalba apie absoliučią klausą, bet jos irgi nereikia. Fortepijono muzika yra labai apibrėžta, yra daug daugiau būdų įsiminti melodiją nei vien iš klausos. Arba įprasti girdėti garsą, tonacijas. Lemia labai daug parametrų, kurie vieniems įgimti, kitiems išlavinami. Taip pat yra žmonių, kurie puikiai skaito natas, greitai „perkanda“ natų skaitymo būdą. Greitai praėjus šį pirminį procesą, galime atsidėti ritmo lavinimui. Visur būtina atrasti balansą ir santykį.

Asmeninio albumo nuotrauka

Pakalbėkime apie klasikinės muzikos atlikimą – atrodo, kad pasiūla didžiulė, klausytojai turi iš ko rinktis, kodėl turėtų ateiti į neprofesionalaus atlikėjo koncertą?

Į pirmąjį viešą koncertą su pianistais-mėgėjais, manau, vieni klausytojai rinkosi, nes mėgsta būtent tų kompozitorių muziką, kiti iš smalsumo ar draugiškumo atlikėjams. Muzika jau savaime yra turtinga ir ne kiekvienas ją groja. Vadinasi, tam tikri kompozitoriai repertuare reiškia, kad negali būti netinkamai atliekamas sudėtingas kūrinys, grojama „namudiškai“.

Galvoju, kad neprofesionalai muziką netgi gali „perskaityti“ daug įdomiau. Jie nežino tam tikrų taisyklių arba žino jas nevisas. Kai nežinai, akcentus dėlioji visai kitur ir kitaip girdi. Profesionalus pedagogas iš mėgėjo gali „ištraukti“ tą jausmą ir interpretaciją, kurią ne visada netgi pavyks išgirsti iš klišinio profesionalų atlikimo.

Lietuvoje neprofesionalų koncertai, suaugusių mokymas groti – naujas reiškinys. O kaip kitur?

Man buvo labai didelė paskata, kai supratau, kad tokio mokymo Vakarų Europos tradicija daug stipresnė ir senesnė, privatus muzikos mokymas, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, labai populiarus. Buvau sužavėta, kai Paryžiuje išgirdau grojančius profesorės Mūzos Rubackytės mokomus neprofesionalus. Populiarus toks laisvalaikio leidimo būdas, savotiška terapija ir Prancūzijoje, Vokietijoje, ilgametes kultūros tradicijas turinčiose šalyse. Kultūringa yra gebėti groti, domėtis klasikine muzika: lankyti koncertus, važiuoti paskui į gastroles vykstantį mėgstamą atlikėją. Pasaulyje netgi labai populiarūs konkursai neprofesionaliems atlikėjams, apie dalyvavimą juose galvojame ir su savo mokiniais. Šiuose konkursuose kur kas daugiau džiaugsmo, mažiau įtampos nei mums, atlikėjams, įprastuose konkursuose. Čia, kaip ir sporte, yra kelios lygos – didžioji, ir mažoji, nors, kartais atrodo, kad esame visi vienoje.

Asmeninio albumo nuotrauka / M. Mikuleno nuotr.

Atrodo, kad mėgėjai kartais net labiau įsimylėję muziką, ją idealizuoja, nes nereikia iš muzikos išgyventi. Muzikantai, kurie iš to gyvena, susiduria ir su daugybe iššūkių, sunkių minučių, kada ne visada nori ir gali eiti į sceną, ne visada gali pasirinkti atlikimo partnerius.

Savo pirmajame koncerte kartu su pianistais-mėgėjais, kuriuos švelniai vadinote svajotojais, rėmėtės Johanesso Brahmso Frantazijomis op.116. Drąsa svajoti, fantazuoti, atrodo, Jus veda į priekį. Padedate svajones pildyti kitiems. Kokie nauji planai sukasi mintyse?

Žinoma, turiu ir savo kaip atlikėjos tikslus. Pildau savo idėją, kad groti gali visi, žinoma, įdėjus nemažai darbo ir noro. Ilgalaikė svajonė – kad toks projektas veiktų ir be manęs. Mokytojų parinkta individuali mokymo metodika, įgytos kompetencijos, padėtų suprasti atliekamą ir klausomą muziką.

Mano užduotis – perduoti mokymo metodiką. Tai nėra tiek individualu, kad priklausytų tiesiog Eglei Andrejevaitei, nes tai nuolatinis mokymasis – mokinių ir mokytojų sinergija, esame reikalingi vieni kitiems. Tai ne tas pats, kaip mokyti vaikus, užtai profesionalas pianistas turi savyje atrasti daug kompetencijų ir jėgų mokyti kitą. Tai ne tik mokinių, bet ir mokytojų nuolatinis mokymasis, galbūt tai nauja erdvė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bebaigiantiems absolventams.

Aš sutinku savo mokinius koncertuose, fortepijono muzikos festivaliuose. Jie degančiomis akimis pasakoja, kaip patys grojo Šopeno pirmo koncerto antrąją dalį, klauso kaip ją atlieka atlikėjas koncerte. Tai jau kito lygio diskusijos, tai jau gilus kultūros išmanymas. Tai visiškai kitoks supratimas apie intonacijas, apie frazes, o ne tik ėjimas į koncertą dėl prestižo ar jo vardo.
Be to, ilgalaikėje perspektyvoje norėčiau, kad atlikėjai Lietuvos scenoje turėtų išlavintą savo klausytoją, gebantį atsirinkti, turintį suformuotą muzikinį skonį.

Asmeninio albumo nuotrauka / M. Mikuleno nuotr

Ko palinkėtumėte norintiems, bet nedrįstantiems pradėti groti?

Linkėčiau savęs paklausti, kodėl bijau minties, kodėl dar nepradedu groti? Jei atsakymas pasirodys pakankamai įtikinamas – elgtis taip, kaip liepia širdis, ir bandyti.

Man asmeniškai be galo svarbus garsas ir garso menas. Iš to kilęs ir studijos pavadinimas „TonArt“ reiškiantis tonaciją, garsų eilę. Jame ir slypi pagrindinė žinutė: atrasti, kur pats esi, kokioje garsų eilėje. Netgi kalbantis su kitu žmogumi – kalbėti garsiai ar tyliai, veržliai ar ramiai, intymiai. Galbūt kurti savitą ir unikalų garsą? Kaip aš skambu, kaip skamba aplinka ir pasaulis. Linkiu gebėti atsakyti, ar skambantis garsas toks, kurį noriu girdėti ne tik išore, bet ir vidumi.

Ačiū už pokalbį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis