Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kunigas Algirdas Toliatas: pašvenčiam Velykas – ir kas toliau?

Kristaus Prisikėlimo šventė, kurios visada džiugiai ir nekantriai laukiame, sužadina mums susižavėjimą stebuklu.

Viešpaties Prisikėlimas (Velykos)

Apd 10, 34, 37–43

Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.

Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą.“

Švenčiame Velykas – Kristaus Prisikėlimo šventę, kurios visada džiugiai ir nekantriai laukiame. Ji sužadina mums susižavėjimą stebuklu. Mums gražu, mes netgi daugiau mažiau tikim Prisikėlimu, sąmoningai ar nesąmoningai pripažįstam arba nepripažįstam, tačiau bent jau šiek tiek gerbiam.

Meksikos ekonominės krizės laikotarpiu meksikiečiai ėmė juokauti, kad yra dvi galimybės išgelbėti Meksiką – realistiška ir stebuklinga. Realistiška galimybė būtų Gvadalupės Mergelei Marijai nusileisti iš dangaus ir viską sutvarkyti. Stebuklas būtų, jei patys meksikiečiai pradėtų dirbti. Taip toli keliauti nereikia, nes žmogaus prigimtis vienoda.

Gvadalupės Mergelės neprisišauksime, todėl tikresnis Velykų stebuklas būtų imtis darbo patiems. Kristus prisikėlė ne tam, kad Dievas įrodytų galintis daryti stebuklus, jis mums sako, kad galime – ir ne tik galime, bet esame kviečiami – tai padaryti. Kalbame ir nuolat minime kryžių, nes tai yra simbolis. Simboliai žmogui svarbūs, nes kaip nuotrauka padeda prisiminti emociją, veiksmą, vertybę, o iš tiesų išgrynina esmę. Kryžius yra kančių bei nukryžiavimo, pabaigos ženklas, tačiau jis žymi ir prisikėlimą. Velykos vyksta tada, kada išdrįstame sekti Kristaus keliu, nes kiekviena pabaiga yra ko nors naujo pradžia, ir tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinis procesas.

Kunigas A. Toliatas ir popiežius Pranciškus.
Kunigas A. Toliatas ir popiežius Pranciškus.
Leidykla "Tyto alba"

Paprastai pašvenčiam Velykas – ir kas toliau? Kaip toliau gyvenam? Kas pasikeitė? Dievas per kryžių parodo, kad net baisi destrukcija nesutrukdo įgyvendinti misiją, jeigu tikrai žinai, ko sieki. Juk žinome, kad nenorėdami ko nors daryti, visada rasime pateisinamą priežastį. Tačiau jei norime, įveiksim sunkiausias kliūtis ir tikslą pasieksim.

Paprastai labiausiai norim Pažadėtosios žemės, kur viskas daug geriau, darbdaviai puikūs, o bendradarbiai nuostabūs, šeimos gražios, mūsų klauso ir viskas vyksta pagal mus, saulė šviečia ir visą laiką vien atostogos. Įsitaisome savo kertėje, ir nors robinzonai kruzai nesame, penktadienį vis tiek mylime labiausiai. Net ir amžinąją ramybę rojuje dažnai įsivaizduojam kaip visiško ištižimo, nieko neveikimo, drybsojimo fotelyje prieš televizorių su alaus skardine būseną. Svajoti niekas netrukdo. Bet rojus iš tiesų yra amžino įsipareigojimo, jautrumo, subtilumo, sugebėjimo per kryžių žengti į prisikėlimą ir veiklos erdvė.

Velykos ateina, kai suvokiame esantys atsakingi ne tik už save, bet ir už kitą, kai tampame sąmoningi. Jeigu mes nekuriam, mes griaunam, nes žmogus negali nieko nedaryti. Žmogus arba motyvuotas eiti kūrybos, išganymo, harmonijos keliu, arba paskui stebimės, kad griauna, nes kažko nesuvaldėm, kažko nesužiūrėjom.

O tada dažniausiai gundomės sakyti, kad kiti kažko nepadarė, kitų tai problema. Eiti ir praeiti, kaip pro parkritusį žmogų, kaip papasakojo viena moteris. Jai reikėjo skubėti vaiką pasiimti iš darželio ar kitokie reikalai spaudė. Ji pasvarstė, gal kas nors kitas prieis prie jo. Tačiau sustojo ir paaiškėjo, kad jam reikėjo pagalbos – vaistų. Ji iškvietė pagalbą, sulaukė, ir palydėjo. Prisipažino man supratusi, kokį trūkumą turi žmogus. Mes laukiam, kol kas nors padarys, užuot patys ėmęsi iniciatyvos ir žengę pirmą žingsnį patys.

Kartais iš gero noro darome darbus už kitus, tačiau tada irgi griauname. Jeigu žmogus pats nedaro savo darbų, jis snaudžia kertėje, praranda kūrybinį įkarštį, numoja ranka, nes žino, kad kiti padarys tai, ką reikia. Sakoma, palaiminta ta nuodėmė, kuri sulaukė tokio išganytojo. Kartais nesėkmė išprovokuoja. Šiaip sėdėtume sau patogiai ir nieko nedarytume ir džiaugtumės, sakytume: tik nejudink, neliesk, kad nesugriūtų tas kortų namelis. Kartais ieškome savo misijos šitam pasauly: ai, čia per mažai, čia irgi nerimta – laukiame princo ant balto žirgo, savęs vertos misijos. O gal ji yra ta, kur mums atrodo per menka ar neverta teptis rankų.

Gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip turėtų, bent jau mums taip atrodo, ir labai dažnai žmonės, kurie turėtų padėti ir palaikyti, pameta. Kristaus mokiniai sekė jį trejus metus, o prie kryžiaus visi išsilakstė. Sudėtinga nesustoti, kai tave išduoda. Labai lengva prarasti tikėjimą. Manome, kam dabar stengtis, vardan ko – neverta, jei kitas nesistengia.

Energijos ir motyvacijos galėtume ieškoti Kristuje. Prisikėlęs jis vis tiek pasirodo savo mokiniams ir liepia skelbti ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Evangelistai skirtingai pasakoja prisikėlimo istoriją, tačiau jie suprato, kad tai tikėjimo kelias ieškoti susitikimų su prisikėlusiu Kristumi. Evangelijoje pagal Joną mylimas Kristaus mokinys Simonas Petras perpranta simbolius, o kartu atskubėjęs mokinys įtiki pamatęs drobules ir atskirai padėtą suvyniotą skarą, buvusią ant Kristaus veido. Jis susivokia. Patikėjimas – tai vidinė energija, o ne iš dangaus nusileidusios Gvadalupės Marijos stebuklingas poveikis. Čia būtų per didelis spaudimas mūsų gerai valiai, mes tiesiog neturėtume kito pasirinkimo, kaip patikėti. Dievas veikia kitaip.

Yra įspūdingas XVI–XVII amžiaus italų tapytojo Caravaggio paveikslas, kuriame vaizduojamas Prisikėlimas: kapo akmuo nuverstas, Kristus kyla, sargybiniai nuščiuvę iš nuostabos ir netikėtumo. To meto mene šis įvykis visur vaizduojamas triukšmingai. Sakoma, garsiai groti daug kas gali, o tyliai ir subtiliai, gražiai dainuoti kur kas sunkiau negu garsiai išrėkti. Štai ką Dievas daro – Jis kalba tyliai arba rodo ženklus. Mes arba juos matome, arba ne, išmokstame juos skaityti arba einame pro šalį.

Mums nesvetima pasiduoti pasyvumui, užuot siekę gelminių vertybių, ieškom išorinių dalykų, kurie atrodo įspūdingai, tačiau yra beverčiai. Velykos – subtili šventė pradėti naują etapą. Kaip bendruomenė mes patys esame galimybė šitą erdvę pakeisti pirmiausiai atleidimo erdve, kur mes vienas kitą išgirstam, įsiklausom.

Bet tai savaime nepasidarys, nes tu turi žengti žingsnį ir išdrįsti ne tik pažiūrėti į rūsį, bet ir prieiti prie kito žmogaus paliekamų ženklų, kad suvoktum, ką jis jais sako. Kaip dažnai žmonės jaučiasi vieniši bendruomenėje, ateina ir išeina nepastebėti, neišgirsti. Velykinė bendruomenė yra ta, kuri girdi, kuri mato, kuri pastebi kiekvieną, kuriam gera ir kuriam bloga.

Yra konkretūs žingsniai bendruomenei tapti velykine bendruomene. Žmogus, atidavęs visą savo gyvenimą žmonėms su negalia, juos įvardijo bene taikliausiai. Vienomis aplinkybėmis virsmas vyksta, kai bendruomenė stengiasi dėl žmogaus, o kitomis žmogus turi pasistengti dėl bendruomenės. Gera ateiti į bendruomenę pasyviai pasėdėti – joje smagu, šilta, gal draugai jai priklauso. Bet paskui ateina metas padirbėti dėl bendruomenės, ir tada pasireiškia atsparumas, imunitetas tam tikriems sunkumams – kunigas nusišnekėjo, kažkas ne taip pažiūrėjo ar ne tą pasakė.

Mes kalbame ne apie žmones, bet su žmonėmis. Turi bėdą – ateik ir pasikalbėk su jais! Pasikviesk daugiau ir drauge spręskit, bet ne už akių. Tokios taisyklės, jei norime bendruomenės tapsmo stebuklo. Pasyvumas nekeičia mūsų, kai pradedi dalyvauti – prasideda procesas ir tavo kasdienybėje. Jo variklis – tyra širdis ir Kristaus tiesos duona.

Kalėdos, Velykos vyksta nuolat, Dievo gimimas ir prisikėlimas nesiliauja, galimybės atsiranda nuolat. Daug kas vaikystėje neturėjo tokių gražių žaislų, nuo kurių dabar lūžta lentynos parduotuvėse ir namuose, tad radę kokį pagaliuką įsivaizduodavo lazerinį šautuvą ir žaisdavo gerus ir blogus, savus ir priešus, policiją ir plėšikus, ir būdavo gerai, ir nieko netrūkdavo. Vaizduotė yra stebuklinga lazdelė. Jeigu ji įsitraukia, jeigu įsijungia geras noras – galime daryti stebuklus. Tereikia ją įjungti, ir trūkstamos dalys atsiranda, procesas tampa prasmingas. Velykos panašios. Po jų nebus geriau, jeigu patys nesieksime gėrio savy, nekeisime savęs iš vidaus.

Esame prikelti su Kristumi, ir kiekvienas, kas jį tikime, jo vardu gauname nuodėmių atleidimą. Kiekviena pabaiga yra naujo pradžia. Tačiau ir menkas gumulėlis seno raugo suraugina gražiai sumanytus naujus darbus. Švęskime Prisikėlimą ir savo sielos Velykas ne su senu, ne su blogybės ir pasyvumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

****

Ištrauka iš knygos „Gerumo liūnas“.

Leidykla "Tyto alba"

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?