Aktorė Paulina Puślednik: man patinka slėptis už vaidmens, peržengti save vis labiau ir labiau

Su Paulina susipažinome Krokuvoje po vasarį Senajame teatre įvykusios Mariaus Ivaškevičiaus „Masaros“ (rež. Stanislav Moisejev) premjeros, kur ji vaidina vieną pagrindinių – Pusios ir Raganos – vaidmenį. Viešėdama Vilniuje aktorė mielai sutiko papasakoti apie save.

Kovo pabaigoje Menų spaustuvėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos surengto festivalio „Teatro dienos“ metu buvo parodytas S. Wyspiańskio teatro meno akademijos Krokuvoje IV kurso studentų spektaklis Lucy Prebble „Efektas“ (rež. Agnieszka Glinska). Studentus atlydėjo ir LMTA aktorinio meistriškumo seminarus vedė Krokuvos nacionalinio senojo teatro aktorė, S. Wyspiańskio teatro meno akademijos vaidybos dėstytoja Paulina Puślednik.

Su Paulina susipažinome Krokuvoje po vasario 17 d. Senajame teatre įvykusios Mariaus Ivaškevičiaus „Masaros“ (rež. Stanislav Moisejev) premjeros, kur ji vaidina vieną pagrindinių – Pusios ir Raganos – vaidmenį. Viešėdama Vilniuje aktorė mielai sutiko papasakoti apie save.

ELTA / G. Bartuškos nuotr.

Paulina, ar esi gimusi ir užaugusi Krokuvoje?

Ne, gimiau nedideliame Krotošyno mieste Lenkijos viduryje, vadinamojoje Didžiojoje Lenkijoje, į Krokuvą (Mažąją Lenkiją) atvykau tik studijuoti aktorystės, čia ir likau.

Papasakok, kaip nusprendei tapti aktore: ar tai buvo vaikystės svajonė, ar tokios mintys atėjo vėliau?

Manau, tai prasidėjo jau kai buvau maža mergaitė. Mokiausi pradinėje mokykloje ir jaučiausi labai nesaugi, maniau, kad nieko gerai nesugebu. Nekenčiau mokyklos, ir mokykla nekentė manęs. Buvau problemiškas vaikas. Ir sykį mūsų mokytoja namų darbui uždavė išmokti eilėraštį ir padeklamuoti jį priešais klasę. Eilėraštis buvo apie lenkų karius, aš jį išmokau. Manau, tuomet man buvo apie vienuolika metų. Deklamuodama įdėjau tiek širdies, deklamavau labai iškilmingai, ir kai baigiau, pamačiau ašaras mokytojos akyse. Tada pamaniau: ei, šitai aš sugebu! Tai man sekasi!

Vėliau įsivaizdavau save kaip menininkę – galvojau, kad gal norėčiau rašyti, gal piešti ar tapyti, nes ir tai aistringai mėgau. Krotošyne nebuvo kokios nors teatro studijos, kurią būčiau galėjusi lankyti, nebuvo net teatro. Neturėjau absoliučiai jokio realaus supratimo, ką reiškia vaidinti, dirbti teatre, bet ėmiau svajoti apie tai, kad galėčiau tapti aktore. Ir kai mokyklos ekskursijų metu kokiame nors teatre ar per televiziją pamatydavau vaidinančius aktorius ir aktores, jie man atrodė kažkokios magiškos būtybės: tokie laisvi, tokie nuostabūs, taigi ir pati svajojau tokia būti. Nusprendžiau pabandyti, ir ėmiau ieškoti, kur galėčiau studijuoti. Taip atvykau į Varšuvą.

Tiesą sakant, priežastis buvo ta, kad ten įsimylėjau. Deja, per paskutinį egzaminą pernelyg nervinausi, tai mane tiesiog užvaldė, ir neperėjau atrankos. Kai mėginau stoti 2004-aisiais ar 2005-aisiais merginų konkursas buvo 15 į vieną vietą. Tada susiradau privačią vaidybos studiją Krokuvoje, o mamai pasakiau: aš užsidirbsiu ir susimokėsiu. Taigi atvykau į Krokuvą. Pradėjau dirbti barmene airiškoje aludėje, ir taip užsidirbdavau pinigų susimokėti už mokyklą ir nuomą. Po metų jau bandžiau stoti į Krokuvos Stanisławo Wyspiańskio nacionalinę teatro meno akademiją, bet ir vėl nepavyko. Tada likau mokytis privačioje mokykloje dar metus, bet pasakiau sau: trečias mėginimas bus paskutinis.

Asmeninis albumas

Pasakiau sau: tai paskutinis kartas, ir darysiu taip, kaip man atrodo geriausia, niekas man nenurodys. Taigi šis mąstymas buvo tinkamiausias. Perėjau atrankas trijose teatro akademijose: Varšuvos, Lodzės ir Krokuvos. Laikiau egzaminus beveik vienu metu, keliavau po Lenkiją automobiliais, traukiniais... Taigi galėjau rinktis, kur studijuoti.

Ar Krokuvoje taip pat įsimylėjai?

(Juokiasi) Žinoma, taip. Ir tai buvo viena iš priežasčių rinktis Krokuvą, bet ne vienintelė: pradėjau jausti, kad Krokuvos teatro akademija – man tinkamiausia. Ten dirbo dėstytojai, aktoriai, kuriais aš žavėjausi. Be to, patiko miestas (Varšuva man šiek tiek kelia depresiją). Susidariau įspūdį, kad Krokuvos teatro akademija labiau orientuota būtent į teatro studijas, studentai labai talentingi. Varšuvoje nestinga galimybių pradėti dirbti televizijoje, kine, studentai gal labiau orientuoti į karjerą. Taigi buvau užsidėjusi rožinius akinius ir įsimylėjusi vien tik teatrą.

Krokuvos teatro akademijoje yra dirbę ir tebedirba žymūs Lenkijos teatro menininkai, tarp kurių, pavyzdžiui, ir Lietuvoje gerai žinomi režisieriai Tadeusz Kantor, Krystian Lupa... Kas buvo Jūsų mokytojai? Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gyvuoja tradicija, kai režisierius susirenka sau kursą ir jam vadovauja. Kaip yra Lenkijoje?

Lenkijoje yra kitaip. Kursas neturi savo nuolatinio vadovo, siekiama, kad studentai padirbėtų su kaip įmanoma daugiau dėstytojų, kurie keičiasi kas pusmetį. Manau, kad tai gerai, nes Lenkijos teatras labai įvairus. Tiesa, kai studijavau, buvo trumpalaikis bandymas pertvarkyti studijas pagal Rusijos teatro mokyklų pavyzdį, kai studentai turi savo vadovą. Taigi mano kurso vadovė buvo Anna Polony, labai žymi Krokuvos aktorė, dirbusi su legendiniais režisieriais Konrad Swinarski, Andrzej Wajda, ir labai stipri asmenybė. Tačiau šis aktorių rengimo modelis Lenkijoje nepritapo.

Daugumos savo dėstytojų pamokas supratau tik jau pabaigusi studijas. Studijuodama daug ką buvau linkusi atmesti, o tik vėliau suprasdavau, kad tai svarbu, kad man taip sakė. A. Polony dėstė man trejus metus, taigi manau, kad ji buvo man labai svarbi. Mudviejų santykis nebuvo lengvas, tačiau abipusiai pagarbus. Kitas svarbus dėstytojas man buvo Adam'as Nawojczyk'as, dabar jis Vaidybos fakulteto dekanas ir taip pat mano kolega aktorius Krokuvos senajame teatre (dauguma Krokuvos teatro akademijos dėstytojų vaidina Senajame teatre).

Labai įdomus buvo susitikimas su Krzysztof'u Globisz'u. Kai parašiau magistro darbą apie amerikiečių aktorės ir pedagogės Violos Spolin sukurtą improvizacijos metodą, K. Globisz'as jį recenzavo, ir netrukus pasiūlė dirbti jo asistente Akademijoje. Tai buvo labai įkvepianti asmenybė, labai nenuspėjamas, ryškus, spalvingas.

Asmeninis albumas/ B. Sowa nuotr.

Dabar jau esu savarankiška dėstytoja ir turiu savo studentų. Žinoma, visi studentai nori dirbti su Krystianu Lupa, kuris dėsto Režisūros fakultete, nes jis tikrai labai charizmatiškas dėstytojas ir talentingas režisierius. Galima sakyti, kad mano pasirinkimą studijuoti Krokuvoje iš dalies nulėmė ir tai, kad Krokuvos teatro akademijoje dirba K. Lupa, nes aš juk žiūrėdavau jo spektaklius ir svajodavau, kad vieną dieną jį susitiksiu.

Senajame teatre pradėjai vaidinti dar būdama studentė.

Taip, tuometinis teatro meno vadovas Mikołaj'us Grabowski pamatė mane viename iš Režisūros fakulteto egzaminų ir pasiūlė man vaidmenį savo režisuojamame spektaklyje Andrzejaus Stasiuko „Laukiant turko“ (orig. „Czekając na Turka”). Deja, pabaigus studijas iškart neatsirado laisvo etato, bet labai norėjau vaidinti būtent Senajame teatre. Tada suvaidinau viename privataus teatro spektaklyje Varšuvoje. Tačiau ten vaidinome tik jauni, niekam nežinomi aktoriai, ir po kelių pasirodymų spektakliui grėsė mirtis, nes trūko žiūrovų. Tačiau įvyko nuostabus sutapimas, nes spektaklį pamatė tas pats M. Grabowski, kuris pasakė: aš perku šį spektaklį ir rodysim jį Krokuvoje. Taip po truputį įsiliejau į Senojo teatro komandą.

Krokuva – nuostabus miestas. Kurios jo vietos tau mieliausios?

Man patinka vieta, kur dabar gyvenu: netoli Vavelio pilies, šalia Vyslos upės. Vasarą mėgstu eiti prie upės, sėdėti, mėgautis saule, skaityti knygas. Manau, mieste man šiek tiek trūksta gamtos. Mano įprastinis kasdienis maršrutas apima namus, Akademiją, teatrą, - visi jie senamiestyje - ir man jis patinka. Kita vertus, nebesu tokia jautri tam miesto grožiui, nes vaikštinėju po jį kasdien. Tačiau Krokuva yra gera vieta gyventi. Tai jaukus miestas, tiesa, netrūksta turistų. Gyvendama centre, nuolat būnu apsupta žmonių, taigi susidaro įspūdis, kad niekada negaliu pabūti viena.

Vienas iš sėkmingiausių ankstyvųjų Tavo vaidmenų – spektaklyje „Karalienės povas“ (orig. „Paw królowej“). Už vaidmenį buvai įvertinta net keliais apdovanojimais, o kritikai rekomendavo šį spektaklį įtraukti mokyklų ir verslininkų ekskursijų po Krokuvos senamiestį programą... Łukasz'as Drewniak'as rašė: „'Karalienės povo' protagonistai veikiau yra buka minia, kurios vienintelė svajonė – tapti garsenybėmis. (…) Aktorių, dėvinčių baltą tenisininkų aprangą, ketveriukė groja meistrišką muzikinį koliažą pagal Dorotos Masłowskos romaną. Žodžiai skraido aplink kaip teniso kamuoliukai, jie zvimbia, sukasi, trenkiasi žiūrovams į galvą, krūtinę, pečius, o paskui grįžta atgal į žaidimą. (…) Tai netgi ne tenisas patalpoje, tai labiau skvošas, kur viskas vyksta greičiau ir greičiau, nėra laiko įkvėpti, tempas ir emocijos auga. (…) Į publiką skrenda ne teniso kamuoliukai, o žodžiai – o jie kaip bombos su padegtais sprogdikliais.“ Kaip manai, kur slypėjo šio spektaklio ir tavo vaidmens sėkmė?

Manau, kad daugiausia lėmė kūrybinė grupė. Visi buvome labai užsidegę, ir mus jungė tam tikra „chemija“: režisierių, draminės adaptacijos autorių, aktorius. Dorota Masłowska buvo tik 19-os, kai išgarsėjo pirmąja savo knyga „Lenkų ir rusų karas po balta raudona vėliava“ (orig. „Wojna polsko-ruska pod flagą biało-czerwoną“), o antrasis jos romanas „Karalienės povas“ laikomas labai maištingu kūriniu. Knyga ir spektaklis iš pirmo žvilgsnio labai juokingi, žmonės visą laiką juokiasi, bet iš tiesų tai visiškai nejuokinga. Pasijuokus ateina mintis: tai siaubinga! Kūrinio kalba patraukli, linksminanti, tačiau temos, kurias ši autorė analizuoja, yra liūdnos, jaudinančios: apie Lenkiją, jos garsenybes, lenkų mentalitetą, mūsų blogą skonį, visą tą mėšlą, kuri yra aplink mus...

Asmeninis albumas

Lenkijos publika nebijo pasijuokti pati iš savęs?

Ne, mes tai mėgstam, esam ganėtinai saviironiški. Šis spektaklis grynai aktorinis, scenoje be aktorių ir teksto daugiau nieko nėra: neturim rekvizito, beveik jokios scenografijos, tik mes ir mūsų vaizduotė. Netgi „muziką“ atliekame patys: dainuojame dainas, išgauname visokius garsus, sukuriame muzikinį foną be jokių instrumentų. Rengdami šį spektaklį žiūrėjome daug bevertės muzikos klipų per youtube, kaupėme viską, kas šiuo metu yra Lenkijos populiariojoje kultūroje ir leidome per save. Mes juokiamės iš tų žmonių, bet ir patys esame šios kultūros dalis, mus sieja panaši mąstysena.

Mąstėme apie visokias manipuliacijos formas, ne tik populiariosios kultūros, reklamos, bet ir religijos, politikos. Režisierius iš mūsų reikalavo tapti savotiška roko grupe, kad spektaklis skleistų roko koncerto energiją. Taigi spektaklyje, nepaisant jo aiškios „partitūros“, yra daug laisvės, šėlo, kuriame aš galiu išleisti į paviršių visas savo keistenybes.

Šiuo metu Krokuvos Stanisławo Wyspiańsk'io nacionalinėje teatro meno akademijoje ne tik dėstai aktorinį meistriškumą, bet ir rašai daktaro disertaciją apie savo vaidmenį spektaklyje „Karalienės povas“.

Taip, turiu tam dvejus metus. Šis vaidmuo man buvo tam tikras persilaužimas, savęs kaip aktorės ir savo galimybių atradimas, todėl jį pasirinkau disertacijos objektu. Paaiškėjo, kad dėl tam tikrų formalumų turiu parašyti disertaciją greičiau nei įprasta – ne per ketverius, o per dvejus metus. O aš juk rengiuosi vestuvėms, turiu begalę darbų...

ELTA / G. Bartuškos nuotr.

Sveikinu, kada vestuvės?

Rugsėjį. Taigi sakiau kolegoms: žmonės, aš išteku, negaliu dabar rašyti disertacijos, bet man buvo atsakyta, kad privalau, nes kai kas keičiasi teisės aktuose ir jei neapsiginsiu disertacijos, turėsiu daugiau dirbti ir mažiau uždirbsiu kaip dėstytoja. Taigi dabar rašau labai intensyviai.

Kitas Tavo vaidmuo, Ūbienė, spektaklyje „Karalius Ūbas“ pagal A. Jarry pjesę (rež. Jan Klata, 2014), kritikų taip pat buvo pastebėtas: „Paulinos Puślednik Ūbienė pasirodo kaip pašaipi diva, netekusi savo amplua. Vienintelė moteris ištvirkusių, susivienijusių vyrų pasaulyje, ji išmėgina įvairius vaidmenis, kurias „tradicinis“ teatras priskiria aktoriams. Ji ir femme fatale, ir moteris, atsiveikinanti su į karą išvykstančiu vyru, ir konspiratorė, ir sekso objektas, ir savo vyro patarėja. (…) Kiekvienas iš šių standartinių vaidmenų yra atmiešiamas bufonada ir perdėjimu.“ – rašė Tomasz Fryzeł, pabrėždamas šio vaidmens ryškumą ir meistriškumą.

J. Klata tapo Senojo teatro direktoriumi po M. Grabowskio, kuris teatre buvo man savotiškas „tėvas“, rūpinęsis manimi, suteikęs darbą... Teatro vadovo pasikeitimas man buvo iš dalies šiek tiek gąsdinantis, kita vertus, suteikė progą paaugti ir labiau kliautis pačia savimi. Šiame spektaklyje pirmą sykį susitikau su J. Klata jo režisuojamame darbe. Manau, daugeliu požiūrių Ūbienės vaidmuo patyrė „Karalienės povo“ įtaką. A. Jarry teksto neįmanoma suvaidinti psichologiškai, tai absurdo drama, tad privalai būti karikatūriška, pašėlusi. Visa, ką buvau atradusi „Karalienės pove“, buvo labai naudinga „Karaliuje Ūbe“. Ūbienė tai kekšė, tai šventoji, tai pašėlusi, tai išsigandusi... Man patiko, kad kurdama šį vaidmenį taip pat jaučiau daug laisvės.

Kaip režisierius J. Klata spektaklyje traktavo pjesės veiksmo vietas – Lietuvą ir Lenkiją?

Jis labiau susitelkė į Lenkiją ir vaizdavo ją kaip nuolatinio tapsmo šalį, kurioje viskas laikina. Karalius Ūbas sėdėjo ant klozeto, o jam už nugaros kyšojo vamzdžiai, ir ši kontrukcija vizualiai priminė „Sostų karų“ sostą, tik čia buvo klozetas. Viskas scenoje bylojo apie menkavertiškumą, kičą. Visgi „Karalius Ūbas“ neturėjo pasisekimo Krokuvoje, tačiau po metų darėme turą su šiuo spektakliu ir vaidinome jį Pietų Lenkijoje mažuose miesteliuose, palapinėse. Tai buvo kažkas ypatingo, žmonės labai gerai jį priėmė.

Asmeninis albumas/ J. Balcewicz nuotr.

Kokie vaidmenys tau labiau patinka: techniškai sudėtingi ar tokie, kuriuos atlikdama turi būti „pati savimi“, atsiverti, būti autentiška?

Ir tokie, ir kitokie. Man patinka žaisti su formomis, slėptis už vaidmens, peržengti save vis labiau ir labiau, bet taip pat mėgstu daryti ir tai, kas arti manęs, kur galiu panaudoti savo jausmingumą, empatiją, išreikšti ką nors labai subtilaus. Viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbu. Labai mėgstu dirbti su įkvepiančiais žmonėmis. Nes, tiesą sakant, kas lieka iš šio darbo? Visos tos recenzijos – kam jos rūpi? Svarbiausia – susitikti su žmonėmis, atrasti ką nors, atrasti save, tai tikroji vertė.

Kyla įspūdis, kad režisieriai Tau duoda labai stiprių, smarkių, energija trykštančių, netgi agresyvių, kaip kad Mariaus Ivaškevičiaus „Masaroje“ (2018, rež. S. Moisejev), moterų vaidmenis. Iš pažiūros esi stabili ir santūri, su Tavimi malonu bendrauti. Iš kur ta pašėlusi energija?

Manau, kad režisieriai galvoja, jog aš su tais vaidmenimis susitvarkysiu, ir man pavyksta. Matyt, kažkoks siaubūnas slepiasi manyje. Žinai, dr Jekyll and Mr Hyde. Manau, esu stipri asmenybė ir labai daug dirbu, taip pat esu ambicinga ir truputį perfekcionistė. Gal tai dėl mano vaikystės, kai visada turėjau pastovėti už save ir dėl visko kovoti. Gal kažkuri mano dalis vis dar nesiliauja kovojusi, ir ta kovos dvasia dega manyje.

Tie metai, kai neturėjau darbo, suteikė man laimės, nes atradau dalykų, kurie mane džiugina, atradau save pačią iš naujo.

M. Ivaškevičiaus „Masaros“ premjera Krokuvos senajame teatre įvyko vasario 17 d. Teko girdėti atsiliepimų, kad žmonės salėje garsiai komentuoja spektaklį, kai kurie pakyla ir išeina, kiti lieka sukrėsti ir sužavėti. Kokie jūsų įspūdžiai, stebint žiūrovų salę iš scenos?

Tiesa ta, kad niekas nelieka abejingas. Žmonės arba visiškai atmeta spektaklį, arba sako: tai geriausias dalykas, kurį esu matęs ar mačiusi teatre. Ypač žmonės, kurie yra buvę ar gyvenę Ukrainoje. Aš mačiau vaikinus verkiant. Jie sakė, kad tai, ką pamatė, jiems labai svarbu. Maniau, kad suvaidinus kelis spektaklius pirmos dalies pabaigoje, kai iš salės pakyla Masara ir po jo mano personažas Pusia, nebebus reakcijų, nes žiūrovai jau žinos, kad tai vaidinimo dalis ir jo nepertrauks. Bet jie pertraukia, įsiterpimas netgi kaskart vis stipresnis.

Yra nutikę netgi taip, kad dėl stiprių reakcijų lioviausi sakyti savo monologą, pradėjau vaidinti savo pačios spektaklį imdama atsakinėti į žiūrovų replikas, lyg iš tiesų būčiau viena iš jų, žiūrovė. Sykį pajutau, kad nebegaliu sakyti to monologo, nes tai netikra. Dar sėdėdama savo kėdėje salėje supratau, kad turiu pasirinkti: arba nepaisant visko sakyti monologą, arba atlikti tam tikrą eksperimentą iš savo vaidmens, vaidybinį eksperimentą. Ir pasirinkau antrąjį variantą. Taigi sėdėdama savo kėdėje pasakiau savo kaimynui žiūrovui: „Ei, bet tai tiesa, tu juk irgi nesižudai dėl Ukrainos?“ Kažkas atsiliepė: „Kalbėk garsiau.“ Aš pakartojau: „Bet tai tiesa, mes nesižudom dėl Ukrainos. Jūs, aktoriai, labai stengiatės, bet, žinote, ši tema Lenkijoje dabar tiesiog mirusi. Galbūt prieš keletą metų, kai buvo Maidanas, visi buvo labiau sujaudinti, gal tada šis spektaklis būtų ką nors palietęs, bet dabar mums nerūpi.“

Tada vienas vaikinas iš žiūrovų metė man: „Tu kvaila“. Aš atsiliepiau: „Kažin kas čia kvailas? Negi aš?“ O jis pakartojo: „Taip, tu kvaila.“ Tada aš atsakiau, kalbėdama apie ką tik išstojusį Masarą: „Štai tas vyras, kuris ką tik kalbėjo tokias bjaurastis apie gėjus, arabus, buvo toks agresyvus, tau tiko, o aš esu kvaila?“ Kažkas atsakė: „Bet jis buvo aktorius“. Aš pasakiau: „Koks skirtumas, gal jis ir aktorius, gal tai spektaklio dalis, bet jūs visiškai nereagavote. Taigi šitą mažą blogį jūs toleruojate, o paskui jis ima ir užauga iki didelio blogio.“ Tada aš tiesiog atsistojau ir išėjau, ir visi žiūrovai suošė.

O paskui, pamatę mane antrajame veiksme, žmonės tikrai buvo šokiruoti, nes niekas nemanė, kad aš buvau aktorė. Tiesiog ta situacija buvo pernelyg įkaitusi, kad būčiau galėjusi sakyti monologą tokį, kokį parašė Marius. Svarbiau atrodė išlaikyti iliuziją, kad tai tikra. Atvykusi į Vilnių papasakojau Mariui apie tai, ir jis mane padrąsino, kad gerai pasielgiau, nes užvis svarbiau – sukurti tikroviškumo įspūdį, tai netgi svarbiau, negu pasakyti tiksliai tai, kas parašyta pjesėje.

ELTA / G. Bartuškos nuotr.

Kurio Lenkijos režisieriaus spektaklyje svajoji suvaidinti?

Turiu prisipažinti, kad dar nesu vaidinusi nė vieno iš savo svajonių režisierių spektaklyje. Kai buvau jaunesnė, be abejo, svajojau apie K. Lupą, kaip ir visi, apie Krzysztof'ą Warlikowski'į, apie Grzegorz'ą Jarzyną. Dabar esu atvira visiems susitikimams. Bet be abejo, norėčiau suvaidinti jų spektakliuose. Tik gal kiek pasikeitė mano santykis su garsenybėmis: jeigu būčiau patekusi į K. Lupos spektaklį būdama dvidešimt kelerių, tai būčiau puolusi prieš jį ant kelių, o dabar tiesiog galvočiau, ką galėtume kartu nuveikti, ką aš galiu duoti jam, o jis – man.

Esi tokia užsiėmusi: ir vaidini, ir dėstai Akademijoje, ir rašai disertaciją... Ar lieka laiko laisvalaikiui, kokiems nors pomėgiams?

Dabar neturiu daug laisvo laiko, be to, labai mėgstu dirbti. Prieš tai ėję metai, kai neturėjau jokių repeticijų, buvo man daug sunkesni. Jau mąsčiau išeiti iš teatro, nes jo vadovas lyg ir nebematė manęs kaip komandos narės. Bet paskui vadovas ir vėl pasikeitė, tad „Masara“ - mano pirmoji premjera po ilgokos pertraukos. Taigi per tuos metus, kai tik dėsčiau, o beveik nevaidinau, turėjau daug laisvo laiko, taigi dirbau su savimi, važinėjau po įvairias vaidybos dirbtuves. O šiemet jau skinu vaisius.

Kaip atsigauni po sunkių vaidmenų, sunkių emocijų, patirtų scenoje?

Jeigu negeriu, tai (juokiasi)... Ne, pajuokavau, negeriu tam, kad atsipalaiduočiau. Išgeriu tik norėdama pasilinksminti draugijoje. Man labai padeda amerikiečių gydytojo ir psichoterapeuto Alexander'io Lowen'o bioenergetinis metodas – atsipalaiduoti, kvėpuoti, patirti santykį su savo kūnu ir jausmais.

Bet, žinoma, kartais nutinka, kad emocijos yra taip sukilusios, o kūnas toks viskam pasirengęs, kad esu labai įsiaudrinusi ir negaliu užmigti. Kai turiu laiko, stengiuosi lankyti šio Loweno metodo taikymo seminarus. Gegužę su moterų grupe savaitei skrendu į Toskaną, kur dirbsime su savo kūnais, balsais, atliksime specialius pratimus. Kai esu pernelyg apkrauta darbais, specialiai susiplanuoju poilsį: sporto stovyklą, Loweno seminarus ar ką nors panašaus. Sportas taip pat padeda man išsivalyti mintis.

Asmeninis albumas/ M. Hueckel nuotr.

Galbūt vėl pieši, kaip vaikystėje?

Taip, iš tiesų vėl pradėjau – kaip tik tuose minėtuose seminaruose. Ten mes ir piešiame, ir šokame, ir aš nepaprastai laiminga tai darydama. Tai labai atgaivina. Savo karjeros pradžioje, pradėjusi vaidinti nacionaliniame teatre, dėstyti nacionalinėje akademijoje, labai koncentravausi į save kaip į profesionalę. Tai turėjo mane džiuginti, bet iš tiesų ir šiek tiek slėgė. Jaučiausi gana tuščia. Ir tie metai, kai neturėjau darbo, suteikė man laimės, nes atradau dalykų, kurie mane džiugina, atradau save pačią iš naujo. Tuomet apsisprendžiau ir ištekėti. Taigi tai buvo geras laikas.

Dabar jaučiu, kad vaidyba man nebėra viskas. Nebe taip, kai tada, kai buvau sau vien tik aktorė ir gyvenau lyg auksiniame narve. Gyvenime dar turiu ką atrasti. Noriu turėti šeimą, augti šiuose santykiuose. Dabar jaučiuosi labiau tikra asmenybė, tvirtai stovinti ant savo kojų, ir norinti tiesiog gyventi. Norėčiau išvykti pagyventi ir padirbėti į užsienį, galbūt netgi čia, į Lietuvą! Tikrai, man patiktų čia dirbti.

Ar sunku menininkui išgyventi Lenkijoje? Minėjai, kad Varšuvoje daug kas pasuka į televiziją, serialus...

Taip, tikrai sunku. Aš irgi apie tai svarsčiau, galvojau persikelti į Varšuvą. Bet paskui supratau, kad Krokuvoje turiu didžiulę vertybę – Senojo teatro komandą ir kolegas Akademijoje, ir neverta jų atsisakyti. Be to, Varšuva tikrai nėra rojus. Bet, taip, norėčiau daugiau vaidinti kine.

Kokias vertybes sieki perduoti savo auklėtiniams Teatro akademijoje?

Šiuo metu visas Lenkijos teatro pagrindas yra asmenybė. Kuriant vaidmenį akcentuojamas tavo kaip aktoriaus požiūris į šį vaidmenį. Tad ir akademijoje stengiuosi būti atidi, dėmesinga savo studentams, būti labai arti jų, leisti jiems ieškoti patiems, primygtinai nesiūlyti savo „teisingų“ sprendimų. Kartais netgi specialiai sakau, kad to ar kito nežinau, kad jie patys atrastų. Manau, kad meno dėstytojų, kurie visada ir viską žino geriau už studentą, laikas jau praėjo. Man labai patinka lenkų kino režisieriaus Maciejaus Wojtyszko žodžiai, kuriems visiškai pritariu: „Buvimas aktoriumi neatleidžia nuo buvimo žmogumi“.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis