Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė, 8 657 88878 ; www.tugali.lt

Kas yra temperamentas, ar jis įgimtas? Kuo skiriasi nuo charakterio?
Temperamentas - tai įgimtos ir santykinai pastovios asmens savybės. Jis nusako ne sugebėjimų ką ir kaip gerai žmogus daro, o tai, kaip reaguoja. Kalbant apie vaikus ir kūdikius temperamentą galima būtų įvardyti pagal jų reakciją (pvz., aktyvumą, pyktį, drovumą) ir savikontrolę (pvz., dėmesio išlaikymą, gebėjimą nusiraminti).

Temperamentas yra įgimtos psichikos ypatybės, o charakteris susiformuoja vaikui augant ir priklauso nuo aplinkos, kurioje augo: kaip aplinkiniai į jį reagavo, auklėjo, kokios buvo jų vertybės ir pan. Galima sakyti, kad temperamentas daro įtaką žmogaus charakteriui, tačiau šį formuoja ir kiti veiksniai.

Kokie yra temperamentai?
Pati populiariausia temperamento tipologija yra pagrįsta I.Pavlovo (Rusija) aukštosios nervinės veiklos tipų teorija.

Melancholikas, silpnasis tipas, yra lėtas žmogus. Emociškai jautrus, jam būdingos ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nepasitikėti, subtiliai suvokia fizinių dirgiklių ir gyvenimo aplinkybes.

Cholerikas yra stiprusis tipas, tačiau be pusiausvyros. Jam būdingas greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška, mimika, gestai, kalba, yra judrus, nori aktyviai veikti.

Sangvinikas yra stiprusis tipas, turintis pusiausvyrą. Jis paslankus, karštas, kai susidomi kokia nors veikla, dirba produktyviai. Jam būdingas greitai kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, chaotiška veikla.

Flegmatikas yra stiprusis tipas, turintis pusiausvyrą, bet nepaslankus. Jam būdingas lėtai kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas, silpna išorinė jausmų raiška, lėtas mąstymas.

 Ar temperamentai yra „gryni", ar persipynę?
Žmonės turi įvairių temperamentų bruožų, tačiau dažniausiai vyrauja vienas. Tarkim, kalbėdamas apie savo gyvenimo aistrą, pvz., pašto ženklų kolekciją ar mokslinį darbą, melancholikas ir flegmatikas gali virsti choleriku arba sangviniku, paskui vėl sulėtėti.

Kaip tėveliams suprasti, kokio temperamento vaikas?
Visi kūdikiai skirtingi. Tačiau tėvų pasakojimus apie vaikus būtų nesunku suskirstyti į tris grupes. Vieni kūdikiai labiau domisi aplinka, yra smalsūs, juos lengva pripratinti prie miego ir mitybos režimo. Tai „lengvo" būdo kūdikiai. Kiti dažnai neramūs, jautrūs, verkia, nereguliariai miega ir valgo. Tai „sunkaus" būdo mažyliai. Treti ramūs, mėgsta pamiegoti, sunkiai pripranta prie naujovių, atsisako ragauti naujo maisto. Juos galima būtų pavadinti lėto būdo vaikais.

Su „sunkiaisiais" ir lėtuoliais tėveliams reikia daugiau kantrybės. Tik nuo jų reakcijos priklauso, kaip vaikai vėliau, jau užaugę, jausis dėl savo temperamento ypatybių. Jeigu lėtąjį vadinsite nedraugišku, uždaru, jis išgyvens dėl to, koks yra, o negalėdamas to pakeisti kris į neviltį. Geriau vadinkite jį ramiu, jautriu, „giliu" ir jis dėl savęs bus ramesnis. Jeigu „sunkaus" būdo vaiką vadinsite tokiu, kurio visiems per daug, kuris pernelyg aktyvus, greičiausiai visą gyvenimą demonstruos nepasitenkinimą ir pyktį. Tačiau pavadinę jį aktyviu, energingu, paskatinsite veikti tinkama linkme, todėl gyvenime gali pasiekti labai daug.

Ar galima temperamentą sutramdyti, palenkti norima linkme?
Vaikas, turintis „sunkų" temperamentą, tačiau auklėjamas su meile ir kantrybe, lengviau išmoksta laikytis dienotvarkės ir taisyklių. Tai ypač svarbu pirmaisiais dvejais jo gyvenimo metais. Jeigu tėvai švelniai, bet atkakliai laikosi taisyklių, vaikas išmoksta save kontroliuoti.

Nepatenkinamas vaiko elgesys neturėtų būti pateisintas temperamentu. Tačiau bausmėmis, pykčiu, nuolatiniais priekaištais, kad yra ne toks, koks turėtų būti, tėvai sukelia vaikui daugybę neigiamų emocijų. Dažniausiai jos išsiveržia pykčiu, agresija. Pakeisti savęs vaikas negali, toks jo temperamentas, tačiau tėveliai gali savo atžalai padėti ramybe ir kantrybe. Priklausomai nuo to, kuris stipresnis, vaikas tėvus išderins arba, matydamas ramius tėvus, pats nurims.

Prie temperamento lengviau prisitaikyti, nei jį pakeisti. Kitaip organizuojant šeimos gyvenimą įtampą, kylančią dėl vaiko temperamento, galima sumažinti. Tarkim, lėtą vaiką ryte tėveliai gali prikelti pusvalandžiu anksčiau, užuot nuolat skubinę. „Sunkų", judrų vaiką prieš guldant miegoti reikėtų įtraukti į ramią, bet įdomią veiklą, pvz., paskatinti spalvinti, vartyti knygutes, sugalvoti lėtėjančią, raminančią judesių seką, kasdieninius ritualus. Ir labai svarbu laikytis rutinos.

Lėtuoliui reikia laiko priprasti prie naujovių, šeimos gyvenimo ar naujo maisto pokyčių. Todėl tėvai, iš anksto mažylį nuteikdami, paruošdami, sumažina įtampą. Jeigu vaikas nenuorama, ilga kelionė automobiliu bus ramesnė, iš anksto suplanavus sustojimus žaidimų aikštelėse.

Ar renkant vaikui būrelį svarbu temperamentas? Ar energija trykštantis berniukas turi lankyti futbolą arba krepšinį, o lėta mergaitė - dailę, muziką, darbščiųjų rankų būrelį? O gal, priešingai, energijos kamuolį „nugesinti" dailės būreliu, o lėtapėdei mergaitei pasiūlyti kolektyvinio sporto būrelį?

Bandyti  „perlaužti" ar „gesinti" vaiko nereikėtų. Geriausiai, kai užklasinę veiklą sudaro ir judri, ir rami, dėmesio reikalauti veikla. Taip vaikas vystosi įvairiapusiškai. Pvz., greito reagavimo kompiuterinius žaidimus žaidžiantis vaikas lavina reakciją, bet jam sunku ilgai išlaikyti dėmesį skaitant, rašant ar dirbant kitą kokį ramų darbą. Tuomet reikėtų rasti tokį, kuris jam būtų labai įdomus ir net nepajustų, kad įsitraukė ilgam. Jeigu kokia nors veikla vaikui bus sėkminga, įsitrauks taip, kad pamirš viską pasaulyje, temperamentas tuo metu gali keistis. Ne vienas turbūt pastebėjome, kad net ir labai judrus vaikas, prisėdęs prie kompiuterio, išbūna vienoje vietoje ilgai, jeigu žaidimas „įtraukia". Lėtuolį gali patraukti dziudo, aikido ar baletas, nes ši veikla reikalauja susikaupti, tempas mažesnis, bet judėjimo vis dėlto yra. Judruolį netikėtai gali sudominti konstravimas mašinėlių, kurios paskui lenktyniauja valdomos nuotoliniu būdu.

Ar paisyti vaiko amžiaus ir norų?
Darželinukui rekomenduojama lankyti ne daugiau kaip du būrelius. Vienas jų gali lavinti kūrybiškumą, kitas - fizinį aktyvumą. Svarbu neperlenkti lazdos, todėl juos pateikti žaidimų forma.

Mokinukas per pamokas sėdi ramiai, o joms pasibaigus reikėtų pajudėti, pažaisti.

Pirmokėliui po pamokų labiau patariama lankyti 1-2 būrelius, geriau judrius, be konkurencijos.

Antrokėlio reikėtų klausti, ką nori lankyti. Patartina pradėti mokytis groti pianinu ar smuiku, nes jau yra apsipratęs su mokykla, jos režimu ir pasiruošęs imtis naujos veiklos. Tik atkreipkite dėmesį, ar  jūsų vaikas turi dvi visai laisvas popietes savo paties norimai veiklai.

Trečiokas, visą dieną sėdėjęs klasėje, po pamokų turėtų bėgioti ir bendrauti. Jam patartini komandiniai žaidimai. Jis jau gana didelis įsiminti taisykles ir jų laikytis, įveikti pralaimėjimo kartėlį, tačiau dar nelabai pasiruošęs konkurenciniams žaidimams. Dar būtų gerai užsiimti veikla, kuri lavina smulkiosios motorikos įgūdžius: piešimą, siuvimą, grojimą muzikos instrumentu.

Ketvirtoko paklauskite, ar jam patinka tai, ką lanko. Ketvirtoje klasėje daugėja namų darbų. Todėl stebėkite, ar jiems turi pakankamai laiko. Jeigu mokinukas darosi įsitempęs, irzlus, suprastėjo pažymiai arba sutriko miegas, mažinkite būrelių ir žaidimų su draugais. Tada vaikas galės pabūti ramiai ir viską spės be įtampos.

Penktokas labai aktyvus, kupinas energijos, nori dalyvauti užklasinėje veikloje ir būti su draugais visą dieną. Tėvai turėtų prižiūrėti, ar jam lieka  laiko pamokoms, ar turi dvi popietes per savaitę laisvas ir  numatyti, „užsirezervuoti" laiką maloniai veiklai su šeima. Tuo parodys, kad šeima irgi yra svarbi.

Vyresniam vaikui būtų gerai lankyti ne tik būrelius, bet ir įsitraukti į mokyklos ar bendruomenės organizacijų veiklą. Tai padėtų jaustis labiau susijusiam su mokykla, visuomene. Tačiau ir vėl tėvai turėtų kontroliuoti, kad nebūtų per daug veiklos,  užtektų laiko ne tik paruošti pamokas, bet ir pailsėti.

Kokios galimos bėdos, jei tėveliai savo vaiką nuveda į tokį būrelį, kokį patys lankė arba troško lankyti, bet svajonės neišsipildė?
Viena bėda gali būti ta, kad vaikas jaus kaltę, pyktį ar net neapykantą, o tėvai nusivils. Pateisinti tėvų lūkesčius - vadinasi, daryti tai, ką reikia, o ne ką nori.

Antra bėda, kad tada vaikas net jau suaugęs nežino, ko nori arba neleidžia sau norėti, dirba nemėgstamą darbą, nekenčia ir jo, ir savo gyvenimo. Turbūt girdėjote istorijų, kai žmonės pagaliau, gal net brandaus  amžiaus, visiškai pakeičia veiklos kryptį ir tampa tos srities talentais, nes dirba tai, ką mėgsta, ir gyvena taip, kaip visada norėjo. Daug geriau talentą atskleisti anksčiau. Antai tapytojo Claude'o Monet tėvas buvo bakalėjininkas ir norėjo, kad sūnus perimtų verslą. Tačiau šis norėjo tapyti. Ir mums visiems pasisekė, kad jis tai ir darė.

Todėl patariu mokyti vaiką įsiklausyti į savo širdį, savęs paklausti: „Ko aš noriu? Kas mane traukia? Kas man patinka?" Nuoširdžiu domėjimusi, šiltais drąsinančiais pokalbiais, besąlygiška meile vaikui (ne už kažką, bet tiesiog dėl to, kad gimė) ugdykime jo emocinį intelektą, sugebėjimą sutarti su savimi ir aplinkiniais. Ir pamatysite, kaip toks vaikas taps sėkmingu žmogumi ir pasieks gyvenime daugiau, nei priverstinai lavintas.

Ar apskritai reikia vaikui lankyti kokį nors būrelį, ar leisti ilgiau pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste?
6-14 m. vaiko nervų sistema vystosi labai sparčiai, todėl tai tas amžius, kai įvairių dalykų išmokstama greitai. Vėliau reikės daugiau pastangų išsiugdyti gebėjimą taikliai mėtyti kamuolį, groti, piešti, žaisti tenisą ar pan. O tokie gebėjimai teikia vaikui, vėliau paaugliui ar jaunuoliui pasitikėjimo savimi, įsitraukusiam į bendrą veiklą su kitais padeda susirasti draugų. Pamėtyti su draugais kamuolį yra saugiau, nei gėdytis, kad nemoka, ar ieškoti draugų, kurie rūko ar piktnaudžiauja alkoholiu. Todėl patarčiau lankyti būrelius, nebijoti juos keisti ir išbandyti įvairią veiklą. Ta, kuriai vaikas turi talentą, gerai seksis ir netgi metęs po kurio laiko į ją grįš, nes mes visi linkę grįžti ten, kur esame sėkmingi.

Būrelių „turgus"
Melancholikui. Jis labiau mėgsta būti vienas, yra drovus, neryžtingas, todėl skatinkite bendrauti su kitais vaikais. Jeigu mėgsta piešti, geriau tegul lanko dailės mokyklą nei individualias pamokas, nes tada pieš klasėje kartu su šalia esančiais vaikais, todėl dar ir pabendraus.

Flegmatikui. Svarbi taisyklė - jokio spaudimo, jokios skubos. Tai gali būti vaiko nesėkmių priežastis ateityje. Todėl reikėtų parinkti veiklą, kurioje jis galėtų nespaudžiamas atlikti tai, ką mėgsta.

Sangvinikui. Jis mėgsta keisti veiklą, yra judrus, nepastovus, neužbaigia darbų iki galo. Todėl reikėtų veiklos, kuri lavina dėmesį, reikalauja laikytis taisyklių.

Cholerikui. Šiam labai judriam, taisyklių nesilaikyti linkusiam vaikui parinkite veiklą, kuri lavina, padeda sutelkti dėmesį. Sudominkite vienu pomėgiu ir skatinkite jo neapleisti. Tinka kolekcionavimas.