Kokio amžiaus vaikui galima duoti kišenpinigių? Kokio dydžio jie turėtų būti? Kaip apsaugoti vaiką nuo nereikalingų ar net žalingų sveikatai pirkinių? Konsultuoja pediatrė ir psichiatrė 7 vaikų mama Aurima Dilienė.
Jūsų namuose auga 7 vaikai. Pasidalykite patirtimi, kaip mokote vaikus elgtis su pinigais ir nuo kokio amžiaus jau galima duoti kišenpinigių?
Mes kišenpinigių skiriame vaikams nuo pirmos klasės. Pirmoko gyvenimas labai smarkiai pasikeičia, jis išmoksta skaičiuoti, kartais būdamas mokykloje gali ir pats kokį skanėstą nusipirkti. Yra tėvų, kurie labai anksti mažylius išmoko skaičiuoti, bet darželinukas dar neskaičiuoja pinigų, jo ir į parduotuvę nenusiųsi. Išėjimas į mokyklą - išskirtinis įvykis kiekvieno vaiko gyvenime. Vaikas patenka į kitą aplinką, mokosi savarankiško gyvenimo. Pinigai irgi skatina vaiką būti savarankišką, nes jis pats sprendžia, ką su jais daryti, kur ir kada išleisti. Prieš duodama kišenpinigių, kiekviena šeima turėtų nuspręsti, kokią sumą ir kuriam laikui skirs vaikui. Manau, pinigų turėtų būti tiesiog duodama vaikui, o ne mokama jam už darbą, tarkim, kai padeda mamai namuose. Mažiems vaikams sunku suvaldyti didesnę sumą, ji vargina, todėl, manau, iki kokios aštuntos klasės geriausiai duoti pinigų kartą per savaitę. Ir vaikas pats nuspręs, kam juos išleisti. Iš savo patirties žinau, kad vaikai labai įvairiai elgiasi su pinigais. Vyriausioji duktė iš pradžių išlaidavo, o sūnus taupė. Vėliau ji pradėjo taupyti, o jis išlaidauti. Tačiau manau, kad kišenpinigiai vaikui ir skirti, kad išbandytų įvairius būdus, kaip elgtis su jais.
Kartais man nepatinka, kaip mano vaikai elgiasi su savo pinigais, ir pirmaisiais metais man tai kėlė daug emocijų, bet dabar kuo toliau, tuo mažiau išgyvenu, nes matau, kad leisdami pinigus ar juos taupydami mokosi ir juos vertinti.
Kaip manote, ar kišenpinigius turėtume atskirti nuo maistui skirtų pinigų? Tai yra jeigu vaikas valgo mokykloje, duoti dar papildomai pinigų maistui? Kokią sumą galima patikėti pirmų klasių vaikui?
Maistui duodu atskirai. Savo vaikams pinigus skirstau pagal amžių. Vyresni gauna jų daugiau, mažesni - mažiau, nes jie dar nemoka elgtis su pinigais. Prie jų vaikui reikia įprasti, išmokti susiskaičiuoti. Manau, pirmokui užtenka 5-10 litų per savaitę. Tuos pinigėlius vaikas gali išleisti kokiam skanėstui ar smulkmenai. Tėvai gali ir turėtų pasitarti su vaiku, kam jis skirs pinigus, tačiau neturėtų jo bausti, jei nusipirko pakelį bulvių traškučių.
Traškučiai nėra sveikas maistas ir, ko gero, natūralu, kad susierziname, jei vaikas jų perka ir valgo...
Taip, bet vaiko pinigai priklauso tik jam ir negalima barti už tai, kad juos išleido. Jeigu norime, kad vaikas valgytų sveiką maistą, tokį valgykime namuose. Nepirks netinkamų produktų, jei namuose prie jų nebus pratęs ir matys, kad kiti šeimos nariai tokių vengia. Draudimais nieko nepasieksime, jei patys pirksime, o vaikui sakysime: „Nepirk." Mano pačios duktė mėgsta nubėgti į kioską ir nusipirkti saldainių, nors, atrodo, pas mus jų namuose yra. Pastebėjau, kad ji tiesiog mėgsta pirkti. Laukiu, kol praeis tas laikas, pasikalbu su ja, nes kartais išties širdį skauda, kai pagalvoji, kaip nelengvai uždirbami pinigai, o išleidžiami lengva ranka. Tačiau reikia ne bausti, o patarti. Visiškai nekontroliuoti irgi nėra gerai. Visada viena akimi reikėtų stebėti, kur vaikas išleidžia pinigus, bet kontroliuoti, kad nepastebėtų: paklausti, pasidomėti, pasiūlyti, kam galėtų pataupyti. Aš su savo dukterimi taip ir „sužaidžiau". Mačiau, kad ji vis išleidžia kišenpinigius smulkmenoms, pasiūliau taupyti. Kurį laiką taupė ir už sutaupytus pinigus nusprendė pajodinėti žigais. Netrukus jodinėti jai atsibodo ir atėjusi skundėsi, kad nebeturi pinigų, o sudužo jos telefonas. Pasakiau, kad pasitaupytų naujam, o dalį pridėsiu. Mačiau, kad taupo, bet vis tiek sunkia širdimi praeina pro kioską, taip traukia ją ką nors nusipirkti.
Nuo ko priklauso, kad vienas žmogus moka elgtis su pinigais, o kitas - ne?
Nuo auklėjimo, nuo prigimties. Mūsų šeimoje vaikai auga vienodomis sąlygomis, mato mūsų pavyzdį, bet pinigus leidžia skirtingai. Anksčiau labai tuo stebėjausi, bet stebiuosi vis mažiau. Skirtingas elgesys - įrodymas, kad vaikai nėra mūsų nuosavybė, o mes, tėvai, esame tik tarpininkai, bet kuriuos vaikai ateina į šį pasaulį. Aišku, iš mūsų jie daug „pasiima". Jeigu mato, kad išlaidauja tėvai, iš pradžių išlaidaus ir jie. Galbūt vėliau, jau sąmoningai supratę, kad tėvų pavyzdys jiems nepatinka, pradės kitaip elgtis. Tėvai, seneliai, giminės, su kuriais bendraujame, turi įtaką atžaloms.
Jeigu pirmokui duodame 5 litus per savaitę, antrokui jau reikėtų padidinti sumą?
Galima padidinti. Tai priklauso nuo šeimos sutarimo ir vaiko elgesio. Jeigu tėvai mato, kad vaikas iškart išleidžia saldainiukams, čiulpinukams ir pan., duoti daugiau kišenpinigių gal ir nereikėtų. Jeigu taupo, kad galėtų nusipirkti tai, ko mes jam negalime nupirkti, puiku, galime sumą padidinti. Yra tokių, kurie už kišenpinigius nusiperka pieštuką, sąsiuvinį ar kitą mokyklinę priemonę, kurią turėtų pirkti tėvai. Tai rodo, kad vaikas sąmoningas, brandus, bet kartu ir liūdina, nes tėvų pareiga - parūpinti mokiniams priemonių. Tokiam vaikui galima drąsiai padidinti pinigų sumą, tačiau vis tiek ribos turėtų būti. Yra tėvų, kurie skiria dideles pinigų sumas savo vaikams, o šie už juos bando nusipirkti bendraklasių draugystę. Sako: „Aš tau nupirksiu saldainių, jei su manimi draugausi." Tai irgi savitas išbandymas, kokią galią turi pinigai. Vaikas paims, jei duosime jam 50 litų per savaitę, bet kitas klausimas - kaip juos leis ir ar mums tai patiks.
Kodėl tėvai tiek daug kišenpinigių duoda vaikui?
Nežinau. Galbūt negali skirti laiko, tad duoda pinigų. Ir laikas, ir pinigai yra energija. Jeigu tėvai daug dirba, savo energiją skiria darbui, o pinigus - vaikui. Taip pat elgiasi ir atžala, bandydamas nusipirkti draugų meilę, ir nesupranta, kad galima elgtis kitaip. Juk mama jį nuoširdžiai myli ir duoda pinigų. Jis myli klasės draugus ir jiems perka saldainių. Tačiau pas mus draugystė kitaip suprantama ir toks vaikas nepritampa prie bendraklasių. Ne kiekvienas ir saldainius paims dėl draugystės. Nemanau, kad verta apkrauti vaiką per didele pinigų suma, nes jis nežinos, ką su jais veikti, jie slėgs. Manau, pradinukui 10 litų per savaitę yra pati didžiausia suma. Jei juos taupys, per mėnesį turės 40 litų. Tai nemaža suma. Už ją galės nusipirkti žaisliuką arba toliau taupys ir įsigys ką nors brangesnio. Kai duodame kišenpinigių, jau galime nepirkti žaislų ar kitų su vaiko malonumais susijusių daiktų. Jiems susitaupys pats, pajus, kiek laiko reikia, kad galėtų įsigyti norimą daiktą, ir mokysis vertinti pinigus. Galima ir padėti vaikui pridedant pinigų, jeigu, mūsų nuomone, jis nori vertingo ir reikalingo daikto.
Ne visi vaikai gauna kišenpinigių. Kaip jaučiasi tie, kurie jų neturi? Juk vaikai pasikalba, žino, kuris kiek pinigų turi savo poreikiams.
Manau, jie jaučiasi blogai. Pinigai - tai būdas mokytis būti savarankiškiems, kartu ir socializacija. Vaikas, kuris nelanko mokyklos, ir be savo pinigų gerai jaučiasi, o mokykloje jau gali pasijausti menkesnis už kitus, nes noras turėti pinigų yra stiprus ir užkrečiamas. Yra tokių, kurie išvis nenori lankyti mokyklos arba pradeda vogti, nes negauna kišenpinigių. Tėvai pasmerkia, nubaudžia, bet dažnai nesupranta, kad vaikas vagia, nes neturi savo pinigų. Jis viskuo aprūpintas, visko gauna, ko paprašo, bet jam pačiam yra poreikis pirkti, valdyti pinigus.
Negalima vaiko bausti už tai, kad netinkamai išleido kišenpinigius, bet visiškai nesidomėti, ką su jais veikia, irgi nėra gerai. Reikia kalbėtis su vaiku, stebėti, ką jis perka. Daug kas priklauso nuo atžalos charakterio - vienas neleis beprasmiškai, kitą reikės pakontroliuoti, nes sutriks turėdamas pinigų ir nesijaus saugiai, jei tėvai visiškai nesidomės, kaip su jais elgiasi.
