Tu, tavo vaikas ir kiti: kaip nesusipykti?

Mes, mamos, gana dažnai patenkame į fronto liniją, kai „susikryžiuoja" kelios ugnys: apie tą patį vaiko poelgį žmonės neretai turi visiškai kitokią ir net viena kitai prieštaraujančią nuomonę. Klausyti savęs ar kitų?

Pasikliauti širdimi ar vadovautis protu? Paklusti taisyklėms ar rizikuoti ir maištauti? Nelengva mamos dalia. Ką patartų psichologas? Konsultuoja psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.

1. Vaikas atsisako valgyti močiutės keptus bulvinius blynus. Na, nemėgsta jų. Kartu pietaujantieji kaipmat „užgula" mažąjį: „Tai skaniausi blynai pasaulyje, paragauk", „Močiutė taip stengėsi, suvalgyk nors vieną", „Ką tu, pipire, išvis supranti", „PRAŠAU paragauti", „VALGYK, sakau..."  Paprastai įtikinėtojų tonas „kyla", virš stalo „pakimba" grėsmės debesėlis, tuos blynus artimiausi žmonės, jei tik galėtų, regis, sukištų vaikui pro nosį ar ausį. Kita labai panaši situacija - kai vaikui liepiama suvalgyti VISKĄ, nes „kiaulių čia nėra."

Kaip jaučiasi mama? Įsitempusi. Nesinori įžeisti savo mamos ar anytos, kuri tuos nelemtus blynus kepė, bet matyti besikankinantį, puolamą vaiką - nepakeliama. Bando ieškoti išeities: apkabina jau apsiašarojusį ir tyliai paprašo paragauti, pasiūlo lėkštėje gulinčius blynus pasidalyti, suvalgyti kartu.

Psichologo komentaras. Turbūt kiekviena mama tikrai yra uždavusi sau klausimą: „Versti valgyti vaiką ar ne, jeigu jis ožiuojasi, jei „dar neišalko", jei „nemėgsta" to patiekalo..." ir pan. Mamą galima suprasti: ji turi savų argumentų, kodėl vaikas turėtų valgyti: kad jos dienos planas nesugriūtų ar mažasis „paliktų gerą įspūdį" kam nors iš jai svarbių asmenų... Vis dėlto vaikas - tai ne ji pati. Mažasis gyvena ir savo, ir šeimos ritmu. Labai svarbu bent jau retkarčiais suteikti galimybę jam gyventi savo paties ritmu, tuo pat metu leidžiant pasijusti šeimos dalimi. Gal mažylis dar neišalko, o gal nemėgsta ne blynų, o „tos močiutės, KURI TAIP STENGĖSI"... Dažniausiai vaikai atsisako valgyti prie bendro stalo, jei „užstalėje" jaučiama įtampa, nerimas, susierzinimas, kuriuos mes, suaugusieji, jau įgudome „maskuoti" bendru valgymo ritualu. Mažylis instinktyviai jaučia neišsakytus, ore tvyrančius jausmus ir į juos reaguoja. Žodžiais jų išreikšti dar nemoka, daro tai savo elgesiu: ožiuojasi, zyzia, reikalauja dėmesio, taip tarsi „sufleruoja" suaugusiesiems, kad jis ir visa kompanija jaučiasi nekaip. Versti vaiką paklusti yra tas pats, kas užčiaupti burną ir sakyti: „Tu jauti neteisingai, tuojau pat liaukis, taip jaustis nepriimtina." Jei šią dvikovą laimi mama, mažylis visam gyvenimui įsidėmi „pamoką", kad tam tikri jausmai yra tabu. Kadangi tai susiję su valgymu, vėliau gyvenime, kai jaus nerimą, įtampą, nuoskaudą, pyktį, nusivylimą, bejėgiškumą, nesąmoningai ims norėti valgyti, persivalgys ar, priešingai, badaus. Verčiami valgyti vaikai suaugę dažnai turi įvairių bėdų: priklausomybės, nerimo, valgymo sutrikimų ir kt.

Galima išgirsti tėvus sakant: „Nevalgysi - susirgsi ir numirsi." Tai tik dar labiau gąsdina ir kelia įtampą vaikui, didina jo vidinį konfliktą.

Mamai patarčiau labiau pasikliauti vaiko jausmais, nes atrodo, kad šiomis aplinkybėmis mama pati savo pačios emocijų gerai nesupranta. Geriausiai būtų per daug nekreipti dėmesio į tai, kad vaikas nevalgo, leisti jam elgtis kaip pats nori. Jei jau prašome, prašykime ne valgyti, o tik paragauti - vieną kitą šaukštelį, bet jei tai nieko neduoda, neprievartaukime. Pabandykime suprasti, ką vaikas nori mums pasakyti, kas jį galbūt slegia. Dažniausiai, jei pavyksta atvirai pasikalbėti apie jausmus prie stalo, tuomet ir įtampa atslūgsta, ir vaikas pradeda valgyti neverčiamas...

2. Susierzinęs, įpykęs ir jau savikontrolę beveik praradęs vaikas įkanda mamai į ranką. Skaudžiai. Sceną stebėjęs vaiko tėtis prieina ir „paleidžia" sprigtą vaikui į kaktą. Net suskamba. Dabar vaikas jau klykia: ne tik iš pykčio, bet ir iš skausmo.

Kaip jaučiasi mama? Mama iš skausmo ir apmaudo pratrūksta ašaromis ir puola vaiko tėtį: „Ką tuo sprigtu norėjai jam pasakyti? Ką tuo pasiekei? Kokią žinutę vaikui „pasiuntei", ar kad esi stipresnis?!! Jei nieko neišmanai, tai ir nesikišk!"

Psichologo komentaras. Jei vaikas tikrai skaudžiai įkando mamai, manau,  ji to nusipelnė. Viena, jei kūdikis kandžiojasi: taip jis bando „atrasti" savo agresyviąją instinktyvią pusę. Ir „atranda", kad kandžioti yra malonu. Visai kas kita, jei kandžiojasi paaugęs vaikas. 3-5 m. pipiras yra priverstas įkąsti mamai, kad ji atsipeikėtų. Šiuo atveju greičiausiai mažylis nori pasakyti, kad gimdytoja jį labai skaudina ir jis ginasi taip, kaip moka. Vaiko tėtis reaguoja visiškai neadekvačiai, tačiau prasidedantis poros konfliktas yra, matyt, tikroji visų nelaimių priežastis. Gal besikandžiodamas vaikas kaip tik parodo, kad tėvai vienas kitą „kandžioja" skaudžiais žodžiais ir replikomis? Tuomet jo elgesys yra gerokai sveikesnis nei tėvų, kurie konfliktuodami pamiršta ir save, ir vaiką, ir galimybę „kalti geležį, kol ji šalta", t. y. suvaldyti jausmus ir tik jiems nurimus apie viską, kas nuvilia, skaudina ir pykdo, pasikalbėti.

Deja, vaikui kandžiotis vis tiek negalima leisti, jis privalo suprasti, kad toks elgesys turės padarinius, tačiau tikrai ne beržinę košę, o kitas nuobaudas: bus paprašytas likti savo kambaryje, kol kiti valgys, negalės žiūrėti televizoriaus, eiti į lauką ar pan.

3. Dažnai jau penkiamečio mama gali išgirsti, kaip sakoma vaikui: „Tu dar nemoki skaityti, rašyti? Tai eisi kiaulių ganyti?" arba „O va Paulina, jaunesnė, bet jau skaito..."

Kaip jaučiasi mama? Nežinau, kaip kitoms mamoms, bet man atrodo, kad ketverių-penkerių metų vaikui kur kas svarbiau pažinti save, suprasti bendravimo taisykles žaidžiant, o ne sėdint prie knygų. Žinoma, labai norėtųsi pasididžiuoti vaiko gebėjimais, bet, manau, viskam yra savas laikas. Paprastai mama jautriai reaguoja į tokias aplinkinių pastabas ir nors suvokia, kad būtų neblogai, jei vaikas mokėtų skaityti, tačiau norisi jį apginti, kad nesijaustų pažemintas („Tu moki mažiau"), prastesnis ir pan. Vis dėlto ir aš pati, ir dauguma mano pažįstamų mamų, pakliuvusios į panašią situaciją, nutyli. Tik palinguoja galvą.

Psichologo komentaras. Manau, tokias replikas tikrai galime ramiausiai praleisti pro ausis. Mažyliai nevienodai vystosi. Pediatrai ir psichologai žino, ką maždaug kokio amžiaus vaikas turėtų daryti. Skaityti tekstą turėtų išmokti maždaug 7-8 m. vaikas ir tai pagal galiojančius standartus yra norma. Kai kurie jau 3-4 m. vaikai išmoksta skaityti, tačiau taip greitai besivystantis intelektas dažnai rodo, kad kitos sritys yra nukentėjusios, pavyzdžiui, emocinė raida, sugebėjimas bendrauti ir žaisti su bendraamžiais, empatijos užuomazgos ir kt. Mama yra tas žmogus, kuris geriausiai jaučia ir pažįsta savo vaiką, todėl ji, vadovaudamasi savo jausmais, gali susigaudyti, ką lavinti nori pats mažylis, ir stengtis jam padėti. Vaikas nėra reklamos stendas, kuriame visa šeima nori matyti savo nuopelnus. Jis - gyva ir jautri, spontaniška būtybė, kurią mes privalome puoselėti ir  leisti jai skleistis bei klestėti savo pačios ritmu ir tempu.

4. Darželinukas į kiemą atsivedė draugų, kurie ne vienam sukeltų antipatiją: iš asocialios šeimos, nelabai švarūs, nelabai susišukavę, su specifiniu „kvapeliu". Kol miestelyje susitikę tik pasilabindavo, persimesdavo keliais žodeliais ar net pasisupdavo tomis pačiomis sūpynėmis, nieko nesakydavau, bet kai veiksmas persikėlė į kiemą ar net kambarį, sutrikau: „O kaip elgtis?" Drausti? Bet vaikas paklaus, kodėl. Tik todėl, kad nešvarūs, nemandagūs - ne tokie, kokie turėtų būti? Bet jie dėl to nekalti ir juolab tai nerodo, kad blogi. Kokį vaiko požiūrį formuosiu drausdama? Klausinėjau draugių ir pažįstamų patarimo: vienos už tai, kad nieko bloga leisti draugauti (gal pamatę kitokį gyvenimą ir tie vaikučiai norės gyventi kitaip?), kitos - uždrausti (neverta rizikuoti).

Psichologo patarimas. Sunku ką nors patarti. Aš pati dažniausiai bandau šiems vaikams tapti „saugiu suaugusiuoju": reaguoju į juos labiau globėjiškai, elgtis stengiuosi ne kaip jų draugo mama, bet labiau kaip jų pačių mama. Dalis mažylių prisiriša ir noriai bendrauja, tuomet jie ir mums tampa nebe tokie svetimi. Deja kiti, kurių yra dauguma ir jie yra labiau sužaloti tokios vaikystės, patys „atitrūksta" ir grįžta į savo įprasto gyvenimo vėžes, nebenori bendrauti su „ponų" vaikais, draugais renkasi panašius į save.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis