Idealu planuoti vaikų atėjimą į šį pasaulį, nes taip galima išvengti daugelio klaidų, apgalvoti, ar galėsime pakankamai laiko ir dėmesio skirti dviem, trims vaikams.

Konsultuoja Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros psichologė daktarė Rasa Pilkauskaitė Valickienė

Pametinukai
Vyresnis vaikas dar mažiukas ir jam pačiam labai reikia mamos. Kai gimsta po metų ar mažiau broliukas arba sesutė, vyresnėlis nesupranta, kad mama gali kažkam, o ne jam skirti daugiau dėmesio. Metukų mažylis dar nesuvokia, kad yra atskiras asmuo – ne mamos dalis, ir labai natūraliai trokšta dėmesio tik sau. 

Kaip bendrauja pametinukai
Nors atrodytų, kad pametinukų santykiai turėtų būti puikūs ir jie norės kartu žaisti, ne visada tai pasitvirtina. Ar vaikai (ne tik pametinukai) sugeba gražiai bendrauti ir žaisti, labai daug priklauso nuo to, kokie yra mamos ir tėčio santykiai. Jeigu tėvai gražiai bendrauja, sutaria, myli ir gerbia vienas kitą, kultūringai sprendžia kilusius tarpusavio nesutarimus, didelė tikimybė, kad ir vaikų santykiai bus geri, nes bendravimo modelio jie mokosi iš tėvų. Savaime aišku, ši taisyklė nėra šimtaprocentė, nes kaip bendraujama su broliais, seserimis, priklauso ir nuo vaiko temperamento, būdo savybių, kantrumo, aktyvumo. Būna, pametinukai labai gražiai bendrauja, nes juos sieja tie patys pomėgiai, ypač kai sulaukia maždaug 3–4 m.
Vaikai apskritai yra atskira šeimos koalicija su savo taisyklėmis ir tvarka, dažnai kartu daugiau laiko praleidžia tarpusavy negu su tėvais. Jie geriau vienas kitą supranta, todėl, būna, vyresnis vaikas tėvams „išverčia“, ką sako dar labai neaiškiai kalbantis jaunėlis. Pametinukai auga kitaip negu dvyniai, nes gimimo istorijos skirtingos, nors ir mažas laiko tarpas tarp vaikų, vienas didesnis, kitas mažesnis. Atrodytų, abu vaikai mažiukai, bet net ir tėvams pirmagimis atrodo jau dičkis, brandesnis, nors iš tiesų jam reikia tiek pat šilumos ir dėmesio. Jei vyresnis vaikas dėmesio gauna mažiau nei jaunėlis, tai gali atsiliepti ir jo santykiams su broliuku ar sesute. 

Svarbu
* Jeigu vyresnį vaiką mama vedė į būrelį ar turėjo kokių nors ritualų, kol gimė antras vaikas, labai svarbu, kad ta bendra veikla išliktų ir vaikas jaustų, jog mama yra su juo. Jeigu gimus antram ar trečiam vaikeliui pirmasis jaučiasi nuskriaustas ir dėl to netinkamai elgiasi, tai ne vaiko, o tėvų bėda, nes jie nesugeba kiekvienam jų skirti pakankamai dėmesio.
* Vyresnio vaiko pavydą jaunesniam gali paskatinti ir svečiai, kurie atneša dovanų tik mažyliui, todėl nepamirškite pasirūpinti, kad jų gautų ne tik kūdikis, bet ir vyresnis vaikas. Psichologai rekomenduoja einant ne tik palankynų, bet ir į vaiko gimtadienį dovanų atnešti visiems vaikams. Ne jubiliatui galima atnešti kokią nors smulkmeną, nes svarbiausia yra parodytas dėmesys.
* Jeigu vaikai nesutaria, nereikėtų kaltinti, jei vyresnis negali susitaikyti su tuo, kad atsirado jaunėlis, ir šiam labai pavydi. Dažniausiai bėda – tėvų santykiai. Jeigu nesutaria tėvai, vaikai tarpusavyje irgi gali nesutarti. Jeigu bausime vaiką dėl to, kad pavydi broliui, tik didinsime neapykantą, nes mažieji labai jautrūs nelygybei.

2-4 m. amžiaus skirtumas
Vyresnis vaikutis kartais prašo sesutės arba broliuko. Tačiau iš tiesų prašo žaidimų draugo ir neįsivaizduoja, kad su kūdikiu žaisti dar negalės. Kai pamato naujagimį, kartais nusivilia, kad atsiradęs naujas šeimos narys visai ne toks, kokio norėjo. Todėl tėvų užduotis – paaiškinti vaikui, koks gims jo brolis ir sesutė. Ko gero, nėra nieko baisiau už padėtį, kai vaikas net nenutuokia, kad šeimoje atsiras kitas mažylis ir vieną dieną tėvai išveža kelioms dienoms pas senelius, paskui parsiveža namo ir pasako: „Štai tavo brolis (sesė).“ Vaiką, kad gims brolis, patartina ruošti iš anksto. Maždaug nuo 4–5 mėnesio (anksčiau nereikėtų, nes nutikus nelaimei bus labai sunku paaiškinti, kur dingo broliukas iš pilvelio), kai pradeda matytis pilvelis, su vyresniu vaiku jau galima kartu pradėti laukti broliuko ar sesutės, parodyti, kad jis yra pilvelyje, ir bandyti užmegzti pirmą vaikų kontaktą. Trejų metukų mažylį su pilvelio gyventoju galima supažindinti ir vėliau, nes jam gali būti labai sunku dar keturis penkis mėnesius laukti, kol gims broliukas. Kuo tėvai daugiau dėmesio skirs jau esamo ir dar gimsiančio vaikų santykių formavimui, jei planuos, kaip atrodys gyvenimas, kai namuose gims kūdikis, tuo didesnė tikimybė, kad broliai ir seserys gerai sutars. Vaikas, įtrauktas į pasiruošimą naujam gyvenimo etapui, nesijaus atstumtas ir tuo pačiu metu lengviau susitaikys, kad atsirado naujas šeimos narys.

Meilė neatsiranda per dieną
Daugelis vaikų nori broliuko arba sesutės, tačiau jeigu jau esate nėščia, rizikinga klausti: „Nori brolio?“ Nes galite sulaukti atsakymo: „Ne, man nieko nereikia“, ir iškart atstumti būsimą brolį. Verčiau ruošti vaiką pasakojant, kad štai kiti vaikai turi broliukus ir sesutes, kurie kartu žaidžia, yra laimingi. Mažais žingsneliais galima vaikui sukelti norą netrokšti būti vienturčiam. Pavydas jaunesniam vaikui atsiranda dažnai dėl to, kad vyresnėlis pratęs būti vienas ir turėti visą tėvų dėmesį. Kai gimsta antras arba trečias vaikelis šeimoje, vyresnėliams dėmesio sumažėja. Kūdikiui šypsosi tėvai, kalbina jį pasilenkę virš lovelės, atėję svečiai nori paimti ant rankų, o vyresnis vaikas jaučiasi ne toks svarbus, tarsi atstumtas. Jis negauna dalies gerų emocijų, kuriomis iki šiol suaugę tik jį apdovanodavo. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikui gimtų broliukas ar sesutė, nuo pirmos dienos prie jo neprisiriša, reikia laiko, kol atsiranda broliškas ryšys. Daroma klaida, jei tėvai pasako: „Štai tavo brolis ir tu jį turi mylėti.“ Tai neįmanoma, nes meilė yra jausmas, jokiais paliepimais neišugdomas. Kad vaikų santykiai būtų kuo geresni, galima vyresnėlio paprašyti padėti nuprausti kūdikį, atnešti sauskelnes. Bet labai svarbu tėvams kurti vaikų santykius taip, kad vyresnis nesijaustų išnaudojamas. Mažiems vaikams tėvai yra autoritetas, todėl jeigu tėtis padeda mamai, vaikas tai matydamas irgi mielai padės. Na, o jeigu šeimos galva atšaus mamai: „Pasiimk pati“, vaikas mokysis taip pat atsikirsti, nes manys, kad tokia pagalba niekinga.
Šio amžiaus skirtumo vaikai sugeba kartu žaisti, jausti vienas kitą, bet gali ir pasistumdyti, ir paerzinti vienas kitą. Kuo didesnis vaikų amžiaus skirtumas, tuo didesnė tikimybė, kad jie mažiau žais arba vyresnis vaikas vadovaus mažesniam, bet tai nėra blogai, tiesiog kitokie santykiai.

5–7 m. ir didesnis amžiaus skirtumas
Jeigu vaikų amžiaus skirtumas didesnis nei septyneri metai, vyresniam jau svarbiau ne tai, kas vyksta jo šeimoje, o mokykla, draugai. Tarp tokio amžiaus vaikų bus mažiau bendros veiklos. Jaunesniam vaikui, kai paūgės, bus įdomu žaisti su žaislais, o vyresnįjį žaislai domins vis mažiau. Tėvų pareiga – nepaversti vyresnio vaiko mažylio globėju ar prižiūrėtoju. Tai vis dar dažna tėvų klaida, nors iš tiesų vyresnėliai vaikai neturėtų atstoti tėvų. Kad vaikų santykiai būtų geri, mažieji negali tapti našta vyresniesiems, nes tai neteisinga šių atžvilgiu. Kitas dalykas – kad nors nėra pas mus tokio įstatymo, negalima palikti vaikų iki 12 m. vienų namuose. Jie dar negali spręsti netikėtomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kilus gaisrui).
Vaikai, tarp kurių toks amžiaus skirtumas, gali gražiai žaisti kartu, tarsi apsikeisdami veiklomis. Mažylis mielai stebės, ką vyresnis brolis veikia prie kompiuterio, paprašys ir jam leisti pažaisti, o atsidėkodamas pasikvies kartu sudėti dėlionę. Vis dėlto dažniau vaikai gražiai žaidžia namuose, o išėję į lauką mieliau laiką leidžia su bendraamžiais draugais, nes pomėgiai tikrai skirtingi.

Pinigai – vyresniam
Kartais tėvai nori kur nors išeiti ir sumoka vyresniam vaikui, kad šis pabūtų mažylio „aukle“. Sunku vertinti tokį tėvų sprendimą, bet peršasi išvada, kad negražu pirkti šeimos santykius, juk natūralu, kad vyras nemoka žmonai už tai, kad skalbia jo marškinius. Ko gero, būtų geriau paprašyti, tarkim, kaimynų mergaitės (vyresnės nei 12 m.), ir jai sumokėti už mažylio priežiūrą. O jeigu jau mokame savo atžaloms, svarbu, kad tai netaptų įpročiu ir jaunesnis vaikas nebūtų pinigų šaltinis. Idealu, jeigu vyresniam vaikui pažiūrėti mažiuką tektų tik retkarčiais ir jis tai vertintų kaip pagalbą šeimai, kaip bendrą visų reikalą. Juk galima paaiškinti, kad natūralu vienas kitam padėti, juolab kad vaikai, kuriems daugiau kaip 12–13 m., dažnai patys nori būti tėvų pagalbininkai.

TĖVELIŲ PATIRTIS
Inga ir Aivaras Stumbrai augina 6 m. Estelą ir 2 m. Gabrielių. Pasiteiravome Ingos, kaip ruošė vyresnę dukrą broliuko gimimui, kaip dabar bendrauja vaikai, ar buvo namuose pavydo scenų.

„Dukteriai labai anksti, maždaug metai iki planuojamo pastojimo, pradėjome aiškinti, kad kada nors ji turės brolį arba sesę. Stebėjome kitas šeimas ir matėme, kas vyksta, kai vyresnis vaikas nieko nežino apie tai, kad netrukus gims brolis. Tose šeimose vyresnėliai pavydėjo, nenorėdavo priimti broliuko, dėl to būdavo daug nesusipratimų. Mes pasakodavome Estelai, kaip gera augti kartu su broliu arba sesute.
Kad išmoktų rūpintis silpnesniu už save, nusprendėme nupirkti šuniuką. Lankėmės parodose, kartu rinkomės veislę. Vėliau važiavome pasižiūrėti, kaip atrodo šuniukų besilaukianti kalė, kaip atrodo ką tik gimę šuniukai. Kai pagaliau šuniuką parsivežėme, Estela labai stropiai jį prižiūrėjo. Tai buvo tarsi pereinamas laiptelis pasitinkant broliuką, kad mokėtų rūpintis, mylėti ir jausti atsakomybę už kitą gyvą būtybę.
Kai laukiausi Gabrieliaus, rodžiau Estelai didėjantį pilvuką, kartu vartėme nėštumo atlasus, kuriuose labai aiškiai pailiustruota, kaip vystosi kūdikis mamos pilvelyje, kiek paauga per savaitę, kaip formuojasi jo rankutės. Ji buvo įsitraukusi į mano nėštumą ir norėjo net pas gydytoją kartu eiti, bet atkalbėjome. Kai gimė brolis, planavome ir Estelą pasiimti į ligoninę, tačiau ji susirgo sloga ir negalėjome jos atsivežti. Tada nusiuntėme dovanėlių ir paaiškinome, kad į mūsų šeimą atėjo naujas narys, kuris iš karto nori su ja draugauti ir siunčia sesei dovanų. Manau, mes pratinome jai suprantamiausiais būdais. Galbūt todėl mūsų namuose niekada nekildavo pavydo scenų. Estelos neatstūmėme, visada ją kalbindavau būti kartu, nors maitindavau Gabrielių, keisdavau jam sauskelnes ar maudydavau. Kai jai ši veikla pabodo, nevertėme padėti, leidome pasirinkti kitą veiklą.
Dabar vaikai jau kartu žaidžia, dėlioja dėliones, žaidžia slėpynių, gaudynių, konstruoja. Pasitaiko nesusipratimų, nes sūnus nori ką nors paimti iš Estelos. Kol kas kilus konfliktams labiau aiškiname dukteriai, kad brolis dar mažas ir nori viską imti, bet jei pamatome, kad jis piktnaudžiauja, tiesiog neleidžiame to daryti.“