Konsultuoja „Vaikų linijos“ psichologė Marina Mažionienė

5 faktai apie elektronines patyčias

1 faktas: „Vaikai internete yra pažeidžiamesni negu suaugusieji.“
Akivaizdu, kad visuomenė sparčiai kinta, atsiranda naujų informacinių technologijų, kurios tampa prieinamos ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kaip rodo tyrimai, vaikai Lietuvoje internetu pradeda naudotis vidutiniškai nuo 9 m. ir jame kasdien praleidžia daugiau kaip valandą. Tai gana daug, palyginti su tuo, kiek laiko praleidžia ruošdami pamokas ar žaisdami lauke. Internete vaikai dažniausiai žaidžia, žiūri filmus, bendrauja su kitais. Vaikų elgesys internete yra mažiau atsargus negu suaugusiųjų, pavyzdžiui, vaikai gana nuoširdžiai gali bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir tikėti viskuo, ką jie sako. Kas trečias vaikas pakviesdavo draugauti nepažįstamuosius, o kas dešimtas siųsdavo jiems informacijos apie save, nuotraukų, vaizdo įrašų. „Juk tai elektroninis draugas, su kuriuo gerai sutariu, kodėl gi neišsiuntus jam nuotraukų?“ – paprastai galvoja vaikas. Mes, suaugusieji, turime kalbėtis su atžalomis, kas gali tokiu atveju nutikti.

2 faktas: „Elektroninės patyčios kartais yra žiauresnės už patiriamas tikrame gyvenime.“
Elektroninės patyčios yra agresyvus pasikartojantis elgesys, vykstantis virtualioje erdvėje. Tai viena patyčių formų. Joms priskiriamas ir tyčiojamasis mobiliaisiais telefonais, kai rašomos įžeidžiančios žinutės, anonimiškai paskambinus prasivardžiuojama ir pan. Elektroninės patyčios vyksta internete, pokalbių kambariuose (angl. „chatuose“), socialiniuose tinkluose, kai, pavyzdžiui, įdedama „juokinga“ nuotrauka be vaiko žinios, pašaipiai komentuojama. Šios patyčios iš kitų formų išsiskiria tuo, kad gali vykti visą parą, todėl jos neretai būna žiauresnės. Pavyzdžiui, vaikas užgauliojamas mokykloje, bet grįžęs namo yra saugus, gali pasipasakoti tėvams. Internetinės patyčios vyksta bet kada, vos tik įsijungus kompiuterį, net jei tu esi kitoje šalyje. Be to, jos pavojingos tuo, kad greitai plinta. Tikrame gyvenime (klasėje) vykstančias patyčias gali stebėti 30 vaikų, tuo tarpu internete pakanka vieno mygtuko paspaudimo, ir informaciją gali pamatyti daugybė žmonių. Kartais tėvai yra įsitikinę, kad vaikas, sėdintis savo kambaryje, prie kompiuterio, yra saugus, nes juk savuose namuose nieko nenutiks. Tačiau elektroninėje erdvėje gali vykti tokie pat dalykai kaip tikrame gyvenime – agresija, patyčios ir, kaip rodo tyrimai, jas patiria vienodai ir berniukai, ir mergaitės.

3 faktas: „Vaikas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi nesaugus ir bejėgis.“
Elektroninės patyčios dažnai vyksta kartu su patyčiomis tikrame gyvenime, gali iš klasės persikelti į elektroninę erdvę arba priešingai. Žala vaikui yra tokia pati, kaip ir patiriamų patyčių tikrame gyvenime – vaikas jaučiasi nesaugus, gali pradėti nepasitikėti savimi, kyla pyktis dėl išgyventos neteisybės, atsiranda noras praleidinėti pamokas, gali pradėti prasčiau mokytis. Be to, elektroninėms patyčioms būdinga tai, kad vaikas jaučiasi itin bejėgis, nes dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos. Tas, kurį skriaudžia kieme ar mokykloje, žino, kad gali kreiptis į tėvus ar mokytoją. Tuo tarpu, kai tyčiojamasi internete, atžala neretai numoja ranka: „Ai, geriau nepasakosiu tėvams, vis tiek jie nieko neišmano apie kompiuterius, nepadės...“ Elektroninės patyčios yra skaudžios, nes gali kartotis. Tikrame gyvenime iš vaiko pasišaipė, taip, labai skaudu, jis gali prisiminti tuos žodžius visą gyvenimą, tačiau tai nėra visiems prieinama informacija. Elektroninės patyčios internete gali likti ilgai. Kaltininkai gali būti nustatyti, įžeidžianti informacija išimta, bet jei kažkas padarė kopiją, ji gali plisti toliau, vaikas iš naujo išgyvens nemalonius jausmus. Pavyzdžiui, įdėtas į internetą filmukas, kuriame tyčiojamasi iš vaiko, paprašius tinklalapio administratoriaus gali būti išimtas, bet po kurio laiko vėl atsirasti, nes neaišku, kas jį spėjo išsisaugoti ir vėl įdėjo. Kartais yra klaidingai manoma, kad tai tik elektroninis pasaulis, jis netikras ir jei nepatinka, galima išjungti kompiuterį, baigsis visos bėdos. Internetinių patyčių padariniai gali būti tokie pat sunkūs ir žalingi kaip ir tikrų patyčių. Jeigu tyčiojamasi elektroninėje erdvėje, dar nereiškia, kad vaikui mažiau skauda. Skauda tiek pat, o kartais ir dar daugiau.

4 faktas: „Atpažinti, kad vaikas internete patiria patyčių arba pats iš kažko tyčiojasi, nelengva.“
Patiriamas patyčias ar kad dalyvaujamas jose, galima įtarti tada, jei vaikas staiga nei iš šio, nei iš to atsisako naudotis telefonu ar kompiuteriu. Pavyzdžiui, jam ką tik padovanojote naują mobilųjį telefoną, o jis numeta į šalį: „Man nereikia...“, „Nesinaudosiu...“ Byloti apie patyčias internete gali vaiko nuotaikų kaita – grįžta iš mokyklos gerai nusiteikęs, paruošia pamokas, irgi viskas gerai, o tik prisėda prie kompiuterio ir nuotaika subjūra: suirzta, nuliūsta, apsiverkia. Arba įėjus į kambarį vaikas skubiai išjungia kompiuterį, atsisako kalbėtis apie tai, ką veikė. Žinoma, negalima tvirtinti, kad tai tik elektroninių patyčių požymiai, nes tai gali byloti ir apie kitus sunkiai išgyvenamus vaiko pokyčius.

5 faktas: „Nereikia vaikų kontroliuoti, bet domėtis, ką jie veikia internete – būtina!“
Vaikams reikia turėti savo erdvę, kurioje jie jaustųsi esantys savarankiški, nepriklausomi nuo tėvų. Antra vertus, šių pareiga apsaugoti vaiką nuo virtualaus gyvenimo pavojų. Nevadinkime to kontrole, tiesiog reikia domėtis ir žinoti, ką atžala veikia internete, kalbėtis su juo apie tai. Nebūtina gąsdinti, kad visi internete sutikti nepažįstamieji yra blogiukai, bet reikia kalbėti apie galimus padarinius. Vaikams kartais trūksta techninių žinių, suvokimo, kokią informaciją galima dėti į internetą, kokios – ne. Žinoma, jei griežtai jam pasakysite: „Nieko ten nedėk“, nebus teisinga, ieškos būdų tai daryti, kai nematote. Tėvai turi ne drausti, o padėti vaikui, būti kartu su juo virtualiame pasaulyje.

10 patarimų mokinukų tėvams:
1.Kur stovi kompiuteris jūsų namuose? Vaiko kambaryje ir jis turi savo slaptažodį ar bendro naudojimo kambaryje? Susitarkite, kad vaikas gali naršyti internete, tačiau sąlygos tokios, kad kompiuteris stovi bendrame kambaryje.
2. Įvairiomis filtravimo programomis, ugniasienėmis blokuokite žalingo turinio (pornografines, smurtines) svetaines, kad naršantis vaikas jų netyčia neaptiktų.
3. Paaiškinkite atžalai, kad nedėtų į internetą asmeninės informacijos, nebūtų per daug atviras. Tai, ką galima sakyti tikrame gyvenime, negalima virtualiame. Internetas – puiki erdvė vaikams pasakoti apie pomėgius, mėgstamas grupes, filmus, sportą, tačiau nereikia pateikti smulkmenų apie save.
4. Socialiniame tinkle „Facebook“ leidžiama registruotis vaikams nuo 14 m., ir tokios ribos sugalvotos ne šiaip sau. Jeigu į jį nori registruotis jaunesnis vaikas, paklauskite, o ką ten veiks, kodėl jam tai svarbu. Jeigu argumentas yra, kad „ten užsiregistravę visi bendraklasiai“, aptarkite tai su kitais tėvais ir klasės auklėtoja. Parodykite vaikams, kad yra internete svetainių, skirtų jų amžiui.
5. Paaiškinkite, kad registruojantis bet kurioje svetainėje nebūtina nurodyti savo adresą, telefoną, vardą pavardę. Galima registruotis slapyvardžiu ir pateikti kuo mažiau kontaktinės informacijos.
6. Vaikams nerekomenduojama dėti savo nuotraukų internete, geriau profiliuose naudoti paveiksliukus, vadinamuosius avatarus.
7.Patikrinkite, kokia informacija yra prieinama virtualioje erdvėje apie jūsų vaiką. Kartais pakanka suvesti jo vardą ir pavardę į naršyklę ir pasižiūrėti, kaip save pateikia internete, kur lankosi, kokius komentarus rašo, kokią informaciją skelbia.
8. Išklausykite vaiką, patiriantį elektronines patyčias. Stenkitės bendrauti be kritikos ir nekaltindami, net jeigu atrodo, kad po jo neatsargaus ir neapgalvoto poelgio patyčios ir prasidėjo. Bet kuriuo atveju vaikui svarbu yra jaustis išgirstam ir suprastam. Pabandykite išsiaiškinti skriaudėjus. Jeigu jie anonimai, kreipkitės į interneto paslaugų teikėją ar į policiją. Jeigu skriaudžia vaiko bendraklasiai, kreipkitės į klasės auklėtoją. Vaiko negalima palikti vieno spręsti elektroninių patyčių problemos, jam reikia suaugusiųjų pagalbos.
9. Jeigu vaikas neįsitraukia į patyčias, t. y. nėra skriaudžiamas ir neskriaudžia kitų, tai dar nereiškia, kad jam ši bėda neaktuali. Vaikas gali tapti patyčių stebėtoju, pavyzdžiui, žiūrėti nufilmuotas smurtines scenas, matyti žeidžiančius komentarus internete. Kalbėkite su vaikais apie tai, kad patyčios nėra tinkamas elgesys ir kad apie tokius veiksmus svarbu pranešti suaugusiesiems.
10. Domėkitės, ar vaikai saugūs internete, informacijos apie tai rasite www.draugiskasinternetas.lt, www.bepatyciu.lt, www.vaikulinija.lt.