Ne išimtis ir šie metai. Pasak medikų, tik kas dešimtas vaikas – sveikas. Apie tai, kodėl blogėja vaikų sveikata, kalbamės su Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininke, laboratorijos „Sosdiagnostika“ direktore, gydytoja Egle Marciuškiene.

Kokios dažniausios sveikatos problemos kamuoja mūsų vaikus? Įprasta manyti, kad prie kompiuterių vis daugiau laiko praleidžiantys vaikai gadina akis ir dėl to formuojasi netaisyklinga laikysena. Kokia Jūsų nuomonė?
Mūsų vaikai serga ir pakankamai daug serga. Visiškai sveikų vaikų yra labai mažai. Dažniausiai vaikus kamuoja minėtosios kaulų sistemos ligos – iškrypę stuburai, netaisyklinga laikysena, bet taip pat labai daug yra vaikų, sergančių ūmiais kvėpavimo takų susirgimais, mažakraujyste, virškinamojo trakto ligomis, alergijomis ir, aišku, regėjimo sutrikimais. Labai daug kas kaltina kompiuterius, bet atsiranda vis daugiau straipsnių, kad regėjimui ir netaisyklingai laikysenai kompiuteris vis dėlto neturi labai didelės įtakos. Tuomet kyla klausimas: kas turi? Šiems negalavimams įtaką daro mokyklų familiarus požiūris į gydytojų nustatytus sveikatos sutrikimus. Vaikai, ypač vyresnių klasių, sėdi suoluose, nepritaikytuose jų ūgiui, į mokyklinę lentą ne visuomet žiūri tiesiai, dažnai – kampu, o tai labai vargina ir akis, ir kaulų sistemą. Be abejo, gyvenimo būdo pasikeitimas turi esminę įtaką blogėjančiai vaikų sveikatai. Vaikai vis mažiau juda, mažiau būna kieme, su saule mažiau pasigamina vitamino D.

Norite pasakyti, kad vaikų sveikatą gadina ne tiek kompiuteris ir mažas fizinis aktyvumas, kiek akivaizdus vitamino D trūkumas?
Kai gimsta vaikutis, jam sulaukus vieno mėnesio, pediatras paskiria vitamino D lašiukus. Ir mamytės lašiukus duoda taip, kaip gydytojas liepė. 2012 m. atlikta vitamino D tyrimų analizė tarp mūsų laboratorijose tirtų asmenų (taip pat ir vaikų), parodė, kad vaikams iki dvejų metų vitamino D kiekis kraujyje yra normalus. Optimalų kiekį šio vitamino turi 57 proc. tirtų vaikučių. Ir  tik 13 proc. vyresniems nei dvejų metų vaikams užfiksuotas optimalus vitamino D kiekis. Net 85 proc. šios amžiaus grupės vaikų jo stokoja, o 2 proc. diagnozuotas kritinis deficitas. Nuo 6 iki 18 metų amžiaus grupėje 27 proc. vaikų turi kritinį vitamino D deficitą. Manau, dėl šios statistikos kaltas gyvenimo būdas: visiškai nebūname kieme, maitinamės nevisaverčiu maistu, o mamos nebeduoda vitamino D papildų. Nežinau kodėl, bet ta nuomonė, kol vaikui iki dvejų metukų reikia duoti, o paskui mes pamirštame. Ir dėl to, matyt, prasideda problemos. Ir alergijos, ir regos sutrikimai, ir visos kaulų bei raumenų sistemos ligos. Iki metukų mes bijome rachito, arba kad kauliukai augs ir jie iškryps ir formuosis šiuo metu jau retai pasitaikančių O arba X formos kojytės. Bet vaikai auga iki 18–20 metų ir kaulams reikia nuolat vitamino D bei kalcio. Jo vaikai nebegauna, todėl silpsta kaulai, jie minkštėja, silpsta raumenys, ir iš čia atsiranda visos problemos.

Kai kurie sąmoningesni tėvai yra pasibaisėję vaikų profilaktiniais patikrinimais. Esą be jokių objektyvių tyrimų pediatrai ir šeimos gydytojai išrašo pažymas, jose dažniausiai pažymėdami tik akivaizdžiai matomus regos ir laikysenos sutrikimus. Ar tai tiesa? Jeigu vaikams profilaktiškai būtų atliekami kraujo tyrimai, kaip manote, ar tai iš esmės pakeistų ir taip blogą vaikų sergamumo statistiką? Ar patys vaikai dėl to nenukenčia?
Žinoma, kad nukenčia. Jeigu vaikas visus metus buvo daugiau ar mažiau sveikas, kartais pasloguodavo, bet mamytė nevedė jo pas gydytoją, todėl tokie vaikai nesilankė pas gydytoją ir jiems nebuvo atlikti jokie papildomi tyrimai. Nuėję vieną kartą per metus, aišku neišsakome skundų, nes mes nueiname pasitikrinti profilaktiškai. Gydytojas klausia: kuo skundžiatės? Atsakome: mums reikia pažymos. Jeigu reikia tik pažymos, gydytojas paprastai pasižiūri stuburiuką, akytes, pamatuoja kraujospūdį, tačiau kraujo tyrimus pamiršta. Ir dažnai visi pamirštame, kad iš bendro kraujo tyrimo mes galime pamatyti, kad vaikui galbūt trūksta geležies ar vitamino B12, folinės rūgšties ar kitų medžiagų, kada prasideda mažakraujystė. Mamos stebi, kad vaikas vangus, lėtas, greit pavargsta. Paprastas bendras kraujo tyrimas gali atsakyti į labai daug klausimų.

Jūs esate sudariusi specialias vaikų profilaktikai ir sveikatinimui skirtas laboratorinių tyrimų programas. Kokius kraujo tyrimus rekomenduojate kasmet atlikti vaikams, kad žinotume tikrąją vaikų sveikatos būklę?
Ruošdama programą perskaičiau labai daug rekomendacijų, todėl įtraukti patys pagrindiniai tyrimai. Tai yra ir bendras kraujo tyrimas, bendras cholesterolis, gliukozė. Žinome, kad vaikai labai dažnai suserga I tipo cukriniu diabetu, kuris neretai nustatomas vaikui patyrus komą, nes niekas vaikams profilaktiškai netiria gliukozės kiekio kraujyje. Jeigu vaikams bent kartą per metus padarytų gliukozės tyrimą, mes tikrai atrastume žymiai anksčiau angliavandenių apykaitos sutrikimus. Tas pats - su cholesterolio kraujyje kiekiu. Šis tyrimas gali padėti iš anksto nustatyti, kad vaikas turi problemų, o ne 15-16 metų paaugliams staiga diagnozuojamos rimtos patologijos. Vaikams, ypač paaugliams ir bręstančioms mergaitėms yra labai aktualu tirti skydliaukę, nes tokiu metu prasideda įvairių endokrininių liaukų aktyvūs procesai ir dėl to kyla problemų. Mergaitėms krenta svoris, tėvai mano, kad jos specialiai lieknėja, nes nori būti gražios, o mamos net nepagalvoja, kad tai – skydliaukės problema.

Prie savivaldybių įkurti visuomenės sveikatos biurai daug dėmesio skiria sveikai gyvensenai, visuomenės sveikatos specialistai dirba šalies mokyklose. Kodėl tokia baisi vaikų sveikatos būklės statistika? 
Kadangi esu trijų vaikų mama, matyt, žiūriu į tą problemą ne tik kaip gydytoja, bet ir mama. Pas mus labai daug prevencijos vyksta draudimo būdu. Jeigu paauglys rūko, tai bausime tėvus. Galima pagalvoti, kad tėvai nuolat stovi vaikams už nugaros ir žiūri, ką jie daro, o kai pamato, kad blogai daro – sako „nu nu nu“. Tai yra didelio gyvenimo tempo problema. Tai yra pinigų stokos, kada tėvai dirba keliose darbovietėse ir mažai dėmesio gali skirti vaikams, problema. Aš prisimenu savo vaikystę: pusryčiai su tėvais, pietūs su tėvais, vakarienė su tėvais. Mes bendraudavom, tėvai matydavo, ką valgau, ir stengdavosi duoti kokybišką, visavertį maistą. Dabar tėvai išbėga, vaikai atsikelia, kada pavalgo, kada nepavalgo, išeina į mokyklas, o mokykloje vėl - greitas maistas, „Coca cola“, bulvių traškučiai. Vakare dažnai tėvai pareina, kai vaikai jau miega. Ir drauskim mes nedraudę, bet kol nesudarysime sąlygų auginti vaikus ir skirti jiems dėmesio taip, kaip užsienyje mamos gali skirti dėmesio dirbdamos puse etato, mes tikrai nepasieksime gerų rezultatų – vaikai nevalgys gerą maistą, nebus prižiūrėti.