Atrodytų, natūralu, kad vaikai bijo eiti pas dantų gydytoją. Tačiau kartais tai gali rodyti, kad prieš vaiką buvo naudotas seksualinis smurtas.

Skausmas dantų gydymo metu daugybę metų buvo natūrali vaikų ir suaugusiųjų baimės eiti pas odontologą priežastis. Nors ir šiais laikais dantų gydymo procedūros labai malonia nepavadinsi, tačiau ji tikrai nesukelia tokio baisaus skausmo, kad tai taptų odontofobijos priežastimi.

„Odontofobija – nėra vaikiškas kaprizas, tai rimta liga, kurią reikia gydyti. Ir viena iš jos priežasčių gali būti vaikystėje patirta seksualinė prievarta“, – buvo teigiama tarptautinėje konferencijoje „Odontologo vaidmuo vaiko teisių apsaugoje: geroji praktika“, kurią organizavo LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, LRS Žmogaus teisių komitetas, LR odontologų rūmai bei Švedijos ir Norvegijos ambasados.

Vieną įdomiausių pranešimų šia tema „Odontologo praktiko vaidmuo atpažįstant prievartą prieš vaiką ir jo nepriežiūrą“ skaitė doc. Anne Rønneberg, Oslo universiteto Odontologijos fakulteto Klinikinės odontologijos instituto direktorė, vaikų odontologijos specialistė iš Norvegijos.

Anot jos, vaiko baimė praverti burną gali būti susijusi su tuo, kad jis buvo prievartautas oraliniu būdu. Tokie vaikai, net ir būdami suaugę, vengia eiti pas dantų gydytoją ir negali pakęsti bet kokio instrumento buvimo burnoje. „Jų burna yra jų kovos laukas“, – sako Anne Rønneberg.

Kartais reakcija gali būti ir priešinga – vaikas išsižioja, bet tarsi atsijungia nuo to, kas vyksta, leidžia daryti gydytojui viską, nereaguodamas į skausmą ar patiriamą nepatogumą, kartais tuo metu jo veidu tyliai srūva ašaros. Toks atsiribojimas – vienas iš psichologinės savigynos mechanizmų, kurie būdingi vaikams, patiriantiems prievartą.

Svarbiausias konferencijos tikslas buvo kaip įmanoma labiau įtraukti odontologus į bendradarbiavimą su vaikų teisių apsauga, kreipiant dėmesį ne tik į vaikų dantų būklę ir priežiūrą, bet ir į kitus dalykus. Kodėl būtent odontologai? Nes jie labiau nei kitų sričių gydytojai turi galimybę atidžiai apžiūrėti mažąjį pacientą, kai jis guli stomatologinėje kėdėje apšviestas ryškios lempos. Pasirodo, net 59 proc. smurto atvejų pažeidžiamos būtent tos zonos, kurias gali pastebėti odontologai – t.y. sužeidimai veido, kaklo ir galvos srityje. „Ieškokite ne tik ėduonies“, – kvietė A. Rønneberg. Anot jos, jei išmoksime matyti visumą, pastebėsime ne tik kariesą ar netaisyklingą sąkandį, bet ir mėlynes, įbrėžimus, smaugimo žymes, kurie rodo įvairių rūšių smurtą.

2006 metais Norvegijoje atliktas tyrimas parodė, kad net 84 proc. odontologų neturi pakankamai žinių, kad atpažintų smurtą. 80 proc. bent kartą gyvenime yra įtarę, kad jų mažasis pacientas yra su tuo susidūręs, bet net 74 proc. apie tai nepranešė jokioms tarnyboms. Jau ne vienus metus Norvegijoje yra vykdoma speciali programa, siekiant įtraukti odontologus į kovą su smurtu prieš vaikus. Šia patirtimi gydytojai dalijasi ir su kitų šalių medikais.

Į kai kuriuos dalykus, net ir nebūdami odontologai, galime atkreipti dėmesį ir mes.

1. Atkreipkite dėmesį į tai, kurios vaiko vietos pažeistos. Natūralu, kad vaikai susižaloja kelius, nusibrozdina alkūnes, susitrenkia nosį, bet jei pažeistos ne tokios atsikišusios vietos, gali būti, kad šie pažeidimai yra smurtiniai. Ypač retai patys vaikai susižaloja zoną, apimančią kaklą, pečius ir ausis.

2. Mėlynės ant kaklo gali rodyti smaugimo požymius, kartais netgi akivaizdžiai matomi pirštų antspaudai, virvelės žymės.

3. Mėlynės už ausų neretai rodo patirtą oralinį seksualinį smurtą – tokias žymes palieka vaiko galvą tvirtai laikantys suaugusiojo pirštai.

4. Tą patį gali rodyti ir įplyšimai lūpų kampučiuose, nubrozdinimai gomuryje.

5. Simetriški pažeidimai beveik visada yra smurtiniai – mėlynės už abiejų ausų, iš abiejų pusių kaklo, ant abiejų rankų, riešų ir pan. lieka, kai vaikas tvirtai sučiumpamas suaugusiojo rankomis ir laikomas, kad nesipriešintų.

6. Išpešti plaukai, galvos traumos, išmušti dantys, sumušta nosis taip pat gali būti smurto prieš vaiką požymis. 

7. Net 10-12 proc. vaikų nudegimų yra neatsitiktiniai. Tarkim, nedidelė, apvali nudegusi dėmelė ant skruosto, rankos ar kitoje vietoje neretai rodo degančios nuorūkos paliktas žymes – taip vaikus mėgsta kankinti daug smurtautojų.

Tokiais atvejais visada verta ramiai paklausti vaiką atlydėjusio suaugusiojo, kas nutiko. Iš to, kaip jis atsakinėja ar bando išsisukti nuo atsakymo, galima susidaryti išsamesnį vaizdą. Tačiau visi konferencijoje dalyvavę specialistai siūlo: „Nediagnozuokit!” Kilus įtarimams, reikėtų apie tai pranešti specialioms tarnyboms – vietos vaikų teisių apsaugos skyriui, LRS vaiko teisių kontrolieriaus įstaigai ar policijai, tačiau nereikėtų įtarimų išsakyti tėvams, nes praktika rodo, kad dažniausia smurtautojai būna iš vaikui artimos, šeimos aplinkos.