A.Golay: atsikratyti antsvorio padės smulkmenos

„Mano vizitinė kortelė – lieknoji Mūza. Mano mylimoji – ne tik tinkamos mitybos, bet ir tinkamo gyvenimo būdo pavyzdys“, – subtiliai mintis dėsto pasaulinio garso pianistės Mūzos Rubackytės vyras medicinos daktaras Alainas Golay (56 m.), neseniai lietuvių kalba išleistos knygos „Lieknėti pagal asmenybės tipą“ autorius.

Alainas Golay
- Medicinos daktaras, profesorius
- 1983-iaisiais baigė Lozanos universitetą (vienas seniausių ir žymiausių Šveicarijos universitetų – aut. past.)
- Laimėjęs tarptautinį konkursą specializavosi Kalifornijoje, Stenfordo universitete
- Ženevos universitetinės ligoninės Endokrinologijos, diabeto ir nutukimo skyriaus vadovas, Šveicarijos nutukimo asociacijos prezidentas

Pone profesoriau, kodėl pasirinkote endokrinologiją?
Prieš 25-erius metus endokrinologija buvo viena įdomiausių medicinos sričių. Intelektuali ir labai įdomi, novatoriška. Monrealyje yra tekę dirbti dirbtinio apvaisinimo srityje, tuo metu tai atrodė kažkas nepaprasta. Juk būtent endokrinologijos mokslas nustatė, kad žmogaus organizmo dirigentas – smegenys, jos visiems kitiems organams duoda komandą. Dabar dirbu kaip gydytojas endokrinologas, taip pat užsiimu pacientų mokymu – esu įsteigęs Diabeto mokyklą, o trečia kryptis – mokslinė.

Kodėl vaikai mokomi matematikos, prancūzų kalbos, bet nežino, kaip tinkamai maitintis? Be to, jie per mažai juda.
Kodėl vaikai mokomi matematikos, prancūzų kalbos, bet nežino, kaip tinkamai maitintis? Be to, jie per mažai juda.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ar patogu teoriją sieti su praktika?
Taip, nes nesu atitolęs ne tik nuo pacientų, bet ir nuo naujausių mokslo atradimų. Ši kombinacija yra puiki, nes, susipažinęs su naujausiais gydymo metodais, juos dar ir dėstau.

Viena vis labiau plintančių vadinamųjų civilizacijos ligų – metabolinis sindromas, jis apibūdinamas ir kaip mirtinas kvartetas, nes vienu metu žmogų kamuoja keturi mirtingumo riziką didinantys sutrikimai: padidėję kraujospūdis, cholesterolio ir gliukozės kiekis bei nutukimas. Skaičiau, kad 1988-aisiais jo apibrėžimą suformulavo Stenfordo universiteto profesorius Geraldas M. Reavenas. Gal tokia moderni šalis kaip

Šveicarija turi gerų šios srities naujienų?
Įdomus klausimas. Kai stažavausi Kalifornijoje, Stenfordo universitete, bendravau su jūsų minėtu profesoriumi Reavenu. Jis vadinamas metabolinio sindromo tėvu, nes atrado šio priežastis. Metabolinis sindromas – civilizacijos ir tam tikru požiūriu pasileidimo, savęs nevaržymo liga. Kita vertus, visi žinome, kokia stipri jėga yra hormonai. Prieš 5–7-erius metus atrasta, kad žmogaus kūno riebalai išskiria dešimt hormonų (apie juos anksčiau nežinojome). Kai kurie, pavyzdžiui, leptinas, skatina apetitą, veikia smegenis ir sukelia nuolatinį alkį. Numetus svorio, šie hormonai daugiau nebesigamina.

Paprastai sutrikimų grandinė tokia: nutukimas, metabolinis sindromas, cukrinis diabetas. Pastaroji liga gali išsivystyti per maždaug dvidešimt metų, tačiau susirūpinti reikia tuoj pat, kai tik pastebimas padidėjęs cukraus kiekis. Norma laikomas cukraus kiekis kraujyje yra iki 6 mmol/l. 6–7 mmol/l – didelės rizikos susirgti diabetu stadija, tačiau mes manome, kad tai – jau diabetas. 7 mmol/l – oficialiai patvirtintas diabetas.

Šveicarija – pirmoji pasaulyje šalis, kuri 5 procentais sumažino ir stabilizavo nutukusių žmonių skaičių. Beje, buvote šios akcijos organizatorius. Kaip viskas vyko?
Iš pradžių man atrodė, kad kovoti su nutukimu šalies mastu nepavyks, tačiau ilgainiui supratau, kad, užuot šaukus ir kėlus paniką: „Ajajai, daugėja nutukėlių!“, reikia galvoti, ką galima padaryti. Pats nuėjau pas sveikatos reikalų ministrą ir pasakiau, kad būtina priimti drąsų politinį sprendimą ir daug ką pakeisti. Į tai man atsakė: „Na, dar ką sugalvosite!“ Nenusileidau ir... savo pasiekiau: surengėme tarptautinį kongresą, jame aptarėme būsimos veiklos gaires. Nuspręsta mokyklose įdarbinti dietologų – kad dėstytų tinkamos mitybos discipliną. Kodėl vaikai mokomi matematikos, prancūzų kalbos, bet nežino, kaip tinkamai maitintis? Be to, jie per mažai juda. Nuo šiol mokinius į pamokas vežiojantys autobusai sustoja neprivažiavę mokyklos, tad vaikai turi paėjėti pėsti. Tai užtrunka penkiolika minučių, dar tiek pat jie eina atgal po pamokų. Ir štai susidaro jau pusė valandos. Beje, reikėjo įtikinti ir mokytojus, nes šiems tenka sutikti ir palydėti moksleivius, taigi – taip pat paėjėti tą vieną stotelę, tačiau trumpas pasivaikščiojimas ir jiems labai naudingas... (Šypteli.) Apskritai vyko tikra revoliucija! Buvo sudarytos sutartys su dideliais prekybos centrais ir maisto produktų gamintojais, kad į gaminius dėtų mažiau druskos (ji kelia spaudimą), riebalų ir cukraus. Nors cukraus norma sumažinta 30 procentų, niekas to nė nepastebėjo. Dabar nuolatos rengiame sveikos mitybos kursus medikams, vaistininkams, jau apmokėme kelis tūkstančius darbuotojų. Žinoma, tai ne vienų metų darbas. Beje, vaiko svoris – ne tik šeimos, bet ir politinė problema. Mokiniai mokyklose maitinami pietumis iš nesveikų produktų, o kur dar greitojo maisto daroma žala? Mamos, pastebėjusios pirmuosius savo atžalos nutukimo požymius, turėtų pasikonsultuoti su endokrinologu. Ir neteisinga manyti, kad kuo daugiau vaikas valgo, tuo jis yra sveikesnis.

Praėjusią vasarą A. Golay vedė Mūzą Rubackytę (A.Stackevič nuotr.)
Praėjusią vasarą A. Golay vedė Mūzą Rubackytę (A.Stackevič nuotr.)
Esate įsitikinęs, kad antsvoris – psichologinės problemos padarinys. Ar Šveicarijoje moterys dažnai serga kitais psichologinių priežasčių nulemtais mitybos sutrikimais: anoreksija, bulimija?
Taip, ši problema egzistuoja ir mūsų šalyje. Ta modelių mada... Mergaitės nori būti panašios į barbes, tačiau šios lėlės kūno proporcijos juk nėra normalios: per didelė krūtinė, per mažos pėdos – tokias turėdama gyva moteris nepastovėtų, iškart nugriūtų! Tačiau tai – mažų mergaičių grožio idealas.

O Jums patinka barbės tipo moterys?
Mano požiūriu, tai ne grožis, o skandalas! Būti geros formos, gerai jaustis nereiškia išsekinti savo organizmą. Kita vertus, nereikia pulti į kitą kraštutinumą. Kai Mūza man pasakė, kad žodis „sublogti“ lietuviškai reiškia sulieknėti, o „pasitaisyti“ – sustorėti, kritau iš juoko. Matyt, lietuvių pasąmonėje tūno mintis, kad reikia kaupti atsargas. Diabeto mokykloje, veikiančioje Ženevos universitetinėje ligoninėje, pacientus mokau keisti požiūrį ne tik į maistą, bet ir į supantį pasaulį. Žmogaus valia pajėgi pasipriešinti hormonų poveikiui. Kovą su diabetu ir metaboliniu sindromu mums padeda laimėti psichologija. Labai daug gyvenime lemia pozityvus požiūris. Neįsakinėju pacientams, bet, žvelgdamas į kiekvieną, klausiu: „Ką tu gali padaryti? Kokios yra tavo galimybės? Gal gali mažiau valgyti cukraus, gal išgerti viena taure mažiau vyno?“ Atsakymo, kodėl žmogus nutukęs, ieškome individualiai, nesiūlome visiems vienodo recepto. Juk kiekvienas turi savitą charakterį ir temperamentą.

Vis dėlto ką konkrečiai sakote pacientams?
Patikėkite, labai paprastus dalykus. Klausiu: „Ką galite pakeisti jau rytoj, kas mažiausiai kainuoja?“ Gydžiau vieną labai nutukusį pacientą iš Rusijos, jis pas mane skraidė nuosavu lėktuvu. Į klausimą, ką gali padaryti dėl savo sveikatos, jis atsakė: „Galiu gerti mažiau vodkos, mažiau valgyti medaus ir pusvalandį kasdien pasivaikščioti.“ Per šešis mėnesius žmogus atsikratė 25 kilogramų. Vėliau atsisakė ir kitų įpročių. Kitas pacientas kasdien išgerdavo po litrą kokakolos, o gerų rezultatų sulaukė ėmęs vartoti mažesnius jos kiekius. Vienas kino ir televizijos darbuotojas kasdien išgerdavo po dešimt puodelių kavos su cukrumi ir grietinėle. Įsivaizduokite, per mėnesį jis sutaupė tris kilogramus cukraus ir kelis litrus grietinėlės... Ir neteko dalies kilogramų.

Nejaugi viskas taip paprasta?
Tikrai taip. Mūsų požiūris paprastas, bet ir labai kompleksiškas. Pacientai ne tik suplonėja, bet ir tampa laimingesni, pagerėja jų gyvenimo kokybė. 80 procentų sumažėja komplikacijų tikimybė. Mokau žmones eiti mažais žingsniais. Daugeliui atrodo – arba viskas, arba nieko. Išsikelia per aukštai kartelę, tad rezultatais greitai nusivilia. O mes pradedame nuo mažų dalykų ir laimime. Pavyzdžiui, rytoj per pusryčius cukraus į kavą dėkite ne du šaukštelius, o vieną. Kai tai taps įpročiu, ženkite kitą žingsnį. Patikėkite, ši sistema veikia. 70 procentų mano skyriuje besigydančių žmonių pasveiksta. Kas mėnesį iš viso pasaulio stažuotis atvyksta gydytojų delegacijos. Ir medikus mokome keisti požiūrį. Beje, buvo lietuvių, o praėjusį spalį lankiausi endokrinologų konferencijoje Kaune.

Visa tai puiku, bet vis dėlto pasakykite, ko konkrečiai rekomenduojate nevalgyti?
Mūsų požiūris yra toks: nėra blogų produktų, yra blogas jų kiekis. Žinoma, jei bulves kepsime su puse litro aliejaus, tai nebus gerai, bet apskritai jų nedraudžiame. Juk bet koks žmogus, jei neleidžia sau kokio nors produkto, jo labiausiai ir nori. Tai psichologinis alkis. Pacientas neturi jausti diskomforto. Svarbiausia – valgyti reguliariai. Tris kartus – pagrindinis maistas, dar du kartus – užkandžiai. Tarp valgymų turi praeiti trys ar keturios valandos. Manote, kad atsisakę pietų sulieknėsite, tačiau smegenys ir hormonai ima maištauti: „Klausyk, mes nieko neturime, mes alkani!“ Kai valgoma reguliariai, kalorijos dega greičiau. Beje, reikia žinoti, ko ir kiek dėti į lėkštę. Pusę jos, kitaip tariant, 50 procentų, turi užimti daržovės, 25 procentus – mėsa arba žuvys, likusią dalį – garnyras: duona, bulvės, makaronai, ryžiai. O pusryčiams – vaisiai, dribsniai su pienu. Darydamas laboratorinius tyrimus, pastebėjau, kad ne visi produktai tolygiai greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje. Jei suvalgysime, pavyzdžiui, avižinių dribsnių, po valandos jau būsime alkani. O suvalgius ryžių, cukrus kraujyje kyla labai lėtai. Pakramsnojus jūsų nuostabios lietuviškos duonos, alkis atsiras tik po keturių valandų.

Gal visi mintinai turėtume žinoti produktus, kurie sukelia staigų gliukozės šuolį kraujyje?
Žinote, labai sunku tai dėstyti žmonėms, kurie nieko nesuvokia apie visą sistemą. Gal nauja karta šiuos dalykus jau ir žinos?.. Be abejo, galima duoti sąrašą, ką valgyti, o ko ne, tik ar pacientas juo seks? Daugelis sako: „O, puiku, darysiu tai su malonumu!“, tik nepakrutina nė piršto. Kaip manote, ar lietuviai sutiktų vietoj bulvių valgyti ryžius?

Kai kurie, manau, – tikrai taip.
Kadaise kinai valgė daug ryžių ir buvo ploni, tačiau įnikę į mėsainius ir picas labai sustorėjo. Kita vertus, kartoju: svarbu yra ne ką, o kiek valgai.

Vis dėlto prieš kalorijas mes nesame lygūs, ar ne? Vieni kemša kiek telpa ir yra liesi, o kiti...
Taip, mes tikrai nesame vienodi. Šia tema esu parašęs nemažai straipsnių. Gimstame lygūs, tačiau vėliau mūsų gyvenimo būdas kai kuriuos dalykus pakeičia. Tarkime, jei liesas ir nutukęs žmogus suvalgys tiek pat maisto, storulio organizmas jo pasisavins kur kas daugiau nei lieknojo. Žinoma, dar yra genetika, kai abu tėvai, pavyzdžiui, – diabetikai, tačiau genetika – dar ne viskas. Tai ne fatališka liga. Jei saugositės rizikos veiksnių, nesusirgsite.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis