Gydytojos Valdonės dieta: atsikračius 17 kg sugrįžo jėgos ir jaunystė

„Visada guodžiau save, kad galiu viską ir kad jei norėsiu, pajėgsiu sulieknėti, – šypsosi V. Valienė, prisiminusi laiką, kai buvo pasiekusi aukščiausią savo svorio ribą. – Paskui pamačiau, kad daug ko jau nebegaliu. Negaliu įlipti į varpinę, nespėju paskui bendraamžius draugus, imu dusti kopdama laiptais. Negaliu nusipirkti tokių drabužių, kokių norėčiau. Paskutinis lašas, ko gero, buvo negailestinga gydytojo diagnozė – arterinė hipertenzija.“

Taip pat skaitykite:
- Dainininkės L. Vaikulės dieta – minus 9 kg per 9 dienas
- Išmok taškinio masažo ir padėk sau gydyti ligas, nuimti stresą, sumažinti svorį
- Naudingiausių gėrimų 10-ukas

Kavinėje, kurioje susitarėme susitikti, pro Valdonę praeinu – neatkreipiu į ją dėmesio, nes atrodo bent 15 metų jaunesnė. Išgirdusi mano atsiprašymą, 49-erių moteris nusijuokia. Sako, ne aš viena tokia – neseniai pasigyrusi kirpėjai apie laukiantį jubiliejų išgirdo atsainų prunkštelėjimą: „Koks čia jums jubiliejus?.. Kai bus 50 metų, tada galėsit kalbėti.“ Tiesa, nuotraukoje, darytoje prieš porą metų, ji atrodo kur kas vyresnė. Ir buvo 17 kilogramų sunkesnė. Nors pokyčiai įspūdingi, V. Valienė sako nieko stebuklinga negalinti papasakoti. Apie tai – ir jos naujoji knyga „(Ne)stebuklingas būdas lieknėti“ (leidykla „Vitae Litera“).

Storėjame nepastebimai
Dauguma nutukusių žmonių sako nė nepastebėję, kaip svoris užaugo. Valdonė juos supranta – juk užtenka vos 100 papildomų kcal per dieną, kad per metus priaugtum apie 5 kg. Kas yra 100 kcal? Tai sauja bulvių traškučių, nedidelis šokoladas arba pora gabalėlių kiaulienos šašlyko. Jei gyveni ne vieną ir ne du dešimtmečius, svorio bagažas susikaupia gana solidus. Be to, nuo 30-ies metų, pasak Valdonės, būdamas ramybės būsenos, kalorijų kasdien sunaudoji šimtu mažiau. Taigi reikia arba valgyti mažiau, arba energijos eikvot daugiau. Deja, niekas taip nedaro – kaip tik fiziškai tampame mažiau aktyvesni. Vaikystėje Valdonė buvo labai liekna, tokie pat – ir jos tėvai, bet moteris nelinkusi visko suversti genams: „Nesėdėjome rankų sudėję ar prie kompiuterių palinkę – reikėjo į visus medžius įlipti, visus draugus apeiti. Šokau, mėgau sportinį turizmą: baidarės, kalnai... Buvau net iki sporto meistrės prisikasusi. 20-ies metų svėriau 57 kg, mano ūgis – 172 cm.“ Kai moteris ištekėjo, nustojo šokti ir vos per porą metų priaugo 7 kg. Paskui kūrė savo verslą, patyrė daug streso, nereguliariai maitinosi. Dar keli kilogramai užsiliko nuo dviejų nėštumų. Laimei, kad tik keli, nes per pirmą nėštumą buvo priaugusi 20 kg, per antrą – 40 kg. Labiausiai svoris šoktelėjo, kai slidinėdama Valdonė nutraukė kelio raiščius ir visiškai nebegalėjo sportuoti. Ką ten sportuoti – net eiti buvo sunku. Taip pamažu iki 47-erių metų ji pasiekė aukščiausią savo svorio ribą – 83 kg. „Visada guodžiau save, kad galiu viską ir kad jei norėsiu, pajėgsiu sulieknėti, – šypsosi V. Valienė. – Paskui pamačiau, kad daug ko jau nebegaliu. Negaliu įlipti į varpinę, nespėju paskui bendraamžius draugus, imu dusti kopdama laiptais. Negaliu nusipirkti tokių drabužių, kokių norėčiau. Parduotuvėse sakydavo: „Stilingos suknelės tokioms kaip jūs – tik pas dizainerį. O pas dizainerį tūkstančius kainuoja. Jie siuvo man įvairių spalvų drabužius – šaltibarščių, elektrinės, nes slėptis po juoda apkūniam žmogui esą nedera – atrodo apgailėtinai. Pridarydavo origamių, kad drabužis nukreiptų dėmesį nuo mano figūros.“ Tik ne visada pavykdavo. Kartą viena pažįstama paklausė, ar Valdonė nesilaukia: toks ryškus buvo jos pilvukas. O paskutinis lašas, ko gero, buvo negailestinga gydytojo diagnozė – arterinė hipertenzija. Tai reiškė, kad kasdien teks vartoti vaistus. Negana to, padaugėjo ir blogojo cholesterolio. „Visa mano giminė turi problemų dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, yra mirusiųjų nuo infarkto, insulto, tėčiui šuntuotos vainikinės širdies kraujagyslės, iš dalies paveldėtas ir polinkis į blogąjį cholesterolį. Tikt ar tai reiškia, kad turi su tuo susitaikyti ir save nurašyti?“ – klausia Valdonė.

Nuotraukoje, darytoje prieš porą metų, Valdonė atrodo kur kas vyresnė. Ir buvo 17 kg sunkesnė.
Žurnalas "Moteris"
Žinoma, negalima sakyti, kad per tuos metus ji tik rinko kilogramus. Bandė ir mesti. „Prieš 12 metų lankydamasi Amerikoje atradau knygą „Baltymų jėga“, – pasakoja pašnekovė. – Sutikau ir vieną šį mitybos būdą praktikuojančią moterį – liesutę, bet be perstojo valgančią. Rankoje visada – butelis vandens, o rankinėje pilna visokių užkandžių. Peržiūrėjau daug straipsnių apie tai, net knygutę parašiau. Laikiausi baltymų dietos ir pati, numečiau 8 kg.“ Pasak gydytojos, tokios dietos tebemadingos, tik mažai kalbama apie tai, kad baltymų būna ne tik gyvūninių, bet ir augalinių. Tai, tarkim, – lęšiai, pupelės. Be to, Valdonė pripažįsta, kad, metant svorį ir bandant išlaikyti atgautas formas bei sveikatą, svarbiausi yra 3 dalykai: mityba, fizinis aktyvumas ir ramybė. Ramybė? „Įtampą mėgstame malšinti maistu. Antra – stresą patiriantis organizmas nespėja sunaudoti riebalų ir ima energiją iš patogiau pasisavinamo šaltinio – raumenų. Šie nyksta. Kuo mažiau raumenų, tuo mažiau galimybių sudeginti kalorijas. Uždaras ratas“, – sako gydytoja.

Vis lieknyn
V. Valienė sako, kad prieš ko nors imantis labai svarbu suvokti, kam tai darai, ir to tikrai norėti. Jei priežasčių nemesti svorio daugiau negu priežasčių mesti, pradėti neverta. Tvirtai pasiryžus keistis, gyvenimas pats ima siūlyti galimybes. Valdonės pokyčiai prasidėjo nuo sportinio kostiumo – jį, labai gražų, nusipirko Ispanijoje. Netrukus, paskambinusi pažįstamam treneriui, moteris pasinaudojo proga ir įsiprašė į treniruotę. Sako, kai susitari su konkrečiu žmogumi ir jis tau paskiria laiką, trauktis kaip ir nėra kur. Lengva nebuvo. „Ateinu į sporto salę ir nežinau, nuo ko pradėti. Aplink visi tokie gražūs, sportiški. Pradedu sportuoti, pilvas plumpt ir iškrenta, – prisimena moteris. – Stoviu visa raudona – nežinia, ar iš gėdos, ar nuo fizinio krūvio. Sportuoju, o rezultatų nematyti, svoris nekrenta, nugarą skauda.“ Tada treneris patarė Valdonei kreiptis į sporto centro dietologę, kad ši sudarytų mitybos planą. „Iš tikrųjų tai – dėmesio labai vertas dalykas, kur kas geresnis už universalias dietas, nes leidžia susireguliuoti mitybą neatsisakant mėgstamų produktų, – sako V. Valienė. – Ir kainuoja visai nedaug – apie 100 litų mėnesiui. Mitybos plano man užteko 3 mėnesiams, paskui atsirado įprotis – pati matai, kas ir kaip.“
Poveikį sveikatai gydytoja pajuto numetusi vos 3 kg. „Sumažėjo kraujospūdis. Buvo taip netikėta, kad nesupratau, kas darosi. Tik žiūriu – neatsikeliu iš lovos: kraujospūdis per mažas. Susireguliavo per porą dienų – organizmas išsivalė nuo spaudimą mažinančių vaistų. Nuo tada jų nebereikia. Susitvarkė ir cholesterolis“, – pasakoja pašnekovė ir iki šiol neatsistebi, kiek nedaug reikia, kad pagerėtų savijauta. Apmaudu, kad žmonės tuo nesinaudoja. „Skurdžiose šalyse gal ir didesnis mirtingumas, bet daugiau gyventojų miršta nuo infekcijų ir parazitų. Gerai gyvenančių kraštų problema – širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, vis dažniau diagnozuojamas diabetas. Vienos svarbiausių šių negalavimų priežasčių – persivalgymas ir mažas fizinis aktyvumas. Tai sureguliavus, pasaulis sutaupytų milijardus.“

Yra tokia statistika, kad net 95 procentams sulieknėjusių žmonių ankstesnis svoris per 5-erius metus grįžta, tačiau gydytoja Valdonė Valienė tikisi tarp jų nepatekti.
Žurnalas "Moteris"
Valdonė pusiaukelėje nesustojo: kai po vasaros grįžo į sporto salę, visi aiktelėjo – taip stipriai buvo pasikeitusi: „Nuo sausio iki rugsėjo numečiau 17 kg riebalų, priaugau porą kilogramų raumenų. Vienintelis nuostolis – kai sulieknėjau, teko išmesti visus dizainerių kūrinius – tokių susiaurinti ir pritaikyti tiesiog neįmanoma, bet ir nereikia – niekaip negaliu atsinešioti juodų, rudų, baltų drabužių.“
Lieknėjant labai svarbus kitų žmonių palaikymas. „Daugiausia paramos sulaukiau iš vyro. Jis iki šiol gamina maistą. Deja, girdėjau ir labai daug neigiamų komentarų: vieni šaipėsi iš mano planų ir gundė visokiais skanumynais, kiti tikino, kad būdama stora atrodžiau kur kas geriau nei dabar. Kodėl jie tai sakė? Nežinau, gal iš pavydo? O apkūnesni žmonės gal bandė apgauti save? Tam tikru periodu buvau tikrai pažeidžiama, su tokiais stengiausi bendrauti kuo mažiau, bet dabar galite gundyti kiek norite – manęs neveikia“, – tikina moteris. Pasak jos, naujiems mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiams sukurti reikia maždaug trijų mėnesių. Dabar ne tik ji, bet ir visa šeima mėgaujasi nauju gyvenimo būdu: 25-erių metų sūnus Kristijonas yra numetęs apie 10 kg, 18 metų dukra Silvija – panašiai.

Skanaus!
Įdomu, kokių mėgstamų produktų Valdonei atsisakyti buvo sunkiausia? „Nieko neatsisakiau, – sako moteris skanaudama lašišos kepsnį su daržovėmis ir padažu. – Valgau viską. Nedarau to, ko nenoriu, bet kartais tenka pasiderėti su pačia savimi. Nori saldumyno? Kodėl gi ne! Galima suvalgyti, bet tada reikės atsisakyti kokio nors kito produkto, turinčio tiek pat kalorijų, ar daugiau pasportuoti. Tiesa, saldumynų mūsų namuose beveik nėra (nebent močiutė atveža), bet ne todėl, kad negalima, o todėl, kad nesinori. Dabar, užsimaniusi ko nors skanaus, imu riešutų ar obuolį. Mėgstu gerą vyną. Viską reikia daryti su protu. Svarbiausia – energijos pusiausvyra, tad būtina išmokti suskaičiuoti, kiek suvartoji ir kiek išeikvoji. Iš pradžių skaičiuoti geriausia popieriuje.“
Reguliuoti mitybą – tai nereiškia jausti alkį: būtina suvalgyti tam tikrą kiekį maisto, kad skrandžio sienelės išsitemptų ir duotų sotumo signalą, bet reikia žiūrėti, kas tą tūrį sudaro: pyragaitis ar daržovės. „Štai ir šis patiekalas: ne lašiša turėtų sudaryti pagrindinę jo dalį, o daržovės, bet jų čia akivaizdžiai per mažai, – rodo pašnekovė į savo tuštėjančią lėkštę. – Ir visa tai neturėtų taip skęsti padaže...“

Žurnalas "Moteris"
Labai svarbu, anot Valdonės, valgyti reguliariai: kas tris valandas, nes taip nespėji išalkti ir nepersiryji. „Dabar ne tik aš visąlaik vaikštau su dėžute, bet ir visas kolektyvas, vaikai. O būdavo, kad važiuoji alkana iš darbo, per dieną mažai ką burnoje turėjusi, ir burna – jau pilna seilių. Prisiperki visokių niekų ir kemši visą vakarą“, – prisimena ji.
V. Valienė sutinka, kad valgymas turi teikti malonumą. Tik malonumą kartais siejame ne su tuo, kuo reikia. Tarkim, persivalgymas ir riebus maistas. Riebalai suteikia ne tik skonį, bet ir daug kalorijų – tarkim, 1 g angliavandenių ar baltymų sudaro 4 kcal, o 1 g riebalų – 9 kcal. Ką daryti, jei riebalai – toks blogis, o malonumo vis tiek norisi? Pasak gydytojos, tai padeda padaryti umami – penktasis skonis (kiti keturi: sūrumas, kartumas, saldumas, rūgštumas). Prieš 100 metų japonai šiuo žodžiu pavadino tai, ką neretai įvardijame kaip „skanu“. Kaip kitaip pavadinsi kepsnį, vištos krūtinėlę, saulėje vytintus pomidorus, sūrius, grybus, žuvis ir daugybę kitų delikatesų? Vargu ar šiuos dalykus būtų galima apibūdinti „rūgštu“, „saldu“, „sūru“ arba „kartu“. Kiekvienas skonis yra tam tikras signalas – tarkim, kartumas perspėja apie galimus toksinus, rūgštumas – kad maistas gali būti sugedęs, o umami – kad į jį pateko baltymai (šie elementai be galo svarbūs gyvybinei funkcijai palaikyti). Pastarasis skonis stiprėja produktams nokstant, bręstant, štai kodėl tokie skanūs yra vytintas sūris ar kumpis, saulėje nokinti ir džiovinti pomidorai. Taigi umami suteikia galimybę patenkinti valgymo malonumo poreikį visai nedideliu kiekiu sveiko ir neriebaus maisto. „Kokių naujų produktų mes atradom, kaip gurmaniškai dabar valgom! – džiaugiasi pašnekovė. – Nuostabaus skonio yra bolivinių balandų sėklos. Vežėmės jas iš Peru, Bolivijos, bet dabar yra ir Lietuvoje, mėgaujamės sūriais, džiovintais pomidorais, salotomis.“

Raumenukai prieš riebalus
Ne mažiau malonumo Valdonei teikia sportas. Šiuo metu ji mankštinasi su treniruokliais ir dar lanko tenisą. „Per dvejus metus praleidau tik tris teniso treniruotes. O darbas su svarmenimis – apskritai vienas smagiausių dalykų. Tik, aišku, nereikia nuo to pradėti. Pirmiausia būtina sustiprinti savo kūno šerdį, o tada jau galima ir didesnių krūvių imtis. Esu net su 50 kg svarmenimis pritūpimus dariusi. Sunku, bet po treniruotės nežinai, kas tau darosi: taip gera ir smagu. Jėgos pratimai gamina testosteroną, o tai suteikia energijos, padidina laimės hormonų kiekį, be to, stabdo senėjimą“, – pasakoja moteris.
Svarbu suprasti, kuo raumenys skiriasi nuo riebalų ir kodėl jie tokie reikalingi. Pirmiausia, žmogui net esant ramybės būsenos, raumenys sunaudoja kur kas daugiau kalorijų nei riebalai. Palyginkite – 1 kg riebalų sunaudoja 4 kcal, o 1 kg raumenų – 40 kcal. Įspūdingas skirtumas.
Metant svorį ypač svarbu yra sportuoti, mat lieknėjame ne tik riebalų sąskaita – kartu su jais tirpsta ir mūsų raumenys. Netekdamas svorio, netenki 2/3 riebalų ir 1/3 raumenų. Kas gi nutinka, kai svoris pradeda grįžti? Riebalai atauga, o raumenys – ne, jie auga tik dėl fizinio krūvio. Taigi proporcijos pasidaro dar blogesnės nei prieš pradedant laikytis dietos, nors sveriame lyg ir tiek pat.
„Riebalai – tai savarankiškas endokrininis organas, gaminantis apie 20 hormonų. Tai jis tau gyvenimą reguliuoja, o ne tu jam, – juokauja gydytoja. – Ant pilvo riebalų nešiojam apie 5 kg, bet nereikia manyti, kad atsilenkimai padės sudeginti būtent pilvo riebalus. Visai nesvarbu, kokius pratimus darysi: svoris pirmiausia krenta nuo tų vietų, ant kurių labiausiai kaupiasi. Kad numestum 1 kg riebalų, papildomai turi sudeginti 7000 kalorijų. Tarkim, aš per valandą trunkančią teniso treniruotę sudeginu apie 600 kalorijų, taigi, norėdama numesti kilogramą vien fiziniais pratimais, turiu nueiti į 11 teniso treniruočių“, – sako Valdonė. Aišku, kuo toliau, tuo darosi lengviau – mat kuo daugiau raumenų, tuo greičiau tos kalorijos dega. Vis dėlto persistengti nereikėtų. „Blogiausia, kai žmonės nori greito rezultato – per porą savaičių numesti 10 kilogramų. Tai organizmui – didelis stresas, o juk būtent jo, keičiant gyvenimo būdą, reikia kuo labiau vengti. Sveika per savaitę numesti 500–700 g“, – sako ji.

Žurnalas "Moteris"
Kuo žmogus apkūnesnis, tuo jam sunkiau išsijudinti. Pernelyg aktyvus sportas gali labiau pakenkti, nei padėti. Tad pradėti geriausia nuo mažų žingsnelių. „Man įspūdį padarė istorija apie vieną buvusį sportininką, kurio gyvenimas apsiribojo lova ir šaldytuvu, – pasakoja knygos apie lieknėjimą autorė. – Jo pokyčiai prasidėjo nuo sprendimo kasdien nueiti ir patikrinti pašto dėžutę. Vėliau pasivaikščiojimui jis skirdavo 10 minučių per dieną, atsisakė kokakolos, o paskui ėmė dalyvauti maratone. Retkarčiais ateikite į darbą pėsčiomis. Pastatykite automobilį keliais šimtais metrų toliau nuo darbo. Nekilkite liftu – lipkite laiptais. Būdų pajudėti yra be galo daug. Lankydamasi dietologų konferencijoje JAV stebėjausi: 12 tūkst. žmonių, visi liekni, visi – su žingsniamačiais ant diržų. Pasirodo, jei nueina 8–10 tūkst. žingsnių per dieną, jiems sumažinamos sveikatos draudimo įmokos. Manau, teisinga taktika. Žmonės ir patys turi rūpintis savo sveikata, ne tik valstybė. Kodėl vienų sumokėtus mokesčius reikėtų skirti kokioms nors kitų žmonių persivalgymo ar žalingų įpročių sukeltoms ligoms gydyti?“
V. Valienė sako niekada nesijautusi ir neatrodžiusi taip gerai kaip dabar. Ji prisipažįsta, kad pora kilogramų vis dėlto grįžo, tačiau tai išėjo į naudą, mat lieknėjimas šiek tiek atsiliepė veidui – dėl įtemptų skruostų atrodė kiek suvargusi ir liūdna. Ir priduria, kad atsikratyti svorio dėl daugybės priežasčių yra lengviau, nei jį išlaikyti. Pavyzdžiui, lieknėti pradedi ir baigi, o išlaikyti pasiektą rezultatą reikia stengtis visą gyvenimą. Be to, netekus trokštamų kilogramų iš pradžių užplūsta euforija – komplimentai, nauji drabužiai, lengvumo jausmas, bet paskui visi įpranta, ir euforijos nebelieka, nors stengiesi nė kiek ne mažiau. Tada verta išsitraukti savo senas nuotraukas, prisiminti, kaip jauteisi ir kodėl ryžaisi pokyčiams. O svarbiausia – suprasti, kad tai, kaip dabar gyveni, yra ne auka ir ne kančia, o pati tikriausia meilės sau išraiška.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis