Intuityvus valgymas - nauja mada ar teisinga mityba?

Valgyk, ką nori, kiek nori ir kada nori, ir ne tik jausies, bet ir atrodysi taip, kaip nori. Utopija? Anaiptol. Tai – intuityvusis valgymas. Kaip tai veikia ir kodėl?

Pirmąsyk apie intuityvųjį valgymą išgirdau iš savo draugės. Buvome sutarusios kartu papietauti. Laukdama susitikimo vietoje, draugę pastebėjau išsmunkant iš netoliese esančios kepyklėlės su dviem kvepiančiomis bandelėmis rankose. „Turėjau šiek tiek laisvo laiko, tai nutariau nusipirkti ko nors desertui, – paaiškino ji. – Užuodžiau šitą nuostabų kvapą ir užsimaniau. O ką? Dabar, žinok, laikausi intuityviojo valgymo metodo, o tai reiškia, kad privalau klausyti savo norų.“ Į mano pastabą, kad gal vertėjo pirma papietauti ir tik tada užsukti į kepyklėlę (jei vis dar norėsis), ji tik atsainiai šyptelėjo: „Intuityviai valgantieji klauso kūno, o ne proto balso!“ Vis dėlto tąsyk buvau teisi – sočiai papietavusi draugė į bandeles net žiūrėti nenorėjo, bet negi išmesi tokias šiltas ir šviežutėles? Užsisakėm abi kavos ir suvalgėm jas atbulais dantimis. Labiau pasidomėjusi intuityviuoju valgymu supratau – problema buvo ne ta, kad mano draugė nusipirko tas bandeles, o ta, kad nesuvalgė jų iškart. Tada būtų pasitenkinusi kuklesniais pietumis, bendras kalorijų kiekis būtų buvęs ne toks jau didelis, pamoka ateičiai išmokta ir svarbiausia – jokio kaltės jausmo. Tik malonumas. Nežinau, ar šio metodo esmę mano draugė perprato iki galo, bet kai vėl susitikome po poros mėnesių, supratau – kaltės jausmo ji tikrai atsikratė, bet svorio – anaiptol.

Dietinis mąstymas
Intuityviojo valgymo specialistė gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė sako, kad mesti svorį ir nėra šio metodo tikslas. Svarbiausia – susigrąžinti natūralų, sveiką požiūrį į maistą, o svoris susireguliuos savaime. „Mūsų visuomenėje labai gajus požiūris, kad, norint kontroliuoti svorį, būtina laikytis dietos. Kalbos apie tai, jog galima valgyti viską, daugeliui skamba neįtikinamai, – sako specialistė. – Kartais pagalvoju: kas žmonėms turėjo nutikti, jei jie bijo valgyti tai, ką nori ir mėgsta, jei jaučiasi neturintys teisės rinktis? Esame taip įbauginti ir prigąsdinti, kad į maistą žiūrime ne su džiaugsmu, o su tam tikru siaubu. Dietinis mąstymas taip persmelkęs visą visuomenę, kad kartais net ir dietos nesilaikantis žmogus mąsto dietiškai: renkasi salotas ne todėl, kad jų nori, o todėl, kad sveika; pyksta ant savęs, kai persivalgo, ir pan. Net 45 proc. žmonių yra jautę kaltę pavalgę.“ Beje, iškreiptas požiūris į maistą būdingas ne tik dietų mėgėjams, bet ir pamišusiems dėl sveikos mitybos. Pasak gydytojos, dietinis mąstymas išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo kartu su lieso kūno kultu. Tiesa, anoreksijos atvejų būta ir anksčiau, bet nervinės bulimijos iki karo nepastebėta. „Tikėjimas, kad dietos mus išgelbės, yra labai pavojingas. Visi tyrimai rodo, jog svoris nuo jų tik didėja. Paradoksalu, bet viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje daugėja nutukimo atvejų, yra būtent dietos“, – tvirtina A. Jauniškytė.
Jausti alkį, sotumą ir valgymo malonumą – atrodytų, tai tokie pat natūralūs fiziologiniai procesai, kaip ir kvėpuoti ar vaikščioti, negi viso to dar reikia mokytis? Deja, su valgymu susiję įgūdžiai ilgainiui neretai prarandami. Ir anaiptol ne vienintelė to priežastis (nors turbūt – pati dažniausia) yra noras būti lieknam. Mat maistas nėra tik priemonė gyvasčiai palaikyti – jis labai susijęs su mūsų gyvenimo būdu, psichologinėmis problemomis. „Pastebėta, kad dietos žmonės dažniausiai pradeda laikytis pereinamaisiais gyvenimo laikotarpiais: būdami paaugliai, baigę mokyklą, gimus vaikams, išgyvendami amžiaus vidurio krizę, asmenines dramas, tarkim, skyrybas, – sako dietologė. – Dietos iš dalies yra patogios, nes nukreipia dėmesį nuo rimtesnių problemų. Mąstai tik apie tai, ką valgyti, ko nevalgyti, kaip paruošti, skaičiuoji kalorijas ir krentančius gramus, svajoji, kaip viskas pasikeis, kai sulieknėsi.“ Taigi pirmasis žingsnis pereinant prie intuityviojo valgymo – išdrįsti atsakyti sau, kokias problemas bandai išspręsti maistu.
Nemažai įtakos tinkamiems valgymo įgūdžiams formuotis turi ir tėvai. Nesvarbu, ar nevalgiam vaikui maistas kišamas per prievartą, ar apkūnesniam – ribojamas, ar vietoj mėgstamų patiekalų bandote įsiūlyti sveikesnius – visa tai sutrikdo gebėjimą valgyti intuityviai. Psichoterapeutės ir dietologės Ellyn Satter atlikti tyrimai rodo: kai tėvai nustoja reguliuoti vaiko mitybą, jis natūraliai pradeda valgyti mažiau, nes išnyksta baimė, kad maisto pritrūks.

Gerbti ar mylėti?
Laikantis dietos, nereikia gilintis ne tik į sielos dalykus, bet ir į kūno siunčiamus signalus. Kai aiškiai nurodyta, kada, kiek ir ko turi valgyti, užtenka uoliai laikytis instrukcijos. Jei kūno negirdi, jis liaujasi su tavimi kalbėti, neprimena, kad yra alkanas, nesiunčia džiaugsmo signalo, kai tampa sotus. Žmogus taip pat nustoja pasitikėti kūnu – mano, kad, kai nustos reguliuoti mitybą, tas besotis ims reikalauti kimšti į jį viską be sustojimo, atrankos. Tiesos yra. A. Jauniškytė sako, kad atpažinti alkį ir sotumą yra vienas sunkiausių dalykų norintiesiems pradėti valgyti intuityviai. „Nustatyta, kad net vienkartinė mėnesio trukmės dieta sutrikdo hormonų pusiausvyrą metams – padidėja alkį ir sumažėja sotumą sukeliančių hormonų. Taigi ne viskas priklauso nuo paties žmogaus, jo valios ar noro sąmoningai valgyti“, – tvirtina dietologė. Kuo dažniau ir ilgiau jis laikosi dietų, tuo sunkiau atkurti natūralius procesus. Rimtiems valgymo sutrikimams įveikti prireikia pereinamojo etapo: sudaromas mitybos planas, ir žmogus kurį laiką turi jo laikytis. Jei tokių sutrikimų nėra, tiesiog pasiūlomos tam tikros apsaugos priemonės – tarkim, valgyti ne rečiau kaip kas 5 val. Susitaikyti su savo kūnu ir išmokti jį gerbti, pasak gydytojos, mums sekasi taip pat gana sunkiai. „Mūsų visuomenėje žmonės skatinami nemėgti savo kūno, dėmesį sutelkti ne į tai, kas gera, o į tai, kas tobulintina, – sako A. Jauniškytė. – Nutukusieji tarsi jaučia turintys teisę jaustis blogai, bet iš tikrųjų nėra jokios tiesioginės priklausomybės tarp kilogramų ir meilės savo kūnui. Tai labiau priklauso nuo savivertės, asmeninių savybių, santykių su kitais ir pan.“ Net visiškai liekna moteris dėl atsikišusio pilvuko gali krimstis labiau nei turinti antsvorio vien todėl, kad tuo metu išgyvena skyrybas ar yra linkusi į perfekcionizmą. Puoselėti, palaikyti mūsų neapykantą kūnui naudinga ir grožio pramonei – nuo to turtėja ne tik dietų kūrėjai, bet ir papildų gamintojai, plastinės chirurgijos specialistai.

„Na, taip, girdėjome tūkstančius kartų – mylėk save tokią, kokia esi. Tik kaip tai padaryti, kai negali matyti savęs veidrodyje!“ – piktinasi dietų šalininkės. Pasirodo, gerbti savo kūną yra ne visai tas pats, kas aklai mylėti. Pasak nutukimo gydymo specialisčių amerikiečių E. Tribole ir E. Resh, kad gerbtume kūną, nebūtinai turime būti patenkinti kiekviena jo dalimi ir kiekvienu kilogramu. Taip jos tikina knygoje „Intuityvus valgymas“ (leidykla „Tyto alba“). Gal ir nesinori džiūgauti dėl kreivų kojų ar stambių pečių, kuriais jus apdovanojo gamta, tačiau ir nekęsti savęs dėl to yra juokinga. Dar kvailiau mėginti pakeisti tai spraudžiant save į kitų nustatytus rėmus. Optimalus svoris ir kūno sandara yra individualus dalykas, tai tokia pat duotybė kaip akių spalva ar kojų ilgis. „Dauguma mūsų klientų su naminiais gyvūnais elgiasi pagarbiau nei su savo kūnu: šeria juos, išveda pasivaikščioti, yra jiems švelnūs. Dabartinės jūsų kūno formos atspindi, kaip savimi rūpinotės, kai kitaip nemokėjote. Gerbkite savo kūną, kad jis tai ištvėrė, pasistenkite, kad jam būtų patogu, ir pasirūpinkite jo pagrindiniais poreikiais“, – pataria gydytojos savo svoriu nepatenkintiems žmonėms. Tik konstatuokite faktus – tapau toks, nes dariau tai ir tai, o dabar pagalvokim, ką daryti toliau. Nei vertinkite, nei smerkite. Svarbiausia, kad visa darytumėte ne iš noro save nubausti, o iš rūpesčio savimi. Taigi neatsisakykite minties įsigyti naujų apatinių, nes iki šiol vis spraudėte save į išaugtas liemenėles, nekabinkite matomoje vietoje siaurų džinsų, nesilyginkite kas tris sekundes su vis lieknesniais už save ir pagaliau nulipkite nuo svarstyklių. Juk visa tai iki šiol darėte norėdami nubausti save. Svarstyklės, pasak amerikiečių gydytojų, – menkas patarėjas, mat nepasako, kokią jūsų svorio dalį sudaro vanduo, raumenys ar riebalai, užtat sukelia daug nereikalingų neigiamų emocijų, verčia save vertinti, smerkti, didina beviltiškumą ir taip skatina valgyti pasiduodant emocijoms.

Mažiau draudimų, daugiau malonumų
Draudimai ir ribojimai retai padeda sukurti ką nors gera ir vertinga, ir ne tik kalbant apie maistą. „Kai tik pradedame save varžyti – nesvarbu kaip: neleisdami sau naujų drabužių, gryno oro, gražių vaizdų ar tam tikrų maisto produktų, – potraukis tampa nevaldomas. Jei šalia dvejų metų vaiko išdėliosite naujausius žaislus ir pasakysite jam, kad žaisti gali su bet kuriuo iš jų, išskyrus kartoninę avižinių dribsnių pakuotę, kaip manote, kokį daiktą vaikas pasirinks?“ – rašoma knygoje. Ne veltui grafo Mėlynbarzdžio žmonas visoje pilyje labiausiai masino tas vienintelis uždraustasis kambarys. Taip nutinka ir su maistu – kuo labiau save ribojame, tuo labiau masina noras prisivalgyti. Nenuostabu, kad prieš pradėdami laikytis dietos dauguma žmonių surengia sau tiesiog pantagriueliškas puotas, vadinamas paskutine vakariene, tokiomis pat apdovanoja save ir pabadavę. Tik ar pajunta išsvajotą malonumą? Vargu. „Persivalgantys ar nesąmoningai valgantys žmonės malonumą iš tiesų pajunta ne dėl skanaus maisto, o dėl greito valgymo proceso, galimybės „sukramtyti“ nerimą, „praryti“ problemas“, – tvirtina minėtą knygą išvertusi A. Jauniškytė. Ji paneigia populiarią nuomonę, esą kuo maistas skanesnis, tuo daugiau suvalgai. „Išmokęs patirti valgymo malonumą, rečiau persivalgai. Juk patys skaniausi yra pirmi kąsniai. Taip natūraliai sutvarkė gamta: artėjant sotumui, mažėja malonumas, ir galiausiai žmogus nustoja valgyti – kad ir koks skanus iš pradžių atrodė tas patiekalas, pasisotinęs jo nebenori.“ Kad malonumas būtų didesnis, valgant nereikėtų užsiimti pašaliniais, dėmesį nukreipiančiais dalykais – skaitymu, televizoriaus žiūrėjimu, svarbu neskubėti, gardžiuotis kiekvienu kąsniu, retkarčiais stabtelėti. O jei malonumą man teikia riebus maistas? Ar tai reiškia, kad ir jo galiu valgyti, kiek telpa?! „Taip, – nusijuokia gydytoja. – Tiesiog valgant riebų maistą sotumą pajusite greičiau, taigi jo suvalgysite mažiau.“ Kai žmogus išdrįsta valgyti viską, neretai nutinka įdomus dalykas – jis supranta, kad tas maistas, dėl kurio ėjo iš proto, ne toks jau ir skanus, o geidžiamas jis atrodė tik todėl, kad buvo uždraustas. „Pripratimo tyrimai rodo, kad kuo daugiau žmogus valgo tam tikro maisto, tuo mažiau tas maistas vilioja“, – tvirtina gydytojos amerikietės. Išdrįskite suvalgyti ne vieną nuodėmingą torto gabalėlį, o kelis, valgykite, kol skanu. Taip kelis kartus pasmaližiavę vietoj torto galbūt užsimanysite obuolio. Bet jei jums, siekiantiems torto gabalėlio, kas nors mestels: „Gal geriau paimk obuolį?“, veikiausiai pajusite pasipriešinimą. Knygos autorės tai vadina sindromu „atstok, valgysiu!“ Taip reaguojama ir į aktyvius raginimus pasportuoti: kuo labiau aplinkiniai spaudžia, tuo mažiau norisi tai daryti. Mankšta yra puikus dalykas, ir intuityviojo valgymo šalininkai to nemano neigti. Tik labai svarbu suprasti, kodėl sportuojate, – nieko gera nebus, jei galvosite tik apie kalorijų deginimą. Kur kas daugiau malonumo ir naudos mankšta teiks, jei galvosite ne apie krentantį svorį, o apie savo sveikatą, tvirtėjančius raumenis, mažėjančią įtampą ir gerėjančią nuotaiką.

Jei jau ryžotės eiti intuityviojo valgymo keliu, nesileiskite išvedami iš jo aplinkinių replikų, savo abejonių ar ne itin greitų rezultatų. Nedarykite išimčių – nepulkite laikytis dietos, kad tilptumėte į išsvajotą suknelę. Viskas ateis savo laiku. Kita vertus, jei ir išklydote iš kelio, ne kaltinkite dėl to save, o ramiai grįžkite atgal.

Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė:
„Intuityviuoju valgymu domiuosi jau seniai, klientėms taikau grupinę terapiją, konsultuoju individualiai. Pastebėjau, kad šį metodą paprastai renkasi brandūs žmonės – ne amžiumi, o psichologiškai. Ir pokyčiai pirmiausia yra psichologiniai: sumažėja įkyrių minčių apie maistą, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, laisvės, pasikeičia požiūris į savo kūną, o kartu, žinoma, keičiasi ir pats kūnas. Vis dėlto pasakyti, kiek konkrečiai kuri mano klientė numetė, tikrai negalėčiau – pirmiausia todėl, kad intuityviojo valgymo tikslas nėra mesti svorį, o antra, aš klienčių nesveriu. Grupinės terapijos kursą sudaro 15 užsiėmimų. Individualus darbas gali trukti įvairiai – kai kuriems užtenka vieno susitikimo, kiti vaikšto metus ar pusantrų. Labai svarbu, ko žmogus ateina: jei nori numesti svorio, kalba tik apie valgymą, pokyčių teks laukti ilgiau, bet jei nori tiesiog geriau pasijusti, viskas vyksta greičiau. Aišku, kai kurie grįžta prie dietinio mąstymo: vieni nusivilia lėtu procesu, kiti gal bijo atsigręžti į save, pripažinti psichologines problemas, bet norinčiųjų iš esmės pakeisti savo požiūrį į mitybą vis daugėja.“

Koks valgytojas esate?
Jei priklausote vienam iš šių tipų, reikėtų keisti valgymo įpročius.

* Atidusis valgytojas. Jis akylai stebi, ką deda į burną. Labai domisi sveika mityba, kruopščiai studijuoja etiketes, puikiai žino, kuo naudingos ar žalingos tam tikros produktų grupės, restorane tardo padavėjus, kaip maistas paruoštas, jaučia kaltę, jei suvalgo ką nors nesveika.
* Dietų specialistas. Tokiam valgytojui svarbu ne maisto sveikumas, o kaloringumas. Jis nuolat galvoja apie savo svorį ir ieško stebuklingų būdų, kaip jį numesti. Labai domisi kiekviena nauja dieta. Jei viena nepasiseka, metasi prie kitos.
* Chaotiškas nesąmoningas valgytojas. Gyvena labai intensyviai, yra nuolat užsiėmęs, valgo tai, kas pakliūva po ranka, ir tada, kai turi tam laiko. Svarbių darbų dėl pietų niekada neatidės. Dieną jis gali pamiršti alkį, o vakare prisivalgyti iki blogumo.
* Neatsisakantis nesąmoningas valgytojas. Valgo tai, kas padėta šalia, nesvarbu, yra alkanas ar sotus. Dubenėlis su vaisiais ant darbo stalo, užkandžių lėkštė kavinėje – toks valgytojas nieko nepraleis. Jis dažniausiai nesuvokia, kad valgo.
* Taupus nesąmoningas valgytojas. Yra linkęs savo lėkštėje nieko nepalikti, nes jam tiesiog ranka nekyla išmesti maisto, ypač jei pats už tai sumokėjo. Neretai pribaigia ne tik savo, bet ir šeimos narių maisto likučius.
* Emocinis nesąmoningas valgytojas. Valgydamas bando susidoroti su stresu, pykčiu, nerimu, vienatve. Kaip ir visi nesąmoningi valgytojai, tai darydamas tarsi išsijungia, nesuvokia, nei kodėl pradėjo valgyti, nei koks maisto skonis. Atsitokėja tik tada, kai maistas baigiasi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis