Tema, kuria drovu kalbėtis: lytinės ligos

Lytiškai plintančios ligos tikrai nėra ta tema, kuria žmonės mėgtų kalbėti net ir su artimais draugais. Tačiau šios ligos kamuoja gana daug žmonių visame pasaulyje.

Šia subtilia tema kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoju dermatovenerologu Algirdu Šumila

Gydytojau, kokias ligas galėtumėte įvardyti kaip dažniausias?
Dažniausiai pasitaikančios ligos yra uretritas (vyrų) ir chlamidijos (moterų). Apie 1995–1996 metus buvo užfiksuotas sifilio atvejų padaugėjimas – maždaug 3000 atvejų per metus. Dabar belikę apie 300. Anksčiau būdavo dažnesnė ir gonorėja, dabar jos atvejų taip pat sumažėję. Ligų dažnumo įvertinimui turi įtakos ir diagnostikos galimybės bei pačių žmonių požiūris. Tarkim, pagal oficialius skaičius, chlamidijomis dažniau serga didmiesčių gyventojai. Bet ar tai reiškia, kad jomis sergančiųjų nėra rajonuose? Tikriausiai ne, nors statistika rodo ką kita.
Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl paprastų, greitai išgydomų ir didesnio pavojaus nekeliančių lytinių ligų. Tiesa, bet kuri iš jų sukelia tam tikrą didesnį ar mažesnį diskomfortą.

Jei vis dėlto pabandytumėte suskirstyti ligas pagal pavojingumą sveikatai, kurios iš jų būtų sąrašo viršuje?
Pavojingiausiomis vadinčiau ŽIV infekciją bei hepatitus B, C. Bet išties ir čia nėra vienareikšmio atsakymo. Tarkim, sifilis. Jei žmogui liga diagnozuojama anksti, ji greitai išgydoma ir yra nepavojinga – diskomfortą gali kelti tik žinojimas, faktas, kad ja sirgai, ar negalėjimas būti kraujo donoru. Tačiau būna ir blogiau: mano praktikoje buvo atvejis, kai jaunas, dar net 30-ies neturintis vyras ėmė prastai matyti viena akimi. Pasirodo, vaikinas prieš penkerius metus užsikrėtė sifiliu, atsiradusi opa sugijo pati ir į gydytojus jis nesikreipė. Tačiau bakterija organizme liko ir štai pradėjo krėsti eibes. Arba, tarkim, patenka žmogus į ligoninę dėl insulto, jam atliekama daugybė tyrimų, viskas lyg ir gerai, niekas nieko neįtaria ir staiga kažkam šauna galvon ištirti kraują. Ištiria – sifilis. Žinoma, tokių atvejų nėra labai daug, bet tikrai pasitaiko.
Tad iš tikrųjų labai daug kas priklauso nuo to, kaip operatyviai liga aptinkama ir pradedama gydyti. Kita vertus, ir sukėlėjo suradimas nėra labai paprastas – juk ligos turi inkubacinius periodus, kai be išsamių tyrimų jų aptikti neįmanoma. O kam tie išsamūs tyrimai, jei žmogus jaučiasi puikiai? Tokiu atveju liga aptinkama tik atsitiktinai. Inkubaciniai ligų periodai gali trukti kelias dienas (gonorėjos) ar kelis mėnesius (sifilio).

Kokie simptomai gali rodyti, kad žmogus užsikrėtė lytiškai plintančia liga, ir kaip apsisaugoti?
Gali atsirasti išskyrų iš lyties organų, įvairių nemalonių pojūčių. Daliai pacientų liga aptinkama jam dar niekuo nesiskundžiant, tiesiog atėjus pasitikrinti profilaktiškai. Tikrintis reikėtų po atsitiktinių ar naujų lytinių santykių. Tarkim, ateina pacientas visiškai nieko bloga nejausdamas, jokių simptomų, bet sako: „Kažkokia negera mintis atginė.“ Patikrini ir randi. Būna porų – ir tai labai sveikintina – kurios ateina pasitikrinti prieš pradėdamos lytiškai bendrauti. Tiesa, įmanomas variantas, kai štai tokiu atveju tikrinant kurio nors iš jų organizme jau tūno liga, bet dar tebėra inkubacinis periodas. Tyrimai rodo, kad abu yra „švarūs“, bet vėliau liga suaktyvėja. Tuomet gali baigtis tikrai nekaip, nes juk abu tikrinosi, abu buvo sveiki ir staiga – liga. Bet netgi ir tokie atvejai yra geriau, nei sirgti ir to nežinoti.
Dar viena pas mus apsilankanti pacientų grupė yra tie, kuriuos atsiunčia kiti specialistai: reumatologai, ginekologai, urologai, terapeutai.
Apsisaugojimo priemonės visiems tikrai yra žinomos. Pagrindinė ir veiksmingiausia – susilaikyti nuo lytinių santykių. Jei to nepavyksta, naudoti prezervatyvą. Ir, žinoma, atsakingai rinktis partnerius bei tikrintis profilaktiškai.

Kokia žmonių grupė dažniausiai serga lytiškai plintančiomis ligomis ir ar gali ligos užkratą nešiojantis žmogus pats ja nesirgti?
Dažniausiai serga lytiškai aktyvūs žmonės, kitaip tariant – jaunimas. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje lytinis gyvenimas vidutiniškai pradedamas 16–17 metų. Vadinasi, maždaug šiuo gyvenimo laikotarpiu atsiranda ir rizika susirgti. Nors, tarkim, esu turėjęs ir vyresnį nei 80 metų pacientą, kuris atėjo pasikonsultuoti dėl lytinio gyvenimo kokybės. Grįžtant prie jaunimo rizikos – kyla švietimo klausimas. Kas turėtų tuo rūpintis, apie tai kalbėti, šviesti jaunimą? Idealu būtų specializuoti centrai, kur jaunam žmogui būtų patogu, jauku, nebaugu, anonimiška – kad jis galėtų drąsiai kreiptis visais šios srities klausimais. Deja, realybė kitokia.
Kalbant apie žmones ligos nešiotojus, dažniau tiesiog gali nesimatyti jokių požymių, bet tai laikina. Anksčiau ar vėliau liga gali suaktyvėti. Netgi būna atvejų, kai pora gyvena kelerius metus, abu jaučiasi puikiai, tačiau, vienam pasijutus blogai, aptinkame ligą. Žinoma, tuomet iškyla pavojus ir patiems santykiams, nes įtikinti, kad tai nebuvo vienos nakties nuotykis, o tiesiog prabudo anksčiau miegojusi liga, ne visus pavyksta. O panašių atvejų tikrai pasitaiko: statistika byloja, kad nuo 30 iki 50 proc. moterų, nešiojančių lytinės ligos sukėlėją, iš principo jaučiasi gerai, bet platina ligą.

Ar dažnai pasitaiko, kad pasitikrinti ateina vienas, o vėliau paaiškėja, kad ligai didesnės įtakos turi kitas poros partneris?
Šioje srityje problema niekuomet neliečia tik vieno žmogaus. Kartais pasitaiko, kad pacientui, turinčiam nusiskundimų, atlieki vos ne visus įmanomus tyrimus ir nieko nerandi. Tuomet paprašai atsivesti antrąją pusę. Atlieki elementarų, paprastą tyrimą ir visi įtarimai pasitvirtina. Žinoma, pasitaiko, kad, paprašius atsivesti partnerę, išgirstu klausimą: „O kaip man jai tai pasakyti?“ Čia jau kitaip nei tiesiai šviesiai nepavyks. Nes jei jau gyvena kaip pora, tai ir problemos yra abiejų. Jei nori ją išspręsti, privalai žiūrėti, išsiaiškinti, kas negerai antrajai pusei.

Kokie šiuo metu yra pažangiausi, tobuliausi šių ligų diagnozės būdai?
Pati pažangiausia technologija šiuo metu yra molekulinė diagnostika. Ja ligos sukėlėjas surandamas pagal tam tikrą konkretaus mikroorganizmo nukleino rūgščių seką. Šis tyrimas (jį galima atlikti ir mūsų gydymo centre) yra itin tikslus – ligas galima diagnozuoti 97–99 proc. tikslumu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis